Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu 11 metų;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė E. S. paskirta – laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 7 mėnesiams 17 dienų.

Iš E. S. priteista V. K. 10 178 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), netoli E. V. sodybos, ant tako, einančio į sodininkų bendriją „Rasa“, apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su J. K. metu, tyčia, rankomis smogdamas ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą J. K. bei padarydamas poodines kraujosruvas veide, galvos minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas abiejose lūpose, padarė nukentėjusiajam J. K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, t.y. R. V. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

E. S. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų nužudė žmogų: 2005 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), netoli E. V. sodybos, ant tako, vedančio į sodininkų bendriją „Rasa“, apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu, turėdamas tikslą užvaldyti kartu girtavusio J. K. turtą, užpuolė nukentėjusįjį ir, pargriaudamas jį ant žemės, sumušė – tyčia suduodamas J. K. ranka 4 smūgius į veidą ir 5 smūgius į krūtinę, batu apauta koja 1 kartą spirdamas į nugarą ir 8 kartus į krūtinės ląstos kairįjį šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam pogleivines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimus dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairiajame petyje, abiejose alkūnėse, kairėje šlaunyje ir sėdmenyje, kryžkaulio projekcijoje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio ir momenų riboje, kraujo išlają po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, poodines kraujosruvas kairėje kirkšnyje ir pilve, kairiame kelyje ir blauzdoje, kraujosruvas abiejų inkstų aplinkiniuose audiniuose, kraujosruvas krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose priekinėje pažastinėje linijoje ir sulaužydamas krūtinės ląstos kairės pusės VIII, IX, X šonkaulius bei sužalodamas blužnį. Dėl šonkaulių lūžimo krūtinės ląstos kairėje pusėje ir blužnies plyšimo išsiliejo kraujas į krūtinės ir pilvaplėvės ertmes, įvyko ūmus nukraujavimas. Kraujui susikaupus kairėje krūtinplėvės ertmėje ir suspaudus plautį bei taip apsunkinus kvėpavimo funkcijas, J. K. 2005 m. rugsėjo 1 d., tarp 23 val. – 24 val., mirė, t.y. E. S. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p.

E. S. taip pat nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 1 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), ties E. V. sodyba, ant kelio, vedančio į sodininkų bendriją „Rasa“, apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, pavartodamas fizinį smurtą, suduodamas J. K. ranka 4 smūgius į veidą ir 5 smūgius į krūtinę, spirdamas batu apauta koja 1 kartą į nugarą ir 8 kartus į krūtinės ląstos kairįjį šoną, prispausdamas gulintį nukentėjusįjį prie žemės, spausdamas keliu į nugarą, iš nukentėjusiojo užpakalinėje kelnių kišenėje buvusios piniginės pagrobė J. K. 50 Lt bei E. V. sodybos kieme stovėjusį J. K. 500 Lt vertės motorinį dviratį „Karpatai“, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. K. 550 Lt turtinę žalą, t.y. E. S. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. K. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendį, pripažįstant R. V. kaltu nužudžius J. K. bei kartu su E. S. pagrobus jos vyrui priklausančius pinigus, paskiriant abiem kaltininkams griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusioji taip pat prašo pilnai patenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo – 100 000 Lt. Nurodo dėl vyro mirties patyrusi didelius sukrėtimus, iki šiol išgyvena dėl jo netekties. Teigia, kad labai pablogėjo jos sveikata, ne kartą kreipėsi į medikus dėl širdies ritmo sutrikimų, susirgo depresija, jaučia baimę likti namuose viena, todėl kartu su ja naktimis būna motina.

Skunde nurodoma, kad apygardos teismas priėmė neteisingą nuosprendį, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, be pagrindo patikėjo teisme pakeistais E. S. ir R. V. parodymais, paskyrė per švelnią bausmę E. S. , taip pat nepagrįstai nepripažino R. V. kaltu nužudžius jos vyrą bei pagrobus jo pinigus.

