Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš nuteistojo R. J. nukentėjusiajai S. P. G. priteista 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3 750 (trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt) Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė V. R. , tai yra: 2006 m. spalio 20 d., laikotarpiu nuo 15 val. iki 16 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus tarpusavio ginčui, tyčia sudavė smūgius kumščiais ir kojomis V. R. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam kraujosruvą pilvo sienoje, trauminį žarnų pasaito plyšimą, kepenų plyšimą, kraujosruvą riebaliniame audinyje apie dešinį inkstą, dešinės pusės 5-9 šonkaulių, kairės pusės 2-5, 7-10 šonkaulių lūžius, muštines žaizdas dešinės akies apatiniame voke, lūpose, nubrozdinimus dešiniame momenyje, veide, kraujosruvas pakaušio dešinėje, abiejų ausų kaušeliuose, kaukolės pamato kaulų lūžį kairėje pusėje, povoratinklinę kraujosruvą, kraujosruvas kakle, dešiniame petyje, krūtinėje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, nubrozdinimus dešiniame šone, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, krūtinės dešiniame šone, dešinėje šlaunyje, ir to pasekoje dėl trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio ūmų vidinį nukraujavimą į pilvo ertmę, V. R. naktį iš 2006 m. spalio mėnesio 20 d. į 21 d. įvykio vietoje mirė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatsižvelgiant į teismų praktiką. Apeliaciniame skunde pateikiamas L. A. Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarties kasacinėje byloje Nr. 2K-275/1999 esantis pavyzdys ir nurodoma, jog teismas, kvalifikuodamas kaltinamojo veiką, įvertina svarbias aplinkybes: 1) nukentėjusiojo veiksmus, pasireiškiančius sunkiu įžeidimu ir smurto panaudojimu; 2) staiga kilusį didelį susijaudinimą dėl nukentėjusiojo veiksmų; 3) nedelsiant įvykdytą atsaką – kūno sužalojimo padarymą. Įvertinus visus duomenis šioje byloje R. J. veika taip pat turi būti perkvalifikuota.

Apelianto manymu, teismo padarė nepagrįstą išvadą, kad jis V. R. sudavė apie 40 smūgių. Teigia, kad nukentėjusysis prieš įvykį buvo girtas (nustatytas girtumo laipsnis – 2,97 proc.), todėl pats galėjo nugriūti, o mušantis krito ir atsitrenkė į virtuvės baldus, griuvinėjo; taigi dalis sužalojimų galėjo atsirasti dėl šių priežasčių. Nuteistasis nesutinka su teismo medicinos ekspertizės išvada, kad po sužalojimų, kurie buvo padaryti nukentėjusiajam, toks asmuo negali atlikti jokių aktyvių veiksmų. Tai paneigia byloje esanti medžiaga (V. R. atsisakė pagalbos, pats užsirakino duris). Be to, specialisto išvadą reikia vertinti kritiškai, kaip nepatikimą įrodymą, dėl joje pavartotų išsireiškimų „abejotina“, „tikėtina“, „nėra būdinga“. Apeliantas neatmeta galimybės, kad nustatant smūgių skaičių buvo neteisingai konstatuoti vienu smūgiu padaryti sužalojimai (t. y. išorinis ir vidinis) įvertinus juos kaip dviejų smūgių pasekmę. Taip pat nepagrįstai prie smūgių pasekmių buvo priskirti ir nubrozdinimai, nes ekspertas A. K. teisme paaiškino, kad jie atsirado po smūgių arba negalėjo atsirasti griūvant.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo teistumas yra išnykęs, turi tris mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, todėl paskirta bausmė už veiką, kurios nepadarė, neteisinga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad laidojimo išlaidas padengė, bet su paminklo pastatymo išlaidomis nesutinka, nes paaiškėjo, jog paminklas pastatytas ne vien tik nukentėjusiajam V. R. , bet ir G. šeimai, todėl šio ieškinio dydis turi būti sumažintas iki 1/3 dalies. Neturtinės žalos atlyginimas turi būti sumažintas per pusę, atsižvelgus į apelianto šeiminę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Dėl faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nustatymo ir veikos kvalifikavimo

Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2006 m. spalio 20 d. V. R. buto patalpoje – virtuvėje, tarp jo ir nuteistojo R. J. , abiems esant neblaiviems, įvyko konfliktas, peraugęs į muštynes. Joms pasibaigus R. J. į įvykio vietą iškvietė savo žmoną I. J. bei dukterėčią – nukentėjusiojo dukterį R. R. , tačiau netrukus visi išėjo, palikę virtuvėje gulintį V. R. , kurio lavonas po to rastas (paros eigoje), toje pat vietoje.

R. J. nustatyti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai – muštinės žaizdos ir kraujosruva apatinės lūpos paviršiuje, muštinė žaizda dešinės rankos krumplyje, odos nubrozdinimai dešiniame skruoste, dešinės rankos krumplyje, kairės rankos pirštuose bei plaštakoje ir kairėje blauzdoje (teismo medicinos specialisto išvada – t. 1, b. l. 87).

V. R. , kuris mirė įvykio vietoje tą pačią naktį po muštynių su nuteistuoju, vykusių 2006 m. spalio 20 d. apie 15-16 val., teismo medicinos specialisto išvadose (t. 1, b. l. 50-54) konstatuoti šie sužalojimai: kraujosruva pilvo sienoje, trauminis žarnų pasaito plyšimas, kepenų plyšimas, kraujosruva riebaliniame audinyje apie dešinį inkstą, dešinės pusės 5-9 šonkaulių, kairės pusės 2-5, 7-10 šonkaulių lūžiai, muštinės žaizdos dešinės akies apatiniame voke, lūpose, nubrozdinimai dešiniame momenyje, veide, kraujosruvos pakaušio dešinėje, veide, abiejų ausų kaušeliuose, kaukolės pamato kaulų lūžis kairėje pusėje, povoratinklinė kraujosruva, kraujosruvos kakle, krūtinėje, dešinės pusės petyje, žaste, dilbyje, nubrozdinimai kaklo dešiniame šone, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, krūtinės dešiniame šone, dešinėje šlaunyje. Sužalojimai įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl trauminio žarnų pasaito plyšimo, kepenų plyšimo, kaukolės pamatų kaulų lūžio. Visiems išvardintiems sužalojimams, padarytiems prieš mirtį, reikėjo 41 smūgio bukais kietais daiktais, rasti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai. Mirtis galėjo įvykti prieš 11-13 valandų iki lavono apžiūros, atliktos 2006 m. spalio 21 d. 15.30 val., t. y. naktį iš 2006 m. spalio 20 į 21 d.; mirties priežastis – trauminis žarnų pasaito plyšimas, sukėlęs ūmų vidinį nukraujavimą.

Nors nuteistasis R. J. teigia sudavęs mažiau smūgių (apie 10-12 kartų į įvairias kūno vietas, veidą), negu nurodyta teismo medicinos specialisto išvadose (kalbant apie trauminių poveikių skaičių), tačiau teismas pagrįstai pripažino, jog būtent R. J. pavartotas fizinis smurtas, suduoti smūgiai sukėlė sužalojimus, kurie objektyviai nustatyti minėtomis teismo medicinos specialistų išvadomis bei atitinkamai nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apelianto prielaidos, esą dalis sužalojimų galėjo atsirasti dėl to, kad V. R. dėl girtumo bei mušantis griuvinėjo – nepamatuotos. Tai paneigia jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados (t. 1, b. l. 50-54) apie nukentėjusiajam V. R. nustatytų sužalojimų padarymo laiką, kilmę ir mechanizmą bei pobūdį. Tą patį patvirtino bei argumentuotai paaiškino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. S. (t. 2, b. l. 52-54). Taigi, nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai padaryti tiesioginiais smūgiais, kietais bukais daiktais, kurių, tikėtina, galėjo būti keletas ir tai atitiktų smūgius rankų kumščiais ar spardant kojomis; pasak eksperto sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai atsižvelgiant į jų morfologinę įvairovę, išsidėstymą, formą, o taip pat ir įvertinus įvykio vietos aplinką. Be to, skyrium imant, mirtį sukėlę sužalojimai (kepenų ir žarnų pasaito plyšimas) buvo padaryti atskiru tiesioginiu smūgiu, labiausiai tikėtina – spiriant. Abejoti eksperto paaiškinimais bei teismo medicinos specialisto išvadomis nėra jokio pagrindo, jomis remiantis nustatytos tiek neginčytinos faktinės aplinkybės, tiek ir tikėtini faktai – neprieštarauja vieni kitiems, bet atitinka ar papildo, o jų visuma tik patvirtina R. J. inkriminuotus veiksmus bei jų apimtį.

