Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat pareiškėja akcentavo, kad neaišku, ką ji turėjo deklaruoti, ar savo santykį su R. K., ar – su Bendrove. Pasak pareiškėjos, Komisija nepagrįstai sutapatina R. K. ir Bendrovę.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagrindinis Komisijos argumentas, jog ji turėjo deklaruoti savo emocijas – moralinę skolą (dėkingumą) Seimo nariui R. K.. Pareiškėja nustatytą pažeidimą, jei teismas jį laikytų įrodytu, vertino kaip mažareikšmį, neturėjusį įtakos jos sprendimams atliekant Seimo nario funkcijas.

Pasak pareiškėjos, sandoris buvo sudarytas tarp jos mamos ir Bendrovės rinkos kainomis. Tokio sandorio deklaruoti pareiškėja neturėjo (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o neatlygintinio sandorio – leidimo naudotis automobiliu, sudaryto su artimu giminaičiu, ji taip pat neprivalėjo deklaruoti (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Komisijos teigimu, ginčijamame Sprendime nurodyti motyvai, kuriais jis grindžiamas. Atsakovė nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl pažeidimo mažareikšmiškumo ir akcentavo, kad pareiškėjos argumentai dėl Komisijos internetiniame tinklalapyje 2017 m. balandžio 7 d. paviešinto pranešimo yra nepagrįsti ir klaidinantys teismą.

Pažymėjo, kad pareiškėja vartojo eufemizmą „viešos diskusijos“. Pareiškėjos elgesys sukėlė situaciją, kurią ji įvertino neadekvačiai. Teigė, kad pačios pareiškėjos reakcija į rezonansinį įvykį, net iškilus faktui į viešumą, neatskleidžiant su prabangaus visureigio naudojimu susijusių detalių, neatitinka Seimo nariui keliamų veiklos skaidrumo, viešumo ir atskaitomybės visuomenei principų. Kilusioms diskusijoms užbaigti priimtas Komisijos Sprendimas, kuris yra išsamus ir motyvuotas. Komisijos vertinimo dalykas – pačios pareiškėjos faktinis, tačiau pagrįstų abejonių keliantis, tęstinis naudojimasis Seimo nariui R. K. priklausančios Bendrovės didelės vertės automobiliu, kuris, jai einant Seimo nario pareigas, nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas.

Pabrėžė, kad pareiškėja nedetalizavo teiginių, jog ji vadovavosi „nusistovėjusia praktika“, nedeklaruodama naudojimosi Bendrovei priklausančiu automobiliu. Jokių minėtos praktikos pavyzdžių nepateikė.

Akcentavo, kad Sprendime nurodė ne vieną pareiškėją su Bendrovės savininku siejančią faktinę aplinkybę, kurios patvirtino išvadą dėl jų tarpusavio sąsajų.

Nurodė, kad pareiškėjos pozicija yra nenuosekli, nes teigia, jog jos elgesys atitinka Įstatymo reikalavimus, tačiau taip pat padarytą pažeidimą prašo laikyti „mažareikšmiu“.

Komisijos vertinimu, teisėtai ir pagrįstai pareiškėja pripažinta pažeidusi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl to, kad ji deklaracijoje nenurodžiusi duomenų apie tai, jog naudojasi Bendrovei priklausančiu automobiliu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Komisija savo iniciatyva 2017 m. sausio 25 d. posėdyje, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, pradėjo tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.

Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 1 dalie 1 punktu, Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pripažino, kad buvusi Seimo narė G. K., privačių interesų deklaracijoje nenurodžiusi duomenų apie tai, kad ji naudojausi Bendrovei priklausančiu automobiliu, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1dalies 7 punktą.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. privačių interesų deklaracijoje nedeklaravo duomenų, jog ji naudojasi Bendrovei priklausančiu automobiliu. Pasak pareiškėjos, ji neturėjo pareigos deklaruoti tokių duomenų.

Komisija konstatavo Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimą, t. y. pareiškėja deklaracijoje turėjo deklaruoti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, nurodė, kad

asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ratas nėra konkrečiai apibrėžtas. Esminis tokių asmenų apibrėžimo požymis yra hipotetiškai galima situacija, kai deklaraciją pateikiančiam asmeniui atliekant savo tarnybines pareigas yra galimas sietinų su šiais asmenimis interesų konfliktas. Aiškinant tokios situacijos sampratą, pirmiausia būtina vadovautis Įstatymo 2 straipsnyje pateiktomis sąvokų „interesų konfliktas“, „privatūs interesai“ apibūdinimais, taip pat būtina vadovautis apdairumo, protingumo bei akivaizdumo kriterijais, kuriuos taikant būtina nustatyti, kad deklarantas, pildydamas deklaraciją, turėjo vienareikšmiškai žinoti apie tam tikrų, sietinų su minėtais asmenimis, aplinkybių egzistavimą ir suvokti, kad šios aplinkybės, jam vykdant savo pareigas, gali kildinti Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibūdintą interesų konfliktą. Pastarųjų aplinkybių nustatymas ir jų nustatymo kriterijų taikymas yra būtini todėl, kad aptariamos situacijos atsiradimo hipotetiškumas negali būti laikomas absoliučiu, t. y., analizuojant tokios situacijos atsiradimo tikimybę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojamos ir vertinamos konkrečios tik šią situaciją charakterizuojančios faktinės aplinkybės, leidžiančios daryti (arba paneigti) išvadą, kad tikimybė atsirasti su atitinkamais asmenimis sietinam interesų konfliktui yra reali (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 873/2009).

Taip pat pažymėtina, kad Įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje.

Interesų konfliktas – tai tokia situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Taigi, minėtos Įstatymo nuostatos patvirtina, kad Komisija, įvertinusi individualią pareiškėjos situaciją, nustačiusi hipotetinę galimybę interesų konfliktui kilti, pagrįstai nustatė Įstatymo pažeidimą dėl pareiškėjos nedeklaruotų duomenų. Pareiškėja, nors ir teigia, kad ji negalėjo žinoti apie ateityje kilsiančius interesų konfliktus, tačiau, būdama Seimo nare, turėjo būti atsakinga ir atidi, įvertinti suteikto mandato svarbą ir užimamų pareigų pobūdį, bei atitinkamai deklaruoti duomenis dėl naudojimosi Bendrovės automobiliu. Tokios aplinkybės jai buvo žinomos. Neatsakingas pareiškėjos elgesys sukėlė neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad jei pareiškėjai kilo abejonių, ar reikia deklaruoti duomenis, ji turėjo galimybę kreiptis į Komisiją tuo metu kai tapo Seimo nare ir užpildė deklaraciją, o ne tuo metu, kai viešai buvo aptariama susidariusi situacija.

Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo narys yra išrinktas tautos, jis yra tautos atstovas, profesionalus politikas ir jiems keliami aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos bylose (pvz. 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, 2009 m. gegužės 15 d. sprendime) yra suformulavęs plačią oficialiąją Seimo nario konstitucinio statuso doktriną: Seimo nario konstitucinis statusas integruoja Seimo nario, kaip Tautos atstovo, pareigas, teises ir veiklos garantijas, atsakomybę ir yra grindžiamas konstituciniu Seimo nario laisvo mandato principu; pareigas eidami, įgyvendindami savo teises, Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine; Seimo narys pagal Konstituciją ne tik įgyja atitinkamas teises, bet ir privalo vykdyti tam tikras pareigas, kylančias iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų; Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus; iš Konstitucijoje, inter alia jos 59 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę. Seimo sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje yra pažymėjęs, kad, pagal Konstituciją išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, atsiranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti.

Teismo vertinimu, pareiškėja, tuo metu buvusi Seimo nare, be kita ko, Seimo etikos ir procedūrų komisijos nare (nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d.), turėjo pareigą deklaruoti duomenis, kad ji naudojosi Bendrovei priklausančiu automobiliu. Atsakovė tinkamai nustatė pareiškėjos ir Bendrovės bei jos vadovo (vienintelio akcininko) tarpusavio sąsajas, t. y. automobilio išperkamosios nuomos sutartis buvo vienintelė 2016 m. Bendrovėje sudaryta tokio pobūdžio, kurios faktinės naudos gavėja buvo G. K.; R. K. viešai yra pripažinęs, kad padėjo pareiškėjos motinai įsigyti automobilį iš Bendrovės; be to, Bendrovė ir UAB (duomenys neskelbtini) yra sudariusios sutartį (Komisijos tyrimo metu G. K. tapo minėtos bendrovės direktore), ir padarė pagrįstą išvadą, kad tokie ryšiai visuomenei galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl jos nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo, svarstant klausimus, susijusius su Bendrove bei jo savininko, kuris taip pat yra ir Seimo narys, veikla. Ta aplinkybė, kad realiai pareiškėja nepriėmė sprendimų, turėjusių įtakos Bendrovei ar jos savininkui, neturi reikšmės vertinant pareiškėjos elgesį Įstatymo taikymo prasme.