Nukentėjusioji cituoja nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b.l. 6; 11-14) apie tai, jog R. V. jos vyrui spyrė į įvairias kūno vietas, ir mano, jog šių parodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pažymi, kad iš nuteistojo E. S. parodymų (t. 2, b.l. 18-20) galima spręsti, jog R. V. koja spyrė jos vyrui, tik neprisimena, kiek kartų. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje konstatuojama, jog R. V. ir E. S. teisme duoti parodymai sutampa, taip pat, jog tyrėja neteisingai užrašė E. S. žodžius, kadangi pastarasis neminėjo, kad R. V. spyrė nukentėjusiajam. Nukentėjusiosios manymu, esant tokiems E. S. parodymams, teismas turėjo į posėdį iškviesti tyrėją J. N. bei ją apklausti. Pažymima, kad į teismo posėdį buvo iškviestas ir jame apklaustas tyrėjas G. S., kuris parodė, jog E. S. parodymus davė savo noru, poveikis jam nebuvo daromas. Nukentėjusiosios teigimu, teismas nesiaiškino, kodėl nuteistasis E. S. pakeitė parodymus.

Mano, jog teismas, neišsiaiškinęs visų aplinkybių, nepagrįstai R. V. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. Teigia, jog nuosprendyje nenurodoma, kokiu būdu teismas nustatė ir atribojo R. V. ir E. S. suduotus smūgius jos vyrui į galvą, konkrečiai nenurodė, kokius sužalojimus padarė vienas ir kitas kaltininkas. Nei specialisto išvada, nei teisme apklausti specialistai tokios išvados taip pat nepateikė. Nuosprendyje nenurodyta, kokio sunkumo sveikatos sutrikdymas dėl sužalojimų galvoje buvo padarytas nukentėjusiajam J. K. pagal nuteistajam E. S. priskirtus smūgius. Be to, neįvertinta, kad R. V. taip pat smūgiavo nukentėjusiajam į šoną, nenurodyta, dėl kokių sužalojimų (galvos, krūtinės ar nugaros) nukentėjusiajam sutriko sąmonė.

Skunde nurodoma kad apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai ir nemotyvuotai rėmėsi bei vertino teisme duotus E. S. parodymus dėl plėšimo aplinkybių, nepasisakė dėl E. S. parodymų, duotų apklausiant jį įtariamuoju (t. 2, b.l. 8-10), kur jis parodė, jog paėmęs pinigus tarėsi su R. V. , kad už juos abu pirks degtinės ir toliau gers. Nukentėjusioji skunde taip pat cituoja nuteistojo E. S. parodymus, kurie, jos manymu, patvirtina, kad E. S. ir R. V., sumušę jos vyrą, susitarė pagrobti jo pinigus. Atsižvelgiant į tai, tvirtina, kad R. V. turėjo būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Pažymi, jog teismas nepagrįstai paskyrė E. S. per švelnią 11 metų laisvės atėmimo bausmę, ir atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 12,5 metų. Tuo tarpu už įvykdytą plėšimą E. S. bausmė iš viso nepaskirta, kadangi teismas bausmes subendrino apėmimo būdu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusioji ir jos atstovas prašė patenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, o prokurorė, nuteistieji E. S. ir R. V. bei jų gynėjai prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažįstant R. V. kaltu nužudžius jos vyrą J. K. bei kartu su E. S. pagrobus jo pinigus. Mano, jog R. V. kaltę įvykdžius nurodytus nusikaltimus įrodo nuteistojo E. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis parodė R. V. koja spyrus jos vyrui į įvairias kūno vietas. Skunde nukentėjusioji akcentuoja, jog teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai patikėdamas teisme pakeistais E. S. ir R. V. parodymais. Su tokia nukentėjusiosios pozicija apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir nukentėjusiosios prašymą pripažinti R. V. kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 129 str. numatytą nusikaltimą, atmeta kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs E. S. ir R. V. parodymus, specialisto išvadą bei teisme duotus ekspertų parodymus teisingai nuteistojo E. S. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 1 d., o R. V. – pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis R. V. davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jis neneigė ranka sudavęs keletą smūgių nukentėjusiajam J. K. į galvą. Štai apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad supykęs, jog J. K. neduoda pinigų degtinės pirkimui, delnu sudavė šiam du ar tris smūgius į pakaušį. Nuo šių smūgių nukentėjusysis neparvirto, apsisukęs bandė pabėgti (t. 1, b.l. 100). Papildomos įtariamojo apklausos metu jis patvirtino tokius savo parodymus ir papildomai nurodė, kad jis „sudavė ranka Jonui į galvą, pakaušio srityje, smūgiai buvo suduodami delnu, jų buvo trys kartai“ (t. 1, b.l. 102-103). Analogiškus parodymus jis davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b.l. 105-107), savo suduotų smūgių J. K. neneigė ir teisiamojo posėdžio metu ir pažymėjo, kad „trenkė į galvą Jonui, iš viso sudavė gal keturis sykius“ (t. 3, b.l. 91-92).

