Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-75/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-01-28
Bylos Nr.: 1A-75/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Jonas Algimantas Venckus
Kaltinamasis: J. G.
Civilinis ieškovas: E. Š., V. M.

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
1.2.20.16Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas (BK 246 str.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-75/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.19.4; 1.2.20.16; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant: Audronei Rasiulienei, Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,gynėjui Romualdui Mikliušui,išteisintajai J. G.,nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š. bei V. M. atstovui V. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. Š., V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų sudėtį.

E. Š. ir V. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

J. G. laikinųjų nuosavybės teisių apribojimas į butą (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama antstolės J. G. kontoros antstolė – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atlikdama savo kaip antstolės funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06, siekdama turtinės naudos – žinodama, jog už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą jai atiteks 4 000 Lt atlyginimas, ir žinodama, kad skolininko R. M. turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2006-08-18 sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – pagrindu 2006-08-19 Turto arešto aktų registre minėtam turtui įregistruotas areštas, ji savo darbo vietoje, antstolės J. G. kontoroje (duomenys neskelbtini), 2006-10-26 surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu 2006-10-30 tam pačiam turtui Turto arešto aktų registras įregistravo turto areštą, ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos – gauti neteisėtą atlygį, žinodama, kad R. M. turtui Ukmergės r. apylinkės teismo sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas R. M. turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) areštas, nėra panaikintos, nepaisydama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog antstolis turi teisę panaikinti turto areštą tik tada, jeigu turtas areštuotas antstolio, ji surašė 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, kuriuo ji neteisėtai pardavė pirkėjui E. M. už 85 000 Lt 7750/13900 žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. 8182-0005-0007, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausančio R. M. Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkei L. A., kuriai kartu su teikiamu tvirtinti 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 31-2577/06 buvo pateikta vykdomoji byla, kurioje nebuvo duomenų, iš kurių matytųsi, kad nekilnojamajam turtui teismo sprendimu uždėtas areštas, 2006-11-10 patvirtinus 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, J. G., tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2006-11-10 surašė patvarkymą dėl turto arešto panaikinimo, kuriuo remiantis buvo išregistruotas R. M. turtui uždėtas areštas bei R. M. priklausęs nekilnojamasis turtas – 7750/13900 žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. 8182-0005-0007, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kuriam Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-08-18 ir 2006-09-01 nutartimis E. Š. bei V. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas R. M. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, neteisėtai perleistas pirkėjui E. M., o antstolė J. G. neteisėtai gavo 4 000 Lt atlyginimą.

Tokiais veiksmais J. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, kadangi dėl J. G. veiksmų nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teises į jiems teismo sprendimu priteistą turtinę teisę. J. G. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 13 ir 18 straipsniuose įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus, kadangi dėl jos neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas teismo sprendimo, kurio įvykdymą iš anksto užtikrino pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, įvykdymas, nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, o teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolė akivaizdžiai ignoravo. J. G. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, bei pažeidė CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. J. G. savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) 14 punkto nuostatą, numatančią, kad, jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.

Dėl antstolės J. G. veiksmų fiziniai asmenys – nukentėjusieji E. Š. ir V. M. patyrė didelės žalos, nes prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo pripažintas turtines teises dėl 137 850 Lt išieškojimo iš R. M. E. Š. bei V. M. naudai, kadangi išieškojimo negalimumo aktuose antstolė N. J. nurodė, kad R. M. vardu turto nėra ir jis negyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, antstolė N. J. neteko galimybės tinkamai įvykdyti Ukmergės r. apylinkės teismo išduotus vykdomuosius dokumentus dėl 42 200 Lt ir 82 400 Lt skolų bei palūkanų išieškojimo iš R. M.

Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, J. G. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, dėl to buvo padaryta didelės žalos valstybės interesams bei fiziniams asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu J. G. išteisinta pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų sudėtį. Teismas nurodė, jog antstolio veiklą vykdymo procese reglamentuoja viešosios teisės normos – CPK. Antstolės J. G. kontorai pateiktas išieškotojos K. K. prašymas pradėti vykdymo veiksmus, Vilniaus m. 10-jo notarų biuro 2006-10-25 išduotas vykdomasis įrašas tvirtina faktą, kad antstolė turėjo teisę pradėti vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį įrašą iš skolininko R. M. išieškoti 60 352,52 Lt ir 5 procentų metines palūkanas, susidariusias nuo vykdomojo įrašo išdavimo dienos iki prievolės įvykdymo. Tokį vykdymo veiksmų atlikimo pagrindą numato CPK 586 straipsnis. Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, išsiuntęs skolininkui raginimą sumokėti skolą, turi teisę areštuoti skolininko turtą. Tokią teisę nustato CPK 658 straipsnis. Areštuojant skolininko turtą surašomas turto arešto aktas, kurio duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymu, siunčiami Centrinei hipotekos įstaigai, kurios Hipotekos skyrius registruoja registro objektus, įrašydamas turto arešto aktų duomenis į registro duomenų bazę. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis. Areštuoto turto realizavimas vykdymo procese panaikina visus to turto areštus. Pagal CPK normas tas pats turtas gali būti areštuojamas kelių kreditorių naudai. Turto arešto faktas savaime nėra pagrindas sustabdyti vykdymą iš to turto, kuris yra areštuotas. Pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus yra turto areštas pagal pirmesnės eilės kreditoriaus reikalavimą. Pagal CPK nuostatas pirmesnis laiko atžvilgiu turto areštas nereiškia kreditoriaus reikalavimo pirmumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-417/2008). Vykdymo veiksmams atlikti būtinas vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės vykdymo veiksmų nestabdo. Teismo sprendimai pradedami vykdyti po to, kai jie įsiteisėja. Sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovų E. Š. ir V. M. ieškinį įsiteisėjo 2007-08-27. Vertindamas nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog antstolė J. G. 2006-11-06 turėjo teisę surašyti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, nes išieškojimas E. Š. ir V. M. naudai negalėjo būti pradėtas anksčiau, nei 2007-08-27 įsiteisėjo teismo sprendimas. Atlikus išieškojimo veiksmus, turi būti mokamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. IR-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio vykdymo išlaidos, todėl kaltinime nepagrįstai nurodyta, kad antstolė J. G. neteisėtai gavo 4 000 Lt atlyginimą. To negalima traktuoti, jog jos gautos nusikalstamai iš savanaudiškų paskatų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad atliekant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06 J. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties, todėl ją išteisino. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms J. G. išteisinta ir pagal BK 246 straipsnio 2 dalį jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo sudėtį.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: J. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 246 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti:

Žemesnės instancijos teismas

pagal BK 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimu 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, taikyti bausmių apėmimą ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 metams.

Taip pat prašo tenkinti civilinių ieškovų E. Š., V. M. ieškinius priteisiant atitinkamai 111 200 Lt ir 56 650 Lt bei palikti galioti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, kol bus išspręstas civilinio ieškinio atlyginimo klausimas.

Prokuroras nurodo, kad nuosprendis neteisėtas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog turto arešto faktas savaime nėra pagrindas sustabdyti vykdymą iš areštuoto turto, o pagrindas sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus yra turto areštas pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimą. Ši išvada perrašyta iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008, neįsigilinus į šios civilinės bylos aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais argumentais remdamasis ir kokius baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus išanalizavęs teismas priėjo prie tokios išvados. CPK 626 straipsnyje rašoma apie privalomą vykdomosios bylos sustabdymą. Šio straipsnio 4 punkte nurodoma, kad antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas, jei šios teisės apribojamos ar turtas areštuojamas BPK nustatyta tvarka arba siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į šią nuostatą, tai akcentavo, ir kaltinamoji nurodė, jog antstolė J. G. negalėjo vadovautis nė viena CPK nuostata dėl privalomo bylos sustabdymo, todėl turėjo vykdomąją bylą vykdyti. Iš antstolei pateikto kaltinimo matyti, kad ji nekaltinama, jog nesustabdė vykdomosios bylos. Prokuroro nuomone, antstolė galėjo vykdyti išieškojimą iš bet kokio kito skolininko R. M. turto, išskyrus žemės sklypą, kuriam teismo sprendimu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas. Antstolė J. G., neradusi daugiau jokio R. M. turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma, turėjo grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai. Turto išieškojimo klausimas kreditorei K. K. turėjo būti sprendžiamas kartu su kreditorių, šioje byloje nukentėjusiųjų, reikalavimais.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolė J. G. 2006-11-06 turėjo teisę surašyti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, nes išieškojimas E. Š. ir V. M. naudai negalėjo būti pradėtas anksčiau, nei 2007-08-27 įsiteisėjus teismo sprendimui. Teismas nepagrįstai visiškai nevertino įsiteisėjusių teismo sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių – arešto, o vertino tik Vilniaus m. 10-jo notarų biuro 2006-10-25 išduotą vykdomąjį įrašą.

