Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 149 str. 4 d. (dėl mažametės išžaginimo), išteisintas. Taip pat šiuo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 149 str. 4 d. (dėl padėjimo D. Š. padaryti nusikalstamą veiką), išteisintas A. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. sausio 31 d., apie 1 val., Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), užrakinęs buto duris, A. K. padedant, t. y. šiam paėmus už kojų, o D. Š. per liemenį, abu prievarta paguldė mažametę nukentėjusiąją Ž. B. , gim. (duomenys neskelbtini), ant lovos, A. K. nuavus batus bei grasinant tuoj pat panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, D. Š. užlaužė nukentėjusiajai rankas per riešus, tokiu būdu panaudojo fizinį smurtą, bei užgulęs ją savo kūnu, taip atimdamas jai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su mažamete Ž. B. prieš jos valią. D. Š. buvo kaltinamas tokiais savo veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 4 d.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad pirmiau minėtomis aplinkybėmis padėjo D. Š. išžaginti mažametę Ž. B. ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d. ir 149 str. 4 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl D. Š. ir A. K. išteisino.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde teigia, kad D. Š. ir A. K. išteisinti nepagrįstai, todėl Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p.). Teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu. Įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys.

Prokurorė teigia, kad nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylos yra specifinės. Kaltė dažnai grindžiama tik nukentėjusiosios ir kaltinamojo duotais parodymais bei specialisto ir ekspertizių išvadomis, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ypatingai kruopščiai, išsamiai, nešališkai ištirti visus byloje esančius duomenis ir juos objektyviai įvertinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji Ž. B. ikiteisminio tyrimo tyrėjai davė vienodus ir nuoseklius parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir įvykių sekos, kuriuos vėliau, dalyvaujant kaltinamajam D. Š. , patvirtino teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji Ž. B. pakeitė savo parodymus, nurodydama, jog D. Š. jos nežagino, o ji viską išsigalvojo norėdama atkeršyti. Teismas, pasak apeliantės, teisingai pripažino, kad visi nukentėjusiosios Ž. B. parodymai turi ypatingą svarbą, grindžiant kaltinimus kaltinamiesiems, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad jos parodymų nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai.

Liudytoja D. B. (nepilnametės nukentėjusiosios Ž. B. atstovė) parodė, kad ji iš pradžių nepatikėjo dukters pasakojimu dėl išžaginimo, nes pastaroji nuolat meluodavo. Tačiau vėliau, kai Ž. Ž. taip pat jai pasakė, kad Ž. B. buvo išžaginta abiejų vaikinų, liudytoja patikėjo savo dukters teiginiais ir kreipėsi į nepilnamečių reikalų inspektorę N. K. . Inspektorė patarė parašyti pareiškimą dėl išžaginimo. Apklausta teisme liudytoja N. K. patvirtino D. B. parodymus.

Pasak apeliantės, iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. turėjo problemų su dukters auklėjimu. Kai Ž. B. sukako 12 su pusę metų, ji pradėjo nuolat bėgti iš namų, susidraugavo su Ž. L. , su kuria valkatavo, negrįždavo naktimis į namus. Ž. B. tėvai tarpusavyje nesugyveno, nes tėvas gėrė, nuolat pykosi su mama ir ja. Tai, pasak prokurorės, neigiamai įtakojo nukentėjusiosios tolimesnę socialinę brandą, ką patvirtina atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kurioje nurodyta, jog Ž. B. nuo 2003 m. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su socializuotu elgesio sutrikimu. Akte nurodyta, kad nukentėjusioji pasižymi pakankamais pažintiniais gebėjimais, kad galėtų atkurti esmines įvykio aplinkybes, nėra padidėjęs jos įtaigumas ir polinkis fantazuoti.

Prokurorės teigimu, teismo padaryta išvada, kad eksperto išvadoje nėra duomenų apie nukentėjusiosios galimai patirtą psichologinę traumą, nepagrįsta, nes ekspertizės išvadoje kalbama apie sunkią psichologinę traumą. Tuo tarpu teismas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, apskritai net nebandė aiškintis šios aplinkybės ir į teismo posėdį neiškvietė ekspertizę atlikusio eksperto.

Skunde nurodoma, jog seksualinė prievarta sukelia daugelį trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių, sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą. Tai pasireiškė ir nukentėjusiajai - nenoras vykti į teismo posėdžius, pabėgimas iš teismo salės ir pan.

