Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-02-26 · Administracinė byla Nr. eA-630-520/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-26
Bylos Nr.
eA-630-520/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01586-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
K. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-630-520/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01586-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja K. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 903,35 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto nuostata: „Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas“ turi būti suprantama taip, kad nustatant motinystės išmokos dydį negali būti taikomas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimas.

2. Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Kauno skyrius 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 8.13-1852 ir 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 8.13-3382 už nėštumo ir gimdymo laikotarpį pareiškėjai skyrė motinystės pašalpą. Pareiškėjai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (65,68 Eur), pareiškėjai apskaičiuota 6 370,96 Eur pašalpa. Skirtumas tarp pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį pareiškėjai apskaičiuotos pašalpos ir pašalpos, apskaičiuotos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, yra 4 903,35 Eur.

3. Pareiškėjos teigimu, jai paskirtos pašalpos dydis neužtikrino pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios pareiškėjos vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui. Be to, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas žalą pareiškėjai padarė neveikimu, t. y. nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuotos konstitucinės doktrinos, kurioje nurodyta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teises į dirbančių motinų mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą jau 2012 metais nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, įstatymų leidėjui paliekant laisvę nustatyti ne motinystės atostogų apmokėjimo dydį, o iki atostogų gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2012 metais suformuota doktrina nuosekliai išplėtota ir 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra oficialusis Konstitucijos aiškintojas, savo jurisprudencijoje formuoja visiems privalomą oficialią konstitucinę doktriną, kurioje atskleidžiamas įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio reguliavimo, kaip visumos, esmė, todėl konstitucine doktrina Konstitucinis Teismas susaisto teisėkūros procese dalyvaujančius subjektus. Ministerijai, kuri turi pareigą rengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikti teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo būti žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau Ministerija jų nepaisė ir dėl to (netinkamai įgyvendintos įstatymų leidybos iniciatyvos teisės) pareiškėjai kilo turtinė žala. Pasak pareiškėjos, valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus jos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, buvo pažeisti teisingumo bei teisinės valstybės principai.

Atsiliepimas

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Ministerija nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką. Konstitucinio Teismo nutarimas aiškinamas atsižvelgiant į jo visumą, o ne į atskiras pastraipas. Pareiškėja prašo ne objektyvaus Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies nuostatų turinio išaiškinimo, o jos pozicijos patvirtinimo, nesiaiškinant, ar konkreti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata suteikė įstatymų leidėjui diskreciją riboti maksimalų motinystės pašalpos dydį. Be to, Konstitucinis Teismas savo nutarimą privalo aiškinti nekeisdamas jo turinio, todėl Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje netyrė.

7. Ministerija taip pat pažymėjo, jog teisinio reguliavimo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas, apskaičiuotas taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Valdybos Kauno skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, nebuvo nuginčyti, buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, todėl laikytini įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, jai žala negali būti priteista.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti arba atmesti skundą.

9. Valdyba nurodė, kad Kauno skyriaus 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 8.13-1852 ir 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 8.13-3382, kuriais pareiškėjai buvo paskirta ginčijama motinystės išmoka apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, pareiškėja Valdybai apskundė tik 2017 m. kovo 14 d., todėl Valdyba 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. (11.1E)-I-2318 pareiškėjai pasiūlė pateikti prašymą atnaujinti terminą skundams dėl minėtų Valdybos Kauno skyriaus sprendimų pateikti. Pareiškėja tokio prašymo nepateikė, Valdybos 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. (11.1E)-I-2318 taip pat neskundė. Todėl teismas neturi galimybės revizuoti Valdybos Kauno skyriaus sprendimais pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos dydžio. Dėl pareiškėjai mokėtinos pašalpos priimti sprendimai buvo įvykdyti iki 2016 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos.

10. Valdyba pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra ne Ministerija, o Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) administraciniams teismams nėra suteikta kompetencija tirti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, nurodė, kad palaiko Ministerijos atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjos K. V. skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Valdybos Kauno skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 8.13-1852 ir 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 8.13-3382 apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d., mažindamas pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 116,23 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur.