J. G. inkriminuoto kaltinimo esmė yra ta, jog matydama, kad R. M. turtui – žemės sklypui – teismo sprendimu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir teismo sprendimas yra galiojantis, antstolė ėmėsi veiksmų dėl turto, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, realizavimo. Pagal CPK 150 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi. Šiuo atveju antstolė J. G., žinodama apie tokius galiojančius sprendimus, ėmėsi veiksmų, siekdama realizuoti turtą, kuriam Ukmergės r. apylinkės teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-13 nutartyje Nr. 2K-243/2007 akcentuojama, jog antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja teismo taikytas principas ,,leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Tai reiškia, kad antstolis gali veikti, tik neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, atlikti tik teisės aktų nustatytus veiksmus ir už juos gauti atlyginimą, kurio tvarką bei dydį nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcija nesuteikia teisės antstoliui nukreipti išieškojimo į turtą, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Antstolių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenurodo, kaip turėtų elgtis antstolis tokiu atveju, kai turtas, į kurį jis ketina nukreipti išieškojimą, areštuotas teismo sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atlikus išieškojimo veiksmus turi būti mokamos jau minėtoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio vykdymo išlaidos, todėl kaltinime nurodyta, kad antstolė J. G. neteisėtai gavo 4 000 Lt atlyginimą.

Iš antstolei pateikto kaltinimo matyti, jog šioje byloje ginčijami antstolės veiksmai nuo vykdomojo dokumento gavimo momento iki turto realizavimo momento įvykdyti per labai trumpą laiko tarpą. Abejones dėl tokios skubos kelia ir tai, kad Vilniaus r. apylinkės teismo teisėja patvirtino skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą nepraėjus įstatyme įtvirtintam terminui – dvidešimčiai dienų, kada gali būti tvirtinamas šis sprendimas. Pažeisdama galiojančius teisės principus ir teisės normas, antstolė tikėjosi gauti neteisėtą atlygį, kuris formaliai numatytas norminiuose aktuose, bet tokio atlygio gavimo būdas, t. y. veikimas pažeidžiant galiojančius principus ir įstatymų nuostatas, rodo siekį gauti turtinės asmeninės naudos.

Teismas pripažino, jog nukentėjusiųjų teisės pažeistos, tačiau nemotyvuotai konstatavo, kad jos gali būti apgintos kitais civilinių teisių gynimo būdais. Teismas nenurodė, kokiais būtent veiksmais nukentėjusiųjų teisės pažeistos ir kas kaltas dėl jų pažeistų teisių.

Antstolei J. G. inkriminuotą kaltinimą teismas išskaidė į šešis punktus, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė jokių įrodymų vertinimo motyvų. Teismas, neanalizuodamas konkretaus kaltinimo, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikė įstatymų nuostatų atskiras tezes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių atskiras frazes ir konstatavo, jog J. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl ji išteisintina. Taip pat teismas nurodė, kad esant tokioms nustatytoms aplinkybėms kaltinamoji išteisintina ir pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą, kadangi išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė jokių įrodymų vertinimo motyvų nei dėl kaltinamosios nekaltumą įrodančių įrodymų visumos vertinimo, nei dėl nukentėjusiųjų pažeistas teises įrodančių duomenų visumos vertinimo. Šis BPK pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kadangi teismo padarytos išvados yra prieštaringos ir nemotyvuotos byloje surinktų įrodymų visuma.

Šalies argumentai

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai E. Š. bei V. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą: J. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 246 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, bei skirti jai įstatyme numatytą terminuotą laisvės atėmimo bausmę; išnagrinėti ir visiškai patenkinti civilinį ieškinį, priteisiant E. Š. 91 200 Lt turtinei žalai ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o V. M. – 46 650 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, jog nuosprendis nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neparemtas visapusišku, išsamiu bei objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas, neišsamiai ir neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, netinkamai jas teisiškai interpretavo, o tai nulėmė nepagrįstą, neteisingą išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Netinkamas faktinių aplinkybių ištyrimas nulėmė, kad net ir aprašyti nuosprendyje įrodymai nebuvo tiriami bei vertinami nusikaltimo sudėties, kaip įstatymiškai reikšmingos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, požiūriu. Teismas nuosprendyje nurodė, jog nerado nusikaltimo sudėties, tačiau nenurodė, kokio būtent nusikaltimo sudėties elemento ar elementų trūksta J. G. veikoje. Apeliantų nuomone, jos veikoje yra abiejų jai inkriminuotų nusikaltimų sudėtys.

Didelė išteisinamojo nuosprendžio yda yra tai, kad teismas nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-01-04 teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. Šios apžvalgos 25-33 punktuose pateikti reikšmingi išaiškinimai, leidžiantys J. G. veiksmus pripažinti nusikalstamais ir BK 228 straipsnio, ir BK 246 straipsnio 2 dalies prasme. Apžvalgos 31 punktas reglamentuoja specialųjį subjektiškumą, 36 punktas apibrėžia objektyviosios pusės požymius, kurie šioje byloje nustatyti surinktais rašytiniais įrodymais – vykdomaisiais raštais, Ukmergės r. apylinkės teismo nutartimis ir sprendimu, antstolės N. J. aktais apie išieškojimo negalimumą, kaltinamosios J. G. parodymais, liudytojų L. A., N. J., E. M., A. M., K. K. parodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neskyrė dėmesio aplinkybei, jog išteisintoji žinojo, kad apeliantams kaip ieškovams civilinėje byloje priteistos piniginės sumos iš atsakovo R. M. Tai įrodo nagrinėjant baudžiamąją bylą tirta civilinė byla Nr. 2-1398-759/2006. Šioje civilinėje byloje yra akivaizdūs, neginčijami įrodymai, patvirtinantys, jog nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas ir piniginės lėšos, priklausančios atsakovui R. M., areštuotos Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-09-01 ir 2006-08-18 nutartimis. Tie patys įrodymai – Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašai, kuriuose nurodomas juridinis faktas – turto areštas, minimi ir pridėtoje pačios išteisintosios vestoje vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06. Turto areštą patvirtina pažymėjimas apie turto arešto akto įregistravimą Turto arešto aktų registre ir 2006-09-04 du pažymėjimai apie turto arešto akto pakeitimo įregistravimą Turto arešto aktų registre – E. Š. naudai 80 000 Lt bei V. M. naudai 40 000 Lt.

Išteisintoji antstolė J. G. žinojo apie tokius įrašus, kurie patvirtintų teismo nutartimis įregistruotus turto arešto aktus, tačiau pažeisdama CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos normas realizavo skolininko turtą jo pasiūlytam pirkėjui, dėl to apeliantai prarado bet kokias galimybes atgauti jiems priteistas sumas. Be to, antstolė J. G., žinodama apie Ukmergės r. apylinkės teismo nutartis, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą turinčiam tvirtinti teisėjui jų nepateikė, dėl to apie tokias nutartis nežinojo Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkė L. A.. Teisėja L. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus teisme pabrėžė, kad apie minėtas nutartis nežinojo, o, jeigu būtų žinojusi, tai akto apie skolininko turto pardavimą jo pasiūlytam pirkėjui nebūtų tvirtinusi.

Antstolė J. G. atliko veiksmus, apie kuriuos apeliantų neinformavo, jog jie gali nulemti, kad teismo sprendimo įvykdyti nebus galima. Teisme antstolė parodė, jog nutartyse minėtos E. Š. ir V. M. pavardės, tačiau nebuvo pagrindo jų informuoti apie arešto panaikinimą, jokių pasekmių arešto panaikinimas jiems nesukėlė. Tokius jos parodymus teismas turėjo vertinti nusikaltimo sudėties buvimo aspektu kaip patvirtinančius tiek objektyviosios pusės, tiek subjektyviosios pusės požymius.