Teismas, pasak apeliantės, tirdamas visus byloje esančius įrodymus, balsu perskaitė liudytojos Ž. Ž. parodymus, nurodydamas, jog išnaudojo visas procesines priemones dėl jos iškvietimo į teismo posėdį. Tokie teismo veiksmai, anot prokurorės, turėtų būti vertinami kaip esminis BPK pažeidimas, nes liudytoja niekada nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teisme. Be to, teismas nepilnai išnaudojo jam suteiktas procesines teises, t. y. nepasinaudojo BPK 287 str. įtvirtinta teise atlikti bet kokį proceso veiksmą, numatytą šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose. Jeigu teismas šių veiksmų dėl kokių nors priežasčių atlikti negalėjo arba tai būtų labai apsunkinę bylos nagrinėjimą, jis galėjo pavesti atlikti šiuos veiksmus ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau to apygardos teismas nepadarė.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jei nukentėjusiajam nėra sukakę 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą, ir tik tada padaryti išvadą, kaip jis suvokė su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą, ar ne.

Anot apeliantės, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad D. Š. ir A. K. veiksmuose yra jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai, todėl jie turi būti pripažinti kaltais ir nuteisti, skiriant jiems laisvės atėmimo bausmes. Skunde nurodoma, jog išteisintųjų asmenybes charakterizuojantys duomenys neigiami: D. Š. teistas 4 kartus, o A. K. - 5 kartus, už smurtinius tyčinius nusikaltimus, jie charakterizuojami, kaip asmenys linkę vykdyti teisės pažeidimus, be to, buvo pasislėpę nuo teismo, kas leidžia daryti prielaidą, kad jie galėjo daryti įtaką nukentėjusiajai Ž. B. , kad ši pakeistų savo parodymus.

Skunde prašoma Šiaulių apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: D. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 4 d., ir paskirti jam šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose; A. K. prašoma pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., ir 149 str. 4 d. bei paskirti jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašė prokurorės skundą patenkinti, o išteisintųjų D. Š. ir A. K. gynėjos – skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas netenkintinas.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 str. 1 d.) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 str. 5 d.). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p.). Teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu. Įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tačiau išvardindama BPK reikalavimus prokurorė skunde nenurodo, kuriuos iš jų pirmosios instancijos teismas, jos manymu, pažeidė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad visus pirmiau aptartus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, bylos nagrinėjimui teisme bei nuosprendžio surašymui, pirmosios instancijos teismas įvykdė: tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juo įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, bei nuosprendyje išdėstė išsamius įrodymų įvertinimo motyvus.

Prokurorė teisi skunde teigdama, kad nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylos yra specifinės. Kaltė dažnai grindžiama tik nukentėjusiosios ir kaltinamojo (-ųjų) duotais parodymais bei specialisto ir ekspertizių išvadomis, todėl teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ypatingai kruopščiai, išsamiai, nešališkai ištirti visus byloje esančius duomenis ir juos objektyviai įvertinti. Tai pirmosios instancijos teismas ir atliko. Teismas išsamiai išanalizavo ne tik teisme ištirtus įrodymus, bet ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, juos sugretino ir įvertino jų visumą, išsamiai motyvavo kiekvieno iš jų reikšmę patvirtinant arba paneigiant bylai reikšmingas aplinkybes.

Visų kaltinimų D. Š. ir A. K. pagrindas buvo nukentėjusiosios Ž. B. , taip pat liudytojų Ž. Ž. ir Ž. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad 2005 m. sausio 30 d. vakare buvo pas pažįstamą Živilę, gyvenančią (duomenys neskelbtini) esančiame bendrabutyje. Ten buvo jos pažįstama Ž. L. , šeimininkė Živilė, o vėliau atvažiavo ir du vaikinai, kurių pravardės – „Šilius“ ir „Basas“. Visi gėrė alkoholinius gėrimus. Kai ji ruošėsi eiti į namus, D. Š. prisėdo prie jos ir neišleido, durys buvo užrakintos. D. Š. ją paguldė ant sofos, laužė jos rankas, suėmęs už plaštakų laužė riešą, ji nesipriešino. Iš jo veiksmų nukentėjusioji teigė supratusi, kad jis nori su ja lytiškai santykiauti. Tuomet kitas vaikinas (A. K. ) ištiesė sofą ir abu ją paguldė, o A. K. nuavė jai batus. Daugiau pastarasis nieko nedarė, tik stovėjo prie lango. Ji bandė atsistoti, bet D. Š. neleido, abiem rankom atsegė kelnių diržą, kelnių sagą, atitraukė užtrauktuką, numovė kelnes ir kelnaites. Ji nesipriešino, nes bijojo, pagalbos taip pat nesitikėjo. D. Š. su ja atliko normalų lytinį aktą iki galo ir spermą nuleido ant sofos. Niekas jai negrasino ir smurto nevartojo, tik laikė už rankų, o D. Š. buvo dar ir užgulęs ją pilvu (t. 1, b. l. 16-17).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Ž. Ž. iš dalies patvirtino pirmiau minėtus nukentėjusiosios parodymus, teigdama, kad tą vakarą nukentėjusioji flirtavo su D. Š. , sėdėjo jam ant kelių, bučiavosi, juokėsi. Vėliau D. Š. paguldė nukentėjusiąją ant sofos, pats atsigulė ant jos ir ėmė ją bučiuoti į lūpas ir kaklą. Abu buvo apsirengę ir nenusirenginėjo. Liudytoja teigė mačiusi, kad Ž. B. bučiuojasi su D. Š. , bet vėliau ji pradėjo jį nuo savęs stumti ir paprašė, kad Ž. Ž. padėtų jai atsistoti. Tačiau po kiek laiko D. Š. pats atsitraukė nuo nukentėjusiosios ir jie abu atsistojo. Vėliau nukentėjusioji su D. Š. vėl atsigulė į lovą, tačiau jie tik šnekėjosi, abu buvo su viršutiniais drabužiais. Po maždaug 15 minučių jų pokalbio, liudytoja, būdama nusisukusi į langą, išgirdo ritmingą lovos girgždesį ir suprato, kad nukentėjusioji mylisi su D. Š. . Ž. B. nešaukė, nesipriešino, o tik giliai iš malonumo alsavo. Po to D. Š. uždegė kambaryje šviesą ir liudytoja pastebėjo, kad jis buvo su kelnėmis ir kitais viršutiniais rūbais, o nukentėjusioji tuo momentu movėsi kelnes, bet kitus viršutinius rūbus buvo apsirengusi. Apie kokius nors prievartinius A. K. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu liudytoja nieko nenurodė (t. 1, b. l. 25-26).

Kita įvykio metu kambaryje buvusi liudytoja Ž. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė taip pat mačiusi, kad Ž. B. sėdėjo D. Š. ant kelių, su juo flirtavo. Po to D. Š. paklausė Ž. Ž. ar neišsiskleidžia sofa, o pastarajai atsakius, kad išsiskleidžia, išteisintasis išskleidė vieną iš dviejų kambaryje buvusių sofų. Liudytoja teigė mačiusi, kaip nukentėjusioji ant išskleistos sofos glamonėjosi ir bučiavosi su D. Š. . Anot liudytojos, niekas jokios prievartos Ž. B. atžvilgiu nenaudojo, jai negrasino, ji nešaukė, nesipriešino. Po kiek laiko liudytoja išgirdo garsus, panašius į mylėjimąsi ir suprato, kad D. Š. mylisi su Ž. B. . Nukentėjusioji pagalbos nešaukė, jokių pasipriešinimo garsų liudytoja negirdėjo ir suprato, kad nukentėjusioji norėjo su D. Š. mylėtis (t. 1, b. l. 32-33).

Taigi, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir šie duomenys, kurie faktiškai yra vieninteliai išteisintuosius kaltinantys duomenys, neįrodo kaltinimų A. K. , jog jis, nuavė batus bei grasino tuoj pat panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, ir taip padėjo D. Š. išžaginti mažametę Ž. B. . Jie nepatvirtina ir nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad prieš ją prievartą naudojo ir D. Š. . Iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, galima daryti prielaidą, kad jei nukentėjusioji lytiškai ir santykiavo su D. Š. , tai ji tai darė savo noru, niekieno neverčiama.

Tačiau šiuos pirmiau aptartus nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, būtų galima pripažinti patikimai patvirtinančiais kaltinimus D. Š. išžaginus Ž. B. , jei nukentėjusioji bei liudytojos analogiškus bei nuoseklius parodymus būtų davusios ir pirmosios instancijos teisme, taip pat, jei juos patvirtintų kiti byloje surinkti duomenys. Tačiau taip šiuo atveju nėra.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, nukentėjusioji iš esmės pakeitė savo parodymus, teigdama, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui ji davė melagingus parodymus, norėdama atkeršyti Ž. L. , kuri draugavo su vienu vaikinu, su kuriuo po to išsiskyrė ir tada su juo draugauti pradėjo nukentėjusioji. Todėl abi ir susipyko, pradėjo viena kitai keršyti.

