- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-2549-653/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- BKU „Vilniaus taupomoji kasa“
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
- 3.3.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovui V. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškiniu prašė pripažinti 2013-10-29 tarp ieškovo ir atsakovo V. S. sudarytą susitarimą Nr. 11-00155 P2 dėl 2011-04-19 paskolos sutarties Nr. 11-00155 pakeitimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 807,45 EUR (20 051,98 Lt) skolą, 489,89 EUR (1 691,48 Lt) palūkanų, 2 125,52 EUR (7 339,01 Lt) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2013-10-29 tarp šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. 11-00155 P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo susitarta, kad atsakovo turimas pajinis įnašas bus panaudotas paskolos grąžinimui; pakeisti Paskolos sutarties 2.6 ir 2.15 punktai, nustatant, kad metinė palūkanų norma ir delspinigių dydis yra 0,00 procentų. Sutartinė hipoteka iš Hipotekos registro, vadovaujantis minėtu susitarimu, buvo išregistruota 2013-10-31.
Jokie mokėjimai iš atsakovo pajinio įnašo negalėjo būti atliekami, nes kredito unijos kapitalas yra sudaromas iš kredito unijos narių papildomų įnašų ir gali būti panaudotas tik kredito unijos nuostoliams dengti. Ieškovas neginčija fakto, kad atsakovas sumokėjo 135 000 Lt dydžio sumą, tačiau po to liko nepadengta dar 20 051,95 Lt dydžio skola dalis, be to, atsakovas 2014-02-14, praėjus keturiems mėnesiams, pervedė ieškovui 948,05 Lt, kas rodo, jog pats atsakovas pripažino, jog nėra pilnai atsiskaitęs su ieškovu..
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui nusprendus pereiti į kitą kredito uniją, atsakovas 2013-10-28 pervedė 135 000 Lt į ieškovo 2013-10-23 sutikime Nr. 13/1438 nurodytą sąskaitą, t. y. pilnai atsiskaitė su ieškovu, o 2013-10-31 ieškovas pripažino tinkamą bei pilną atsakovo prievolių įvykdymą ir išregistravo hipoteką. 2013-10-29 Susitarimas yra niekinis, nes atsakovas dar iki jo sudarymo atsiskaitė su ieškovu, todėl jis atsakovui jokių teisinių pasekmių nesukuria, be to, ieškovas tikslingai kartu su ieškiniu nepateikė 2013-10-29 Susitarimo 2.2. p. 3 papunktyje nurodyto paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraščio, kadangi atsakovas nėra skolingas ieškovui. Ieškovo vidaus dokumentas pavadinimu „Pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygos 39 priedas“ atsakovui nebuvo žinomas, jam nebuvo pateiktas, minėtame dokumente nėra atsakovo parašo. 2013-10-29 Susitarimas buvo reikalingas išimtinai ieškovui, kuris visomis priemonėmis stengėsi pagerinti savo finansinius rodiklius ir įvykdyti Lietuvos banko taikytus apribojimus. Ginčo susitarimą atsakovas pasirašė suklaidintas ieškovo darbuotojų, šis sandoris yra fiktyvus, todėl tai jį daro niekiniu. Nesant skolos, nėra pagrindo skaičiuoti delspinigių ir palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsakovo V. S. naudai 1 051,32 EUR (3 630 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ valstybės naudai 6,76 EUR pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2011-04-19 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 140 000 Lt dydžio paskolą statybos darbams atlikti, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 9 proc. dydžio metines palūkanas ir grąžinti suteiktą paskolą iki 2012-04-25 Paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštyje nustatyto termino. Tinkamas iš Paskolos sutarties kylančių prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimu, taip pat nustatytos netesybos – 0,20 proc. dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos. Atsakovas, sudarydamas Paskolos sutartį, nurodė, jog paskolos grąžinimo šaltinis bus atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas bei šiuo pagrindu šalys Paskolos sutartyje įtvirtino sąlygą, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos pervedamos į atsakovo sąskaitą, esančią BKU „Vilniaus taupomoji kasa“. 2012-04-25 tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo šalys paskolos grąžinimo terminą pratęsė iki 2013-04-25, nurodant, kad palūkanos mokamos kas mėnesį, o visa paskolos suma grąžinama 2013-04-25. 2013-10-29 tarp šalių buvo sudarytas susitarimas Nr. 11-00155 P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo sulygo, kad atsakovo turimas pajinis įnašas bus panaudotas paskolos grąžinimui, o metinė palūkanų norma ir delspinigių dydis yra 0,00 procentų. 2014-05-29 ieškovas išsiuntė atsakovui pranešimą ir nurodė, kad tarp šalių sudarytas Susitarimas bei jame nustatytos sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, dėl ko Susitarimas laikomas niekiniu ir negaliojančiu, taip pat informavo atsakovą apie suėjusį paskolos grąžinimo terminą ir tai, kad jeigu atsakovas nesumokės likusios paskolos dalies, ieškovas kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo. 2014-07-15 pranešimu dėl paskolos sutarties nutraukimo atsakovui buvo pranešta, kad per 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos nesumokėjus įsiskolinimo, Paskolos sutartis nuo 2014-08-05 bus laikoma vienašališkai nutraukta, nesiunčiant atsakovui atskiro pranešimo.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kas atsakovo turimas pajinis įnašas negalėjo būti panaudotas paskolos grąžinimui, nes pačios šalys sulygo dėl to, kad atsakovo turimas pajinis įnašas bus panaudotas Paskolos grąžinimui, o ieškovas, atsižvelgdamas į tai, atsisakys Sutarties 2.14 p. nurodytų užtikrinimo priemonių. Ieškovas, būdamas juridinis asmuo, finansų srities specialistas, nuolat dirbantis paskolos sutarčių sferoje ir savo darbo veikloje naudojantis Kredito unijų įstatymą, kuris yra vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių kredito unijų veiklą, turėjo suprasti įtvirtintas įstatymo nuostatas, jų reikšmę sandorių sudaryme, pajaus paskirtį ir pan., todėl šiuo atveju dėl Susitarimo sudarymo gali būti kalti tik ieškovo darbuotojai, kurie taip pat turėjo būti savo srities profesionalai ir prisiimti atsakomybę. Verslo subjektams taikomi aukštesni standartai, be to, atsakovas šiuo atveju yra silpnoji sutarties šalis ir sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, atsakovas neturėjo galimybės tartis dėl Paskolos sutarties sąlygų, nes jos išimtinai buvo nustatytos ieškovo.