Tai, jog ne kas kitas, o nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį V. R. , liudija ir kiti bylos įrodymai apie įvykio laiką, eigą, lavono suradimo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad V. R. buvo sužalotas iki konflikto su R. J. (to neteigia ir pats apeliantas). Judviejų tarpusavio muštynėse taipogi niekas nedalyvavo, jos pasibaigė nuteistojo R. J. smūgiais V. R. į veidą ir įvairias kūno vietas, po kurių pastarasis susmuko, atsisėdo ant žemės ir atsirėmė nugara į virtuvėje buvusią spintelę. Po to nukentėjusysis jokių aktyvių veiksmų nebeatliko, o R. J. iškvietė R. R. bei savo žmoną I. J. . Vėliau, praėjus maždaug 2 valandoms, visi trys išvyko, palikę V. R. , per šį laiką taip ir nepakilusį iš tos vietos, kur susmuko po nuteistojo suduotų smūgių. Tokias aplinkybes parodė pats nuteistasis R. J. , be kita ko paaiškinęs, kad gal jam nereikėjo tiek daug suduoti smūgių ir kad V. R. mirė nuo jo smurtinių veiksmų, bei liudytojos R. R. ir I. J. , atvykusios į įvykio vietą ir mačiusios sužalotą nukentėjusįjį. Po to, gyvo V. R. niekas nebematė, su juo nebendravo nei tiesiogiai, nei telefonu (V. I. susisiekti ar įeiti į butą nepavyko), į jo butą (iki lavono suradimo) niekas nebuvo patekęs, nes durys buvo užrakintos, tačiau priešingai negu spėja apeliantas, ne pats sužalotasis jas užrakino. Iš R. R. parodymų seka, kad jai, I. J. ir R. J. , t. y. paskutiniams asmenims, mačiusiems gyvą sužalotąjį V. R. išeinant iš jo buto, duris užtrenkė. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 4), R. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 97) aišku, jog buto durys buvo užrakinamos automatine spyna, kuri uždarius duris užsirakina automatiškai, jos nebeatsidaro, o buto durų spynos nepažeistos. Apžiūrint įvykio vietą (t. 1, b. l. 4-18) iš jos paimti biologinių pėdsakų pavyzdžiai, atlikus jų daktiloskopinį, biologinį tyrimus pateiktose specialistų išvadose (t. 1, b. l. 62-68, 72-79) konstatuota, jog rasti pirštų ir kraujo pėdsakai priklauso R. J. bei V. R. . Bylos įrodymais taip pat nustatyta, kad pastarojo lavonas 2006 m. spalio 21 d. rastas su smurto žymėmis, toje vietoje, kur sužalotą nukentėjusįjį, po R. J. suduotų smūgių, kaltininkas ir paliko 2006 m. spalio 20 d. po pietų, dienos pabaigoje.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų visumos pagrindu padarė teisingą išvadą, jog R. J. mušdamas rankomis ir kojomis, t. y. suduodamas daugybinius smūgius, sužalojo V. R. , kuris netrukus po to mirė įvykio vietoje. Neabejotinai nustatyta, kad smurtiniai nuteistojo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo V. R. mirtimi.

