Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-242/2006 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.1.5.1.2.; 1.2.3.1.

2006 m. gegužės 11 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš N. P. V. G. naudai priteista 2715 litų turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 12 d., laikotarpyje tarp 01.00 ir 01.30 val., Vasario 16-osios gatvėje, ties namo, esančio Dariaus ir Girėno g. 1A, Jonavoje, tvora, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. G. metu, tyčia smogė peiliu, rankomis ir kojomis 12 smūgių A. G. į galvą, kaklą, nugarą, kojas, tuo padarydamas nukentėjusiajam tris muštines žaizdas dešiniame momenyje, dešiniame smilkinyje ir dešinėje ausyje, kraujosruvas dešinio momens ir dešinio smilkinio minkštuosiuose audiniuose bei dešiniame smilkininiame raumenyje, dešinio smilkinkaulio ir dešinio momenkaulio skeveldrinius bei kaukolės pamato linijinius lūžius, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinėje smilkininėje skiltyje, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimą, odos nubrozdinimą kaktoje, dešiniame momenyje, kairiame kelyje ir dešinėje blauzdoje, dvi muštines žaizdas kairiame momenyje ir pakaušyje, tris durtines – pjautines žaizdas kakle ir nugaroje. Dėl galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir galvos smegenų sumušimo komplikavosi galvos smegenų pabrinkimas ir trauminis šokas, dėl ko įvykio vietoje įvyko nukentėjusiojo mirtis, ir taip tyčia nužudė A. G. .

Nuteistasis N. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuopsrendis yra neteisingas ir nepagrįstas.

Apeliantas skunde teigia, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. Nurodo, kad iš anksto panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį neplanavo, norėjo taikiai išspręsti konfliktą, kilusį tarp A. G. ir jo sugyventinės J. Č. . Skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis rankoje turėjo peilį ir puolė N. P. , sudavė jam smūgius į galvos sritį, todėl pastarasis, iškilus grėsmei jo gyvybei, ėmėsi atsakomųjų veiksmų A. G. atžvilgiu. Tokia veika, apelianto teigimu, turėtų būti kvalifikuojama, kaip būtinosios ginties ribų peržengimas arba nužudymas dėl neatsargumo.

Be to, apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis nusikaltimą padarė nebūdamas didžiai susijaudinęs. Skundo autorius teigia, kad nebuvo nustatyta, kaip konkrečiai prasidėjo konfliktas ir kilo muštynės, kas pirmas panaudojo smurtą, todėl negalima daryti tokios išvados.

Apeliaciniame skunde N. P. neigia sužalojęs nukentėjusįjį peiliu ir nurodo peilio apskritai neturėjęs. Teigia, jog nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė matęs, jog apeliantas su savimi turėjo peilį. Be to, apelianto teigimu, sumušęs nukentėjusįjį, jis paliko jį gulėti be sąmonės visai kitoje vietoje, nei jis buvo rastas praėjus keturioms valandoms po įvykio. Todėl apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis galėjo atgauti sąmonę ir įsivelti į kitą konfliktą, kurio metu ir galėjo būti sužalotas peiliu kitų asmenų. N. P. skunde tvirtina, kad nukentėjusiajam sudavė 8 smūgius, o ne 12, kaip nurodyta teismo medicinos specialisto išvadoje, be to, nenustatyta, ar nukentėjusysis mirė būtent nuo minėtų 8 N. P. suduotų smūgių, ar nuo kitų asmenų suduotų smūgių.

N. P. taip pat teigia, kad atmesdamas šį nuteistojo teiginį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojos N. D. parodymais, kuri parodė, kad jokio kito konflikto požymių negirdėjo. Tačiau, apelianto teigimu, ši liudytoja galėjo negirdėti triukšmo ir kito konflikto nematyti, kadangi dirba uždaroje patalpoje (kioske), be to klausosi radijo.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti į kitą BK straipsnį ir atitinkamai sumažinti jam paskirtąją baumę.

Byloje dalyvaujanti nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys nuteistojo N. P. argumentai yra nepagrįsti.