Teismas, vertindamas ieškovo argumentą dėl susitarimo atitikties Kredito unijų įstatymo 48¹ str. , sprendė, jog susitarimas tarp šalių buvo sudarytas 2013-10-29, t. y. galiojant 2013-05-09 Kredito unijų įstatymo redakcijai (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-07-01 iki 2014-08-05). Minėtoje įstatymo redakcijoje 48¹ straipsnio nebuvo, todėl šis straipsnis netaikytinas.
Teismas pažymėjo, jog 2013-10-29 Susitarimo paskolos pakeitimo tikslas buvo ne skolinti pinigus, o numatyti kitą paskolos grąžinimo būdą, t. y. paskolos likutį padengti atsakovo 21 000 Lt dydžio papildomu pajumi, tačiau dar iki susitarimo sudarymo 2013-10-23 ieškovas pasirašė sutikimą Nr. 13/1438, kuriuo sutiko, jog hipoteka atsakovui bus išregistruota, jeigu jis į ieškovo sąskaitą perves ne mažesnę kaip 135 000 Lt dydžio sumą. Iš mokėjimo nurodymo matyti, jog 2013-10-28 atsakovas sumokėjo prašomą sumą ieškovui, taigi, dar iki Susitarimo pasirašymo dienos neliko jokios skolos, o susitarimu jokie papildomi pinigai skolinti nebuvo, kas reiškia, kad Susitarimas Įstatymo 47 str. neprieštarauja ir negali prieštarauti.
Ieškovo darbuotojai su Kredito unijų įstatymu dirba nuolat ir turi jį išmanyti, susitarimas sudarytas prisijungimo būdu, atsakovas neturėjo galimybės nustatinėti Susitarimo sąlygų, todėl ieškovas dėl Susitarimo prieštaravimo įstatymo 41 str. 1 d. negali atsakomybės perkelti atsakovui, už tokio Susitarimo sudarymą yra atsakingas tik pats ieškovas.
Teismas iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatė, kad valios prasme dėl Susitarimu nustatytų 0,00 proc. palūkanų suklysta nebuvo. Abi šalys tai išreiškė laisva valia, be to, kaip jau buvo minėta, ieškovas yra savo srities profesionalas, juridinis asmuo, todėl jo 2013-10-29 išreikšta valia nėra pagrindo abejoti. Šalys laisva valia, veikdamos savo rizika, sutarė, jog nuo 2013-10-29 iki galutinės paskolos grąžinimo datos palūkanos nebebus skaičiuojamos, todėl teismas tokios palūkanų normos nustatymą nelaikė imperatyviu pažeidimu ir prieštaravimu CK 6.881 str. 1 d.
Byloje nėra pateikta įrodymų apie ieškovo nesąžiningumą ir tikslingą siekį pasipelnyti iš minėto Susitarimo. Susitarimu buvo sumažinti iki Susitarimo pasirašymo paskaičiuoti atsakovo delspinigiai ir nutarta išregistruoti hipoteką, taigi, Susitarimas pakeitė pirminės paskolos sutarties sąlygas ir nėra laikytinas fiktyviu. Todėl 2013-10-29 šalių sudarytas Susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu ir prieštaraujančiu įstatymų imperatyviosioms normoms, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš atsakovo pateikto 2013-10-29 prašymo išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį Nr. 13/1466, nustatyta, kad ieškovas prašė išregistruoti hipoteką, nes prievolė baigėsi tinkamu jos įvykdymu. Atsakovas neturėjo pagrindo grąžinti tariamos skolos, nes skola jau buvo sumokėta. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 135 000 Lt suma buvo panaudota paskolai padengti, todėl sutartinė hipoteka ir buvo išregistruota. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas visus įsipareigojimus įvykdė tinkamai iki 2013-10-28, patvirtina pranešimas apie sutartinės hipotekos išregistravimą iš hipotekos registro, atsakovo mokėjimo nurodymo kopija, iš kurios matyti, kad atsakovas yra sumokėjęs 135 000 Lt dydžio sumą bei atsakovo pateiktas sąskaitos išrašas. Teismas sprendė., kad ieškovo prašymas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas, atsakovas pagal 2013-10-29 Susitarimą yra savo prievolę yra įvykdęs ir pilnai atsiskaitęs su ieškovu.