Apeliacinis skundas toje dalyje, kur prašoma R. J. veiką kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, kolegijos manymu taip pat nėra pagrįstas.

Nuteistasis teigia, kad V. R. buvo konfliktiškas žmogus, dėl jo kaltės iširo šeima. Buvusi nukentėjusiojo žmona, o nuteistojo sesuo I. R. , pastarosios dukra R. R. taip pat apibūdino nukentėjusįjį kaip agresyvų, netinkamai besielgusį jų atžvilgiu asmenį. Kolegija ima domėn šias aplinkybes ir konstatuoja, kad tiek nukentėjusiojo elgesys iki įvykio, tiek ir jo metu, nors ir turėjo įtakos bei išprovokavo neteisėtus R. J. veiksmus, tačiau, kaip tinkamai tai įvertino pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės lengvina kaltininko atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), vienok vertinti jas kaip neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, dėl kurio kaltininkas staiga labai susijaudino ir šioje būsenoje nužudė V. R. (t. y. kvalifikuoti veiką pagal BK 130 straipsnį) – nėra pagrindo. Sprendžiant šį klausimą kolegija atsižvelgia į tai, kad didelį susijaudinimą gali sukelti tiek nelauktas, netikėtas nukentėjusiojo poelgis, tiek ir nuolatinis, sistemingas elgesys, kai paskutinis panašaus pobūdžio neteisėtas poelgis sukelia minėtą būseną, tačiau visais atvejais būtina visapusiškai įvertinti konkrečias bylos aplinkybes. Šiuo atveju reikšminga buvo tai, jog iš tiesų nuteistasis R. J. gerai pažinojo V. R. , taip pat žinojo netinkamą šio elgesį jo sesers ir dukterėčios (I. R. ir R. R. ) atžvilgiu, kurios buvo kaltininkui artimos giminaitės ir, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kurių užtarėju jis buvo. Nežiūrint to, netgi V. R. nutraukus santuokos ryšius su nuteistojo seserimi, gyvenant skyrium, minėti nukentėjusiojo poelgiai (netgi žymiai agresyvesni, negu įvykio momentu), jo būdo bruožai nebuvo R. J. kliūtimi su juo bendrauti, tuo tarpu, kai susiklostę aplinkybės bendrauti nevertė, o priešingai – buvo palankios nutraukti bet kokius tarpusavio ryšius. Tai liudija, jog moralės bei dorovės principams prieštaraujančius nukentėjusiojo veiksmus nuteistasis iš dalies toleravo. Įvykio dieną atėjęs pas V. R. į butą R. J. kartu girtavo (abiems nustatytas nemažas girtumo laipsnis), kol pradėjo konfliktuoti, susimušė ir tai privedė prie tokių pasekmių, kai vienas iš jų buvo nužudytas. Įvertinus susiklosčiusius šių asmenų tarpusavio santykius, įvykio faktines aplinkybes, kartu atsižvelgus į individualias kaltininko ypatybes, jo požiūrį, pakantumą nukentėjusiojo būdui, kolegija mano, kad V. R. poelgis, išsakyti įžeidžiantys žodžiai R. J. artimųjų atžvilgiu šioje konkrečioje situacijoje nebuvo tokio laipsnio, itin įžeidžiantys, kad sukeltų pastarajam staigų, labai didelį susijaudinimą, atitinkantį fiziologinio afekto būseną, sutrikdžiusią jo gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes. Prielaidų apie tokios būsenos buvimą nerodo ir tolesnis, adekvatus bei sąmoningas nuteistojo elgesys: po to, kai sužalojo V. R. , jis iškvietė į įvykio vietą savo žmoną I. J. bei dukterėčią R. R. , paskambino nukentėjusiojo draugei V. I. , sunerimęs dėl pastarojo būklės. V. R. pavartotas smurtas R. J. atžvilgiu taip pat nebuvo reikšmingas. Nuteistajam nenustatyta daug ar žymesnių sužalojimų (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), o dalis jų – rankos krumplyje, pirštuose, plaštakoje – galėjo atsirasti pačiam smūgiuojant V. R. .