Konstatuotina, kad Komisijos atliktas tyrimas yra visapusiškas ir išsamus. Sprendime atskleista pažeidimo esmė ir tinkamai įvertintos nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos tinkamos teisinės išvados dėl pareiškėjos pažeidimo. Nustatyta, kad Komisija kreipėsi į Bendrovę, kuri pateikė 2016 m. vasario 10 d. Pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. JU-A1609, sudarytą tarp Bendrovės ir pareiškėjos motinos V. M.. Taip pat Komisija vertino ir analizavo viešai skelbiamų publikacijų turinį, pareiškėjos paašikinimus.

Pareiškėjos teigimu, ji tokio sandorio neturėjo deklaruoti, kadangi motina, kaip privatus asmuo, jį sudarė, mokėjimo įmokas, o tai, kad ji naudojosi automobiliu, nepatvirtina Komisijos nustatyto pažeidimo.

Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka ir juos vertina kaip gynybinę pareiškėjos poziciją. Byloje nevertinami civiliniai teisiniai santykiai, susiję su automobilio pirkimu išsimokėtinai, kadangi bylos dalykas yra pareiškėjos veiksmų vertinimas, ar ji nepažeidė Įstatymo reikalavimų.

Akcentuotina, kad pareiškėja tyrimo metu buvo Seimo narė. Seimo nario teisinis statusas yra išskirtinis ir suponuoja aukštesnį tarnybinės etikos standartų suvokimą bei laikymąsi. Pareiškėjos elgesys, t. y. nedeklaravimas duomenų dėl naudojimosi Bendrovei priklausančiu automobiliu, sukėlė jai neigiamas pasekmes. Taigi, šioje byloje vertinama, ar pareiškėja pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pagal kurį deklaracijoje ji turėjo deklaruoti duomenis, kad naudojasi Bendrovei priklausančiu automobiliu.

Pažymėtina, kad Įstatyme nepateikiamas sąvokos „duomuo“ išaiškinimas. Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 2000) pateiktais išaiškinimais, duomuo yra tai, kas duota, kuo remiamasi, darant išvadas (p. 138). Taigi, duomenys yra faktai, kuriais remiamasi darant išvadas.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja nedeklaravo duomenų, t. y. neginčytinai nustatyto fakto, kad ji naudojosi Bendrovei priklausančiu automobiliu. Byloje nevertinami pareiškėjos santykiai su motina ar Bendrove, nes tai nėra šios bylos vertinimo dalykas. Akcentuotina, kad pareiškėja turėjo deklaruoti būtent duomenis (faktą) dėl naudojimosi Bendrovei priklausančiu automobiliu. Tokių domenų pareiškėja deklaracijoje nedeklaravo. Ji nepaneigė Komisijos tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir savo argumentams pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Pažymėtina, kad šioje byloje vertinama konkreti pareiškėjos faktinė situacija dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo.

Minėta, Įstatymo paskirtis yra prevencinio pobūdžio. Su tokiu vertinimu sutinka ir pati pareiškėja. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo nustatyti, kad pareiškėjos veiksmai realiai turėjo gauti naudos, pakanka konstatuoti, jog buvo pažeistas Įstatymo reikalavimas deklaruoti privačius interesus. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja nedeklaravo duomenų, jog ji naudojosi automobiliu, kuris priklausė Bendrovei. Pareiškėja nepaneigė, kad ateityje galimai galėjo gauti naudos ir atitinkamai priimti palankius sprendimus dėl Bendrovės ir ar jos savininko veiklos. Teismas atkreipia dėmesį, kad Komisijos Sprendime nurodytas moralinis aspektas yra perteklinis ir neturi teisinės reikšmės pareiškėjos padarytam pažeidimui įvertinti.

Pareiškėjos teiginiai, kad neaišku, kokie jos veiksmai laikytini pažeidimu, vertintini kritiškai. Esminė Komisijos nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja naudojosi Bendrovei priklausančiu automobiliu, įrodyta. Ji tokių duomenų nedeklaravo, nors apie tokių duomenų buvimą žinojo ir tai galėjo sukelti interesų konfliktą (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėja jų nepaneigė.

Teismo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimai apie „nusistovėjusią praktiką“ nepaneigia individualaus atsakovės atlikto tyrimo ir negali pateisinti pareiškėjos elgesio dėl duomenų deklaracijoje nepateikimo. Be to, pareiškėjos vertinimas, kad pažeidimas yra mažareikšmis, yra jos subjektyvi situacijos vertinimo išraiška. Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl teismas jų nevertina.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos, kaip Seimo narės, privalomos pareigos neatlikimas (duomenų nedeklaravimas) sąlygojo susiklosčiusią faktinę situaciją ir sukėlė jai neigiamas teisines pasekmes.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, daro išvadą, kad ginčijamas Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio, remiantis pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo naikinti.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, negali būti tenkinamas ir jos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.