14. Spręsdamas, ar Ministerija veikė teisėtai, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl minėtas nutarimas Ministerijai nesukūrė pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501, kuriame išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtintas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuoti. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

16. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, nesutikdama su Valdybos Kauno skyriaus sprendimu jai apskaičiuota motinystės pašalpa, pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka šio sprendimo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Šiuo metu nebėra teisinių prielaidų Valdybos Kauno skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo yra galutinai nesusiklostę. Pirmosios instancijos teismas Valdybos Kauno skyriaus sprendimą mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą laikė pagrįstu tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu ir sprendė, jog pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.

17. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime aiškiai išdėstė savo poziciją nagrinėjamu klausimu ir pakankamai plačiai pasisakė apie šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės, kaip konstitucinių vertybių, apsaugą bei teisinį reguliavimą, todėl kreiptis dėl šio nutarimo išaiškinimo nėra pagrindo.

III.

18. Pareiškėja K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo pakeitimų pareiškėjos nurodomu aspektu, nes tokia išvada paneigia oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą ir sudaro įspūdį, kad valdžios institucijos turi paisyti tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinės dalies, nors Konstitucinis Teismas savo doktrinoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad konstitucinių nuostatų samprata ir argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas.

20. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala. Jeigu Ministerija būtų laiku reagavusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje pateiktą Konstitucijos nuostatų išaiškinimą ir būtų pasinaudojusi galimybe prevenciškai išvengti konstatavimo, kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa nebūtų sumažinta.

21. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, kad būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Ministerijai taip pat priskirta kompetencija formuoti politiką šioje srityje bei analizuoti, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinių išmokų gavėjų interesus, ir teikti dėl to pasiūlymus. Būtent Ministerija inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į šiame nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo, t. y. nepasinaudojo galimybe išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo išaiškinimo (2016 m. kovo 15 d.), kad Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Tokius Ministerijos veiksmus pareiškėja vertina kaip atsakingo valdymo principo pažeidimą.

22. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi iš bylos procesinių dokumentų matyti, kad ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl skirtingo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo suformuotos konstitucinės doktrinos interpretavimo.

Atsiliepimas

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Ministerija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformulavo aiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Priešingai, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, įskaitant valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Jeigu Konstitucinis Teismas nutarimo motyvuojamojoje dalyje nenurodė, kad kompensuojamojo uždarbio apribojimas iki 3,2 teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos yra negalimas, tai reiškia, kad toks reguliavimas nėra prieštaraujantis Konstitucijai ir neturi būti pašalintas iš teisinės sistemos.

25. Išvada dėl minėto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai padaryta tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuris pareiškėjai netaikytinas, nes įsigaliojo to po, kai buvo įvykdytas sprendimas dėl motinystės pašalpos skyrimo pareiškėjai.

26. Ministerijos teigimu, pareiškėja neįrodė atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, o 2012 metais Ministerija veikė taip, kaip jai buvo nustatyta teisės aktais.

27. Ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstyta pozicija yra aiški.

Atsiliepimas

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos K. V. skundas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 4 903,35 Eur žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį dėl laiku neįgyvendintų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktų išaiškinimų, taip pat procesines palūkanas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) normos prieštaravimas Konstitucijai nustatytas ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, o 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nebegalėjo būti taikomas tik nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neskundė Valdybos Kauno skyriaus sprendimo, kuriuo motinystės pašalpa jai apskaičiuota pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

32. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina, susijusi su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir kad būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų ((inter alia) (be kita ko)), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

35. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, kuriais būtų panaikintas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymas, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančiuosius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog teisėkūros subjektai privalo vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėje dalyje padarytomis išvadomis, bet ir motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais bei konstitucinių nuostatų išaiškinimais. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą, turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto nuostatos išaiškinimo.

37. Pritartina pareiškėjos argumentams, kad teisėkūros subjektai privalo vadovautis ne tik Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėje dalyje padarytomis išvadomis, bet ir motyvuojamojoje dalyje pateiktais argumentais bei konstitucinių nuostatų išaiškinimais, tačiau pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimus). Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai negali būti vertinami atsietai nuo toje konkrečioje konstitucinės justicijos byloje vertintų aplinkybių (ginčo dalyko).

38. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu buvo sprendžiamas klausimas dėl tam tikrų darbinės veiklos pajamų įtraukimo į draudžiamąsias pajamas, o ne dėl paties motinystės pašalpos dydžio ir įstatymų leidėjo įgalinimų jį riboti. Kaip skunde pirmosios instancijos teismui teisingai nurodo pati pareiškėja, konstitucinė doktrina šiuo klausimu buvo išplėtota tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, kuriame Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijai Konstitucinis Teismas, be kita ko, siejo su aplinkybe, kad įstatymuose nėra įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad be Įstatymu nustatytos riboto dydžio pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogos būtų apmokamos paskyrus dar kokią nors kitą (papildomą) išmoką, kurią mokant kartu su minėta riboto dydžio pašalpa būtų pasiektas per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkis. Taigi Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nekonstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai pripažintinas remiantis 2012 m. vasario 27 d. nutarime jau suformuotu išaiškinimu, o tokią išvadą padarė sistemiškai apžvelgęs ir įvertinęs motinystės atostogas reglamentuojančių, nacionalinių, tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Aplinkybę, jog konstitucinės justicijos bylų, kuriose buvo priimti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. bei 2016 m. kovo 15 d. nutarimai, dalykas nebuvo tas pats, patvirtina tai, kad prašymai ištirti skirtingų redakcijų Įstatymo ir jį įgyvendinančiųjų teisės aktų atitiktį Konstitucijai buvo priimti ir išnagrinėti, dėl jų priimti atskiri Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, nė viena administracijos justicijos byla nenutraukta (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 1 d. 3 p., 3 d.).

39. Vertindama pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2012 m. vasario 27 d. nutarimo išaiškinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog vadovaujantis aktualios Konstitucinio Teismo įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., 61 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimą, išvadą ir sprendimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų šio įstatymo 60 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų ar asmenų (Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro) prašymą, taip pat savo iniciatyva. Iki 2019 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimą, išvadą ir sprendimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar šio įstatymo 60 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų prašymą, taip pat savo iniciatyva. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2012 m. vasario 27 d. baigiamasis aktas (nutarimas), buvo pareiškėjas, t. y. teisės aktais jam suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl oficialaus minėto nutarimo išaiškinimo.

40. Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje. Prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos. Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą). Iš Konstitucijos kylantys ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus negali būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitucinio Teismo pareigą aiškinti savo nutarimų ar jų atskirų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačiame Konstitucinio Teismo nutarime (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas teisinių konsultacijų nei dalyvavusiems byloje asmenims, nei kitiems asmenims neteikia (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimus).

41. Pasak pareiškėjos, ji ir Ministerija skirtingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotą konstitucinę doktriną. Iš pareiškėjos pateikto prašymo matyti, jog ji prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatos, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas įgyvendinimą privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, reiškia tai, kad nustatant motinystės išmokos dydį negali būti taikomas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio ribojimas. Taigi pareiškėjos prašymas savo turiniu yra prašymas išaiškinti ne Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostatas, o teisės aktų taikymo klausimus, t. y. pareiškėja iš esmės prašo suteikti teisinę konsultaciją, kaip po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, kuriuo, kaip minėta, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, atitiktis Konstitucijai net nebuvo tiriama, turėjo būti taikoma ši Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies norma.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pareiškėjos prašymas neatitinka nei Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų išaiškinimo instituto tikslo, nei Konstitucinio Teismo kompetencijos teikiant oficialų savo nutarimų, išvadų ir sprendimų išaiškinimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos nurodyta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo nuostata yra neaiški ar reikalaujanti nuodugnesnio paaiškinimo, o pareiškėjos argumentai, kad Konstitucinis Teismas jau 2012 m. vasario 27 d. nutarime išaiškino (suformulavo konstitucinę doktriną), jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija, nepripažintini pagrįstais.

43. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į plačią valstybės diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos per tam tikrą konkretų laiką inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Taigi negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

45. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.

46. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Kauno skyriaus sprendimai dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti 2015 m. gegužės 8 d. bei 2015 m. rugpjūčio 14 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai Valdybos Kauno skyriaus sprendimais buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo.

48. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose analogiško pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nėra neteisėtų Ministerijos veiksmų (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-552/2020; kt.).

49. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas) yra išvestinis reikalavimas, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį reikalavimą.

50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė