Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2020-02-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-417/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-02-06
Bylos Nr.
1A-34-417/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-12047-2019-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Regina Bertašienė
Nuteistasis
J. A.
Nukentėjusysis
S. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-417/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12047-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.5.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 6 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei Nijolei Žemaitytei,nuteistojo J. A. gynėjai advokatei Audronei Irenai Matiukienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – šeši (6) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

J. A. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių.

Iš J. A. nukentėjusiajam S. Š. priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl 163,45 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo ir nukentėjusiojo S. Š. 353,42 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. A. nuteistas už tai, kad sužalojo žmogų: jis 2018 m. kovo 23 d., apie 3.20 val., dirbdamas apsaugos darbuotoju bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu smogė kumščiu baro lankytojui S. Š. vieną kartą į veidą, tuo padarydamas S. Š. apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą su raiščių patempimu, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – J. A. išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jis yra santūrus ir racionalus, profesionaliai atliekantis savo darbą apsaugos darbuotojas, yra vedęs ir augina nepilnametį vaiką. Jis yra vienintelis maitintojas šeimoje, kadangi jo sutuoktinė yra neįgali. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jis nebegalėtų dirbti apsaugos darbuotoju, kadangi apsaugos darbuotoju yra draudžiama dirbti asmeniui, turinčiam teistumą. Vien dėl šios priežasties jis, suvokdamas savo atsakomybę šeimai, darbo metu itin atsakingai atlieka savo pareigas ir darbe niekada neviršija jam suteiktų įgaliojimų ribų. Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai padarytos išvados, kad apeliantas būdamas savo darbo vietoje ir atlikdamas tarnybines funkcijas, t. y. stengdamasis suvaldyti stipriai apsvaigusį nuo alkoholio (nukentėjusiajam S. Š. buvo nustatyta 2,93 promilės alkoholio koncentracija kraujyje, t. y. sunkus girtumas) ir konfliktiškai besielgiantį nukentėjusįjį S. Š., jam sudavė smūgį kumščiu į veidą. Teismas skundžiamame nuosprendyje šią išvadą grindžia paties nukentėjusiojo S. Š. ir jo draugo, buvusio kartu naktiniame bare, L. Š. parodymais bei medicinos specialisto išvada. Tačiau apeliantas nesutinka su tokiomis išvadomis, nes pats nukentėjusysis S. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu nuosekliai liudijo, kad jis visiškai neatsimena įvykio aplinkybių. S. Š. apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo stipriai apgirtęs nuo alkoholio ir atsipeikėjo sėdėdamas ant minkštasuolio, t. y. po įvykio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra atmestina teismo išvada, kad nukentėjusysis S. Š. patvirtino, kad kaltinamasis J. A. sudavė jam smūgį į veidą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo draugo L. Š. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu tiek L. Š., tiek ir S. Š. patvirtino, kad baras (duomenys neskelbtini) buvo ne pirmasis, kurį jie aplankė ir kuriame vaišinosi alkoholiu. Remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, S. Š. su L. Š. atvyko į barą (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 23 d., apie 1.00 valandą nakties, o konfliktas įvyko apie 3.20 nakties. Per visą bare (duomenys neskelbtini) praleistą laiką, t. y. daugiau nei 2 valandas, jie toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Teismo posėdžio metu L. Š., paklaustas, keliuose baruose jie apsilankė kartu su S. Š., negalėjo tiksliai atsakyti, tik teigė, kad jis susitiko su S. Š. viename iš barų (ne (duomenys neskelbtini), į kurį jie atvyko vėliau jau kartu). Taigi galima daryti pagrįstą prielaidą, kad liudytojas L. Š., kaip ir jo draugas S. Š. (nustatyta alkoholio koncentracija 2,93 promilės), buvo suvartojęs nemažai alkoholio. Taigi nors liudytojo L. Š. neblaivumas nebuvo nustatytas, neginčytinas faktas, kad liudytojas taip pat buvo vartojęs alkoholio, todėl yra pagrindas abejoti šio liudytojo parodymų tikslumu ir (ar) jų atitiktimi realiems įvykiams.