Liudytojos L. A. parodymai iš dalies vertintini kritiškai dėl to, kad būtent ji kaip Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkė tvirtino antstolės procesinius dokumentus, tačiau šios liudytojos parodymai kartu su kitais įrodymais patvirtina išteisintosios veikoje esant BK 228 straipsnio 2 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimų sudėtis. Toks nuosprendžio priėmimas, kai nepagrįstai, nesiremdamas faktinėmis bylos aplinkybėmis, teismas padaro išvadą, jog nėra nusikaltimo sudėties, yra ne tik netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, bet ir netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas, nes nesilaikyta BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Apeliantų nuomone, teismas, neskyręs dėmesio tinkamam įrodymų tyrimui, nuosprendyje apsiribojo CPK aiškinimu ir taikymu, kuris taip pat nebuvo tinkamas. Teismas, prieš imdamasis taikyti ir aiškinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas, visiškai nesirėmė apeliantų atstovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-30 (Nr. 2K-660/2007) ir 2007-02-13 (Nr. 2K-243/2007) nutartimis. Šia itin reikšminga teismų praktika pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis, kadangi nurodytose nutartyse išaiškinta, kad net formalus įstatymo laikymasis nepašalina galimybės veikti priešingai tarnybos interesams, piktnaudžiaujant BK 228 straipsnio prasme sumenkinti antstolio profesijos prestižą bei pakenkti visos teisingumo sistemos prestižui, o šiuo atveju – taip pat ir Konstitucijoje garantuotoms apeliantų turtinėms teisėms. Teismas šia praktika nesirėmė, vienpusiškai ieškodamas galimybės išteisinti J. G. nuo pagrįsto kaltinimo.

Teismas visiškai nesigilino į prokuroro nurodytą esminę aplinkybę, jog pagal CPK 704, 725 straipsnių normas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas gali būti patvirtintas nuo varžytynių praėjus ne mažiau kaip dvidešimčiai dienų. Šioje byloje nuo turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto iki jo patvirtinimo teisėjo rezoliucija praėjo vos keturios dienos.

Teismas nuosprendyje neanalizavo ir su kitais įrodymais, patvirtinančiais išteisintosios kaltę, nesusiejo faktinių aplinkybių, kad R. M. civilinėje byloje pradėjo atstovauti advokato padėjėja tik 2006-11-10, t. y. jau po to, kai 2006-11-06 buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas. Be to, parduotą turtą įgijo ne bet kas, o advokato A. M. tėvas E. M. Atkreipiamas dėmesys, jog šio advokato kontoros adresas nurodytas ant visų procesinių dokumentų. Pridėtoje civilinėje byloje atsakovas R. M. procesiniams dokumentams siųsti nurodė adresą – advokato A. M. kontorą. Ši aplinkybė verta dėmesio, kadangi išteisintoji antstolė, matydama Ukmergės r. apylinkės teismo nutartis, kuriose nurodyta atsakovo R. M. gyvenamoji vieta, privalėjo aiškintis jo tikrąją gyvenamąją vietą, kas turėtų ypatingos reikšmės vykdymo veiksmams atlikti. Išieškotoja K. K. patvirtino pažįstanti advokatą A. M., kurio tėvas įgijo nuosavybę pagal skolininko turto pardavimo aktą. Visą tą laiką nei apeliantai, nei Vilniaus r. apylinkės teismas, kuriam tvirtinti buvo pateiktas minėtas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, nebuvo informuoti apie Ukmergės r. apylinkės teismo nutartis, kuriomis remiantis R. M. turtui buvo pritaikyti ir įregistruoti areštai.

Teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-20 nutartimi Nr. 3K-3-417/08, nes ji priimta praėjus dvejiems metams po to, kai veikė išteisintoji, be to, joje akcentuojamas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta ir įrodyta, kad buvo priimtos dvi įsiteisėjusios Ukmergės r. apylinkės teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios antstolei buvo žinomos ir kurių ji Vilniaus r. apylinkės teismui nepateikė. Jokių kitų teisiškai reikšmingų teismų sprendimų ar nutarčių nebuvo priimta, o antstolio priimtas ir surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas ar vykdomasis įrašas vekselyje pagal teisinę galią negali prilygti įsiteisėjusiam teismo sprendimui ar nutarčiai. Priešingas teisės aiškinimas, kokį pasirinko išteisintoji antstolė J. G., šiurkščiai pažeidžia teisingumo vykdymo sampratą, kadangi paneigia laikinųjų apsaugos priemonių reikšmę. Laikinosios apsaugos priemonės, iš jų ir turto areštas, taikomos tam, kad teismo sprendimą būtų galima realiai įvykdyti. CPK numatyta formuluotė ,,jeigu teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas“ apeliantų atveju turėtų būti taikytina, tik atkreipiamas dėmesys, jog toks teismo sprendimo įvykdymo neįmanomumas atsirado ne dėl nukentėjusiųjų ar Ukmergės r. apylinkės teismo kaltės, o dėl antstolės veiksmų, kurie yra nusikalstami.

Teismas netinkamai taikė CPK 675 straipsnio 2 dalį, kadangi išteisintoji negalėjo panaikinti arešto, kurį uždėjo ne antstolis, bet teismas.

Labai svarbios CPK 690 straipsnio 1 bei 2 dalių normos, kadangi pagal jas antstolė privalėjo aiškintis ne tik tai, ar turtas yra neareštuotas, tačiau kokie jam nustatyti apribojimai, gauti iš atitinkamos registro įstaigos rašytinius duomenis apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus.

Šių normų akivaizdus nepaisymas sukėlė nepataisomas pasekmes apeliantams, o nepataisomos pasekmės sudaro didelės žalos požymį BK 228 straipsnio 2 dalies prasme tiek dėl materialaus turto dydžio, tiek dėl neturtinės žalos.

Priešingai, nei nurodė teismas nuosprendyje, antstolė apie savo veiksmus privalėjo informuoti apeliantus, kadangi jie laikytini suinteresuotais asmenimis net toje vykdomojoje byloje, kurią antstolė vykdė pagal K. K. išieškojimą. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008-09-30 nutartyje Nr. 3K-3-434/2008.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika. Kita vertus, jų nuomone, rėmimasis Civilinių bylų skyriaus praktika baudžiamojoje byloje iš esmės yra abejotinas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius yra suformavęs aiškią šiame apeliaciniame skunde nurodytą praktiką, kuria turėtų remtis teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai nevertino antstolės J. G. padaryto Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto pažeidimo, kuris reikšmingas pripažįstant jos veiksmus nusikalstamais.

Apeliantai civilinėje byloje pasiekė juos visiškai tenkinantį sprendimą, kuris dėl antstolės J. G. nusikalstamų veiksmų nebegalės būti realiai įvykdytas. Jie patyrė turtinės ir neturtinės žalos, todėl antstolę pripažinus kalta turi būti patenkintas jų civilinis ieškinys.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas prašo prokuroro, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintoji bei jos gynėjas prašo abu skundus atmesti.

Prokuroro bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies: išteisintoji J. G. pripažįstama kalta dėl jai pareikštų kaltinimų, tačiau kaltinimo apimtis truputį mažinama, taip pat mažinamas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. išteisinimas dėl jai inkriminuotų nusikaltimų pagrįstas netinkamu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, todėl teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priimdamas nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 45-46), nutarties rezoliucinėje dalyje teisėjas klaidingai nurodė, kad J. G. (turi būti ,,Gančierienė“) kaltinama pagal BK 256 straipsnio 2 dalį (vietoje BK 246 straipsnio 2 dalies).

Teisėjų kolegija tai vertina kaip neabejotinus rašymo apsirikimus, kadangi aptariamos nutarties įžanginėje dalyje teisėjas teisingai nurodė Baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos J. G. kaltinama, o nutarties aprašomojoje dalyje dauguma atvejų teisingai nurodė kaltinamosios pavardę.

Motyvuojamoji dalis

Dėl J. G. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Apeliacinės instancijos teismas nustatė:

J. G., būdama antstolės J. G. kontoros antstolė – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, atlikdama savo kaip antstolės funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06, siekdama turtinės naudos – žinodama, jog už neteisėtą didelės vertės nekilnojamojo turto perleidimą jai atiteks 4 000 Lt atlyginimas, ir žinodama, kad skolininko R. M. turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-08-18 sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – pagrindu 2006-08-19 Turto arešto aktų registre įregistruotas areštas, ji savo darbo vietoje, antstolės J. G. kontoroje (duomenys neskelbtini), 2006-10-26 surašė turto arešto aktą, kurio pagrindu 2006-10-30 tam pačiam turtui Turto arešto aktų registras įregistravo turto areštą, ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos – gauti neteisėtą atlygį, žinodama, kad tam pačiam R. M. turtui Ukmergės r. apylinkės teismo sprendimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių pagrindu uždėtas areštas, nėra panaikintos, 2006-11-06 ji surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, kuriuo už 85 000 Lt neteisėtai pardavė pirkėjui E. M. 7750/13900 žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. 8182-0005-0007, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausančio R. M. Vilniaus r. apylinkės teismo pirmininkei L. A., kuriai kartu su teikiamu tvirtinti 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 31-2577/06 buvo pateikta vykdomoji byla, kurioje nebuvo duomenų, iš kurių matytųsi, kad nekilnojamajam turtui teismo sprendimu uždėtas areštas, 2006-11-10 patvirtinus 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, R. M. priklausęs nekilnojamasis turtas – 7750/13900 žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, unikalus Nr. 8182-0005-0007, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kuriam Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-08-18 ir 2006-09-01 nutartimis E. Š. bei V. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas R. M. nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, neteisėtai perleistas pirkėjui E. M., o antstolė J. G. neteisėtai gavo 4 000 Lt atlyginimą.

Tokiais veiksmais J. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, kadangi dėl J. G. veiksmų nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado galimybę efektyviai apginti savo nuosavybės teises į jiems teismo sprendimu priteistą turtinę teisę. J. G. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 13 ir 18 straipsniuose įtvirtintus dispozityvumo bei teismo sprendimo, nutarties privalomumo principus, kadangi dėl jos neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, nukentėjusieji E. Š. ir V. M. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, o teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolė akivaizdžiai ignoravo. J. G. savo veiksmais taip pat pažeidė CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas, bei CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. J. G. savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto nuostatą, kurioje numatyta, jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.

Dėl antstolės J. G. veiksmų fiziniai asmenys – nukentėjusieji E. Š. ir V. M. patyrė didelės žalos, nes prarado galimybę efektyviai įgyvendinti teismo pripažintas savo turtines teises dėl 124 600 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš R. M., kadangi išieškojimo negalimumo aktuose antstolė N. J. nurodė, kad R. M. vardu turto nėra ir jis negyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, antstolė N. J. neteko galimybės įstatymo nustatyta tvarka įvykdyti Ukmergės r. apylinkės teismo išduotus vykdomuosius dokumentus dėl 42 200 Lt ir 82 400 Lt skolų bei palūkanų išieškojimo iš R. M.

Taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, J. G. akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, dėl to padaryta didelės žalos valstybės interesams bei fiziniams asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad antstolė J. G. išieškotojos K. K. prašymu pagal vykdomąjį įrašą turėjo teisę pradėti vykdymo veiksmus, kadangi Ukmergės r. apylinkės teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės jų nestabdo, ir surašyti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, nes išieškojimas E. Š. bei V. M. naudai negalėjo būti pradėtas anksčiau, nei 2007-08-27 įsiteisėjo teismo sprendimas.

Tokie teismo motyvai teisingi tik iš dalies.

Teismas pagrįstai nurodo CPK 586 straipsnį, jog vykdymo veiksmai galimi tik esant vykdomajam dokumentui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios teisės normos nepakanka teismo sprendimui teisėtai įvykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Antstolė J. G. neturėjo teisės pradėti vykdymo veiksmų, nes, remiantis CPK 590 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu skolininkas yra fizinis asmuo, vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal šio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą.

Antstolė J. G. teigia ėmusis vykdyti vykdomąjį dokumentą, nes išieškotoja nurodė skolininką gyvenant (duomenys neskelbtini), o tai yra jos aptarnaujamoji teritorija. Pagal antstolės parodymus, tokią savo gyvenamąją vietą nurodė ir skolininkas.

Teisėjų kolegija šį teigimą vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, suderintą su kitais asmenimis, nes jį paneigia ne tik antstolės J. G. vykdytoje vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06 esantys dokumentai, bet ir paties skolininko nurodoma gyvenamoji vieta procesiniuose dokumentuose, esančiuose prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos pridėtoje Ukmergės r. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006, kuri nagrinėta tuo pačiu laikotarpiu.

Žemesnės instancijos teismas

Pastaroji aplinkybė paneigia skolininką turėjus savarankišką motyvą antstolei J. G. nurodyti savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nes civilinėje byloje tiek R. M. atstovė, tiek pats R. M. gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini) (civ. b. l. 31-32, 54-58, 59, 82-85, 105 ir kt.) arba (duomenys neskelbtini) (civ. b. l. 45-46).

Beje, negalima neatkreipti dėmesio, kad chronologiškai tuoj po to, kai R. M. priklausantis žemės sklypas buvo parduotas E. M., R. M. kontaktinis adresas minėtoje civilinėje byloje imtas nurodinėti (duomenys neskelbtini) (civ. b. l. 78, 81, 86, 107, 127). Šiuo adresu įsikūrusi advokatų kontora ,,xxxx, kurioje advokatu dirba E. M. sūnus A. M. (civ. b. l. 60), nors R. M. teisme atstovavo Plungėje dirbančios advokatės padėjėja (civ. b. l. 30).

Negalima nepastebėti ir to, kad aptariamoje civilinėje byloje žyminį mokestį už R. M. paduotą apeliacinį skundą elektroniniu būdu sumokėjo UAB ,,xxxx“, o mokėjimo nurodymo Nr. 618 parašo vietoje įrašyti E. M., t. y. asmens, įsigijusio R. M. priklausantį žemės sklypą, vardas ir pavardė (civ. b. l. 106).

Į daugumą šių aplinkybių atkreipė dėmesį nukentėjusieji E. Š. ir V. M. savo apeliaciniame skunde.

Tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia įžiūrėti ryšį tarp antstolės J. G. atliktų veiksmų, skolininko R. M., jo žemės sklypą įsigijusio E. M. ir pastarojo sūnaus A. M.

Toks ryšys sietinas ir su išieškotoja K. K., teisme pripažinusia, kad pažįsta A. M., ir besikreipusia į antstolę J. G. pagal vykdomąjį įrašą išieškoti 60 000 Lt skolą iš R. M., tariamai gyvenančio (duomenys neskelbtini).

Nors antstolės J. G. vykdytoje vykdomojoje byloje Nr. 31-2577/06, kurioje esantys duomenys ištirti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, jos surašytuose skolininkui adresuotuose raštuose bei paties R. M. pareiškime pastarojo adresas nurodomas (duomenys neskelbtini) (vykd. b. l. 19, 20, 26, 32), tačiau jau pirmą vykdomojo dokumento vykdymo dieną užklausdama Sodrą, bankus antstolė nurodė skolininko gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (vykd. b. l. 27-29). Šį adresą ji nurodė ir tą pačią dieną surašytame turto arešto akte (vykd. b. l. 21-22).

Beje, skolininko gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nurodyta ir 2006-10-25 K. K. išduotame notaro vykdomajame įraše, kurį gavusi antstolė jau kitą dieną pradėjo vykdymo veiksmus (vykd. b. l. 10).

Iš viso to teisėjų kolegija daro išvadą, kad antstolė J. G. 2006-10-26 sąmoningai priėmė iš K. K. vykdyti vykdomąjį dokumentą – 2006-10-25 Vilniaus m. 10-jo notarų biuro notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 60 352,52 Lt ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko R. M. pagal neapmokėtą vekselį bei pradėjo vykdymo veiksmus, neturėdama tam teisės, nes nuo pat pirmos vykdymo dienos žinojo skolininką gyvenant ne Vilniaus, bet Ukmergės rajone, ten turint savo įmonę ir turtą.

Taip elgdamasi ji nesilaikė CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų.

Dėl to antstolės J. G. tolesni veiksmai – jau pirmą dieną priimtas patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje (vykd. b. l. 32) ir R. M. turto areštas (vykd. b. l. 21-22) – taip pat neturi teisinio pagrindo, nes vykdymo procese galioja bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur, reiškiantis ,,iš neteisėtumo teisė neatsiranda“.

Kita vertus, net laikantis antstolės J. G. versijos, jog ji turėjo teisę atlikti vykdymo veiksmus pagal vykdomąjį įrašą kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje (nors tokiai versijai pagrįsti nėra jokių teisinių argumentų, kadangi pagal CPK 591 straipsnio 1 dalies nuostatas, esant tam tikroms aplinkybėms, kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje galima tęsti pradėtus vykdymo veiksmus, o šiame nuosprendyje jau aptarta, kad antstolė J. G. neturėjo teisinio pagrindo tokių veiksmų pradėti), ji būtų galėjusi tik areštuoti R. M. priklausantį žemės sklypą (CPK 658 straipsnis), bet negalėjo jo realizuoti.

