Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-337/2009

Teisėja Danutė Švitinienė Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. balandžio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-19 nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu mokytis arba dirbti. Taip pat šiuo nuosprendžiu priteista iš M. A., o jam neturint turto ir uždarbio iki jo pilnametystės iš civilinės atsakovės D. A., G. P. naudai 169,40 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bei 800 Lt G. P. naudai advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, be to, 48,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. nuteistas už tai, kad jis, 2008 m. lapkričio 11 d. apie 13 val., viešoje vietoje, Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) mokykloje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto pavartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: po žodinio konflikto su G. P. elgdamasis neadekvačiai konfliktiškai, dėl menkavertės priežasties kerštaudamas G. P., mokyklos koridoriuje, pertraukos metu, matant aplinkiniams bendraamžiams, vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam G.P. į veido sritį, padarydamas jam veido sumušimą, nosies kaulo ir pertvaros lūžimą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. P. sveikatą.

Nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2009-02-19 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, todėl naikintinas. Apeliantas neigia spyręs G. P. ir mano, kad tai yra tik paties nukentėjusiojo melagingas tvirtinimas, nes tokių aplinkybių nepatvirtina nei vienas įvykio vietoje buvęs liudytojas. Tikėti vien nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes to nepatvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. P. tik sumuštas veidas, lūžo nosies kaulai ir pertvara. Be to, jis ir teismo medicinos ekspertui nurodė tik tai, kad jam buvo kumščiu smogta į veidą. Tai, kad G. P. spyrė jam prisipažįsta pats G.P., tai patvirtina ir įvykį matę liudytojai. Po G. P. spyrio jam į apatinę pilvo sritį, jis pagalvojo, kad G. P. gali dar mušti, todėl gindamasis smogė jam į veidą. Visa tai truko 2-3 sekundes. Tai buvo momentinė reakcija į G. P. pavartotą smurtą jo atžvilgiu. Apeliantas mano turėjęs teisę gintis nuo jo atžvilgiu vartojamo smurto ir šiuo atveju būtinosios ginties situacija nebuvo pasibaigusi. Teismo išvada, kad tai buvo abipusės muštynės ir jų metu teisė į būtinąją ginti jam neatsirado, yra nepagrįsta. Taip pat neteisinga teismo išvada, kad jis elgėsi neadekvačiai konfliktiškai, dėl menkavertės priežasties kerštaudamas G. P. sudavė kumščiu į veidą. Mano, kad reakcija į jo atžvilgiu pavartotą fizinį smurtą buvo visiškai adekvati. G.P. jam spyrė, o jis sudavė šiam kumščiu. Šiuo atveju negalima laikyti, kad gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. G. P. nežymiai sutrikdyta sveikata – tai lengviausias sveikatos sutrikdymo mastas. Kadangi jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl jo veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties.

Apeliantas skunde teigia, kad savo veiksmais nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Teigia, kad jei G. P. jam nebūtų spyręs, tai jis nebūtų G. P. sudavęs į veidą. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kad buvo jo ir G. P. žodinis konfliktas, tačiau tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pats G.P. teisme parodė, kad jį įžeidinėjo, sakydami „graži porelė“, „pasilaižykit“, tik A. P. ir A. L.. Neaišku, kodėl tik jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už viešosios tvarkos sutrikdymą, jeigu įrodyta, kad G. P. toje pačioje vietoje, matant tiems patiems asmenims jo atžvilgiu taip pat vartojo smurtą. Tai konstatuota ir teismo nuosprendyje. Todėl apeliantas mano, kad yra pažeistas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Jei teismas nelaikė, kad jis G. P. sudavė gindamasis, tai teismas jo veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., kaip G. P. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą. Net jį pripažinęs kaltu pagal BK 284 str. 1 d., teismas nesvarstė galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 93 str., o paskyrė jam bausmę. Apeliantas nurodo, kad jis pripažino sudavęs G. P. į veidą, tačiau skirtingai negu teismas, tai vertina kaip veiksmus, padarytus ginantis nuo prieš jį vartojamo smurto. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jo veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, o buvo spontaniškas atsakas į G. P. pavartotą smurtą jo atžvilgiu. Apeliantas pabrėžia, kad yra neteistas, mokosi, turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su abiem tėvais, kurie juo rūpinasi, todėl teismas galėjo padaryti išvadą, kad jis ateityje laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusysis G. P. ir jo atstovai pagal įstatymą D. P. ir A. P. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2009-02-19 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendį. Teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, veika kvalifikuota ir bausmė nuteistajam paskirta teisingai, o apeliacinis M. A. skundas yra nepagrįstas. Nurodo, kad būtent nuteistasis M. A. ir jo keli draugai pirmiausia nukentėjusįjį G. P. su drauge pradėjo žodžiais užkabinėti, turėdami tikslą iš jų draugystės įžūliai pasišaipyti kitų bendraamžių akivaizdoje, įžeidinėjo, gąsdino grasindami jų atžvilgiu naudoti fizinį smurtą „Ramiai nepraeis", o jiems einant pro šalį nuteistasis tęsdamas chuliganiškus veiksmus spyrė koja nukentėjusiajam į koją norėdamas jį išprovokuoti konfliktui, po ko nukentėjusysis spirdamas koja nuteistajam į koją atsakė tuo pačiu. M. A. nukentėjusįjį G. P. sužalojo iš chuliganiškų paskatų, o ne veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Toks nuteistojo M. A. byloje nustatytų aplinkybių (įrodymų) vertinimas yra viso labo bandymas vertinti byloje nustatytas aplinkybes (įrodymus) sau palankia linkme ir siekis (bandymas) išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Teismas teisingai pasielgė netaikydamas nuteistajam BK 93 str. nuostatų, nes nuteistasis po nusikalstamos veikos padarymo neišpildė jokių sąlygų, kurioms esant būtų galima taikyti nuteistajam atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės –nukentėjusiojo neatsiprašė, nusikaltimu padarytos turtinės žalos neatlygino ir jokiu būdu nesistengė tai padaryti, savo kaltės nepripažino ir neketina tai padaryti ar dėl savo elgesio gailėtis. Jo veiksmai po šios nusikalstamos veikos padarymo yra visiškai priešingi, nes būtent nukentėjusysis dėl nuteistojo elgesio, kuris nėra suderinamas su jokiomis žmonių bendravimo taisyklėmis, buvo priverstas pakeisti mokyklą. Be to, tokią nuteistojo asmenybę patvirtina ir byloje esanti charakteristika.