Apeliantė skunde akcentuoja nuteistojo E. S. parodymus, kurių metu jis nurodė R. V. nukentėjusiajam J. K. spyrus į įvairias kūno vietas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas E. S. iš tiesų parodė, jog nuteistasis R. V. koja sudavė spyrius nukentėjusiajam. Tačiau E. S. parodymai dėl minėtos aplinkybės kaskart yra skirtingi. Pirmąkart apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad „R. V. atsistojo ir pradėjo sėdintį ant žemės Joną spardyti. Jis įspyrė Jonui kojomis apie šešis kartus, jo smūgiai kojomis kliuvo ir į Jono kojas, nugarą ir galvą“ (t. 2, b.l. 6). Kitos apklausos metu E. S. jau teigė, kad R. V. ranka sudavė J. K. į galvos sritį, vėliau jį kažkokiu būdu pargriovė, tačiau jis nematė, ar R. V. J. K. spyrė ar jį pastūmė (t. 2, b.l. 8-10). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo E. S. jau tvirtino matęs, kad R. V. J. K. spyrė vieną kartą į nugarą, daugiau spyrių jis nematė (t. 2, b.l. 11-14). 2005-11-29 įtariamojo apklausos metu jis aiškino nematęs, ar R. V. spardė J. K. (t. 2, b.l. 18-20). Tuo tarpu teisme E. S. kategoriškai patvirtino, kad R. V. nukentėjusiojo J. K. nespardė, pabrėždamas, jog iš R. V. pusės nebuvo nė vieno spyrio. Paaiškindamas, kodėl ikiteisminiame tyrime davė parodymus, jog R. V. spyrė nukentėjusiajam, E. S. teisme nurodė neįskaitęs tyrėjos rašto, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją surašyto protokolo apskritai neskaitęs. Jis taip pat pažymėjo, kad nei R. V. , nei jo giminės neprašė, kad jis keistų parodymus (t. 2, b.l. 93-96). Atsižvelgiant į nuoseklius R. V. parodymus (nuo pirmos apklausos momento pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą, tačiau pastarojo nespardęs), bei įvertinus tai, kad E. S. parodymai dėl R. V. tariamų spyrių nukentėjusiajam nuolat kito, o teisme jis kategoriškai nurodė, jog pastarasis J. K. nė karto neįspyrė, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi E. S. teisme duotais parodymais.

Nors nuosprendyje ir nurodyta, kad R. V. ir E. S. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, sutampa, tačiau nėra konstatuota, jog teismas R. V. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. kvalifikuoja remdamasis pakeistais E. S. parodymais, o jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus atmeta. Nuteistasis E. S. nebuvo nuoseklus viso proceso metu, tačiau jis niekada nepatvirtino, jog R. V. spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog R. V. suduoti smūgiai niekaip neįtakojo J. K. mirties. Esant šiems duomenims, teismui nebuvo tikslinga, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kviesti į posėdį ir apklausti tyrėją J. N. Nenustatyta, jog tyrėja E. S. parodymus užrašė neteisingai – iš apklausos protokolų matyti, kad E. S. savo ranka patvirtintino protokolų turinio teisingumą bei juos pasirašė.

Tyrimo metu gauta specialisto išvada Nr. M 806/05 (03) J. K. mirties priežastimi įvardino stiprų kūno sumušimą, dėl kurio kairėje pusėje lūžo šonkauliai, plyšo blužnis ir dėl to išsiliejo kraujas į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, įvyko ūmus nukraujavimas. Kairėje krūtinplėvės ertmėje susikaupęs kraujas suspaudė plautį ir taip apsunkino kvėpavimo funkcijas (t. 1, b.l. 47-49). Detaliai aiškinantis R. V. ir E. S. suduotų smūgių pasekmes, teisme buvo apklaustas minėtą specialisto išvadą pateikęs ekspertas, kuris papildomai nurodė, jog nėra objektyvių požymių, rodančių, jog nukentėjusysis dėl galvos traumos galėjo prarasti sąmonę. Tad apeliantė neteisi skunde teigdama, jog teismas nesiaiškino, dėl kokių sužalojimų nukentėjusiajam sutriko sąmonė. Ekspertas nurodė, jog nukentėjusysis sąmonę prarasti galėjo dėl nukraujavimo. Nukraujavimą įtakojo šonkaulių lūžimai ir blužnies plyšimas, kuriuos sukėlė ne mažiau kaip vienas traumuojantis kontaktas (t. 2, b.l. 137).

Taigi J. K. mirtį lėmė dėl lūžusių šonkaulių ir trūkusios blužnies kilęs nukraujavimas. Atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis R. V. nukentėjusiajam sudavė smūgius į galvą, pakaušio srityje, kurie, kaip patvirtino ekspertas, įtakos mirčiai neturėjo, jo veiksmai pagal sukeltas pasekmes pagrįstai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Tuo tarpu E. S. viso proceso metu neneigė kojomis spardęs nukentėjusįjį J. K. Jau pirmąkart apklausiant jį įtariamuoju parodė ant žemės sėdinčiam Jonui (J. K. ) koja spyręs į kairį šoną, po to dar 2-3 kartus kojomis įspyrė į tą patį šoną, vėliau įspyrė dar gal 4 kartus, kiek atsimena smūgiai kojomis kliuvo į kairįjį šoną (t. 2, b.l. 6). Kitų apklausų metu, taip pat ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, neneigė nukentėjusiajam koja suduotų spyrių, tokias aplinkybes nurodė ir teisiamojo posėdžio metu. Nuteistasis R. V. nors ir negalėjo konkrečiai nurodyti, kiek kartų ir kur tiksliai E. S. spyrė J. K., tačiau visų apklausų metų patvirtino, kad pastarasis spardė nukentėjusįjį, ko neneigia ir pats E. S.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo J. K. mirtį sukėlęs nukraujavimas, kurį įtakojo lūžę šonkauliai ir trūkusi blužnis, įvyko būtent dėl nuteistojo E. S. nukentėjusiajam suduotų spyrių ir teisingai pastarojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p.

Taigi negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nenurodė, kokius konkrečiai sužalojimus padarė vienas ir kitas kaltininkas. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies akivaizdžiai matyti, kad teismas konkrečiai nurodė R. V. ir E. S. atliktus nusikalstamus veiksmus, tais veiksmais sukeltas pasekmes, kurias įvertinus teisingai kvalifikavo abiejų kaltininkų veiksmus baudžiamojo įstatymo atžvilgiu.

Nukentėjusioji skunde nesutinka su tuo, kad R. V. nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl plėšimo, pažymi, jog teismas nepagrįstai rėmėsi teisme duotais E. S. parodymais ir nevertino ikiteisminiame tyrime duotų parodymų. Kolegija apeliantės prašymą pripažinti R. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Nuteistasis R. V., pripažinęs suduotus smūgius nukentėjusiajam į galvą, nė karto nepripažino turėjęs tikslą nukentėjusįjį apiplėšti. Neneigia, jog nesulaikė E. S. nuo tokių veiksmų, tačiau pats nukentėjusiojo neapiplėšė. Taip pat ir iš baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų nuteistojo E. S. parodymų akivaizdžiai matyti, kad jo veiksmai pagrobiant nukentėjusiojo pinigus bei motorinį dviratį nei iš anksto, nei nusikaltimo metu nebuvo derinami su R. V. Ir nors apeliantės teigimu, ikiteisminiame tyrime duoti E. S. parodymai patvirtina, kad jie kartu su R. V. apiplėšė jos vyrą, su tuo sutikti kategoriškai negalima. Apklausiamas įtariamuoju E. S. parodė, jog „su R. V. apiplėšti Jono nesitarėme. Aš jau mušant nukentėjusįjį, matydamas, kad Jonas yra apsvaigęs nuo alkoholio ir išsekęs nuo mūsų smurto sugalvojau iš jo pagrobti pinigus, o kai atsitraukiau nuo Jono, jį palikdamas gulėti ant žemės, sugalvojau iš E. V. sodybos kiemo pagrobti mopedą < ... > Pinigus išleidau aš“ (t. 2, b. l. 18-20). Taip pat ir apeliantės skunde cituoti E. S. 2005-09-08 įtariamojo apklausos metu duoti parodymai, priešingai nei nurodo nukentėjusioji, įrodo, kad būtent E. S. kilo mintis pavogti pinigus, kuriuos jis išleido savo reikmėms, t.y. „atimtus pinigus praleidau savo reikmėms, pirkau limonado, pavalgyti, jokio vertingo daikto neįsigijau“ (t. 2, b.l. 6). Teisminio nagrinėjimo metu abu kaltininkai dėl su plėšimu susijusių aplinkybių davė analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nuosprendyje aptartus įrodymus, apygardos teismas pagrįstai dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., kaltu pripažino E. S. Įrodymų, patvirtinančių, jog šį nusikaltimą padarė ir R. V., byloje nesurinkta.

