- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-16
- Bylos Nr.
- 2-309/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- T. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2018-553/2009 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Glazūra“ ieškinį atsakovui T. G. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB ,,Glazūra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo T. G. 214 854,69 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė teismo, nepranešus atsakovui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą bei piniginių lėšų areštą ieškinio reikalavimo ribose. Nurodė, kad atsakovas, neperduodamas administratoriui įmonės kilnojamojo turto, veikė tyčia ir nesąžiningai, todėl gali taip elgtis ir ateityje: perleisti ar kitaip paslėpti savo turtą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, siekiant nepažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų ir siekiant tinkamai įvykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytas pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 20 d. nutartimi areštavo atsakovui T. G. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis bendrai 214 855,00 Lt sumai, nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo T. G. kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 214 855 Lt, leidžiant atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, pareikšto turtinio reikalavimo suma 214 854,69 Lt yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių skolininkas gali paslėpti turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims (CPK 144 str.). Be to, teismo teigimu, laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju būtinos bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apgynimui, kas sietina su viešuoju interesu. Teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas ir jų netaikymas gali pažeisti viešąjį interesą (CPK 145 str.), todėl tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Atsakovas T. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti, jog egzistuoja reali grėsmė, dėl galimo teismo sprendimo neįvykdymo ar jo įvykdymo pasunkėjimo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo tyčinį nesąžiningą elgesį, taip pat aplinkybę, jog jis ketina kokiu nors būdu pabloginti savo turtinę padėtį. Iš ieškinyje pateiktų argumentų akivaizdu, jog ieškovas nepagrindė savo samprotavimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl teismas šių samprotavimų negalėjo laikyti pakankamai įrodytais.
2. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo vertinti ar parinkta priemonė yra ekonomiškai pagrįsta. To reikalauja ne tik CPK 145 straipsnio nuostata, bet ir CPK 6 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės teismui bei CPK 17 straipsnyje įtvirtinti šalių procesinio lygiateisiškumo principai, kadangi tik tokiu būdu yra garantuojama asmens teisė į teisingą teismą. Tačiau nei teismo nutartyje nei ieškovo ieškinyje nėra argumentų, kodėl taikomos būtent nutartyje nurodomos laikinosios apsaugos priemonės ir kodėl kitokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tinkamai neužtikrintų ieškovo reikalavimų.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą spręsti nepranešus atsakovui galima tik išimtinais atvejais, kai kyla reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar padarys jį neįmanomą. Ieškovas, norėdamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas būtų sprendžiamas nepranešus atsakovui bei teismas, nusprendęs šį klausimą spręsti nepranešęs atsakovui, turėjo argumentuoti ir pagrįsti, kad egzistuoja realus CPK 148 straipsnyje numatytas pagrindas.
4. Didelė ieškinio suma pati savaime nepadidina sprendimo neįvykdymo rizikos, ši rizika turi būti vertinama atsižvelgiant į aplinkybių visumą: asmens turtinę padėtį, asmens elgesį ginčo metu, ieškovo elgesį atsakovo atžvilgiu ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau teismas šioje byloje kitų aplinkybių nevertino.
5. CPK nenumato, kad viešojo intereso buvimas pats savaime nėra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. CPK 144 straipsnio 2 dalis teismą įpareigoja būti aktyvesniu, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su viešojo intereso gynimu, tačiau aktyvesnis teismo vaidmuo nereiškia, jog jis turi atsižvelgti vien tik į viešojo intereso apsaugą, bet neatsižvelgti į kitos šalies interesus.
6. Atsakovas, kaip buvęs ieškovo darbuotojas, yra ieškovo kreditorius, turintis reikalavimo teisę į jam priklausančio ir neišmokėto darbo užmokesčio sumokėjimą. Ieškovas atsakovui yra skolingas darbo užmokestį, kuris buvo atsakovo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Atsakovo turtui pritaikytas areštas, ypač piniginių lėšų areštas, suvaržo jo teises. Atsakovas nevengė bendradarbiauti su ieškovu ir niekada nesudarė jokio pagrindo manyti, kad jis ketina sumažinti savo turtą ar jį paslėpti.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB ,,Glazūra“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi ekonomiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą bei procesinio lygiateisiškumo principais, nes adekvačiomis priemonėmis ieškovui, kaip vienai iš proceso šalių, užtikrino teisinę galimybę įgyvendinti savo teisėtus reikalavimus atgaunant iš atsakovo faktiškai pasisavintą turtą. Atsakovo motyvas, kad jis neva nevengė bendradarbiauti su ieškovu ir niekada nesudarė pagrindo manyti, kad jis ketina sumažinti savo turtą ar jį paslėpti yra prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK144 str.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Tačiau didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ypatingai atsižvelgti į šį kriterijų būtina tuomet, kai atsakovo turtas yra žymiai mažesnis už ieškinio sumą. Tada, kai yra įrodymų, jog ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę nėra didelė, tai yra kai jis paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės sumos ieškinio) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Nagrinėjamoje byloje 214 854,69 Lt sumos reikalavimas yra pareikštas fiziniam asmeniui, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tuo atveju, jeigu bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantas prie atskirojo skundo nepateikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškinio suma apeliantui nėra didelė, kurie paneigtų objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, jog teismui nebuvo arba nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo atveju atsakovui pareikštas didelės sumos reikalavimas, todėl nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, preziumuojamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas bei paneigiami apelianto motyvai, kad ieškovas neįrodė savo prašymo pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Tam, jog būtų įvykdytas teisingumas (Konstitucijos 109 str. 1 d.) ir priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų išspręstas kilęs ginčas, o vėliau šis teismo sprendimas realiai ir tinkamai įvykdytas, įstatymas nustato įvairias procesines priemones. Viena jų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Teisėjų kolegijos manymu, nutartimi teismas teisėtai ir pagrįstai taikė įstatymo nustatytus laikinus ribojimus, siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tokių ribojimų teismo procesiniu sprendimu taikymas neleidžia daryti išvados, jog nepagrįstai ar neteisėtai yra ribojamos atsakovo teisės ir interesai ar pažeidžiami interesų pusiausvyros ar teisingumo principai. Šiuo atveju pirmenybė suteikiama būsimo teismo sprendimo realiam ir tinkamam įvykdymui, tam tikra apimtimi laikinai apribojant savininkui priklausančias teises.
Atmestini apelianto argumentai, jog klausimas dėl minėtų priemonių taikymo nepagrįstai spręstas jam apie tai nepranešus. Teismas, nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, turėjo pagrindo taikyti CPK 148 straipsnio 1 dalies taisyklę ir ieškovo prašymą dėl šių priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovui. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimama rašytinio proceso tvarka, o remiantis CPK 153 straipsnio 2 dalimi rašytinio proceso atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Minėtos teisės normos suponuoja išvadą, kad apie prašymo nagrinėjimą atsakovas turi būti informuojamas, tačiau jis nėra kviečiamas į teismo posėdį ir jame nedalyvauja. Taigi realiai dėl labai trumpų terminų (trys dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, todėl pagrindinis (neskaitant šalies teisės žinoti apie prasidėjusį teisminį procesą ir pan.) informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę. Tuo remdamasi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepranešimas atsakovui apie klausimo nagrinėjimą laikinųjų priemonių taikymo atveju nedaro teismo nutarties nepagrįsta, neteisėta ir dėl to nėra neteisingai išsprendžiamas klausimas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl CPK 148 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti, nes nėra teisinio pagrindo naikinti pagrįstą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.