Teismo posėdyje nuteistasis M. A. ir jo gynėjas advokatas A. Cemnolonskas, taip pat nuteistojo atstovai pagal įstatymą D. A. ir A. A. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo G. P. atstovas pagal įstatymą A. P. bei prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi M. A. apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo M. A. padarytą nusikalstamą veiką ir tinkamai paskyrė jam bausmę. Apeliantas ginčija savo kaltę bei nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, tačiau šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, tačiau šie M.A. argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu nuteistojo skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

M. A. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. pagrįstai. Pastaroji teisės norma numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Byloje nustatyta, kad M. A. sudavė kumščiu G. P. į veido sritį. Sudavęs smūgį neginčija ir pats nuteistasis, tai patvirtino ir nukentėjusysis G. P., įvykį matę liudytojai M. V., T. Š., T. D., A. P., A. L.. Specialisto išvada konstatuota, kad dėl veido sumušimo, nosies kaulo ir pertvaros lūžimų nukentėjusiajam G. P. nežymiai sutrikdyta sveikata. Nors apeliantas ginčija smūgio G. P. sudavimo aplinkybes, teigdamas, kad tai buvo jo gynybinė reakcija į nukentėjusiojo veiksmus ir jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau šių M. A. nurodomų aplinkybių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Priešingai nei teigia apeliantas, nuteistojo M. A. dalyvavimą žodiniame konflikte su nukentėjusiuoju patvirtina liudytojos M. V. ir T.Š. parodymai, be to, pats nuteistasis teismo posėdžio metu pripažino apsižodžiavęs su G.P.. Apeliantas M. A. neigia pirmasis pavartojęs fizinį smurtą – spyręs G. P. ir teigia sudavęs nukentėjusiajam smūgį kumščiu tik po G. P. spyrio jam, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. P. nuosekliais parodymais ir visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu. G. P. parodė, kad jis spyrė nuteistajam M.A. po to, kai šis jam spyrė koja. Nors šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nepatvirtino liudytojai T. Š., T. D., A. P., A. L., tačiau tai paaiškinama tuo, kad šie liudytojai yra nuteistojo draugai, dalis kurių, beje, taip pat dalyvavo žodiniame konflikte su nukentėjusiuoju, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Liudytoja M.V. nepatvirtino šios aplinkybės dėl objektyvios priežasties, nes, sutinkamai su jos parodymais, ji ėjo priekyje nukentėjusiojo, todėl negalėjo matyti pastarosios situacijos, vykusios jai už nugaros. Jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta, kad nukentėjusysis G. P. savo veiksmais sudarė realią grėsmę ir veikė pavojingai nuteistojo atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada bei nuosprendyje išdėstytais išsamiais motyvais dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo nuteistojo M. A. veiksmuose. Kvalifikuodamas savo veiksmus nuteistasis skunde nepagrįstai nukreipia į BK 140 str. 1 d., nes byloje esančiais neginčytinais įrodymais konstatuota, kad nagrinėjamą M. A. nusikalstamą veiką sudarantys veiksmai pasireiškė viešoje vietoje – mokyklos koridoriuje, pertraukos metu, esant aplinkui kitų žmonių. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui M. A., nuteistam pagal BK 284 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį ar perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus į BK 140 str. nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo M. A. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 91 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Be to, skiriant bausmę taip pat buvo atsižvelgta ir į nukentėjusiojo veiksmus įvykio metu. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas M. A. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė yra mažesnė nei šios bausmės rūšies vidurkis. Visos skunde apelianto nurodomos aplinkybės – kad jis yra neteistas, mokosi, turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su abiem tėvais, jo veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos, į jas atsižvelgta skiriant bausmę ir nustatant jos dydį. Apeliantas nesutinka su BK 93 straipsnio nuostatų netaikymu jam, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė ir netaikė M. A. atžvilgiu pastarosios BK bendrosios dalies normos. Pagal BK 93 straipsnio 1 dalį nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. M.A. veiksmuose nėra nei vienos nurodytų sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, be to, šios prevencinio poveikio priemonės taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto M. A. teiginys dėl asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad baudžiamojo proceso normos nuteistajam M. A. buvo taikomos ne taip, kaip kitiems proceso dalyviams. Jam nebuvo daryta jokių apribojimų nagrinėjant bylą teisme, taip pat nebuvo pagrindo taikyti kokias nors specialias teisingumo taisykles. Todėl nėra pagrindo konstatuoti BPK 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK normų, byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.