Dėl palūkanų, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo teismas plačiau nepasisakė, nes atmestas pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują-ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l.179-186). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į KUĮ 41 str. nuostatų imperatyvų pobūdį bei nepagrįstai sprendė, jog atsakovo turimas papildomas pajus galėjo būti panaudojamas paskolos dengimui; taip pat neatsižvelgė į ieškinyje nurodytų KUĮ normų siekiamus tikslus. Kiekvienu atveju kredito unijos narių negrąžintus finansinius įsipareigojimus dengiant iš kredito unijos atsargos kapitalo, į kurį įeina ir kredito unijos narių turimi papildomi pajai, kredito unijai iškiltų grėsmė neatsiskaityti su kitais kredito unijos nariais ir savo kreditoriais, ko pasėkoje kredito unija neužtikrintų, jog jos veikla yra patikima ir stabili (KUĮ 4 str. 10 d.). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti ne tik pačios kredito unijos ir/ar jos narių, bet ir visos visuomenės interesus, todėl teisės normos, reglamentuojančios kredito unijos kapitalo panaudojimą, laikytinos imperatyvaus pobūdžio.
Nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentais, kad ginčijamo susitarimo nuostatos dėl 0 proc. dydžio delspinigių ir palūkanų dydžio laikytinos galiojančiomis. Ginčijamo susitarimo sudarymo dieną atsakovo ieškovui negražinta paskolos dalis buvo lygi atsakovo turimo papildomo pajaus dydžiui – 6 082,02 EUR (21 000 Lt). Ieškovas ir atsakovas į ginčijamą susitarimą nebūtų įtraukę nuostatų dėl palūkanų ir delspinigių dydžio pakeitimo nesant susitarimo dėl paskolos dengimo ateityje atsakovui priklausančiu papildomu pajumi. Ieškovo nuomone, teismas neįvertino nurodytų aplinkybių bei neteisėtai ir nepagrįstai nepripažino Ginčijamo susitarimo negaliojančiu.
Skundžiamame sprendime nurodoma, jog atsakovas likusį įsiskolinimą, t. y. 6 082,02 EUR (21 000 Lt), neva padengė dar iki ginčijamo susitarimo sudarymo dienos, t. y. 2013 m. spalio 28 d., tačiau ginčijamu susitarimu šalys susitarė, jog atsakovo įsiskolinimas bus dengiamas iš atsakovo turimo papildomo pajaus pačiam ieškovui nurašant minėto dydžio sumą paskolos grąžinimo termino pabaigoje – 2014 m. balandžio 25 d. Taigi vadovaujantis ginčijamo susitarimo nuostatomis, šalys susitarė, kad atsakovas bus laikomas tinkamai įvykdęs savo prievolę ne ginčijamo susitarimo sudarymo dieną, bet ateityje, t. y. suėjus paskolos grąžinimo terminui bei atlikus minėtą įskaitymą. Kadangi dėl nustatyto palūkanų ir delspinigių dydžio, atsakovo įsiskolinimas iki jo grąžinimo negalėjo padidėti, o paskolos gražinimas atsakovo turimu pajumi priklausė išimtinai nuo paties ieškovo veiksmų, ieškovo įsipareigojimas išregistruoti hipoteką laikytinas tik kaip tarp šalių sudaryto susitarimo dėl skolos padengimo iš atsakovo papildomo pajaus pasekmė. Atsakovo skolos dengimas Sutartyje nurodytą paskolos grąžinimo dieną, t. y. 2014 m. balandžio 25 d., nebuvo galimas, nes tuo metu įsiteisėjusia 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovui jau buvo iškelta bankroto byla. Palikus ginčijamą susitarimą galioti bei leidus ieškovo bankroto bylos metu atlikti minėtą skolos dengimą atsakovo turimu pajumi, atsakovui būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu kartu pažeidžiant ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bei kreditorių lygiateisiškumo principą. Atsakovo skolos dengimas turėjo būti atliekamas ateityje, todėl susitarimas dėl tokio įskaitymo yra draudžiamas, nes jis laikytinas sąlyginiu (CK 6.131 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išvadą, kad atsakovas neva visiškai padengė savo įsiskolinimą, grindė ieškovo 2013-10-23 išduotu sutikimu Nr. 13/1438 dėl sutikimo išregistruoti hipoteką ir 2013-10-28 atsakovo atliktu 135 000 Lt mokėjimu, tačiau nevertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų: Pagrindinių paskolos pakeitimo sąlygų, kuriose nurodyta, kad 2013-10-29 dienai atsakovo paskolos likutis yra 21 000 Lt; paties atsakovo pateikto jo sąskaitos išrašo, iš kurio matyti, kad 2013-10-29 buvo pervesta į kitoje kredito įstaigoje esančią atsakovo sąskaitą 30 000 Lt bei dar 2 000 Lt atsakovas išsiėmė grynais. Tokiu būdu 2013-10-29 iš Atsakovo pervestos 135 000 Lt sumos paskolos dengimui buvo panaudota tik 101 930 Lt. Kadangi ginčijamo susitarimo sudarymo dieną atsakovas ieškovui tebebuvo skolingas 122 930 Lt, 101 930 Lt panaudojus paskolos dengimui, atsakovo negrąžintos paskolos suma liko 21 000 Lt. Bankroto administratoriaus nurodymu, vadovaujantis Sutarties nuostatomis, 2014-02-14 atsakovo sąskaitoje esantis lėšų likutis (948,05 Lt) buvo nurašytas kaip paskolos dalies dengimas, dėl ko liko nepadengta 20 051,95 Lt dydžio pagrindinės paskolos dalis, kurios ieškovas ir reikalauja šioje byloje iš atsakovo.
Atsakovo sąskaitos išrašai bei paskolos dengimo suvestinė patvirtina faktą, jog atsakovas ginčijamo susitarimo sudarymo dieną nebuvo visiškai padengęs savo įsiskolinimo: atsakovas, 2013-10-28 atlikęs 135 000,00 Lt mokėjimą, 2013-10-29 pats davė nurodymą 30 000 Lt pervesti į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje ir 2 000 Lt išėmė grynais, todėl 2013-10-29 dienai atsakovo paskolos likutis buvo 21 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l.196-202). Nurodo, jog pats apeliantas po to, kai 2013-10-28 atsakovas pervedė 135.000,00 Lt į apelianto 2013 10 23 sutikime Nr. 13/1438 nurodytą sąskaitą, 2013-10-29 prašymu Nr. 13/1466 Apeliantas kreipėsi į Vilniaus r. 2 notarų biurą su prašymu išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį, kuriame nurodė, jog prievolė baigėsi tinkamu jos įvykdymu. Taigi, apeliantas raštu pripažino, kad 2013-10-28 atsakovas tinkamai įvykdė prievoles apeliantui (CK 6.123 str.).
Nors atsakovas buvo pilnai atsiskaitęs su apeliantu, tačiau 2013-10-29 apeliantas parengė bei iniciavo Susitarimo Nr. 11-00155 P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo pasirašymą, kuriame nebuvo nurodytas joks atsakovo įsiskolinimo apeliantui dydis, paaiškindamas atsakovui, kad toks susitarimas reikalingas apeliantui tam, kad būtų pagerinti apelianto finansiniai rodikliai, o atsakovas neturės nieko mokėti apeliantui, nes yra atsiskaitęs su apeliantu.
Byloje nustatyta, kad joks Paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis Nr. 2 šalių pasirašytas nebuvo ir tai yra logiška, nes atsakovas visą paskolą grąžino dar 2013-10-28 mokėjimu (sumokėdamas 135.000,00 Lt). Tai paaiškina, kodėl tiek paskolos palūkanos, tiek delspinigių dydis buvo pakeisti į 0 proc. (nes pilnai grąžinus paskolą (su palūkanomis ir/ar delspinigiais) nėra nuo ko skaičiuoti tiek palūkanų, tiek delspinigių). Be to, byloje nustatyta, kad apelianto vidaus dokumentai „Pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygos 39 priedas“ bei „Paskolos 70-00507-9 LTL padengimo suvestinė“ (kurioje nurodyta, kad po 2013-10-28 135.000,00 Lt sumos sumokėjimo, t.y. 2013-10-29, buvo priskaičiuota 36.564,62 Lt delspinigių suma) atsakovui nebuvo žinomi, nebuvo pateikti susipažinti, nebuvo Susitarimo priedu ir pan.
Teismas teisingai taikė bei aiškino CK 1.80 str., LR kredito unijų įstatymo 2 str. 9 p., 41 str. nuostatas, todėl teisėtai bei pagrįstai sprendė, jog ginčo Susitarimas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. KUĮ str. 8 d., 9 d. nenustato veiksmų draudimų, kategoriškų paliepimų ir pan., o juo labiau - draudimo pajinį įnašą panaudoti paskolos grąžinimui.
Susitarimo tekstą parengė bei pateikė apeliantas, o ne atsakovas. Tai reiškia, kad pats apeliantas nusprendė, kad toks atsiskaitymo būdas yra galimas. Teismas pagrįstai bei teisėtai konstatavo, jog už Susitarimo sudarymą yra atsakingas pats apeliantas.
Teismas teisėtai bei pagrįstai nusprendė, jog apeliantas nepagrįstai ieškinį grindė LR kredito unijų įstatymo 48¹ str. nuostatomis, apribojančiomis kredito unijos nario teisę disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi iki bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis, nes šių nuostatų nebuvo sudarant ginčo Susitarimą, nes Susitarimas sudarymo metu 2013-10-29 įstatyme 48¹ str. nebuvo. Įstatymo leidėjas nenustatė LR kredito unijų įstatymo 48¹ str. grįžtamosios galios. Tuo atveju, jei Susitarimo sudarymo metu galiojusioje KUĮ redakcijoje būtų buvęs nustatytas draudimas disponuoti pajiniu įnašu, tai įstatymo leidėjui nebūtų reikėję papildyti KUĮ 48¹ str.
Dėl apelianto argumentų susijusių su įskaitymo draudimu pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šiuo argumentu apeliantas nesirėmė. Kita vertus, Susitarime minima 2014-01-15, o ne 2014-04-25 diena, todėl įskaitymas tikėtina buvo atliktas 2015-01-16, t.y. sekančią dieną.
Teiginį, kad negrąžintos paskolos likutis yra 21 000,00 Lt apeliantas grindžia apelianto vidaus dokumentu „Pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygos 39 priedas“, kuris atsakovui nebuvo žinomas. Atsakovas prašė apelianto paaiškinti bei pagrįsti, kokiu būdu buvo paskaičiuota 135.000,00 Lt įsiskolinimo suma, kurią atsakovas apeliantui sumokėjo, tačiau apeliantas to nepadarė. Atsakovui 2013-10-28 sumokėjus į Apelianto (o ne į savo sąskaitą) 135.000,00 Lt sumą (t.y. tiksliai tiek kiek buvo nurodęs Apeliantas) Paskolos sutartis baigėsi tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str.), o atsakovas suprato, kad 32.000,00 Lt yra sumažinami atsakovo apeliantui mokėtini delspinigiai, todėl apeliantas juos grąžino/pervedė į atsakovo sąskaitą, o atsakovas minėtas lėšas pasiėmė.
Šalies argumentai
Apelianto teiginiai, kad Susitarimo sudarymo dieną atsakovas neva buvo skolingas 122 930,00 Lt (nors prieš penkias dienas 2013-10-23 apelianto rašte Nr. 13/1438 buvo nurodyta 135.000,00 Lt suma, kurią atsakovas ir pervedė apeliantui) patvirtina, kad apeliantas pats nežino bei negali aiškiai pagrįsti, kiek, kada ir kokias sumas atsakovas buvo skolingas apeliantui. Esant tokiai situacijai, apelianto reikalavimai yra neteisėti bei nepagrįsti.
Atsakovo įsitikinimu 2013-10-29 Susitarimas galėjo atitikti tariamo sandorio sąlygas, nes atsakovas 2013-10-28 mokėjimu 135.000,00 Lt sumai atsiskaitė su apeliantu, tai patvirtina jau aptarti įrodymai. Apeliantui buvo taikytas veiklos apribojimas, todėl apeliantas stengėsi įvairiais būdais pagerinti savo veiklos rodiklius ir/ar tariamas reikalavimo teises, tame tarpe, įkalbėdamas vartotoją/silpnesnę sandorio šalį pasirašyti Susitarimą, kuriuo realiai šalims nesukuriama jokių civilinių teisių ar pareigų. Susitarimo 2.3.1. punkte minima 2014-01-15 data (kad iki šios dienos atsakovas negali prašyti grąžinti pajinį įnašą pagal pateiktą prašymą). Ši data minima neatsitiktinai, nes iki šios datos apeliantas turėjo pašalinti visus veiklos trūkumus, tačiau to nepadarius 2014-01-17 Lietuvos banko nutarimu Nr. 03-12 buvo nuspręsta visam laikui atšaukti apelianto veiklos licenciją. Taigi, Susitarimas buvo reikalingas išimtinai apeliantui ir tik tam, kad būtų sudarytas tariamas reikalavimas į atsakovą. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pripažinti Susitarimą negaliojančiu kaip sudarytą „tariamą sandorį“, tai likusioje dalyje (dėl reikalavimo priteisti tariamą skolą, palūkanas, delspinigius) skundžiamas sprendimas turėtų likti nepakeistu, t.y. minėtoje dalyje ieškinys turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Dėl šalių 2011-04-19 susitarimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio
Šalys 2011-04-19 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 140 000 Lt paskola (kreditas). Atsakovas įsipareigojo iki 2012-04-25 grąžinti apeliantui paskolą. Du kartus paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas. Šalys 2013 m. spalio 29 d. sudarė ginčijamą susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo, be kita ko, sulygo, kad paskolos likutis bus grąžintas termino pabaigoje, jį padengiant atsakovo turimu 21 000 Lt papildomu pajiniu įnašu. Apelianto vertinimu, ginčo susitarimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms – Kredito unijų įstatymo 48 ¹ straipsnio nuostatoms, nes pagal minėtą straipsnį, jokie mokėjimai iš atsakovo pajinio įnašo negalėjo būti atliekami, nes kredito unijos kapitalas yra sudaromas iš kredito unijos narių papildomų įnašų ir gali būti panaudotas tik kredito unijos nuostoliams dengti.
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su apelianto pozicija, konstatavęs, jog ginčo susitarimas yra teisėtas ir atsakovo papildomas pajinis įnašas galėjo būti panaudotas paskolos likučiui grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu.
Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi sudarant paskolos sutartį) 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. Paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įnešti į uniją papildomą pajinį įnašą, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Dalis pajinių įnašų gali būti gražinama paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė negu 1/10 (viena dešimtoji) turimų paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos.
Vykdant paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktą, atsakovui 2011-05-23 suteikus paskolą, iš paskolos sumos 2011-05-23 buvo nurašytas 21 818,20 Lt pajinis įnašas (b.l.117).
Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi sudarant ginčo susitarimą) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kredito unijos atsargos kapitalas sudaromas iš kredito unijos narių papildomų įnašų, atskaitymų iš kredito unijos pelno ir (ar) kitų negrąžintinų lėšų. Kredito unijos atsargos kapitalo paskirtis – garantuoti kredito unijos finansinį stabilumą. Kredito unijos atsargos kapitalas kredito unijos eilinio visuotinio narių susirinkimo sprendimu gali būti panaudojamas tik kredito unijos veiklos nuostoliams padengti. Apelianto teigimu, kredito unijos narių papildomi pajiniai įnašai priskirtini prie negrąžintinų unijos lėšų, kurios gali būti naudojamos tik ypatingais atvejais, atitinkamiems kredito unijos valdymo organams priėmus sprendimą dėl šių lėšų panaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kredito unijos nario papildomas pajinis įnašas, kokį įnešė atsakovas, nėra ir negali būti laikomas papildomu įnašu, Kredito unijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies prasme sudarančiu kredito unijos atsargos kapitalą. Tokia išvada daroma todėl, kad, pirma, pats Kredito unijų įstatymas skiria sąvokas „papildomas įnašas“ ir „papildomas pajinis įnašas“ – Kredito unijų įstatymo 42 str. 8 d. (redakcija, galiojusi sudarant ginčo susitarimą) nustatyta, jog, jeigu atlikus kredito unijos veiklos įvertinimą paaiškėja, kad dėl kredito unijoje susidariusių nuostolių kredito unijos nuosavas kapitalas tampa mažesnis už nustatytą kredito unijos mažiausią kapitalą, kredito unijos nariai privalo įmokėti papildomus įnašus į kredito unijos privalomąjį rezervą ar rezervinį kapitalą arba atlikti papildomus pajinius įnašus, kurie leistų kaip galima greičiau atkurti kredito unijos nuosavą kapitalą iki mažiausio kapitalo dydžio. Antra, skiriasi šių įnašų paskirtis. Remiantis Kredito unijų įstatymo 47 str. 1 d. ir paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktu, darytina išvada, jog papildomo pajinio įnašo paskirtis – užtikrinti kredito unijos nario skolinių įsipareigojimų vykdymą (CK 6.70 str.1 d.). Kaip nustatyta Kredito unijų įstatymo 41 str. 1 d., kredito unijos atsargos kapitalo, sudaromo iš, be kita ko, kredito unijos narių papildomų įnašų, paskirtis – garantuoti kredito unijos finansinį stabilumą. Vadovaujantis apelianto teikiamu aiškinimu, kredito unijos narys, tinkamai įvykdęs savo skolinius įsipareigojimus ir norėdamas išstoti iš kredito unijos, neturėtų galimybės susigrąžinti įnešto papildomo pajinio įnašo, nes šis, kaip kredito unijos atsargos kapitalo sudėtinė dalis, gali būti naudojamas tik kredito unijos veiklos nuostoliams padengti. Taip aiškinant, reikštų, kad papildomas pajinis įnašas yra papildomas atlyginimas (greta palūkanų) už naudojimąsi kredito unijos skolintomis lėšomis, nors, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, papildomo pajinio įnašo paskirtis yra kitokia – užtikrinti kredito unijos nario skolinių įsipareigojimų vykdymą. Prievolėms, kuriomis užtikrinamas kitų – pagrindinių – prievolių vykdymas, būdingas akcesoriškumas, reiškiantis, kad, tinkamu įvykdymu pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigia ir šalutinė užtikrinimo priemonė. Kredito unijos nario papildomo pajinio įnašo akcesoriškumą (priklausymą nuo pagrindinės prievolės) numato ir paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktas. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto Kredito unijų įstatymo aiškinimas yra nepagrįstas.
Pažymėtina, jog CK 6.156 str. 1 d. suteikia teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Tokias pačias teises šalys turi, ir keisdamos sutartį (CK 6.223 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju šalims sudarant ginčo susitarimą, atsakovo skoliniai įsipareigojimai pinigine išraiška sudarė 21 000,00 Lt (b.l.28), tačiau atsakovas, kaip nustatyta, buvo įnešęs 21 818,20 Lt (b.l.117) pajinį įnašą. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turėjo kitų skolinių įsipareigojimų. Todėl ginčo susitarimas neprieštaravo paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 punktui. Paskolos sutarties sąlygos nedraudė tokio susitarimo. Paskolos sutarties bendrosios dalies 5.10 punkte nustatyta, jog unija turi teisę paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro paskolos gavėjo sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui (b.l.19). Darytina išvada, jog apeliantas galėjo vienašališkai nuspręsti atsakovo įneštą pajinį įnašą panaudoti jo skoliniams įsipareigojimams dengti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo susitarimas neprieštarauja Kredito unijų įstatymo normoms ir paskolos sutarties nuostatoms.
Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas tinkamai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir 2014 metais jis nebuvo skolingas ieškovui, o šią aplinkybę patvirtina pranešimas apie hipotekos išregistravimą iš Hipotekos registro, atsakovo sąskaitos išrašas bei mokėjimo nurodymas. Apeliantas nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais.
Kaip matyt ginčo susitarimo, šalys be kita ko, sulygo, kad paskolos likutis bus grąžintas termino pabaigoje, jį padengiant atsakovo turimu 21 000 Lt papildomu pajiniu įnašu. Ginčijamame susitarime nustatyta, jog paskolos galutinis grąžinimo terminas – 2014 m. balandžio 25 d. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė, jog jis 2013-11-28 įvykdė savuosius įsipareigojimus, pervesdamas į apelianto sąskaitą 135 000 Lt, ir suprato, jog 32 000 Lt suma ieškovas sumažino atsakovo ieškovui mokėtinus delspinigius, todėl juos grąžino/pervedė atsakovui. Atsakovas taip pat nurodė, jog ginčijamas susitarimas buvo naudingas tik ieškovui, siekiančiam pagerinti savo finansinius rodiklius.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai laikė atsakovo atsikirtimus įrodytais. Kaip matyti iš atsakovo sąskaitos išrašų (b.l.31-32; 117-122), atsakovas iš tiesų 2013-10-28 paskolos grąžinimui į sąskaitą įnešė 135 000 Lt, tačiau apeliantas iš šios sumos nusirašė tik 101 930,00 Lt sumą paskolai, palūkanoms ir delspinigiams padengti, o likusią iš 135 000 Lt sumos 32 000,00 Lt sumą atsakovas 2013-10-30 pervedė į savo sąskaitą kitoje kredito įstaigoje ir atliko kitus tikslinius mokėjimus. Todėl nuoseklus yra šalių 2013-10-29 ginčo susitarimas dėl to, jog paskolos likutis bus grąžintas termino pabaigoje (2014-04-25) iš 21 000 Lt dydžio papildomo pajaus ir logiška, kad ieškovas minėto susitarimo pagrindu iš 135 000 Lt sumos paskolai dengti nusirašė ne visą reikalingą sumą, bet tik 101 930,00 Lt sumą. Dėl to ir atsakovo argumentas, kad jis supratęs, jog iš jo pervestų 135 000 Lt sumos 32.000,00 Lt suma yra sumažinami atsakovo apeliantui mokėtini delspinigiai, kuriuos apeliantas juos grąžino/pervedė į atsakovo sąskaitą, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes dėl paskolos likučio sumokėjimo iš pajinio įnašo, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Atsakovo sąskaitos išraše užfiksuota, jog kredito unijos debetas (atsakovui suteikta paskola) – 175 000 Lt, kreditas (atsakovo sumokėtos įmokos) – 154 948,05 Lt, balansas (kredito ir debeto skirtumas) – 20 051,95 Lt (b.l.31-32). Darytina išvada, jog šis išrašas patvirtina, jog atsakovo įsipareigojimai 2014 m. vasario 14 d. pinigine išraiška sudarė 20 051,95 Lt. Pagrindinėse paskolos pakeitimo sąlygose nurodyta, kad 2013-10-29 dienai atsakovo paskolos likutis yra 21 000 Lt. Bankroto administratoriaus nurodymu, vadovaujantis Sutarties nuostatomis, 2014-02-14 Atsakovo sąskaitoje esantis lėšų likutis (948,05 Lt) buvo nurašytas kaip paskolos dalies dengimas, dėl ko liko nepadengta 20 051,95 Lt dydžio pagrindinės paskolos dalis.
Pažymėtina, jog Hipotekos sandorio išregistravimas neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo fakto. Apeliantas ginčo susitarimu atsisakė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių – atsakovo nekilnojamojo turto hipotekos. Tačiau pažymėtina, jog atsakovas prievolių vykdymui užtikrinti įkeitė savo reikalavimo teisę į pajinį įnašą (2013 m. lapkričio 29 d. susitarimo 2.3.2 (b.l.27)). Darytina išvada, jog viena prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė sutarties vykdymo stadijoje buvo pakeista kita prievolių vykdymo užtikrinimo priemone. Hipotekos sandorį išregistravus dėl esmingai sumažėjusio atsakovo skolinio įsipareigojimo ir nelikus poreikio jo vykdymą užtikrinti nekilnojamojo turto hipoteka, šalys susitarė dėl kitos – savo apimtimi adekvačios likusiems skoliniams įsipareigojimams – prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės ir įgyvendino tokį susitarimą.
Be to, atsakovo argumentus, jog prievolė buvo visiškai įvykdyta, paneigia ir ginčo susitarimo 2.3.1 punktas. Šiame susitarimo punkte nustatyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši ginčo susitarimo nuostata patvirtina, jog susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Byloje nėra duomenų, jog po šios datos atsakovas pareikalavo unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nėra duomenų, kad pajinis įnašas po 2014 m. sausio 15 d. buvo įskaitytas (t.y. juo padengtas atsakovo skolos likutis).
Pažymėtina, jog 2014-01-17 ieškovo veikla buvo sustabdyta, nes Lietuvos bankas priėmė sprendimą visam laikui atšaukti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ išduotą kredito unijos licenciją, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė apeliantui bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.
Šalims nepateikus kitų įrodymų, konstatuotina, kad ginčo susitarimas nebuvo įvykdytas tiek iki 2014 m. sausio 15 d., tiek iki 2014 m. balandžio 7 d., kurią įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo, tiek 2014 m. balandžio 25 d., kurią jis turėjo būti vėliausiai įvykdytas pagal šalių susitarimą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas tinkamai neįvykdė paskolos sutarties, tai yra nustatytu terminu negrąžino visos paskolos sumos (CK 6.205 straipsnis). Todėl apelianto reikalavimas dėl skolos priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.213 str. 1 d.).
Apeliantas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 489,89 EUR (1 691,48 Lt) palūkanų, 2 125,52 EUR (7 339,01 Lt) delspinigių.
Kaip matyti iš 2013-10-29 susitarimo, šalys pakeitė ir paskolos sutarties 2.6 ir 2.15 punktų nuostatas, numatančias palūkanų ir delspinigių normas, nustatydamos, jog šios normos yra nulinės. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių susitarimas dėl palūkanų ir delspinigių nemokėjimo yra teisėtas.
CK 6.881 str. 1 d. nustatyta, jog kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo sutarties atveju, kitaip negu paskolos sutarties atveju, atlyginimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais mokėjimo norma yra imperatyvi. Įstatymas nesuteikia šalims galimybės susitarti, jog finansavimas pagal kreditavimo sutartį bus teikiamas be atlygio. Darytina išvada, jog kreditavimo sutartis visais atvejais yra atlygintinis finansavimo sandoris.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalys, sudarydamos ginčo susitarimą, susitarė, kad atsakovas, iki bus įvykdytas šis susitarimas, nemokės apeliantui palūkanų, tačiau kartu įsipareigojo nereikalauti turimo pajinio įnašo (jo dalies) grąžinimo. Atsakovo skoliniai įsipareigojimai ginčo susitarimo sudarymo momentu buvo iš esmės sumažėję (nuo 135 000 Lt iki 21 000,00 Lt). Atsakovo papildomas pajinis įnašas šiuo momentu buvo gerokai didesnis, negu reikalavo įstatymas (Kredito unijų įstatymo 47 str. 1 d.) ir sutartis (paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju apeliantas pagal ginčo susitarimą, nors ir negavęs palūkanų (t.y. atlygio, mokamo už naudojimąsi paskolintais pinigais), tačiau gavo neabejotiną turtinę naudą atsakovo turimu papildomu pajiniu įnašu, kuris, kaip nustatyta, buvo gerokai didesnis, negu reikalavo įstatymas, papildė savo nuosavą kapitalą. Todėl šalių kreditavimo sutartis, ją pakeitus ginčo susitarimu, neprarado savo esminio elemento – atlygintinumo. Šalys susitarė dėl kitokios atlygio už naudojimąsi kredito likučiu formos. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, toks šalių susitarimas, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir kreditavimo sutarties esmei. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog šalims susitarus, jog nebus mokamos palūkanos už naudojimąsi pinigais, apeliantas neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti pelno palūkanų. Dėl to ieškovo reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, taigi susitarimas dėl delspinigių turi būti bendros šalių valios išraiška ir atitikti formos reikalavimą, nustatytą tokiems susitarimams (CK 6.159 ir 6.72 straipsniai). Susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo, kaip susitarimas dėl civilinės atsakomybės netaikymo, nepatenka tarp įstatymo numatytų atvejų, kuriais toks susitarimas yra draudžiamas ir negalioja (CK 6.252 str. 1 d.). Darytina išvada, jog susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo yra galimas ir teisėtas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog šalys, sudarydamos ginčo susitarimą, susitarė dėl kitos prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės – atsakovo reikalavimo teisės į pajinį įnašą įkeitimo – taikymo, taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, susitarimas dėl netesybų nemokėjimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Jis yra teisėtas ir galioja, todėl turi šalims įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Ginčo susitarimu pakeitus sutartį, apeliantas neteko teisės reikalauti delspinigių, todėl apelianto reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Šioje nutartyje jau konstatuota, kad apelianto reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas, todėl tenkintinas ir išvestinis apelianto reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus dėl ginčo susitarimo pripažinimo niekiniu, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvykdė sutartį ir grąžino apeliantui visą kreditą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, panaikinant jo dalį, kuria atmesti apelianto reikalavimai dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priima naują sprendimą – tenkinti apelianto reikalavimus dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, o taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų kompensavimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 str. 5 d., 98 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teisme apeliantas patyrė 1 754,80 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija, galiojusi iki 2015-03-20) maksimalius dydžius (CPK 98 str. 2 d.) ir, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, mažintina iki 1 490,00 EUR. Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 69 proc. ieškovo reikalavimų, pirmosios instancijos teisme turėtos ieškovo bylinėjimosi išlaidos kompensuojamos proporcingai patenkintiems / atmestiems reikalavimams, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 1 028,00 Eur (1 490,00 Eur x 69 proc.) advokato pagalbos išlaidų suma.
Atsakovas patyrė 1051,32 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atmetus 31 proc. ieškovo reikalavimų, atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius bei bylos sudėtingumą, atsakovui proporcingai priteistina 326,00 EUR (1051,32 EUR x31 proc.) pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 175 EUR žyminio mokesčio (253,00 EUR x 69 proc.) už ieškinį bei 175 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš viso: 350,00 EUR.
Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 700,25 EUR bylinėjimosi išlaidų (už apeliacinio skundo surašymą), kurių suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl jam priteistina iš atsakovo 483,00 EUR (700,25x69 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.).
Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 350,44 EUR bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą), kurių suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Proporcingai atmestiems ieškovo reikalavimams jam priteistina iš ieškovo 109,00 EUR (350,44 EUR x31 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą:
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimai dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – patenkinti šiuos reikalavimus ir priteisti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iš V. S. 5 807,45 EUR (20 051,98 Lt) skolą ir 5 (penkių) procentų palūkanas už 5 807,45 EUR nuo 2014 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
palikti kitą sprendimo dalį nepakeistą.
Priteisti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iš V. S. 1 511,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.
Priteisti V. S. iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 435,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš V. S. 350,00 EUR žyminį mokestį.