Aptariamos vykdomosios bylos Nr. 31-2577/06 duomenys įrodo antstolę J. G. nuo pat pirmos vykdymo dienos žinojus, jog Ukmergės r. apylinkės teismas R. M. priklausantį žemės sklypą yra areštavęs. Tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, antstolės atspausdintas 2006-10-26 (vykd. b. l. 24-25).

Ukmergės r. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006 dar 2006-08-18 ir 2006-09-01 priėmė nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo R. M. turtą ieškovų E. Š. bei V. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti (vykd. b. Nr. 31-2577/06, b. l. 34, 35).

Vykdydama šias nutartis, Ukmergėje dirbanti antstolė N. J. turto aprašu areštavo R. M. priklausantį paveldėjimo teise žemės sklypą (vykd. b. Nr. 92-2087/2006, b. l. 18-19), areštą įregistravo Turto arešto aktų registre (vykd. b. l. 20-22). Tai atsispindėjo antstolių kompiuterinėje duomenų bazėje.

Antstolė J. G. teigia galvojusi, kad nėra kliūčių vykdyti išieškojimą K. K. pagal notaro vykdomąjį įrašą, kadangi vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade ji matė antstolės N. J. įrašą, jog jos vykdoma byla visiškai įvykdyta.

Toks išteisintosios argumentas nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

J. G. pripažino iš Turto arešto aktų registro žinojusi, kad Ukmergės r. apylinkės teismas areštavo R. M. žemės sklypą. Turto areštas neabejotinai reiškia, jog ginčo šaliai pareikštos turtinės pretenzijos.

Antstolės J. G. minėtame vieningame vykdomųjų dokumentų sąvade antstolė N. J. nurodė įvykdžiusi bylą, kurioje buvo neturtinis ieškinys (vykd. b. Nr. 31-2577/06, b. l. 23).

Taigi antstolė J. G., turėdama savo profesinėms pareigoms vykdyti reikiamą išsilavinimą, negalėjo nesuprasti, kad R. M. žemės sklypo areštas susijęs ne tik su antstolės N. J. įvykdyta byla, bet su kita byla, kurioje neišspręstas turto klausimas. Prieš imdamasi aktyvių veiksmų, antstolė J. G. privalėjo išsiaiškinti žemės sklypo arešto priežastį, juo labiau kad areštas nebuvo panaikintas ir antstolė tai žinojo.

Tokį reikalavimą numato CPK 690 straipsnio nuostatos. Į tai nukentėjusieji atkreipė dėmesį apeliaciniame skunde.

Antstolė N. J. parodė, jog išteisintoji dėl to į ją nesikreipė.

J. G. pirmosios instancijos teisme pripažino nebendravusi su Ukmergės r. apylinkės teismu bei Ukmergėje dirbančia antstole (t. 3, b. l. 104), nors apeliacinės instancijos teisme atsikirsdama į proceso dalyvių baigiamąsias kalbas jau teigė informaciją siuntusi elektroniniu laišku ir motyvavo, kad antstolė N. J. sakė elektroninio pašto netikrinanti. Išteisintosios išvada – ji padarė viską, ką galėjo (t. 3, b. l. 161).

Vėliau atnaujinus bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, duodama parodymus J. G. pakartojo savo teiginį, jog informavo antstolę N. J. elektroniniu laišku.

Su išteisintosios padaryta išvada negalima sutikti, nes ji iškreipė liudytojos N. J. parodymus.

Pastaroji pirmosios instancijos teisme sakė negavusi elektroniniu paštu pranešimo, kad antstolė J. G. atliko veiksmą, o elektroninį paštą tikrina jos darbuotojas (t. 3, b. l. 109). Taigi nėra jokio pagrindo abejoti, jog, antstolei J. G. išsiuntus elektroninį laišką, antstolė N. J. jame esančią informaciją būtų sužinojusi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad antstolė J. G. sąmoningai vykdė išieškojimą iš antstolės N. J. areštuoto turto, pažeisdama kitų asmenų, kurių prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, interesus, taigi piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Tiesa, išteisintoji motyvuoja, jog jos surašytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą 2006-11-10 patvirtino Vilniaus r. apylinkės teismo teisėja, neįžiūrėjusi jokių pažeidimų.

Šiuo atveju sprendžiant antstolės J. G. kaltės klausimą negalima neatkreipti dėmesio į kaip liudytoja apklaustos teisėjos L. A. parodymus, kad antstolės J. G. pateiktoje vykdomojoje byloje nebuvo Ukmergės r. apylinkės teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. M. turtui. Liudytoja parodė, jog priešingu atveju būtų susisiekusi su Ukmergės r. apylinkės teismu pasitikslinti. Taigi liudytoja nežinojo apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl patvirtino aktą.

Nors liudytoja L. A. palaikė antstolės J. G. poziciją dėl pastarosios veiksmų teisėtumo, akivaizdu, kad antstolė nepateikė teisėjai visos reikiamos informacijos, reikšmingos teisėjos sprendimui priimti, ir to rezultatas – nukentėjusiesiems E. Š. bei V. M. sukeltos neigiamos pasekmės. Liudytojos L. A. parodymai šiuo aspektu vertinami kaip noras padėti išteisintajai.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija negali įvertinti liudytojos L. A. procesinių veiksmų, tačiau šiame įvykių etape neigiamų pasekmių nukentėjusiesiems pradžia buvo būtent tai, jog antstolė J. G. sąmoningai nepateikė teisėjai visų dokumentų.

Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punktas numato: jeigu turtą areštavo keli antstoliai, areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus,- tas antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas.

Išteisintoji ir jos gynėjas antstolės J. G. veiksmų pagrįstumą surašant turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą bei realizuojant skolininko R. M. turtą grindžia aplinkybe, kad J. G. vykdė išieškojimą pagal vykdomąjį įrašą, kuris yra galutinis dokumentas, o antstolė N. J. vykdė teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. tarpinius dokumentus, nes tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusio Ukmergės r. apylinkės teismo sprendimo. Tai nurodo ir pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje.

Žemesnės instancijos teismas

Taigi antstolė J. G., jų teigimu, pirma areštavo žemės sklypą, o antstolė N. J. sudarė tik turto aprašą, kuris nestabdo vykdymo veiksmų. Jų nuomone, dėl to antstolė J. G. turėjo prioritetą.

Su tokiais teiginiais galima sutikti tik tuo aspektu, jog laikinosios apsaugos priemonės iš tiesų nestabdo vykdymo veiksmų, nes vykdomosios bylos sustabdymo atvejai numatyti CPK 626 ir 627 straipsniuose.

Tačiau nėra teisinio pagrindo manyti, kad turto areštas pagal vykdomąjį įrašą turi prioritetą prieš turto areštą taikant laikinąsias apsaugos priemones pagal teismo nutartį, kai surašomas ne turto arešto aktas, bet sudaromas turto aprašas: ir K. K. pateiktas vykdyti vykdomasis įrašas, notaro išduotas pagal neapmokėtą vekselį, ir E. Š. bei V. M. prašymu priimtos įsiteisėjusios teismo nutartys areštuoti R. M. turtą pritaikant laikinąsias apsaugos priemones yra lygiaverčiai vykdomieji dokumentai, turintys vienodą teisinę galią (CPK 587 straipsnis).

Tiesa, išteisintoji ir jos gynėjas apeliuoja į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008 teigdami, kad joje išspręstas teisinis ginčas identiškoje situacijoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neginčydama nurodytos teismo nutarties reikšmės teismų praktikai, konstatuoja, jog toje nutartyje išspręstas ginčas nėra analogiškas šiame nuosprendyje aptariamai situacijai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje reikalavimo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą tikslas buvo teismo keliu pašalinti vieną iš akcininkų, kuris veikė ne bendrovės interesais, t. y. savo esme neturtinis reikalavimas, o priverstinis akcijų pardavimas – tik tokio reikalavimo įvykdymo būdas; mūsų aptariamu atveju Ukmergės r. apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje reikalavimo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą esmė – turto areštas, kad būtų galima apginti ieškovų turtinius reikalavimus.

Be to, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje prezumuojama, jog antstolis dviejų antstolių areštuotas akcijas realizavo, veikdamas pagal CPK vykdymo normų nuostatas, o mūsų nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolė J. G. iš viso neturėjo teisės vykdyti vykdomojo dokumento arba, laikantis jau minėtos antstolės versijos, neturėjo teisės realizuoti areštuoto turto pirmoji.