2.2. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje anksčiau paminėtų nukentėjusiojo ir jo draugo parodymai susiejami su medicinos specialisto išvados 3 teiginio dalimi, kad „veido sužalojimą S. Š. galėjo patirti sumušus veido kairiąją pusę kietu buku daiktu“. Tačiau šioje specialisto išvadoje pateikta tik prielaida, todėl ši teismo išvada kelia pagrįstų abejonių, kadangi yra neatsižvelgta ne tik į minėtų liudytojo ir nukentėjusiojo parodymų patikimumą, bet ir į kitas faktines aplinkybes. Teismas neišsamiai įvertino aplinkybę, kad nukentėjusįjį S. Š. apsaugos darbuotojui J. A. išvedant iš baro ir bandant sutramdyti jie abu nukrito ant žemės, be to, nukentėjusysis S. Š. yra aukštas (vizualiai vertinant, daugiau nei 1,90 m ūgio) ir lieknas vyras, specialisto išvada Nr. G 595/2019(03) daryta praėjus 19 dienų po įvykio ir nevertinant nukentėjusiojo būklės ir aplinkybių įvykio metu. Krentant aukšto ūgio žmogui, kuris yra stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, yra galimi įvairūs ir visai netikėti sužalojimai. Stipriai apsvaigusiam nuo alkoholio žmogui sutrinka motorinės funkcijos ir krentant gali nesuveikti savaime suprantami savisaugos instinktai, tokie kaip krentant atsiremti ranka siekiant sušvelninti kritimo smūgį ar tiesiog pasukti veidą, kad neatsitrenkti veidu į grindinį. Apelianto manymu, aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nepatvirtino ir kito liudytojo bare (duomenys neskelbtini) dirbusio apsaugos darbuotojo G. G. parodymai. Vieninteliai įvykio vietoje buvę blaivūs asmenys – tai J. A. ir G. G., kurie nepatvirtino nukentėjusiojo versijos, kad jam buvo suduotas smūgis į veidą.

2.3. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje nuosprendžio dalyje yra likę prieštaravimų ir nėra pašalintos abejonės, nuosprendis, kuriuo J. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra naikintinas.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad J. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. kovo 23 d., apie 3.20 val., dirbdamas apsaugos darbuotoju bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu smogė kumščiu baro lankytojui S. Š. vieną kartą į dešinįjį petį ir du kartus smogė jam kumščiu į veidą, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant grindų, tuo J. A. padarė S. Š. apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą su raiščių patempimu, dešinio peties sąnario sumušimą su raiščių patempimu, mentės sąnarinės duobės lūžimą, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinio peties sužalojimo S. Š. ilgai sirgo, bet jam nebuvo Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. Š. kumščiu buvo suduotas vienas smūgis, dėl kurio nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl iš jam pareikšto kaltinimo pašalino aplinkybę, kad J. A. nukentėjusiajam smogė kumščiu du kartus, nes ši aplinkybė neįrodyta. Be to, skundžiamu nuosprendžiu J. A. buvo išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl S. Š. peties sužalojimo, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti kategoriškai išvadai, jog nesunkų kūno sužalojimą S. Š. patyrė dėl tyčinių nusikalstamų J. A. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad neatmetama galimybė, jog petį nukentėjusysis galėjo susižaloti krisdamas (tai nurodyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje) kartu su liudytoju G. G. ant žemės.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl kolegija dėl šios nusikalstamos veikos nepasisako.

8. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad J. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. kovo 23 d., apie 3.20 val., dirbdamas apsaugos darbuotoju bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu smogė kumščiu baro lankytojui S. Š. vieną kartą į veidą, tuo padarydamas S. Š. apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą su raiščių patempimu, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis J. A. tyčia nežymiai sužalojo S. Š.. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl J. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą ir nuteistojo J. A. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl J. A. kaltės padarius BK140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog J. A. 2019 m. kovo 23 6 d., apie 3.20 val., dirbdamas apsaugos darbuotoju bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu smogė kumščiu baro lankytojui S. Š. vieną kartą į veidą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas J. A. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, rėmėsi tik liudytojo L. Š. parodymais bei specialisto išvada Nr. G 595/2019(03). Išanalizavęs šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti liudytojo L. Š. parodymais apie tai, kad S. Š. sužalojo nuteistasis J. A., nes tai, kad S. Š. buvo sužalotas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 595/2019(03). Tačiau iš minėtos specialisto išvados matyti, kad nors šioje išvadoje ir nustatyti S. Š. padaryti sužalojimai, tačiau ji niekaip nepatvirtina, kad šiuos sužalojimus S. Š. padarė būtent J. A..

12.1. Skundžiamu nuosprendžiu J. A. nuteistas už tai, kad padarė S. Š. apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimą su raiščių patempimu. Specialisto išvadoje Nr. G 595/2019(03) konstatuota, kad S. Š. nustatyti šie sužalojimai: apatinio žandikaulio kairės pusės sumušimas su raiščių patempimu, dešinio peties sąnario sumušimas su raiščių patempimu, mentės sąnarinės duobės lūžimas. Veido sužalojimą S. Š. galėjo patirti sumušus veido kairiąją pusę kietu buku daiktu, o dešinio peties sąnarį susižaloti krisdamas ir kontaktuodamas su kietu buku paviršiumi. Dėl dešinio peties sužalojimo S. Š. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, šis jo sužalojimas yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, atskirai veido sužalojimas – nežymaus sveikatos sutrikdymo.

12.2. Iš bylos duomenų matyti, kad pats nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus (jam nustatytas 2,93 promilės girtumas), jis pats patvirtino, kad įvykio aplinkybių dėl stipraus girtumo neprisimena, negalėjo nurodyti, kiek ir į kokias vietas jam buvo suduota smūgių, neneigė, kad įvykio metu galėjo agresyvus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai nelaikė nukentėjusiojo parodymų objektyviais ir jais nesirėmė. Vienintelis asmuo, kuris patvirtina, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent J. A., yra nukentėjusiojo draugas liudytojas L. Š., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tuo metu, kai J. A. išsivedė S. Š. iš baro, jis matė, kaip S. Š. ginčijosi su dviem apsaugos darbuotojais, kurie sugriebė S. Š. už abiejų rankų, t. y. vienas už vienos rankos, o kitas už kitos, ir mėgino užlaužti rankas, tačiau S. Š. nepasidavė, todėl J. A. sudavė tris smūgius S. Š. – vieną smūgį į petį ir du smūgius į veidą. Po šių smūgių S. Š. prarado sąmonę ir susmuko, o J. A. pasodino S. Š. ant minkštasuolio (1 t., b. l. 50–51). Analogiškus parodymus L. Š. davė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik papildomai nurodė, kad po J. A. suduotų kelių smūgių S. Š. niekas nepasodino, o jis nukrito (2 t., b. l. 31–32).

12.3. Nuteistasis J. A. viso proceso metu neigė savo kaltę ir nurodė, kad, nagrinėjamo įvykio metu bare, kuriame jis dirbo apsaugos darbuotoju, įvykus konfliktui tarp jo ir S. Š. dėl agresyvaus S. Š. elgesio, jis išvedė S. Š. iš baro ir nuvedė prie rūbinės. S. Š. buvo labai agresyvus, todėl puolė J. A. užsimojęs kumščiu, todėl jis kartu su kolega G. G. sugriebė S. Š. už rankų, užlaužė jam rankas ir paguldė jį ant žemės, kad šis nusiramintų, o po to pasodino jį ant minkštasuolio (1 t., b. l. 166–167). Šiuos savo parodymus J. A. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 31).

12.4. Kitas įvykio metu kartu buvęs liudytojas G. G. patvirtino nuteistojo pateiktą versiją, kad įvykio metu S. Š. bare, kuriame G. G. dirbo apsaugos darbuotoju kartu su J. A., buvo agresyvus, tuo metu, kai J. A. vedė S. Š. iš baro, S. Š. bandė suduoti J. A.. Kai J. A. atvedė S. Š. prie rūbinės, S. Š. bandė suduoti J. A., tačiau G. G. sugriebė S. Š. iš nugaros ir apkabino, prašė jo nusiraminti, tačiau S. Š. jo neklausė, todėl išsilaisvinęs vėl užsimojo kumščiu trenkti J. A., todėl G. G. panaudojo imtynių veiksmus ir sulaikė S. Š. nuo smūgio sudavimo ir tuo metu jie abu prarado pusiausvyrą ir nugriuvo (1 t., b. l. 56–57). Šiuos parodymus liudytojas G. G. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir patvirtino, kad J. A. nesudavė smūgių S. Š. (2 t., b. l. 32–33).

12.5. Pažymėtina, kad vertinant šių asmenų parodymus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įvykio metu J. A. buvo blaivus, su juo kartu buvęs G. G. taip pat buvo blaivus, nes atliko darbo funkcijas. Tačiau nors įvykio metu liudytojui L. Š. ir nebuvo nustatytas girtumas, tačiau pats liudytojas neneigė, kad jis buvo vartojęs alkoholio, o baras, kuriame įvyko konfliktas, buvo jau trečias, kurį jie su nukentėjusiuoju aplankė tą vakarą. Aplinkybę, kad L. Š. įvykio metu buvo neblaivus, patvirtina ir byloje esantis telefoninio pokalbio, kurio metu L. Š. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, garso įrašas, iš kurio galima spręsti, kad L. Š. buvo neblaivus. Liudytojas G. G. taip pat patvirtino, kad abu asmenys, t. y. ir S. Š., ir L. Š., buvo labai neblaivūs ir netgi būtų buvę neįleisti į barą, tačiau juos įleido tik todėl, kad jie buvo pažįstami (1 t., b. l. 56). Taigi, nėra pagrindo vertinti liudytojo L. Š. parodymus kaip objektyvius ir remtis jais priimant nuosprendį.

12.6. Kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, nukentėjusiojo ir liudytojo L. Š. parodymai skiriasi nuo apsaugos darbuotojų J. A. ir G. G. parodymų, kitų asmenų, kurie būtų matę įvykį, nėra, todėl svarbią reikšmę turi byloje esanti specialisto išvada. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 595/2019(03) tiriamosios dalies matyti, kad iš karto po įvykio 2019 m. kovo 23 d. 4.01 val. kreipdamasis į gydymo įstaigą nukentėjusysis S. Š. skundėsi tik rankos skausmu ir medikams nurodė, kad muštynių metu jis patyrė rankos traumą (tačiau dėl šio sužalojimo J. A. skundžiamu nuosprendžiu yra išteisintas ir ši nuosprendžio dalis nėra apskųsta). Apžiūrėjus S. Š. jam buvo nustatytas dešinio peties patempimas, taip pat pažymėta, kad pacientas buvo agresyvus. 2019 m. kovo 23 d. 16.44 val. nukentėjusysis kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę ir nurodė, kad jam skauda apatinį žandikaulį ir dešinį petį (1 t., b. l. 116). Taigi, iš šių duomenų, kurie nurodyti S. Š. medicininiuose dokumentuose ir aprašyti minėtoje specialisto išvadoje, matyti, kad iš karto po įvykio S. Š. nesiskundė žandikaulio skausmu. Apie žandikaulio sužalojimą S. Š. nurodė tik kreipdamasis pakartotinai į gydymo įstaigą praėjus 12 valandų po nagrinėjamo įvykio, taigi įvertinus nukentėjusiajam įvykio metu nustatytą girtumo laipsnį (2,93 promilės) tai, kad ne tik nagrinėjamo įvykio metu, bet dar ir po įvykio pristatytas į gydymo įstaigą jis buvo nusiteikęs agresyviai, neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis jam nustatytą žandikaulio sumušimą patyrė kitokiomis aplinkybėmis, negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog 2019 m. kovo 23 d. J. A. vartojo smurtą prieš S. Š., byloje nėra, todėl darytina išvada, kad J. A. nepadarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje yra nustatyta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarka, t. y. teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pat kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2013, 2K-375-1073/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju J. A. byloje buvo kaltinamas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, tačiau pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jį išteisino. Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, J. A. nebuvo inkriminuojama BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai nebuvo įspėti apie tai, kad J. A. inkriminuojama nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota į kitą BK straipsnį, taigi pirmosios instancijos teismas iš anksto neįspėjęs proceso dalyvių ir apie tai nepranešęs perkvalifikavo J. A. inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisė pagal šį straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus.

14. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, yra greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kas kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Kadangi baudžiamojoje byloje J. A. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

15. Nukentėjusysis S. Š. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 353,42 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat Klaipėdos teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 163,45 Eur turtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad J. A. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, S. Š. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalį dėl J. A. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo S. Š. civilinį ieškinį dėl 353,42 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 163,45 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Regina BertašienėEduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas