- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-21
- Bylos Nr.
- 2A-504/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Donatas Šernas, Egidijus Žironas (pran.)
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Kreisel Vilnius“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono (pranešėjo),
sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Vaidai Sasnauskaitei
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės-firmos ,,VITI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-1010-232/2009 patenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kreisel Vilnius“ ieškinys atsakovui akcinei bendrovei-firmai ,,VITI“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Lietuvos-Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo AB firmos ,,VITI“ 141 034,53 Lt skolos, 1 726,95 Lt delspinigių, 11,84 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2006 m. spalio 31 d. šalių sudarytą kontraktą ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui prekes, o atsakovas – pirkti prekes ir per 90 dienų nuo sąskaitos-faktūros pateikimo ir prekių perdavimo sumokėti už pateiktas prekes. Atsakovas už pateiktas prekes sutartyje numatytais terminais nesumokėjo, todėl yra skolingas ieškovui 141 034,53 Lt, o taip pat privalo mokėti sutartyje numatytus delspinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo ieškovui 142 761,48 Lt dydžio skolą, 1 726,95 Lt delspinigių, 11,84 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas pažeidė šalių sutarties 2.10 punkte nustatytą terminą per 90 kalendorinių dienų sumokėti ieškovui už gautas prekes. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo aiškinimą, kad šalių sutarties 2.4 punkte nustatytas 1 000 000 Lt kreditas reiškia, jog ieškovas neturi teisės reikalauti apmokėjimo tol, kol bendra visų atsakovui pateiktų prekių vertė neviršys šios ribos. Teismas pažymėjo, kad atsiliepimu į ieškinį atsakovas skolą pripažino ir tik ieškovui nustojus tiekti prekes, skolos nebepripažino bei pateikė šalių susitarimui priešingą sutarties 2.4 ir 2.10 punktų aiškinimą. Teismo nuomone tokie atsakovo veiksmai iš dalies patvirtina, kad prekes pagal ieškovo pateiktas sąskaitas-faktūras atsakovas gavo. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl prekių apmokėjimo, nes iš atsakovo pateiktų mokėjimo nurodymų negalima nustatyti už kokias konkrečias prekes mokama, o ieškovas pateikė skolos nuo paskutinio 2007 m. sausio 2 d. šalių skolų suderinimo akto iššifravimo lentelę, kurios atsakovas nepaneigė.
Atsakovas AB firma ,,VITI“ padavė apeliacinį skundą. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Skunde išdėsto tokius argumentus:
Šalies argumentai
1. Ieškovas prašė priteisti 141 034,53 Lt skolos ir 1 726,95 Lt delspinigių, o teismas priteisė 142 761,48 Lt skolos bei 1 726,95 Lt delspinigių ir tuo peržengė pareikšto ieškinio ribas.
2. Ieškinys buvo grindžiamas sąskaitomis-faktūromis už laikotarpį nuo 2008-03-05 iki 2008-06-13. Atsakovas pateikė šešis šio laikotarpio mokėjimų nurodymus bendrai 276 819,03 Lt sumai, tačiau teismas neįvykdė procesinės pareigos nustatyti jų paskirtį ir nepagrįstai nepripažino ieškovo pateiktų sąskaitų apmokėjimo. Atsakovui pateikus mokėjimo pavedimus, patvirtinančius ieškinio pagrindu nurodomų sąskaitų-faktūrų apmokėjimą, ieškovas iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą ir pateikė lentelę, atspindinčią pardavimus nuo 2007 metų pradžios.
3. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių, kurių apmokėjimui ieškovas užskaitė atsakovo sumokėtus 276 819,03 Lt, priėmimo-perdavimo faktą, o pagal šalių kontrakto 4.6 punktą šis faktas patvirtinamas pasirašant ieškovo pateiktoje sąskaitoje-faktūroje ir raštu privalomai nurodant prekių gavimą.
4. Ginčo sutartimi atsakovui yra suteiktas 1 000 000 Lt kreditas turėtų būti aiškinamas kaip mokėjimo atidėjimas, todėl atsiskaityti už prekes per 90 dienų atsakovas privalėjo tik po to, kai viršijama minėta kredito suma.
5. Reikalavimą dėl delspinigių ieškovas pareiškė tik teismui, todėl teismas nepagrįstai skaičiavo ir priteisė delspinigius už laikotarpį iki civilinės bylos iškėlimo.
6. Teismas priteisė nepagrįstai dideles atstovavimo išlaidas.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą. Prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad iš atsakovo teismui pateiktų mokėjimo nurodymų negalima spręsti už kokias prekes buvo mokama, todėl ieškovas, remdamasis CK 6.55 str. 2 d., atliktus mokėjimus užskaitė kaip mokėjimus už seniausius atsakovo įsiskolinimus. Dėl to atsakovo pateikti mokėjimo dokumentai skolos fakto nepaneigė. Ieškovas teigia, kad atsakovas netinkamai ir nesąžiningai aiškina šalių kontrakto 4.6 punktą dėl prekių gavimo faktą patvirtinančių dokumentų ir 2.4, 2.10 bei 2.11 punktus, numatančius atsakovui suteikiamo kredito dydį, atsiskaitymo terminą ir delspinigių dydį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.
Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas prašė priteisti 141 034,53 Lt skolos ir 1 726,95 Lt delspinigių, iš viso 142 761,48 Lt, o teismas priteisė 142 761,48 Lt skolos ir 1 726,95 Lt delspinigių.
Argumentas pagrįstas. Ieškiniu buvo prašyta priteisti bendrą 142 761,48 Lt sumą, susidedančią iš 141 034,53 Lt skolos ir 1 726,95 Lt delspinigių. Ieškinio reikalavimas šioje dalyje keičiamas nebuvo ir ieškovo atstovai teismo posėdžio metu prašė tenkinti ieškinio pareiškime išdėstytus reikalavimus. Byloje esantys įrodymai ir šalių procesiniai dokumentai patvirtina, kad būtent 141 034,53 Lt dydžio skola yra šalių ginčo dalykas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyse pasisako dėl 141 034,53 Lt dydžio skolos. Kitokia skolos suma t.y. 142 761,48 Lt bylos medžiagoje neminima. Lyginant paminėtus skaičius matyti, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodydamas priteisiamos skolos dydį, įrašė prašomų priteisti skolos su delspiniginiais bendrą sumą ir dar atskirai priteisė delspinigius. Toks apsirikimas, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, turi būti ištaisytas skundžiamą sprendimą pakeičiant ir priteistą skolą sumažinant iki 141 034,53 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovui nuginčijus ieškinio faktinį pagrindą t. y. įrodžius ieškovo pateiktų sąskaitų-faktūrų už laikotarpį nuo 2008-03-05 iki 2008-06-13 apmokėjimą, ieškovas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė teismui lentelę, atspindinčią pardavimus nuo pat 2007 metų pradžios.
Argumentas atmetamas. CPK 42 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką ir tokios teisės įgyvendinimas negali būti laikomas proceso pažeidimu ar piktnaudžiavimu teise. Kita vertus šioje byloje ieškinio pagrindas keičiamas nebuvo. Faktinis ieškinio pagrindas suprantamas kaip aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad atsakovas nesumokėjo už patiektas prekes. Būtent ši aplinkybė ir yra faktinis ieškinio pagrindas, o ne rašytiniai įrodymai t. y. sąskaitos-faktūros, kuriomis ieškovas įrodinėja nesumokėjimo už prekes faktą. Ieškovo teismui pateikta lentelė, pavadinta „AB firmos VITI skolos susidarymo iššifravimas“, yra papildomas rašytinis įrodymas, paneigiantis apelianto argumentą, kad už prekes, ieškovo pateiktas laikotarpyje nuo 2008-03-05 iki 2008-06-13, atsakovas yra sumokėjęs. Minimoje lentelėje parodyta, kad šešis atsakovo mokėjimus, atliktus laikotarpyje nuo 2008 m. kovo iki 2008 m. birželio, kurių bendra suma yra 276 819,03 Lt, ieškovas užskaitė kaip ankstesnių atsakovo pradelstų įsipareigojimų apmokėjimą. Kadangi dėl kitokios mokėjimų įskaitymo tvarkos šalys nebuvo susitarusios, o atsakovas mokėjimo pavedimuose konkrečios apmokamos prievolės nenurodė, toks ieškovo atliktas įskaitymas atitinka CK 6.55 straipsnio 2 dalį. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas turėjo dar papildomai aiškintis atsakovo mokėjimų panaudojimą, nes aptariamoje lentelėje išsamiai nurodyta, kokių sąskaitų apmokėjimui buvo panaudoti pinigai. Tuo pačiu paneigiamas apelianto teiginys, kad paminėtais šešiais mokėjimo nurodymais (276 819,03 Lt) buvo sumokėta šioje byloje prašoma priteisti skola.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių, įrašytų lentelėje „AB firmos VITI skolos susidarymo iššifravimas“ kurių apmokėjimui panaudoti atsakovo sumokėti pinigai, priėmimo-perdavimo faktą. Tokie įrodymai būtini, nes pagal šalių kontrakto 4.6 punktą su prekėmis susijusiame dokumente privaloma raštu akcentuoti prekių gavimą, o tokių įrašų ieškovas nepateikė.
Apelianto argumentas atmetamas. Šiuo argumentu apeliantas siekia įrodyti, kad byloje nenustatytas faktas, jog atsakovui buvo perduotos prekės, kurių apmokėjimui ieškovas panaudojo byloje aptariamą 276 819,03 Lt sumą, sumokėtą ieškovui 2008 m. kovo – birželio mėnesiais. Tačiau byloje nėra ginčo dėl prekių, pateiktų iki 2008 m. birželio, perdavimo - priėmimo fakto, ar dėl šias prekes lydėjusių dokumentų teisėtumo. Todėl aptariamas atsakovo argumentas šioje byloje teisiškai nereikšmingas. Pažymėtina taip pat, kad atsakovas neteisingai aiškina šalių kontrakto 4.6 punktą, kuriame įrašyta: „...prekių perdavimo faktas visais atvejais patvirtinamas pasirašant pardavėjo PVM sąskaitoje-faktūroje arba kitame juridinę galią turinčiame su konkrečiomis prekėmis susijusiame dokumente, šiuo atveju privalomai raštu akcentuojant konkrečių prekių gavimą“. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad tokia kontrakto nuostata reiškia, jog atskiras privalomas papildomas raštiškas konkrečių prekių gavimo akcentavimas reikalaujamas „kitame juridinę galią turinčiame su konkrečiomis prekėmis susijusiame dokumente“. Toks kontrakto 4.6 punkto aiškinimas grindžiamas paties teksto išdėstymu, taip pat tuo, kad pačiose ieškovo sąskaitose-faktūrose išsamiai surašomos prekės, jų kaina ir kiekis. Tokios sąskaitos-faktūros priėmimas pasirašytinai reiškia ir joje įrašytų prekių gavimo patvirtinimą. Aplinkybės, kad atsakovo sumokėti 276 819,03 Lt buvo įskaityti anksčiau pateiktoms PVM sąskaitoms-faktūroms apmokėti, apeliantas neginčija.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas neturi teisės reikalauti skolos, nes šalių kontrakto 2.4 punktu atsakovui suteiktas 1 000 000 Lt kreditas turėtų būti aiškinamas kaip atidedamojo mokėjimo metodas, t. y. skola ieškovui gali būti konstatuojama tik tada, kai bendra gautų ir neapmokėtų prekių vertė viršija 1 000 000 Lt sumą.
Argumentas atmetamas, nes apeliantas klaidingai aiškina šalių kontrakto 2.4 punktą. Jame įrašyta: „pirkėjui suteikiamas 1 000 000 Lt kreditas prekėms įsigyti, kurį viršijus, pardavėjas turi teisę prekių pirkėjui laikinai neparduoti kol nebus panaikintas įsiskolinimas“. CK 6.344 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus. Nagrinėjamu atveju šalys kontrakto 2.10 punkte susitarė, kad pirkėjas (atsakovas) už prekes turi sumokėti per 90 kalendorinių dienų terminą nuo sąskaitos-faktūros pateikimo ir prekių perdavimo dienos. Kad šalys susitarė dėl atsakovo pareigos sumokėti už gautas prekes per 90 dienų nuo jų gavimo, o ne po to, kai bendra gautų ir neapmokėtų prekių kaina viršys 1 000 000 Lt patvirtina ir kitos kontrakto sąlygos – tame pačiame kontrakto 2.10 punkte sulygta, jog viršijus 90 dienų terminą, pardavėjas turi teisę pirkėjui prekių neparduoti, o 10.3 punkte susitarta, kad pirkėjui pakartotinai einamųjų kalendorinių metų laikotarpyje pažeidus 2.10 punktą, pardavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kontraktą. Vadinasi prekių apmokėjimo tvarką ir terminą nustato kontrakto 2.10 punktas, o apelianto nurodomu kontrakto 2.4 punktu šalys tik patikslino, kad bendra atsakovo įsigytų ir dar neapmokėtų prekių kaina neturi viršyti 1 000 000 litų. Būtent toks šalių pasirašyto kontrakto aiškinimas atitinka CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Apelianto nurodoma paminėto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai, taikoma tik tada, kai abejojama dėl sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju kontrakto sąlygos dėl sumokėjimo už prekes termino ir tvarkos yra aiškios, o atsakovo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais bandoma pernelyg vienpusiškai ir savanaudiškai aiškinti kontrakto sąlygas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog kontrakto 2.11 punktas, kuriame nustatyta, kad šalims nevykdant ar netinkamai vykdant įsipareigojimus, nukentėjusioji šalis turi teisę skaičiuoti ir reikalauti iš kaltosios šalies mokėti delspinigius, reiškia, jog susitarimą pažeidusiai šaliai (nagrinėjamu atveju atsakovui) pareiga mokėti delspinigius atsiranda nuo to momento, kai kita šalis to pareikalauja. Apeliantas teigia, kad delspinigių skaičiavimo ir reikalavimo teisė gali būti įgyvendinama aktyviais veiksmais, bet ne neveikimu, todėl delspinigiai ieškovui gali būti priteisti tik nuo pareikalavimo momento t. y. nuo ieškinio padavimo dienos.