Apeliantas skunde teigdamas, kad iš anksto panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį neplanavo, norėjo taikiai išspręsti konfliktą, kilusį tarp A. G. ir jo sugyventinės J. Č. ir, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi pats nukentėjusysis rankoje turėjo peilį ir puolė N. P. , laikosi iš esmės tos pačios gynybinės pozicijos, kuria, neigdamaas savo kaltę jis rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme. Kauno apygardos teismas pagrįstai šiuos N. P. argumentus atmetė, kaip nepagrįstus ir konstatavo, jog N. P. veikoje nėra būtinosios ginties požymių.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, jog pats nukentėjusysis rankoje turėjo peilį ir puolė N. P. , sudavė jam smūgius, todėl N. P. , iškilus grėsmei jo gyvybei, ėmėsi atsakomųjų veiksmų A. G. atžvilgiu, šiuos nuteistojo parodymus apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina, kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę versiją, prieštaraujančią kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir juos atmeta.

Be pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų įrodymų bei motyvų, pagrindžiančių tokią apygardos teismo išvadą, apeliacinis teismas atsižvelgia ir į šiuos argumentus: nuteistasis N. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtino, jog į sutartą vietą atėjus nukentėjusiajam A. G. , jis ištiesė nukentėjusiajam ranką, norėdamas pasisveikinti, tačiau pastarasis trenkė jam kumščiu į galvą. Vėliau, po nuteistojo atsakomųjų smūgių nukentėjusiajam, šis ėmė šaukti ant N. P. , įžeidinėti, vadindamas jį „gaidžiu“, grasino susidoroti. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojos J. Č. ir N. D. buvo netoliese, kitoje gatvės pusėje, darytina išvada, kad jos būtų girdėjusios šį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, o taip pat ir A. G. šaukimą bei įžeidinėjimus nuteistojo atžvilgiu. Tuo labiau, kad šios liudytojos girdėjo ir akivaizdžiai silpnesnį garsą – suduodamų smūgių garsą. Tačiau minėtos liudytojos parodė, jog įvykio metu jokio kito triukšmo, išskyrus vienintelį riksmą vyrišku balsu ir suduodamų smūgių garsą, negirdėjo, nors gatvėje buvo tylu, nei žmonių, nei pravažiuojančių mašinų nebuvo. Taigi, šie liudytojų parodymai paneigia nuteistojo versiją apie žodinį konfliktą ir įžeidimus jo atžvilgiu, todėl darytina išvada, kad nuteistajam tik susitikus su nukentėjusiuoju, buvo imtąsi smurto veiskmų, kurie, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, buvo nukreipti nukentėjusiojo atžvilgiu, jam nesugebant tinkamai pasipriešinti.

Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir šie faktai: kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, nukentėjusiajam SMS žinutė buvo atsiųsta iš jo sugyventinės J. Č. telefono, prašant, kad šis ateitų prie kiosko jos pasitikti. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis visą dieną J. Č. mobiliuoju telefonu siuntinėjo trumpąsias žinutes, atsiprašinėdamas ir prašydamas jam atleisti bei grįžti namo, darytina išvada, jog gavęs tokią sugyventinės žinutę, pastarasis tikėjo, jog jam atleista ir ėjo į susitikimą, tikėdamasis su sugyventine susitaikyti. Nukentėjusysis A. G. nieko apie tai, jog jo sugyventinė bus ne viena, bet kartu su N. P. , nežinojo. Taigi, darytina išvada, jog nukentėjusysis į sutartą vietą atėjo nebūdamas pasiruošęs santykių aiškinimuisi su sugyventinės atsivestu N. P. ir jis neturėjo jokio motyvo pasiimti su savimi peilį. Tuo tarpu N. P. atveju - priešingai. Jis pats pasisiūlė J. Č. pasikalbėti su jos sugyventiniu, kad šis prieš ją daugiau nesmurtautų, ir jos vardu, iš jos mobilaus ryšio telefono, nukentėjusiajam išsiuntė žinutę, apgaule atviliodamas nieko nenumanantį nukentėjusįjį į įvykio vietą, kur pats jo laukė, pasiruošęs santykių aiškinimuisi.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuteistasis nurodė, jog nukentėjusysis pirmas smogė jam į veidą, o po to ir į pilvo sritį, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G.-564, surašytoje praėjus kelioms dienoms po įvykio, N. P. jokių sužalojimų nenustatyta. Minimos teismo medicinos specialisto išvados duomenys visiškai sutampa su liudytojos J,Čiuželytės parodymais, kad ji iš karto po įvykio N. P. veide jokių sužalojimų nematė, o pats N. P. apie neva patirtus sužalojimus jai taip pat nieko nesakė.

Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus ir aukščiau išdėstytus argumentus daro išvadą, jog N. P. nusikalstamoje veikoje nėra būtinosios ginties požymių ir jis veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog jo veika turėjo būti kvalifikuota, kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, atmetamas, kaip nepagrįstas.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, jog jo veika turėjo būti kvalifikuojama, kaip neatsargus gyvybės atėmimas. LR BK 16 str. numatyta, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Ti­kė­ji­mas kon­kre­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, ku­rios, kal­ti­nin­ko ma­ny­mu, ob­jek­ty­viai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ki­to žmo­gaus mir­ties, yra pa­grin­di­nis po­žy­mis, pa­gal ku­rį vei­ka at­ri­bo­ja­ma nuo nu­žu­dy­mo ne­tie­sio­gi­ne ty­čia (BK 15 straips­nio 3 da­lis), kai kal­ti­nin­kas yra abe­jin­gas ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui dėl sa­vo vei­kos, są­mo­nin­gai leis­da­mas kil­ti nu­ma­to­miems pa­da­ri­niams.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, N. P. pats savo parodymuose patvirtino, jog po jo ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam suduotų smūgių kumščiu į galvą, šis prarado sąmonę, jam iš nosies bėgo kraujas. Tokį, kumščiais bei peiliu sunkiai sužalotą ir sąmonės neatgavusį nukentėjusįjį N. P. paliko gulėti įvykio vietoje, niekaip nepasirūpindamas, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba. Taigi, N. P. buvo abejingas A. G. gyvybės atėmimui ir sąmoningai leido kilti numatomiems padariniams.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis nukentėjusiajam į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį, t.y. galvą sudavė stiprius, kaukolės skeveldrinius lūžius sukėlusius smūgius. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra N. P. , neabejotinai suvokia, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokią vietą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, nuteistasis N. P. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti A. G. , ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog N. P. veikė netiesiogine tyčia ir pagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Žmogaus gyvybės atėmimas, kaip nužudymas labai susijaudinus, pagal BK130 str. kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas žmogų nužudo staiga labai susijaudinęs, dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį patį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Paprastai nužudymas seka tuoj pat po nukentėjusiojo padaryto priešingo įstatymams smurto ar sunkaus įžeidimo. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie duotų pagrindo manyti apie tai, kad nukentėjusysis savo veiksmais ar poelgiu būtų sukėlęs apeliantui minimą fiziologinio afekto būseną.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta išvada, jog N. P. įvykio metu nebuvo afekto būsenoje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis pats sugalvojo, kaip atvilioti į įvykio vietą nukentėjusįjį: pasisiūlė J. Č. pasikalbėti su jos sugyventiniu, kad šis prieš ją daugiau nesmurtautų, ir jos vardu, iš jos mobilaus ryšio telefono nukentėjusiajam išsiuntė žinutę, apgaule atviliodamas jį į įvykio vietą. Tai įrodo, jog N. P. susitikimas su A. G. , priešingai, nei nukentėjusiajam, nebuvo netikėtas, jis nukentėjusiojo laukė, todėl darytina išvada, kad N. P. pilnai suprato savo veiksmų esmę, jų ribas bei galėjo juos valdyti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apelianto teiginį, jog jis padarė nusikaltimą didžiai susijaudinęs, atmeta, kaip nepagrįstą.

N. P. apeliaciniame skunde teigdamas, jog jis nukentėjusiojo peiliu nesužalojo, kadangi jo visai neturėjo, kad įvykis vyko visai kitoje vietoje, nei buvo rastas nukentėjusiojo lavonas, taip pat, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, iš esmės laikosi tos pačios pozicijos, kurią jis nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuos klausimus pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išspendė ir išsamiai motyvavo savo išvadas, kodėl atmeta tokius N. P. parodymus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir vertina minėtus nuteistojo parodymus, kaip pasirinktą gynybinę versiją, kurią paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M827/05 (02) konstatuota, kad be kitų sužalojimų, A. G. padarytos trys durtinės – pjautinės žaizdos kakle ir nugaroje. Išvadoje nurodoma, kad šie sužalojimai padaryti duriančiai – pjaunančiu vienpusiai aštria geležte įrankiu, kuo galėjo būti peilio geležtė.

Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų bei kitų byloje surinktų įrodymų, konflikte tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kiti asmenys, be jų pačių, nedalyvavo. Po suduotų smūgių nukentėjusiajam A. G. , nuteistasis N. P. paliko jį gulėti be sąmonės įvykio vietoje ir susitikęs su J. Č. nuėjo namo. Tai įvyko 2005 m. birželio 12 d., apie 01.00 – 01.30 val. Kaip parodė liudytoja N. D. , tos pačios dienos ryte, apie 4.40 val., ją miegančią kioske pažadino moteris, kuri pasakė, jog pastebėjo vyriškio lavoną. N. D. nuėjusi į nurodytą vietą, kuri sutapo su vieta, iš kurios ji išvakarėse girdėjo sklindančius muštynių garsus, ji atpažino negyvą J. Č. sugyventinį. Taigi, darytina išvada, kad nuo to momento, kai nuteistasis sumušė A. G. ir paliko jį gulėti įvykio vietoje be sąmonės, iki to laiko, kuomet jau nebegyvą nukentėjusįjį toje pačioje vietoje, kur ir vyko konfliktas tarp A. G. ir N. P. , pastebėjo į darbą einanti moteris, praėjo apie 3-4 val. laiko tarpas. Aukščiau minėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat konstatuota, jog po padarytų kaukolės kaulų lūžių ir galvos smegenų sumušimo A. G. turėjo prarasti sąmonę ir savistovių veiksmų atlikti negalėjo, ir kad po jam padarytų sužalojimų, jis mirė praėjus kelių valandų laikotarpiui.

Aukščiau išdėstytų byloje surinktų duomenų visuma įrodo, jog nukentėjusysis po jam N. P. suduotų smūgių į galvą prarado sąmonę ir liko gulėti įvykio vietoje, sąmonės neatgavo ir po kelių valandų, dėl galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir galvos sumušimu, toje pačioje vietoje ir mirė. Tai paneigia apelianto skunde išeltą versiją, jog nukentėjusysis galėjo atgauti sąmonę ir įsivelti į kitą konfliktą, kurio metu kitų asmenų galėjo būti sužalotas peiliu. Šią galimybę paneigia ir liudytojos N. D. parodymai, kuri teigia, jog po to, kai abi su J. Č. apie 01.00 – 01.30 val. išgirdo vyro riksmą iki to momento, kai ją apie 4.40 val. pažadino pirmiau minėta moteris, ji jokio triukšmo negirdėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, jog visi A. G. lavone rasti sužalojimai padaryti neužilgo vienas po kito.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus galima daryti išvadą, kad visus A. G. lavone rastus sužalojimus, tame tarpe ir tris durtines – pjautines žaizdas kakle ir nugaroje savo kaltais veiksmais padarė būtent N. P. .

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvadoje, nukentėjusysis A. G. mirė ne nuo durtinių – pjautinių žaizdų kakle ir nugaroje, bet nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir galvos sumušimu, kuriuos, kaip nustatyta byloje surinktais įrodymais, tame tarpe ir paties nuteistojo parodymais, padarė būtent N. P. . Todėl sužalojimai, padaryti peiliu, šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui lemiamos reikšmės neturi.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistasis N. P. su nukentėjusiuoju A. G. mušėsi pačioje autobusų stotelėje, kur be sąmonės ir liko gulėti nukentėjusysis, o jo lavonas buvo rastas kitoje vietoje. Šią nuteistojo versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje atmetė, kadangi ji prieštarauja byloje surinkties įrodymams, o būtent liudytojų J. Č. ir N. D. parodymams. J. Č. parodė, kad ji stovėjo prie kiosko, esančio kitoje gatvės pusėje, nei stotelė, kur kalbėjosi su ten dirbusia N. D. . Ji pamatė nuo stotelės nubėgantį nuteistąjį N. P. , o po to išgirdo riksmą ir duslius garsus, panašius į smūgius. Riksmas ir garsai, anot J. Č. , sklido nuo pievelės, esančios kitoje Vasario 16-osios gatvės pusėje, nei kioskas. Po kiek laiko ji gavo N. P. žinutę ir nuėjo prie minėtos autobusų stotelės ir kiek toliau nuo jos pamatė ateinantį N. P. . N. D. taip pat patvirtino girdėjusi riksmą ir smūgius, kurie sklido iš kitos gatvės pusės, bet ne nuo autobusų stotelės, o nuo tos vietos, kur ryte ir buvo rastas A. G. lavonas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais liudytojų parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti būtent toje vietoje, kur vėliau ir buvo rastas nukentėjusiojo lavonas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas N. P. bausmę, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl N. P. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, todėl mažinti jos nėra pagrindo.

Patenkinti nuteistojo N. P. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. P. apeliacinį skundą atmesti.