- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-06-09
- Bylos Nr.
- 1A-257-449/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- E. M., M. K.
- Advokatai
- Matilda Liatukaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnyje 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
E. M. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo E. M. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią 600 Eur pinigų sumą valstybei.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. K., o E. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka taip pat neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžiu E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, 100 g kanapių laikė pamiškėje, netoli savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytoje vietoje, iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. vakaro, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, kol E. G. pardavė 100 g narkotinių medžiagų kanapių už 600 Eur.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo E. M. gynėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, E. M. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jam paskirti švelnesnės rūšies bausmę. Taip pat prašo į teismo posėdį kviesti E. M. motiną I. A., kuri charakterizuotų sūnų ir patvirtintų aplinkybes, išdėstytas skunde.
2.1. Skunde nurodoma, kad teismas pagrįstai E. M. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį išteisino, taip pat pagrįstai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pripažino jį kaltu, tačiau jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, teismas nepagrįstai netaikė jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
2.2. Nuteistojo gynėjos nuomone, teismas teisingai išvardijo aplinkybes, apibūdinančias E. M. padarytą nusikalstamą veiką ir jį patį, kaip asmenį, padariusį nusikaltimą, kurios įtakojo skiriamos bausmės rūšį ir dydį. Teismas teisingai nurodė, kad E. M. charakterizuojamas teigiamai, dirba, Lietuvos Respublikoje nusikalto pirmą kartą, narkotines medžiagas pardavė pirmą kartą, o parduotų medžiagų kiekis yra nežymiai didesnis už nedidelį kiekį, po nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas – daugiau kaip dveji metai, per šį laikotarpį E. M. jokių nusikalstamų veikų bei kitų pažeidimų nei Lietuvos Respublikoje, nei užsienyje nepadarė, dėl nusikalstamo elgesio padarė teigiamas išvadas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
2.3. Tačiau nuteistojo gynėja nesutinka su tuo, kad aplinkybė, jog E. M. buvo baustas užsienio valstybėje už striukės vagystę, jį charakterizuoja neigiamai. Pasak jos, į šią aplinkybę teismas neturėjo atsižvelgti, nes E. M. už šios veikos padarymą jau atliko bausmę, jo teistumas yra išnykęs.
2.4. Nuteistojo gynėja nesutinka ir su tuo, kad nusikaltimą E. M. padarė veikdamas vykdytoju. Baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje vykdytoju yra laikomas asmuo, kuris nusikalstamą veiką padaro bendrininkaujant, t. y. veikdamas bendrai su kitais asmenimis (su kitu vykdytoju, su organizatoriumi, su kurstytoju, su padėjėju). E. M. neinkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl, pasak gynėjos, jis negali būti įvardijamas vykdytoju. Gynėja nurodo, kad jos ginamasis nebuvo organizatorius, į nusikalstamą veiką neįtraukė kitų asmenų, be to, realizuotos narkotinės medžiagos iš esmės nepateko į apyvartą.
2.5. Gynėjos nuomone, teismas nepagrįstai nenustatė E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu jis geranoriškai padėjo pareigūnams nustatyti byloje objektyvią tiesą, atskleidė padarytos nusikalstamos veikos mechanizmą, įvardijo asmenis, kuriems realizavo narkotines medžiagas.
2.6. Gynėja nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad E. M. veika nesukėlė sunkių padarinių, padaryta nesant savanaudiškų paskatų. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, E. M. nusikalstama veika truko neilgą laiko tarpą, narkotinių medžiagų kiekis yra nežymiai didesnis už nedidelį kiekį, be to, padaryta veika yra pavienis nusikaltimas. E. M. padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio, tai nebuvo logiška jo neigiamo gyvenimo būdo pasekmė. Be to, jis veiką padarė būdamas jauno amžiaus, todėl gynėjai kyla klausimas, ar jis galėjo pilnai suvokti daromo nusikaltimo pavojingumą ir galimus jo padarinius.
2.7. Skunde nurodoma, kad byloje yra nustatytos, tačiau nuosprendyje neaptartos išimtinės aplinkybės, kurios suteikia pagrindą taikyti E. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas neįvertino, kad E. M. jau ilgą laiką oficialiai dirba Nyderlandų Karalystėje, turi savo verslą ir sėkmingai jį plėtoja. Todėl, atliekant laisvės atėmimo bausmę, sužlugtų E. M. bendrovės veikla, keliolika darbuotojų prarastų darbą, pragyvenimo šaltinį. Dėl šio verslo jis materialiai padėjo ir padeda savo daugiavaikei motinai, kuri augina dar keturis vaikus (taip pat ir mažamečius, ir nepilnamečius), kuriems gyvybiškai reikalinga materialinė pagalba. Gynėjos nuomone, išimtine aplinkybe turi būti laikoma ir tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip dveji su puse metų, per šį laikotarpį jos ginamasis jokių naujų nusikalstamų veikų ir kitų pažeidimų nepadarė, viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis dirbo, nepažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės. E. M. padarė teigiamas išvadas, apie tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, jis tapo mažiau pavojingas. Skunde nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, jog pripažįstama, kad bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas, praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo, turi būti apsvarstomi, atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojimo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-48/2009, 2K-256/2009).
2.8. Gynėja nurodo, kad nusikaltimo paplitimas visuomenėje ir jo reikšmė visuomenėje nėra kliūtis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes visos nusikalstamos veikos (ne tik neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis) turi neigiamą visuomeninę reikšmę.
2.9. Skunde nurodoma, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. M. aiškiai prieštarautų teisingo principui. Pasak gynėjos, išdėstytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. M. paskyrus švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo E. M. gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo ir kai kurių kitų argumentų, tačiau nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Kolegijos nuomone, E. M. yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje.
5. Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė tik nuteistojo E. M. gynėja. Apeliaciniame skunde gynėja neginčija nuteistojo E. M. kaltės, jog jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, neginčija ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėja prašo tik E. M. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jam paskirti švelnesnės rūšies bausmę. Taip pat skunde nurodoma apie tai, kad teismas nepagrįstai nenustatė E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis padėjo pareigūnams nustatyti byloje objektyvią tiesą, atskleidė nusikalstamos veikos mechanizmą ir įvardino asmenis, kuriems realizavo narkotines medžiagas. Teisėjų kolegija bylą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistojo E. M. gynėjos apeliaciniame skunde.
6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
7. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. M. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
9. Teismas nenustatė nei E. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo apie tai, kad teismas nepagrįstai nenustatė E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis padėjo pareigūnams nustatyti byloje objektyvią tiesą, atskleidė nusikalstamos veikos mechanizmą ir įvardino asmenis, kuriems realizavo narkotines medžiagas. Tokie apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai yra nepagrįsti, jie neatitinka bylos aplinkybių, todėl yra atmetami.
10. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta apie tai, jog 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareigūnams patikrinus gatve einančius įtartinus asmenis, pas M. K. rasta galimai narkotinių medžiagų tabletė ir dėžutė su elektroninėmis svarstyklėmis, o pas jo draugę R. B. – galimai narkotinės medžiagos – kanapės. M. K. nurodė, kad pas jo draugę rastos narkotinės medžiagos priklauso jam, o jis pats šias medžiagas įgijo iš E. G.. Jau 2018 m. rugpjūčio 23 d. pirmos apklausos metu nuteistasis M. K. parodė, kad E. G. šias narkotines medžiagas pirko iš savo draugo. 2018 m. rugpjūčio 27 d. E. G. gyvenamoje vietoje buvo atlikta krata, kurios metu rastos, kaip vėliau nurodyta specialisto išvadoje, narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad narkotines medžiagas E. G. įgijo iš E. M.. 2018 m. rugpjūčio 28 d. E. M. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata ir jis laikinai sulaikytas. Kitą dieną jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis buvo apklaustas. Pirmos 2018 m. rugpjūčio 29 d. apklausos metu E. M. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad toliau nuo savo namų miške laikė ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. už 600 Eur E. G. pardavė 100 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių). Vėlesnių ikiteisminio tyrimo apklausų metu jis kaltu jau neprisipažino, o vienoje iš jų aiškino, jog pirmos apklausos metu nurodė tokias aplinkybes, kurių reikalavo pareigūnai. Teisiamojo posėdžio metu po kaltinamojo akto perskaitymo E. M. savo kaltę padarius 260 straipsnyje 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pripažino ir nurodė, jog parodymus duos po liudytojų apklausų. Vėliau, kai buvo apklausti liudytojai, teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu jau neprisipažino ir paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo. Tai padarė dėl pareigūnų daromo spaudimo. Taip pat jis aiškino, kad teisme iš pradžių kaltu prisipažino, nes galvojo, jog tokiu atveju procesas bus greitesnis. E. M. parodė, kad narkotinių medžiagų nelaikė ir jų E. G. nepardavė.
11. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tik tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu ta veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę. Taigi kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Be to, vien kaltininko prisipažinimas, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis, taip pat nepripažįstamas lengvinančia aplinkybe.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis E. M. padėjo išaiškinti BK 260 straipsnyje 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, šios veikos mechanizmą ir joje dalyvavusius asmenis. Priešingai, dar iki pirmos E. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu kitais surinktais įrodymais buvo nustatytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės ir joje dalyvavęs kitas nuteistasis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. M. tik pirmos apklausos metu parodė, jog laikė ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. už 600 Eur E. G. pardavė 100 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), tačiau kitų ikiteisminio tyrimo apklausų metu ir teisminio nagrinėjimo metu jis paneigė šiuos parodymus. Jo pozicija keitėsi ne tik dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet ir dėl kaltės. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nuteistojo E. M. kaltę padarius BK 260 straipsnyje 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas pagrindė kitais įrodymai – kitų nuteistųjų M. K. ir E. G. parodymais, liudytojų R. B., E. M., T. V. parodymais, kratų protokolais, daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis, tarnybiniais pranešimais. Aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikia pagrindo išvadai, kad pirmos apklausos metu prisipažinimas padarius nusikaltimą ir šio nusikaltimo aplinkybių nurodymas buvo ne savanoriškas, o sąlygotas kitų įrodymų visumos. Be to, šiuos savo parodymus jis paneigė kitų apklausų metu. Jo parodymai iš esmės neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo, kaip minėta, E. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta kitais įrodymais. Todėl nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis laisva valia prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusį kitą nuteistąjį E. G.. Todėl nėra ir pagrindo pripažinti nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo apie tai, jog teismas nepagrįstai nenustatė aptartos E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau prašymo nustatyti šią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę skunde gynėja nenurodo. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo skunde nurodomų aplinkybių pripažinti nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
13. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, t. y. teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę. E. M. padarė sunkų baigtą nusikaltimą. Nors skunde nurodoma, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis dėl jauno amžiaus galėjo nesuprasti nusikaltimo pavojingumo ir galimų padarinių, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad neteisėtai disponuodamas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti E. M. veikė tiesiogine tyčia. Nėra abejonių, jog, nors ir būdamas jauno amžiaus, E. M., neteisėtai laikydamas narkotines medžiagas turint tikslą jas platinti, o po to jas parduodamas E. G., suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nusikalstamą veiką E. M. padarė būdamas vykdytojas. Šioje byloje nėra nustatyta, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe, tokia aplinkybė nėra nurodyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, be to, kaip nurodoma skunde, veikimas bendrininkų grupe nėra nustatyta ir nėra pripažinta E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistasis šią veiką padarė veikdamas vienas, jis nebuvo vykdytojas, tačiau faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad E. M. vaidmuo, padarant minėtą nusikalstamą veiką, nebuvo antraeilis, jis buvo pagrindinis. Skirdamas bausmę, teismas pagrįstai įvertino nuteistojo asmenybę. E. M. bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas labai gerai. Tačiau byloje yra ir duomenų, kurie E. M. apibūdina ir neigiamai: iš Roterdamo apylinkės prokuratūros baudžiamojo įsakymo matyti, kad 2018 m. gruodžio 26 d. Roterdame E. M. įvykdė vagystę iš parduotuvės „Primark“, jam buvo paskirta 191 Eur bauda, kurią, kaip teisingai nurodoma skunde, jis iš karto sumokėjo. E. M. nepalankiai charakterizuoja ir duomenys apie administracinius nusižengimus. Be to, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką E. M. padarė dėl savanaudiškų paskatų - parduodamas 100 g narkotinių medžiagų E. G. E. M. gavo 600 Eur, nors tai ir nebuvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
14. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų. Įvertinęs jau aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. M. paskyrė minėto BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijos žemutinę ribą atitinkančią bausmę, t. y. laisvės atėmimą dvejiems metams. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę, svarstė ir galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau padarė išvadą, jog E. M. skirti švelnesnės rūšies bausmę, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nėra pagrindo, nes nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir patvirtintų, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nagrinėjamu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
15. Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį, ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 62 straipsnis gali būti taikomas ne tik atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, tačiau tik esant visumai šio straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų sąlygų. Nuteistasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie savo padarytą nusikaltimą, todėl nesant šios aplinkybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies galimybės nėra. Teismas nenustatė E. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nėra galimybės nuteistajam taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios nuostatos taikymo sąlyga.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu - bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).
17. Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).
18. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017).
19. Atkreiptinas dėmesys ir į kitą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
20. Šioje nutartyje išaiškinta, kad sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).
22. Iš to, kas buvo išaiškinta paminėtose kasacinėse nutartyse, matosi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstamą veiką, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Svarbiausia yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams. Apie tai pasisakoma ir vienoje iš naujausių kasacinių nutarčių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-788/2020. Joje nurodoma, jog BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios išimtinės aplinkybės ar kokia reikšmingų aplinkybių visuma rodo, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
23. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir švelniausios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos, t. y. dvejų metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. M. šiuo konkrečiu atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę.
24. Byloje nustatytos ir nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės - nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo - rodo mažesnį pačio E. M. asmenybės pavojingumą. Nuteistasis E. M. narkotines medžiagas pardavė pirmą kartą, ir po šios nusikalstamos veikos padarymo 2018 m. rugpjūčio 21 d., praėjus jau beveik trims metams, jokių teisės pažeidimų E. M. nepadarė, jis visą laiką dirbo, o tai rodo ne tik, kad nuteistasis padarė teigiamas išvadas, bet leidžia daryti ir išvadą, jog E. M. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Be to, iš nuteistojo parodymų apeliacinės instancijos teisme yra žinoma, kad jis, gyvendamas ir dirbdamas Nyderlandų Karalystėje, finansiškai padeda Lietuvoje gyvenančiai savo motinai, auginančiai ir nepilnamečius 16 metų, 11 metų ir 10 metų vaikus (nuteistojo seserį ir brolius). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad E. M., gimęs (duomenys neskelbtini), šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., (tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku), t. y., jis šią veiką padarė būdamas tik 18 metų amžiaus. Taigi nors E. M. nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo sulaukęs pilnametystės ir byloje nėra duomenų, kad jis pagal savo socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, tačiau vis dėlto, sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti E. M. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, svarbu pažymėti, kad pagal BK 81 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmių skyrimo, jos vykdymo atidėjimo ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, ypatumus nepilnamečiams, gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai. Taigi nors minėtos įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tačiau nuteistojo jaunas amžius, jo teigiamas elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, jo pastangos dirbti, užsidirbti bei tuo pačiu finansiškai padėti savo šeimos nariams rodo E. M. asmens mažesnį pavojingumą, ir tai vertintina kaip išskirtinės nagrinėjamos bylos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija konstatuota, kad net ir minimalios BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. M. būtų neproporcingas nuteistojo asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties. Tokios bausmės paskyrimas nepasiektų visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, priešingai, iš esmės pasiektų tik vieną tikslą - nubaudimą. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pirmą kartą teisiamam, jaunam, po nusikalstamos veikos padarymo daugiau jokių teisės pažeidimų nepadariusiam, dirbančiam ir prie šeimos finansinio aprūpinimo prisidedančiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, kolegijos nuomone, skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teismui teisę paskirti švelnesnę nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmę.
25. Esant išdėstytoms aplinkybėms, E. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirtina švelnesnės rūšies nei laisvės atėmimas bausmė - bauda. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) numatė, kad asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, gali būti paskirta nuo 150 MGL iki 6 000 MGL dydžio bauda. Teismo įsitikinimu, šios bausmės rūšies paskyrimas sulaikys E. M. nuo nusikalstamų veikų darymo, paveiks, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, atliks ir nubaudimo funkciją bei tuo pačiu ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktai). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, teisėjų kolegija skiria E. M. baudą, o ne laisvės apribojimo bausmę, nes nuteistajam, kuris gyvena ir dirba užsienio valstybėje, paskirti BK 48 straipsnyje numatytus draudimus ir įpareigojimus, o taip pat kontroliuoti jų vykdymą būtų sudėtinga.
26. Parenkant baudos dydį, teisėjų kolegijos vertinimus, pirmą kartą nuteistam, po nusikalstamos veikos padarymo nenusikaltusiam, dirbančiam bei finansiškai šeimai padedančiam E. M. skirtina minimali BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) numatyta, t. y., 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, kurį E. M. praleido laikinai sulaikytas nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. 16 val. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. 11 val. 40 min. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistajam E. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti E. M. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d., vieną laikino sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžių baudai, ir galutinę bausmę nustatyti 146 MGL (7 300 EUR) dydžio baudą.
Baudą paskirti sumokėti per 24 mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.