Argumentas atmetamas. Šalys paminėtu kontrakto 2.11 punktu susitarė dėl delspinigių (netesybų). Netesybos yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.71 str. 1 d., 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Prievolė yra teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą [...], o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Vadinasi pareigos ir reikalavimo teisės atsiradimo momentai sutampa. Dėl kitokio pareigos mokėti delspinigius atsiradimo momento (pvz. nuo pareikalavimo dienos) šalys nesusitarė. Todėl šalių kontrakto 2.11 punktas reiškia, kad prievolės pažeidimo dieną atsiranda ne tik nukentėjusiosios šalies teisė skaičiuoti ir reikalauti delspinigių, bet ir kaltosios šalies pareiga mokėti delspinigius (CK 6.193 str.). Nevykdydamas šios pareigos skolininkas (šioje byloje atsakovas) pažeidžia kreditoriaus (ieškovo) teisę gauti kompensaciją už prievolės pažeidimą. Pažeista teisė ginama įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, tarp kurių yra numatyta pažeistos teisės pripažinimas ir netesybų priteisimas (CK 1.138 str.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pripažino ieškovo teisės pažeidimą ir pagrįstai priteisė netesybas pagal šalių kontrakto sąlygas nuo susitarimo pažeidimo dienos. Atsakovas, teigdamas, kad delspinigiai gali būti priteisti tik nuo jų pareikalavimo dienos, nepagrįstai prievolės mokėti netesybas atsiradimo momentą sutapatina su prašymo apginti pažeistą teisę pareiškimo momentu.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas iš atsakovo priteisė nepagrįstai dideles atstovavimo išlaidas ir tuo pažeidė LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau Rekomendacijos) nustatytus dydžius.
Argumentas nepagrįstas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ieškovą atstovaujantis advokatas paruošė ieškinio reikalavimų patikslinimą, prilyginamą triplikui ir dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, kurių suapvalinta trukmė yra 3 valandos. Pagal paminėtas Rekomendacijas (7, 8.3, 8.18, 9 punktai) už tokias teisines paslaugas iš priešingos šalies galėtų būti priteista 1760 Lt atstovavimo išlaidų. Dokumentų, patvirtinančių didesnę suteiktų teisinių paslaugų apimtį, byloje nėra. Tačiau Rekomendacijų 11 punkte yra numatyta galimybė nukrypti nuo nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir nagrinėjimo procesą, pagrįstai konstatavo, kad dėl didelio atsakovo pateiktų procesinių dokumentų skaičiaus bei juose išdėstytos perteklinės argumentacijos byla tapo sudėtinga. Todėl teismas teisėtai nusprendė taikyti Rekomendacijų 11 punktą ir viršyti jose nustatytus maksimalius dydžius.
Remiantis išdėstytais motyvais skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir, taisant apsirikimą, priteista skola mažinama iki 141 034,53 Lt. Kita Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos, nes pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė žyminį mokestį, apskaičiuotą nuo bendros 142 761,48 Lt sumos. Taip pat nepriteisiama atsakovui už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio dalis, nes šis mokestis sumokėtas už 142 761,48 Lt dydžio apeliacinį reikalavimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.
Iš atsakovo AB firmos „VITI“ ieškovui UAB „Kreisel Vilnius“ priteistą 142 761,48 Lt dydžio skolą sumažinti iki 141 034,53 Lt (vieno šimto keturiasdešimt vieno tūkstančio trisdešimt keturių litų penkiasdešimt trijų centų).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.