- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-12
- Bylos Nr.
- 2K-449/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00272-2007-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Valerijus Čiučiulka
- Nuteistasis
- S. D.
- Nukentėjusysis
- G. D.
- Advokatai
- Arūnas Abraitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Priteista iš S. D. nukentėjusiajam G. D. 746 Lt turtinei, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt atstovavimo išlaidų.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžiu S. D. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 17 d., apie 4.00 val., savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), virtuvės ir kambario tarpduryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė ranka vieną smūgį G. D. į galvos sritį ir vieną smūgį aštriu pjaunančiu daiktu į dešinę akį, taip padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kiaurymine dešinės akies ragenos ir odenos žaizda, kraujo susikaupimu akies obuolyje, pjautine vokų žaizda, dešinio apatinio pirmo danties visišku išnirimu, poodine kraujosruva pakaušyje, odos nubrozdinimais veide.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nuteisiant kasatorių buvo pažeistos ir BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, nes yra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis nedalyvavo padarant nusikaltimą.
Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas įrodymais, įvertintais pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Darant išvadą dėl kasatoriaus nekaltumo buvo remtasi jo (kasatoriaus), liudytojų S. D., A. D., V. B. ir R. K. parodymais, o nukentėjusiojo ir A. D. parodymai buvo atmesti. Buvo įvertinta, kad nukentėjusysis, pasisakydamas dėl įvykio aplinkybių, keitė parodymus, kad nepatikimai ir nekonkrečiai aiškino ir pareiškimo dėl jo sužalojimo parašymo policijai aplinkybes. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus nepagrįstai vertino kaip nuoseklius, o tyrėjo R. K. 2007 m. gegužės 18 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis laikė akivaizdžiai neteisingais ir šio tarnybinio pranešimo nepripažino įrodymu BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme. Kasatoriaus manymu, priešingai negu nurodė šios instancijos teismas, bet koks įrodymas, gautas įstatymo nustatyta tvarka, taigi ir tarnybinis pranešimas, yra įrodymas ir jis turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, nes jame užfiksuotos paties nukentėjusiojo nurodytos susižalojimo aplinkybės. Nors iš tarnybinio pranešimo matyti, kad G. D. susižalojo akį kieme, užgriuvęs ant metalo krūvos, specialistas nepasisakė, ar akis galėjo būti sužalota aštriais metalo kampais. Dėl to nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismo kitoks šio įrodymo vertinimas prieštarauja BPK nuostatoms.
Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo jo parodymus, kuriuose jis kategoriškai neigė sužalojęs G. D., ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad liudytojo A. D. parodymai yra nenuoseklūs. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad smurtinius S. D. veiksmus prieš G. D. lėmė didelis išgerto alkoholio kiekis. Šiuo atveju visiškai neatsižvelgta į tai, kad A. D. ir G. D. pas kasatorių atvyko jau išgėrę, po to vėl vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo gerokai girtesni už jį, tarpusavyje konfliktavo. Nuteistojo manymu, nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai, duoti 2007 m. gegužės 28 ir 31 d., turi būti vertinami atsargiai; byloje yra duomenų, kad G. D. kaltino jį pinigų vagyste, o, negalėdamas to įrodyti, tikėtina, nutarė apkaltinti jo sužalojimu ir taip atgauti prarastus pinigus.
Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje pirmieji parodymai laikomi teisingesniais, nes asmenys geriau prisimena įvykio aplinkybes, negu vėlesnių apklausų metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą praktikai išvadą, kad gerokai vėliau duoti nukentėjusiojo parodymai yra patikimi, o liudytojo A. D. parodymai nuoseklūs, tuo tarpu kasatoriaus parodymus vertino kritiškai, nors jie vienodi nuo pirmosios apklausos. Nuteistojo įsitikinimu, teisine prasme įrodymai buvo įvertinti netinkamai, nes, nukentėjusiajam ir liudytojui A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davus prieštaringus parodymus, šie apeliacinės instancijos teisme buvo pripažinti nuosekliais, logiškais, nekeliančiais abejonių, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Be to, nors skundžiamame nuosprendyje liudytojų S. D. ir A. D. parodymai buvo pripažinti nenuosekliais, tačiau jais buvo remtasi grindžiant kasatoriaus kaltę sužalojus G. D. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad būtent šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas grindė jo nekaltumą, o tai reiškia, kad, vertindami parodymus, teismai kėlė skirtingus reikalavimus įrodymų leistinumui ir patikimumui.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme
Kasacinio skundo esmė ta, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė neįrodyta.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka, jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Pirmosios instancijos teismas S. D. dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo išteisinęs, nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus šis teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta S. D. kaltę patvirtinančių įrodymų, nes nenustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir S. D. buvo kilęs konfliktas, kurio metu pastarasis sumušė nukentėjusįjį. Tokias išvadas teismas padarė remdamasis, anot teismo, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais liudytojų kaltinamojo žmonos A. D., jo dukters S. D. bei tyrėjų R. K. ir V. B. parodymais. Nukentėjusiojo ir jo tėvo A. D. parodymus teismas atmetė kaip nenuoseklius, prieštaraujančius tarpusavyje ir neatitinkančius kitų bylos įrodymų, o nukentėjusiojo motinos K. D., brolių Dariaus ir A. D. bei jo žmonos L. D. parodymais nesivadovavo dėl to, kad jie įvykio nematė, apie įvykį girdėjo iš A. D. ir S. D.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo G. D. apeliacinius skundus, padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas), kuriuo S. D. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Šis teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė išteisintąjį S. D., nukentėjusįjį, liudytojus D. D., A. D., L. D., K. D., S. D., A. D., A. D., A. R., R. K., A. D. ir E. D., sugretino jų parodymus tarpusavyje, palygino juos su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, bei su kitais rašytiniais duomenimis ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus. Priešingai negu nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, nukentėjusysis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis parodė, kad po smūgio į galvą atsisukęs pamatė už nugaros stovintį S. D., kuris sudavė jam 1-2 smūgius buteliu į veidą. Po smūgių sudavimo jis pamatė S. D. rankose sudužusį butelį. Iš specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų teisme matyti, kad G. D. dešinės akies kiauryminė žaizda, pjautinės vokų žaizdos padarytos pjaunančiais daiktais ar įrankiais aštriomis briaunomis; akies sužalojimai galėjo būti padaryti sudužusio butelio šuke ar sudaužyta lėkštele. Taigi specialisto išvada visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytą akies sužalojimo mechanizmą, kurį, beje, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pirmosios instancijos teisme duoti nuoseklūs liudytojo A. D. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis, kas sužalojo nukentėjusįjį ir koks buvo sužalojimo įrankis, labai kruopščiai išanalizavo liudytojų S. D. ir A. D. parodymus ir nustatė, kad šie parodymai nenuoseklūs ir tarpusavyje nesutampa, todėl juos motyvuotai atmetė ir nusprendė vadovautis tik ta jų dalimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad S. D. pirmos apklausos metu teigė mačiusi greta fotelio, ant kurio sėdėjo sužalotas nukentėjusysis, daug smulkių sudužusios lėkštės šukių, kurias ji sušlavė ir supylė į šiukšlių kibirą, antros apklausos metu nurodė, kad tėvo rankos ir drabužiai buvo kruvini. Tai, kad kambaryje buvo šukių, pripažino ir S. D., be to, S. D. pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja nukentėjusiojo motina K. D. Ši liudytoja parodė po įvykio ryte buvo užėjusi į S. D. namus ir užlipusi į antrą aukštą. Tuo metu ji ir pamatė kambarį, kuriame buvo daug kraujo ir šukių, bei S. D., kuris, būdamas visas kruvinas, pripažino sužalojęs jos sūnų. A. D. tuo metu savo vyrui pasakė, kad už tai, ką padarė, turės „sėdėti“. Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent S. D., patvirtino nukentėjusiojo broliai D. ir A. D.. D. D. parodė, kad apie tai, jog S. D. sužalojo G. D. akį, sužinojo iš paties G. D. telefoninio pokalbio metu, to paties pokalbio metu jam tai patvirtino ir jo tėvas A. D. bei S. D. Liudytoja nukentėjusiojo žmona L. D. taip pat nurodė įvykio naktį telefonu kalbėjusi su S. D. ir ši pasakiusi, kad jos vyrą sužalojo jos tėvas S.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis S. D. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. D. sveikatą.
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino įrodymu jo nekaltumą patvirtinančių tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų, nepagrįstas.
Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti atliekant BPK numatytus proceso veiksmus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir visų bylos įrodymų kontekste įvertinęs tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis (jame nurodyta, kad nukentėjusysis, gulėdamas ligoninėje, tyrėjui paaiškino, jog susižalojo kieme nugriuvęs ant metalo atliekų krūvos), konstatavo, kad šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, todėl juos atmetė. Tokį duomenų vertinimą teismas motyvavo, dėl to esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Be to, pažymėtina ir tai, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nebuvo nustatęs, jog nukentėjusysis susižalojo nelaimingo atsitikimo metu, kaip nurodyta tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime, o buvo sužalotas smurtiniais veiksmais, tik šio teismo vertinimu neįrodyta S. D. kaltė.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje ir 331 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje pateikė argumentuotus įrodymų vertinimo motyvus, jų tarpusavio ryšį, S. D. kaltę pagrindė byloje esančių įrodymų visuma, dėl to pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis – nuteistojo S. D. nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo S. D. kasacinį skundą.