Apeliantė aukštesnės instancijos teismo prašo pilnai patenkinti jos pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant 100 000 Lt. Nurodo, jog po vyro mirties jai sutriko sveikata, patyrė didžiulį sukrėtimą, iki šiol išgyvena jo netektį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ir maksimumo) įstatymas (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas bylai turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Paprastai didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra itin glaudūs. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Be to, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus.

Šioje baudžiamojoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai V. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. S. veiksmais, kuriais buvo atimta jai artimo žmogaus gyvybė. Nužudytasis J. K. buvo nukentėjusiosios V. K. vyras. Be abejonės, V. K., kaip sutuoktinė, dėl tokios smurtinės vyro mirties patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tad pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį ir priteisė 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kaip jau buvo minėta, nustatant neturtinės žalos dydį reikia įvertinti ir žalą padariusios asmens turtinę padėtį. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. S. nedirba, jo vardu registruoto turto neturi, iš jo priteista nemaža suma turtinės žalos atlyginimui. Dirbdamas bausmės atlikimo vietoje, nuteistasis galėtų atlyginti palyginus nedidelę dalį prašomos priteisti žalos. Todėl priteisus iš nuteistojo nukentėjusiosios prašomą neturtinę žalą, jis neturėtų realių galimybių ją atlyginti ir toks sprendimas nepateisintų pagrįstų nukentėjusiosios lūkesčių. Įvertintus išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis anksčiau išvardintais kriterijais, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priteisė tik dalį nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos, t.y. 60 000 Lt.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma abiem kaltininkams skirti griežtas laisvės atėmimo bausmes, mano, jog E. S. nepagrįstai už nužudymą skirta švelnesnė bausmė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o už plėšimą bausmė iš viso nepaskirta. Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems E. S. ir R. V. bausmes, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininkų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Įvertinus nurodytas aplinkybes R. V. už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirta bausmė, savo dydžiu viršijanti bausmės vidurkį.

Apeliantė teisingai pastebi, jog E. S. už Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. padarytą nusikaltimą skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Apygardos teismas, nuosprendžiu nuteistajam E. S. už nurodytą nusikalstamą veiką skirdamas tokios trukmės laisvės atėmimo bausmę, nurodė motyvus, kuriais vadovaujantis ir buvo paskirta nurodyta bausmė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jauną kaltininko amžių, tai kad jis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, taip pat į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytas aplinkybes ir skyrė jam laisvės 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis išvadomis ir mano, jog E. S. už šį nusikaltimą skirta tinkama bausmė.

Kaip nepagrįstas atmetamas tas apeliantės teiginys, jog E. S. už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą bausmė išvis nebuvo paskirta. Iš nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad apygardos teismas E. S. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir skyrė jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Už Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 1 d. numatytus nusikaltimus nuteistajam E. S. paskirtos bausmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., ir 5 d., buvo subendrintos. Apygardos teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir teisingai už E. S. įvykdytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę. Tad priešingai, nei tvirtina apeliantė, bausmės nuteistajam E. S. paskirtos už abu nusikaltimus, kurių padarymu jis pripažintas kaltu ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. nurodytomis taisyklėmis, tinkamai subendrintos. Kolegijos manymu, nuteistiesiems E. S. ir R. V. paskirtos bausmės savo dydžiu yra teisingos ir nėra teisinio pagrindo jų griežtinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo nukentėjusioji.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.