Taigi pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punktą aptariamu atveju pirmenybė realizuoti skolininko turtą būtų teikiama antstolei N. J., kaip pirmai areštavusiai tą turtą pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus.

Antstolė J. G. šioje situacijoje būtų galėjusi ieškoti kito skolininko turto (bylos duomenys įrodo, jog R. M. turėjo individualią įmonę), o tokio neradusi grąžinti išieškotojai K. K. neįvykdytą vykdomąjį dokumentą ir pasiūlyti kreiptis į Ukmergėje dirbančią antstolę, kad prisijungtų prie vykdytino sprendimo civilinėje byloje, kurioje R. M. turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

To sąmoningai nepadariusi antstolė J. G. pažeidė bendruosius civilinio proceso principus, įtvirtintus CPK 13 straipsnyje (dispozityvumas) bei 18 straipsnyje (teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumas), nesilaikė CPK 590 straipsnio 4 dalies, 631 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 759 straipsnio (prisijungimas) nuostatų ir pažeidė Sprendimų vykdymo instrukcijos 14 punkto reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Pastarąjį pažeidimą savo apeliaciniuose skunduose nurodė ir prokuroras, ir nukentėjusieji.

Dėl to pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje visiškai nemotyvuotai nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2008 (beje, neteisingai nurodydamas bylos numerį).

Žemesnės instancijos teismas

Išteisintoji ir jos gynėjas teigia, jog nukentėjusieji E. Š. bei V. M. galėjo prašyti teismo sustabdyti vykdymą J. G. vykdytoje vykdomojoje byloje.

Toks argumentavimas nepagrįstas, nes bylos duomenys įrodo, to neneigia ir išteisintoji, kad ji nebendravo su nukentėjusiaisiais motyvuodama, jog pastarieji nėra vykdymo proceso šalys, o jos parodymai dėl ryšio su antstole N. J. yra prieštaringi.

E. Š. ir V. M. antstolės J. G. vykdytoje byloje iš tiesų nebuvo vykdymo proceso šalys, nieko nežinojo apie R. M. turto realizavimą, taigi negalėjo prašyti teismo stabdyti vykdomosios bylos. Tačiau jie buvo suinteresuoti asmenys vykdymo procese (CPK 633 straipsnio 2 dalis), nes skolininko turto, kuriam jų prašymu jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, realizavimas jiems sukėlė teisines pasekmes, šiuo konkrečiu atveju realiai užkirto kelią įgyvendinti teisę atgauti skolą.

Buvus tokius suinteresuotus asmenis antstolė J. G. žinojo iš Ukmergės r. apylinkės teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones R. M. turtui.

Nors CPK tiesiogiai nenumato antstolio pareigos apie vykdymo veiksmus pranešti suinteresuotiems asmenims, tačiau antstolė J. G., veikdama sąžiningai ir teisingai, tai turėjo padaryti. Ši antstolės pareiga tiesiogiai kyla iš privatinėje teisėje galiojančio sąžiningumo principo, įpareigojančio visus teisinių santykių subjektus elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnis).

Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Į šią nutartį atkreipė dėmesį nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde.

Taigi E. Š. ir V. M. turėjo būti informuoti apie skolininko R. M. turto pardavimą. Tik tada jie būtų galėję kreiptis į teismą, gindami savo pažeistas teises.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolė J. G. 2006-11-06 turėjo teisę surašyti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06.

Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai remiasi CPK 150 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, kurios reglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tvarką. Aptariamu atveju antstolė J. G., žinodama apie Ukmergės r. apylinkės teismo galiojančias nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, nepagrįstai ėmėsi veiksmų realizuoti tą turtą.

Išteisintoji teigia panaikinusi savo pačios, bet ne teismo areštą R. M. turtui.

Dėl antstolės J. G. surašyto patvarkymo panaikinti turto areštą teisėjų kolegija pasisakys vėliau. Dabar teisėjų kolegija konstatuoja, jog antstolės neteisėti veiksmai – areštuoto turto realizavimas – sukėlė pasekmes, kad buvo panaikintas ne tik jos (CPK 675 straipsnio 2 dalis), bet ir teismo areštas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, kadangi CPK 693 straipsnio bei Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 13 straipsnio nuostatos numato, jog areštuoto turto realizavimas CPK nustatyta tvarka panaikina visus to turto areštus.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad atlikus išieškojimo veiksmus turi būti mokamos jau minėtoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio vykdymo išlaidos.

Teisi ir antstolė J. G. apeliacinės instancijos teisme teigdama, jog antstolis turi teisę tikėtis gauti atlyginimą. Tiesa, ji argumentavo šio teiginio neatspindinčia teismų praktika, nurodydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-75/2007.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neginčija argumento, kad už atliktą darbą antstolis turi teisę tikėtis gauti atlyginimą. Tačiau esminis dalykas, kurio nenurodė pirmosios instancijos teismas ir išteisintoji bei jos gynėjas, yra tas, jog darbas, už kurį tikimasi gauti atlyginimą, turi būti atliktas laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų.

Tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnyje kaip antstolių veiklos teisėtumo principas.

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007, kad antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja principas ,,leidžiama viskas, kas nedraudžiama“, reiškiantis, jog jis gali veikti, tik neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, atlikti tik teisės aktų nustatytus veiksmus ir už juos gauti atlyginimą.

Šiuo atveju antstolė J. G. sąmoningai realizavo turtą, kurio neturėjo teisės realizuoti, todėl tikėjimasis gauti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio atlyginimą yra siekimas turtinės naudos už neteisėtą veiksmą. Teisėjų kolegija atmeta išteisintosios argumentą, kad ji iš anksto nežinojo, ar pavyks įvykdyti vykdomąją bylą, taigi ir gauti atlyginimą. Šiame nuosprendyje aptarti įrodymai tokį argumentą paneigia.

Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje argumentais nepagrįstą teiginį, jog nukentėjusiųjų pažeistos teisės gali būti apgintos kitais civilinių teisių gynimo būdais.

Apeliacinės instancijos teisme išteisintoji bei jos gynėjas taip pat teigė, kad nukentėjusieji savo teises galėjo ginti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog iš tiesų turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, tačiau jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms sąlygoms, siejamoms su pažeistos teisės atstatymo apsunkinimu.

Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimą svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa sunkiai įvykdomas ar net negalimas dėl kaltininko aktyvių veiksmų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-78/2009).

Pažeidimai, susiję su antstolio veiksmais vykdymo procese, gali būti laikomi civilinių teisinių santykių dalyku, jei teisės aktų pažeidimas padaromas dėl neatsargumo. Sąmoningi asmens veiksmai, aiškiai pažeidžiantys kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, suvokiant veikos prieštaravimą teisės normoms, negali būti vertinami kaip civilinės teisės pažeidimai.

Be to, civilinei atsakomybei svarbu, kad nebūtų kliūčių atstatyti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be baudžiamosios teisės institucijų įsikišimo.

Šioje byloje dėl antstolės J. G. aktyvių veiksmų tokių galimybių realiai neliko, nes skolininko R. M. turtas realizuotas, R. M. 2008-11-14 mirė (t. 3, b. l. 73), o kito jo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nėra.

Prokuroras ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino įrodymų nusikaltimo sudėties požiūriu, nenurodė, kokio būtent nusikaltimo sudėties elemento ar elementų trūksta antstolės J. G. veikloje, o tik pateikė įstatymų nuostatų atskiras tezes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių frazes, tuo pažeidęs BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Su tokiu skundų argumentu negalima nesutikti, kadangi įrodymų vertinimas, teismo išvados dėl J. G. nekaltumo, esant kaltinimui dėl dviejų nusikalstamų veikų, sutilpo į nuosprendžio aprašomosios dalies paskutinius šešis sakinius.

Nors išteisintoji J. G. neprisipažino kalta dėl jai inkriminuotų veikų, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais.

Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir remiantis byloje surinkta bei teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Tokie duomenys išdėstyti ir aptarti šiame nuosprendyje.

Išteisintoji teigia atlikusi veiksmus, kurių nedraudžia jokios imperatyvios teisės normos, todėl veikė teisėtai. Tačiau antstolio, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veikla susijusi su CPK nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymu. Tai procesinė veikla, kurią reglamentuoja proceso teisės normos, kiti teisės aktai. Šiame nuosprendyje išdėstyta, ką pažeidė išteisintoji, kad jos veiksmai būtų pripažinti nusikalstamais.

Kita vertus, oponuojant išteisintajai būtina pabrėžti, jog valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar atlikdamas pareigas jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio.

