Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. J., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, šeimos nario – motinos D. J. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. J. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi D. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kurioje jis stebimas ir gydomas nuo 2020 m. birželio 18 d.

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi, tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, D. J. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

4. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą, bylos medžiagą ir skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą D. J.. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamąją medicinos priemonę, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, atsižvelgia į asmens psichinę sveikatą, padarytos pavojingos veikos pobūdį ir pavojų, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichikos būklė gerėja, blogėja ar išlieka nepakitusi.

2. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, gydytojų komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2020 m. lapkričio 19 d. išvadoje Nr. 599 (toliau – Išvada) bei VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikime nurodytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad D. J. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis šiuo metu gali būti pakeista, kaip to prašoma skundu, į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytu duomenų vertinimu bei išvada, jog D. J. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas turi būti tęsiamas toliau. Iš Išvados matyti, kad stacionarinio stebėjimo pradžioje D. J. buvo stebimas stiprus nerimas, įtampa, sujaudinimo epizodai su autoagresijos epizodais, negatyvizmas, priešiškumas dėl skirto priverstinio gydymo. Aiškino, kad jam yra pašalinis vaistų poveikis, atsisakinėjo vartoti vaistus. Pritaikius aktyvų medikamentinį gydymą D. J. būklė kiek pagerėjo, tačiau ir toliau jis išlieka nekritiškas susirgimo, gydymo, įstatymo uždraustos veikos atžvilgiu. Kartu Išvadoje konstatuojama, kad stebėjimo bei gydymo laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima tiksliau prognozuoti D. J. elgesį. Būtent dėl to rekomenduojama stacionarinį stebėjimą bei gydymą pratęsti. Skundą nagrinėjantis teismas su šia komisijos išvada taip pat sutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundu taip pat iš esmės sutinkama, jog D. J. stacionarinis gydymas turi būti tęsiamas, tik kitoje gydymo įstaigoje, o ir įstatymo uždrausta veika buvo padaryta D. J. nutraukus vaistų vartojimą. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad D. J. sveikatos būklė yra pakankamai pagerėjusi ir socialinis pavojingumas visuomenei yra sumažėjęs tiek, kad jau būtų galima jam taikyti ambulatorinį gydymą, o tuo pačiu ir priimti kitokį sprendimą nagrinėjamoje byloje.

3. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. J., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, šeimos nario – motinos D. J. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.