Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės - firmos „VITI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6464-590/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės - firmos „VITI“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ dėl 2014 m. lapkričio 12 d. reikalavimo Nr. (29-2-7)-APVA-1928 išmokėti banko garantijos išmoką pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu, trečiasis asmuo – AB DNB bankas,

.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB-F „VITI“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir UAB „Vilniaus vandenys“, prašydamas pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 2014-11-12 reikalavimą Nr. (29-2-7)-APVA-1928 dėl 1 073 095,17 Lt sumos pagal 2010-12-23 banko garantiją Nr. GP24-1459592 išmokėjimo bei priteisti ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti garantinės išmokos pagal 2010-12-23 banko garantiją Nr. GP24-1459592 išmokėjimo procedūrą pagal 2014-11-12 reikalavimą Nr. (29-2-7)-APVA-1928. Nurodė, kad siekiant išvengti nepagrįstų nuostolių, naujų teisminių ginčų, būtina taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Anot ieškovo, DNB bankui įvykdžius atsakovo reikalavimus, ieškovas gali patirti esminių nuostolių.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi netenkino ieškovo AB-F „VITI“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir garantinės išmokos pagal 2010 m. gruodžio 23 d. banko garantiją Nr. GP24-1459592 išmokėjimo procedūros, nesustabdė.

Teismas sprendė, jog ieškovo deklaratyvūs teiginiai, kad išmokėjus 1 073 095,17 Lt dydžio garantinę išmoką, atgręžtinis reikalavimas dėl garantinės išmokos priteisimo bus nukreiptas į AB-F „VITI“, dėl ko bendrovė tikėtina gali patirti didelių nuostolių, jei tokia suma bus išieškota, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas atkreipė dėmesį, jog galimai patenkinus ieškovo ieškinį, ieškovas galėtų reikalauti banko išmokėtos ir pastarojo vėliau iš ieškovo išieškotos garantinės išmokos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros. Kadangi šis atsakovas yra biudžetinė įstaiga, finansuojama valstybės lėšomis, minėtos sumos susigrąžinimas būtų objektyviai įmanomas, todėl teismas, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, esant grėsmę, jog teismui patenkinus ieškovo reikalavimą ir paaiškėjus, jog atsakovui nepagrįstai buvo išmokėta visa ar dalis garantijos sumos, sunku būtų grąžinti šalis į pradinę padėtį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) AB – F „VITI“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-1925-345/2014, kurioje buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl rangos sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta 2014 m. spalio 6 d. yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys iš dalies tenkintas ir pripažinta, kad ieškovas netinkamai įvykdė sutartį tik 163 680,00 Lt sumoje, sprendimas šalių yra apskųstas, ir dar neįsiteisėjęs. Minėtoje byloje atlikus ekspertizę, paaiškėjo nauja aplinkybė, lemianti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą – t. y. kad banko garantija šiuo atveju beveik dešimt kartų didesnė už galimas defektų šalinimo išlaidas. Atsakovas eksperto išvados neginčijo, tačiau reikalauja išmokėti net 1 073 095,17 Lt garantijos sumą, kaip išlaidas už ieškovo atliktų darbų trūkumų ištaisymą.Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir išmokėjus garantinę išmoką, šios išmokos grąžinimas užims nemažai laiko ir sukels nepagrįstų laiko ir finansinių sąnaudų tiek išmoką išmokėjusiam bankui, tiek bylos šalims.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Nagrinėjamu atveju nėra jokios grėsmės, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo. Atsakovas yra valstybės biudžetinė įstaiga, kurios veikimą ir funkcionavimą užtikrina valstybė, todėl nėra jokio pavojaus, kad teismine tvarka patvirtinti ieškovo reikalavimai negalėtų būti įvykdyti, jo prievolės visais atvejais vykdomos iš valstybės biudžeto.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, nes agentūros interesai liktų neužtikrinti. Atsakovas 2014 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į AB DNB bankas ir pateikė reikalavimą išmokėti atsakovui garantinę išmoką pagal 2010 m. gruodžio 23 d. banko garantiją Nr.GP24-1459592. 2014 m. gruodžio 18 d. AB DNB bankas reikalavimą įvykdė ir garantinę išmoką pervedė į agentūros sąskaitą.

Atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo argumentus dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo. Apelianto teigimu, atsakovui pervedus reikalaujamą garantijos sumą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, nes vien apelianto reikalavimas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, kad ir biudžetinei įstaigai, finansuojamai iš valstybės biudžeto, grąžinti sumokėtą garantiją, reikštų naujus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, o tai reikštų papildomas apelianto laiko ir galimai bylinėjimosi išlaidas.

Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas priklauso nuo to, ar yra objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos motyvais, kad atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra yra biudžetinė įstaiga, finansuojama valstybės lėšomis, ir minėtos, sumokėtos garantijos sumos susigrąžinimas yra objektyviai įmanomas, o duomenų, kad toks procesas reikalautų neprotingai didelių ieškovo išteklių ir pastangų, byloje nenustatyta.

Pastebėtina, kad iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą matyti, kad AB DNB bankas pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos projektų valdymo agentūros 2014-11-12 reikalavimą Nr. (29-2-7)-APVA-1928 dėl 1 073 095,17 Lt sumos pagal 2010-12-23 banko garantiją Nr. GP24-1459592 išmokėjimo 1 073 095,17 Lt sumą pervedė į atsakovo sąskaitą, tai yra atsakovo reikalavimą, dėl kurio apeliantas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždraudžiant reikalavimą įvykdyti, 2014 m. gruodžio 18 d. bankiniu pavedimu, jau įvykdė.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė proceso teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo šias priemones taikyti, todėl skundžiama nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.