Neabejotina, jog formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, nepašalina galimybės veikti priešingai tarnybos interesams, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-660/2007).

Šioje byloje nustatyta, kad antstolė J. G., vykdydama savo profesinę veiklą ir neteisėtai perleidusi kitam asmeniui didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kuri apibendrinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-01-04 Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgoje, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams.

Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia pavojinga veika (mūsų aptariamu atveju piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi), pavojingais padariniais (šioje byloje pasireiškusiais didelės žalos nukentėjusiesiems ir valstybės interesams kilimu) bei priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

Piktnaudžiavimo vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys.

Antstolio kaip valstybės tarnautojui prilyginamo asmens teisinio statuso samprata suformuota teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2007), todėl nekartojama.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje akcentuota, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas.

Antstolės J. G. pavojinga veika, pasireiškusi aktyviais veiksmais, šiame nuosprendyje jau aptarta.

Vykdydama jai nepriklausančią vykdyti vykdomąją bylą ir išieškojusi pagal vykdomąjį įrašą iš skolininko R. M. turto K. K. naudai 60 000 Lt, antstolė J. G. savo tarnybinę padėtį bei jai suteiktas teises panaudojo priešingai tarnybos interesams.

Tokie neteisėti antstolės veiksmai padarė didelės žalos.

Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004, 2K-243/2007 ir kt.).

Aptariamu atveju žalos padaryta nukentėjusiesiems E. Š. ir V. M., nes pažeistas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje, jie prarado galimybę efektyviai įgyvendinti savo turtines teises.

Kita vertus, didelės žalos padaryta ir valstybės interesams, kadangi neteisėti antstolio veiksmai pažeidžia antstolio priesaiką, sumenkina antstolio kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą, sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją, diskredituoja ne tik valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, bet ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai.

Antstolė J. G. veikė savo asmeniniais interesais, siekdama turtinės naudos, nes žinojo, kad už tai gaus Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatyto dydžio, t. y. 4 000 Lt, atlyginimą. Abu nusikaltimus antstolė padarė veikdama tiesiogine tyčia, kadangi juos darydama suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp antstolės veiksmų ir nukentėjusiesiems atsiradusių padarinių, nes būtent dėl J. G. atliktų veiksmų nukentėjusieji E. Š. bei V. M. negalėjo realizuoti savo teisės, kad būtų įstatymo nustatyta tvarka įvykdytas Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-11-24 sprendimas dėl skolos išieškojimo.

Dėl išdėstytų motyvų antstolės J. G. neteisėta veika, esant idealiai nusikalstamų veiksmų sutapčiai, kvalifikuojama pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nes ji, dirbdama antstole bei neturėdama tam teisės 2006-11-06 surašydama turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06, už 85 000 Lt sąmoningai neteisėtai perleido E. M. 7750/13900 žemės sklypo, kuriam Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-08-18 ir 2006-09-01 nutartimis buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Atlikdama šiame nuosprendyje aptartus veiksmus ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos, dėl to padaryta didelės žalos valstybės interesams bei fiziniams asmenims.

Dėl teismo panaudotų argumentų apimties

Teisėjų kolegija, įrodinėdama išteisintosios J. G. kaltę, nuosprendyje nurodo daugiau CPK straipsnių, kurių nesilaikė antstolė, negu įvardyta kaltinamajame akte. Tai nelaikytina BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimu, kadangi teismas, motyvuodamas nuosprendį, neprivalo naudoti vien tik kaltinamajame akte nurodytų argumentų.

Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad argumentų, teisiškai vertinant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodytas kaltinamajame akte ir pasitvirtinusias teisme, įstatymas neriboja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007).

Apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl J. G. kaltės pagrindžia nuorodos į papildomus CPK straipsnius, kurių nuostatos žinomos visiems antstoliams, taigi ir J. G., kaip būtina sąlyga atitikti antstoliams keliamus kvalifikacijos reikalavimus. Dėl to tai negali būti laikoma teisę į gynybą varžančiu kaltinimo pakeitimu, juo labiau kad papildomi CPK straipsniai nenurodyti, apeliacinės instancijos teismui suformulavus J. G. nusikalstamos veikos turinį.

Dėl kaltinimo apimties sumažinimo

Iš kaltinimo antstolei J. G. šalinama aplinkybė, jog ji, tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2006-11-10 surašė patvarkymą dėl turto arešto panaikinimo, kuriuo remiantis išregistruotas R. M. turtui uždėtas areštas.

J. G. iš tiesų surašė tokį patvarkymą, tačiau jis dėl galiojančių įstatymų nuostatų nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl veiksmas nelaikomas nusikalstamu.

Šiame nuosprendyje jau aptartos CPK 693 straipsnio ir Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kad areštuoto turto realizavimas CPK nustatyta tvarka panaikina visus to turto areštus.

Taigi R. M. turto areštą panaikino ne patvarkymas dėl turto arešto panaikinimo, kuris buvo perteklinis ir savo esme niekinis, negalintis sukelti bei nesukėlęs teisinių pasekmių, bet turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. 31-2577/06.

Dėl to kaltinamajame akte be pagrindo nurodyta, jog antstolė J. G. nepaisė CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Šį apeliacinės instancijos teismo argumentą patvirtina bylos medžiaga.

Iš Centrinės hipotekos įstaigos rašto (t. 1, b. l. 18) ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (t. 1, b. l. 21-25) matyti, kad Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-08-18 nutartimi areštuoto žemės sklypo areštas iš Turto arešto aktų registro išregistruotas 2007-04-06 gavus antstolės J. G. 2006-11-06 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 31-2577/06 (o ne kaltinime nurodytą patvarkymą).

Hipotekos skyriaus prie Ukmergės r. apylinkės teismo 2007-10-08 nutartis (civ. byla Nr. 2-1398-759/2006, b. l. 150) įrodo, jog to paties teismo kita – 2006-09-01 – nutartis, kuria areštuotas R. M. turtas, iš Turto arešto aktų registro išregistruota tik 2007-10-08. Iš nutarties turinio akivaizdu, kad šis turto arešto panaikinimas taip pat nesusijęs su antstolės J. G. surašytu patvarkymu dėl turto arešto panaikinimo.

Dėl bausmės

J. G. padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas prie apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis), o kitas – prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis).

Abi veikos, esant idealiai sutapčiai, padarytos tiesioginės tyčios kaltės forma, turint savanaudišką motyvą, t. y. siekiant turtinės naudos.

Byloje iš esmės nėra išteisintosios asmenybę charakterizuojančių duomenų, išskyrus jos išsilavinimą patvirtinančius dokumentus.

Nagrinėjant bylą nenustatyta nei J. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Išteisintoji neteista. Iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ji bausta administracine nuobauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 2, b. l. 38), tačiau nuobauda nebegalioja, be to, pažeidimo pobūdis nėra reikšmingas, vertinant J. G. asmenybę nagrinėjamos bylos kontekste.

Įvertinus nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, kilusias pasekmes, už sunkų nusikaltimą (BK 246 straipsnio 2 dalis) skiriama žymiai trumpesnė nei vidutinė, tačiau aiškiai viršijanti minimalią laisvės atėmimo bausmė. Už lengvesnę nusikalstamą veiką (BK 228 straipsnio 2 dalis) skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi įstatymo sankcijoje numatyta bausmės rūšis – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimas trumpesnei nei vidutinė trukmei.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 77-81), prašydami priteisti iš kaltininko ir/ar civilinio atsakovo 91 200 Lt E. Š. bei 46 650 Lt V. M. turtinei žalai atlyginti.

Savo prašymą jie pagrindė Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-11-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006 ir Vilniaus apygardos teismo 2007-08-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-788/2007, kuriais E. Š. priteista 80 000 Lt skolos, 5 procentai metinių palūkanų bei 2 400 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų, o V. M. – 40 000 Lt skolos, 5 procentai metinių palūkanų, 1 200 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų ir 1 000 Lt turėtų advokato atstovavimo išlaidų (t. 1, b. l. 8-9, 10-14). Bendrųjų sprendimo vykdymo išlaidų E. Š. turėjo 600 Lt, o V. M. – 350 Lt (jos atsispindi prie baudžiamosios bylos pridėtose ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtose vykdomosiose bylose Nr. 92-1703/2007, 92-1704/2007).