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. J. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, supykęs dėl netinkamo ir provokuojančio nukentėjusiojo V. R. elgesio, kas taip pat turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tyčia suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jį nužudė, nors ir nenorėjo atimti šiam gyvybę. Vienok kaltininką tenkino bet kokios pasekmės, jis buvo abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui – tai rodo intensyvūs smurtiniai veiksmai (daugybinių smūgių sudavimas), žalojimas į įvairias kūno vietas - kur papuola, šių veiksmų nutraukimas tik tuomet, kai nukentėjusysis sukniubo ir nebeatsikėlė, o po to nesiėmimas jokių veiksmingų priemonių suteikti sužalotajam pagalbą bei jo palikimas pavojingoje sveikatai ir gyvybei būklėje. Taigi, veikdamas netiesiogine tyčia pasekmių atžvilgiu, kaltininkas suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė veikos pasekmes ir sąmoningai leido joms kilti, nes pasirinko veikos padarymo būdą, dėl kurio kilsiančių mirties pasekmių tikimybė buvo reali. Sprendžiant R. J. kaltės bei atsakomybės už padarytą veiką klausimus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados paremtos įrodymais, jos teisingos, apeliantas pagrįstai pripažintas įvykdęs nužudymą, jo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistajam R. J. bausmė paskirta atsižvelgus ir tinkamai įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, vadovaujantis BK bendrojoje dalyje nustatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis, BK 54 straipsnyje nustatytais bausmių skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnio nuostatomis dėl bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas, skirdamas R. J. bausmę už labai sunkų nusikaltimą – kito žmogaus nužudymą, pažeidė baudžiamąjį įstatymą, teisingumo principus ir kad yra pagrindas švelninti paskirtą bausmę, kurios trukmė nustatyta atitinkanti įvykusios veikos ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės už padarytą nusikaltimą, vidurkį.

Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, teismas atsižvelgė į nusikaltimo sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, besiformuojančią teismų praktiką ir nukentėjusiosios S. P. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, t. y. pagrįstai priteisdamas 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt. Pagrindo mažinti šios žalos dydį atsižvelgus į nuteistojo šeiminę padėtį – nėra.

Apeliantas pripažintas kaltu dėl V. R. nužudymo, todėl privalo atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, prie kurių priskirtinos paminklo pastatymo nužudytajam išlaidos. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Byloje esančiame dokumente – 2007 m. sausio 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija JKS Nr. 00291 nurodyta, kad už paminklą, detalę, bortelius, montavimą, portretą, raidžių, ugnelės ir kryžiaus iškalimą paskaičiuota 3 750 (trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt) Lt (t. 1, b. l. 39). Tačiau iš apeliaciniam teismui papildomai pateiktų duomenų matyti, kad ant paminklo iškalti trijų asmenų vardai ir pavardės bei datos, t. y. V. G. 1937-, S. G. 1937-, V. R. 1961-2006. Teismas atsižvelgia į šias naujai paaiškėjusias aplinkybes bei vadovaujasi CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata (jog reiškiantis ieškinį asmuo turi teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą), o minėtas aplinkybes teismas vertina kaip V. G. , S. G. asmeninės laidojimo vietos pasiruošimą, tačiau su tuo susijusių išlaidų nuteistasis R. J. neprivalo atlyginti. Esant paminėtoms aplinkybėms tenkintina R. J. apeliacinio skundo dalis dėl civilinio ieškinio, sumažinant paminklo pastatymo išlaidas 2/3 dalimis (t. y. iki 1 250 (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties) Lt), nuosprendis šioje dalyje atitinkamai keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktu).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n utarė:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio.

Nukentėjusiajai S. P. G. priteisto iš nuteistojo R. J. civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti (dėl paminklo pastatymo) dydį sumažinti iki 1 250 (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt) Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.