Be to, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai prašo priteisti 20 000 Lt E. Š. bei 10 000 Lt V. M. neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Ukmergės r. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006 priimtas teismo sprendimas neįvykdytas iš dalies dėl išteisintosios J. G. kaltės, jai neteisėtai pardavus skolininko R. M. turtą, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jo pasiūlytam pirkėjui. Dėl to antstolė J. G. atsakinga už nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą žalą, tiesa, ne visa apimtimi.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškiniui civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006 užtikrinti buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas vienintelis rastas skolininko R. M. turtas – 7750/13900 žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,9000 ha, esančio (duomenys neskelbtini), kurį antstolė J. G. pardavė skolininko pasiūlytam pirkėjui E. M. (t. 1, b. l. 43), be teisėto pagrindo vykdydama notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 60 000 Lt pagal neapmokėtą vekselį ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš to paties skolininko K. K. (t. 1, b. l. 61).

Šioje baudžiamojoje byloje žinomi trys išieškotojai (E. Š., V. M. ir K. K.), turėję vykdytinus vykdomuosius dokumentus dėl bendros 193 710 Lt turtinės žalos atlyginimo išieškojimo iš R. M. (E. Š. – 88 150 Lt, V. M. – 45 125 Lt, K. K. – 60 435 Lt).

Nors J. G. pagal vykdomąjį įrašą išieškojo K. K. pinigų sumą nepagrįstai, tačiau ši išieškotoja turėjo teisę prisijungti prie E. Š. ir V. M. Ukmergės rajone vykdytino išieškojimo, kadangi pagal CPK 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilę visų trijų išieškotojų reikalavimai patenkinami ta pačia eile. Taigi K. K. turi būti įtraukta į išieškotojų sąrašą.

E. Š. išieškotiną 88 150 Lt sumą sudaro 80 000 Lt skola, 5 procentų metinės palūkanos, 2 400 Lt žyminis mokestis ir 600 Lt bendrosios vykdymo išlaidos.

V. M. išieškotiną 45 125 Lt sumą sudaro 40 000 Lt skola, 5 procentų metinės palūkanos, 1 200 Lt žyminis mokestis, 1 000 Lt byloje dalyvavusio advokato atstovavimo išlaidos ir 350 Lt bendrosios vykdymo išlaidos.

5 procentų metinės palūkanos E. Š. ir V. M. apskaičiuotos iki 2007-12-14, t. y. iki dienos, kai Ukmergės antstolė N. J. būtų įvykdžiusi teismo sprendimą, tačiau nelikus turto surašė išieškojimo negalimumo aktą (t. 1, b. l. 85). Palūkanos sudaro 5 150 Lt E. Š. ir 2 575 Lt V. M.

R. M. turtas, t. y. žemės sklypas, parduotas už 85 000 Lt. Tokia suma jį įkainojo turto vertintojai (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto ekspertizės aktas Nr. 06-I-112, esantis prie vykdomosios bylos Nr. 31-2577/06, pridėtas prie baudžiamosios bylos ir ištirtas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Akivaizdu, kad realizavus R. M. turtą neužtenka išieškotos pinigų sumos visų išieškotojų reikalavimams visiškai patenkinti. CPK 756 straipsnio 1 dalies nuostatos tokiu atveju numato paskirstyti pinigus išieškotojams, laikantis proporcingumo principo. Dėl to byloje pareikšti civiliniai ieškiniai mažinami.

Atlikus apskaičiavimus nustatyta, jog R. M. iš trijų asmenų pasiskolintam vienam litui tenka 0,4388 Lt iš jo turėto turto išieškotos sumos (85 000 : 193 710 = 0,4388).

Atsižvelgiant į išieškotinas sumas pagal tris vykdomuosius dokumentus, turtinei žalai atlyginti priteisiama:

E. Š. 38 680 Lt (88 150 x 0,4388 = 38 680),

V. M. 19 801 Lt (45 125 x 0,4388 = 19 801).

Abiem nukentėjusiesiems priteisiama bendra suma sudaro 58 481 Lt.

K. K. tenkanti išieškojimo dalis sudarytų 26 519 Lt (60 435 x 0,4388 = 26 519).

Pastaroji išieškotoja realiai gavo žymiai daugiau, negu jai priklausytų pagal išieškojimo proporcingumo principą, tačiau į tai negali būti atsižvelgta, paskirstant išieškotą sumą tarp šioje byloje pripažintų nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais E. Š. bei V. M.

Neturi reikšmės ir tai, kad K. K. išmokėta ne visa iš R. M. išieškota pinigų suma, o pinigų likutis pervestas dar vienai išieškotojai, apie kurią nebuvo žinoma bylos tyrimo metu ir paaiškėjo tik apeliacinės instancijos teisme. Beje, atsiradus naujai išieškotojai, nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams šioje byloje tenkanti pinigų suma būtų dar sumažėjusi.

R. M. negrąžinus skolų, E. Š. ir V. M. neabejotinai patyrė žymiai didesnių nuostolių, nei jiems priteisiamas žalos atlyginimas (tai matyti iš Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-11-24 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1398-759/2006), tačiau J. G. atsakinga tik už turtinę žalą, susidariusią jai neteisėtai pardavus R. M. žemės sklypą, kurio vertę nustatė turto vertintojai. Dėl to, sklypo vertei esant mažesnei, nei visų išieškotojų turtiniai reikalavimai (o teismo antstolė N. J., vykdydama Ukmergės r. apylinkės teismo 2006-11-24 sprendimą, turėtų atsižvelgti į visų išieškotojų reikalavimus), išieškojimas visa apimtimi pagal Ukmergės r. apylinkės teismo sprendimą nebūtų galimas.

Dėl kitos žalos, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų patirtos R. M. negrąžinus skolų, viršijančių jo turimo turto vertę, teismo antstolė J. G. negali būti atsakinga.

Dėl J. G. neteisėtų veiksmų E. Š. ir V. M. patyrė neturtinės žalos, kurią jie motyvavo pareikšdami civilinį ieškinį.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CK 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir kt.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas atlyginti šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra išbaigtas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, jog teismo sprendime turi būti pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių ir kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems E. Š. ir V. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais antstolės J. G. veiksmais. Be abejonės, dėl jos neteisėtų veiksmų nukentėjusieji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Tačiau nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama ir į nusikaltimo pasekmes bei pačių nukentėjusių asmenų neatsargumą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikaltimo pasekmės (bet ne patirti bendri nuostoliai) nukentėjusiesiems dvasine prasme nėra labai sunkios. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia į dėl nusikaltimo patirtos turtinės žalos dydį (vėlgi negalima painioti su bendrais nuostoliais) bei neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantį faktorių – pačių nukentėjusiųjų neatsargumą: dar tik esant ginčams teisme dėl paveldėjimo, taigi nežinant R. M. realios turtinės padėties, abu nukentėjusieji skolino, o E. Š. net du kartus, didžiules pinigų sumas. Be to, nukentėjusysis E. Š. teisme neslėpė suinteresuotumo skolinti pinigus – su R. M. buvo sutarę, jog šis už paskolą mokės 5 procentus metinių palūkanų.

Dėl išdėstytų motyvų prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis E. Š. mažinamas iki 10 000 Lt, o V. M. – iki 5 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, toks neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Antstolė J. G. aptariamos veikos metu buvo apsidraudusi profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (t. 1, b. l. 98). Nežiūrint į tai, padarytą žalą turi atlyginti ji pati, o ne draudimo bendrovė, nes pagal Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957, 10.4 punktą veika, kuria padaryta žala, užtraukianti antstoliui baudžiamąją atsakomybę, yra ne draudžiamasis įvykis.

Dėl to civiliniam ieškiniui užtikrinti paliekamas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą (duomenys neskelbtini), iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymo (BPK 116, 151 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. G. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 246 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti:

pagal Lietuvos Respublikos BK 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį – teisės dirbti valstybės tarnyboje ir antstolės darbą atėmimu 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę J. G. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti J. G. palikti iki nuosprendžio vykdymo.

Iš J. G. priteisti:

E. Š. 38 680 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti;

V. M. 19 801 Lt (devyniolika tūkstančių aštuonis šimtus vieną litą) turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Palikti galioti J. G. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą (duomenys neskelbtini), iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymo.

Civilinę bylą Nr. 2-1398-759/2006 ir prie jos pridėtą civilinę bylą Nr. 2-1544-759/2006 grąžinti Ukmergės r. apylinkės teismui.

J. G. vykdytą vykdomąją bylą Nr. 31-2577/06 ir N. J. vykdytas vykdomąsias bylas Nr. 92-2087/2006, 92-1703/2007 ir 92-1704/2007 saugoti prie bylos.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Kęstutis JucysJonas Algimantas Venckus