Apygardos teisme nukentėjusioji parodė, kad pas Ž. Ž. namuose buvo ir Ž. L. , A. K. bei D. Š. . Jie visi sėdėjo kambaryje ir gėrė sidrą. Ji buvo atsisėdusi D. Š. ant kelių, jie kelis kartus pasibučiavo. Po to ji išėjo namo. Kai parėjo namo, buvo labai vėlu, todėl mamai papasakojo, kad ją išprievartavo, nors iš tiesų nieko neįvyko. Kambaryje buvo dvi neišskleistos sofos. Paryčiais visi išsiskirstė iš Ž. Ž. buto. Kambario durys nebuvo užrakintos. Ant sofos prie Ž. L. sėdėjo A. K., o kitoje pusėje sėdėjo ji, D. Š. ir Ž. Ž. . Su A. K. nukentėjusioji tik kalbėjosi, jis prie jos net nebuvo priėjęs. Būdama pas Ž. Ž. ji kartą paskambino mamai. Sakė, kad yra šokiuose „Neopolyje“, nes dar norėjo pabūti pas Ž. Ž. .

Liudytoja Ž. L. pirmosios instancijos teisme taip pat pakeitė savo parodymus, teigdama, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti jos parodymai surašyti neteisingai. Ji teisme parodė, kad buvo pas pažįstamą Ž. Ž. , kuri už ją vyresnė. To momento, kada vaikinai atėjo pas Ž. Ž. ji neatsimena. Ž. B. atėjo pati. Jie visi sėdėjo, gėrė, kalbėjosi. Vaikinų vardų nežinojo, vadino juos pravardėmis – „Šilius“ ir „Basas“. Visi sėdėjo be striukių, kiek prisimena, su batais. Gėrė sidrą. Po to visi išsiskirstė namo. Kambaryje buvo dvi sofos. Ž. B. sėdėjo šalia jos. Jokių konfliktų nebuvo. Taip pat ji teigė tikrai nemačiusi, kad Ž. B. su D. Š. būtų mylėjęsi, nurodė tik kad jie galbūt bučiavosi, buvo apsikabinę. Liudytoja teigė, kad Ž. B. visą laiką buvo linksma, kad ji būtų prievartajauma nematė. Po kiek laiko visi išsiskirstė.

Liudytojos Ž. Ž. apskritai pirmosios instancijos teisme apklausti nepavyko. Iš bylos duomenų matyti, kad į posėdžius Ž. Ž. buvo šaukiama, tačiau neatvykdavo, vėliau teismas priėmė nutartį šią liudytoją atvesdinti į teismo posėdį, tačiau to padaryta nebuvo, nes jos policijos pareigūnai nurodytoje gyvenamojoje vietoje nesurado. Dar kartą nusiuntus šaukimą, gautas pranešimas, kad Ž. Ž. nurodytu adresu negyvena. Teismas ėmėsi priemonių nustatyti kitą galimą šios liudytojos gyvenamąją vietą. Nustačius naują adresą liudytojai vėl buvo išsiųstas šaukimas ir ji atvyko į teismo posėdį, tačiau ji nebuvo apklausta, nes posėdyje nedalyvavo tuo metu paieškomas kaltinamasis D. Š. . Dar vėliau, iškviesti jos į posėdį nebepavyko, nes buvo gauta informacija, kad Ž. Ž. išvyko į Angliją. Taigi, priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad teisme būtų apklausta liudytoja Ž. Ž. , tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog dėl to, kad liudytoja nebuvo apklausta teismo posėdyje, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nepagrįstas.

Skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad teismas nepilnai išnaudojo jam suteiktas procesines teises, t. y. nepasinaudojo BPK 287 str. įtvirtinta teise atlikti bet kokį proceso veiksmą, numatytą šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose. Prokurorė savo skunde nenurodo, kokį dar konkretų procesinį veiksmą (veiksmus), teismas galėjo atlikti be jau atliktų (šaukimas į posėdį, atvesdinimas, gyvenamosios vietos nustatymas), kad apklaustų teismo posėdyje minėtą liudytoją. Liudytoją iškviesti ir apklausti taip pat bandyta ir apeliacinės instancijos teisme. Teismas gavo informaciją, kad žinomu adresu liudytoja Ž. Ž. negyvena, nes yra išvykusi į Angliją. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad buvo išnaudotos visos įmanomos priemonės, kad liudytoja Ž. Ž. būtų apklausta teismo posėdyje, tačiau to dėl objektyvių priežasčių padaryti nebuvo galimybės.

Teismas gali remtis tik teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, o kalbant apie nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymus - tik teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais jų parodymais. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui duoti parodymai gali būti panaudoti tik tikrinant teisme ar ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus.

Nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji teigia buvusi išprievartauta D. Š. , padedant A. K. , duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau pirmosios instancijos teisme, kaip minėta, šiuos savo parodymus ji paneigė, tvirtindama sąmoningai apkalbėjusi išteisintuosius. Liudytojų Ž. Ž. ir Ž. L. parodymai, iš dalies patvirtinantys pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl lytinių santykių su D. Š. , duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Jais pasinaudojant galima patikrinti teisme šių liudytojų duotus parodymus. Tačiau viena iš jų – Ž. Ž. teismo posėdyje dėl objektyvių priežasčių neapklaustą, o kita – Ž. L. , kaip minėta, paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teigė, kad jokių prievartos veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu ji nematė. Taip pat ji patvirtino nemačiusi ir to, kad D. Š. būtų lytiškai santykiavęs su Ž. B. .

Taigi, atlikus nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų analizę, aiškėja, kad iš jų vienintelis įrodymų šaltinis, kuriame yra D. Š. ir A. K. kaltinančių duomenų ir kuriuo teismas galėtų remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, yra nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau, kaip minėta, ir jais besąlygiškai negalima remtis, nes teisme nukentėjusioji šiuos savo parodymus paneigė. Taigi, nenuoseklūs nukentėjusiosios parodymai nėra pakankamai patikimas įrodymų šaltinis ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, juolab, kad abu išteisintieji, tiek A. K. , tiek ir D. Š. , nuo pat bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, neigdami savo kaltę. Todėl apygardos teismas išsamiai analizavo ir vertino ne tik nukentėjusiosios parodymų keitimo priežastis, bet ir kitus byloje surinktus duomenis, gretindamas juos tiek tarpusavyje, tiek ir su nukentėjusiosios parodymais. Teismas, atlikęs šį išsamų įrodymų vertinima, padarė išvadą, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina D. Š. ir A. K. kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Tokio pobūdžio byloje, kaip ši, kai pagrindinis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimą, yra nukentėjusiosios parodymai, o ypač, kai šie parodymai, kaip šiuo atveju, dar ir nenuoseklūs, svarbų vaidmenį vaidina objektyvios kilmės įrodymai, t. y. teismo medicinos specialistų išvados apie mergystės plėvės pažeidimą ar kitus prievartos požymius nukentėjusiosios kūne, pėdsakų fiksavimas ant nukentėjusiosios ir kaltinamųjų rūbų, daiktų, su kuriais buvo kontaktuota įvykio metu, ir pan. Šioje byloje tokie duomenys arba nebuvo gauti, arba nepatvirtina D. Š. ir A. K. pateiktų kaltinimų.

Nei daiktų ir dokumentų pateikimo ir apžiūros protokoluose (t. 1, b. l. 36-37), nei specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 40-41), jokios informacijos apie nusikaltimą, kuriuo kaltinami D. Š. ir A. K. , nėra. Pažymėtina, kad juose užfiksuoti duomenys labiau paneigia, nei patvirtina kaltinime nurodytas įvykio aplinkybes. Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusiosios džinsinės kelnės, diržas ir kelnaitės nepažeisti, t. y. jokių prievartos prieš nukentėjusiąją požymių nėra. Nors nukentėjusioji teigė, kad D. Š. baigęs lytinį aktą spermą nuleido ant lovos, tačiau nei lovos užtiesalas, nei kiti objektai iš įvykio vietos paimti tyrimui nebuvo, todėl dar ikiteisminio tyrimo metu padarytos taktinės tyrimo klaidos nulėmė tai, jog dar bylos tyrimo metu galutinai buvo prarasta galimybė patikrinti mažametės nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, o kartu – gauti ir D. Š. kaltę patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų. Buto gyventoja liudytoja Ž. Ž. patvirtino, kad po įvykio lovos apklotą išplovė, todėl jis papildomai nebuvo tiriamas, spermos pėdsakai ant jo ieškomi taip pat nebuvo. Pirmiau minėtoje specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad jokių smurto ar žaginimo (prievartinio lytinio akto) žymių ant nukentėjusiosios kūno nerasta, mergystės plėvė pažeista, tačiau joje yra seni pažeidimai, todėl nustatyti jų padarymo laiko nėra galimybės (nukentėjusioji pati pripažino ir anksčiau prieš įvykį turėjusi lytinių santykių su vyrais).

Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad vienas iš kaltinimus patvirtinančių įrodymų šioje byloje yra teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (t. 1, b. l. 62-64). Anot prokurorės, šiose išvadose konstatuota, kad Ž. B. dėl įvykio patyrė sunkią psichologinę traumą. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo skundo teiginiu. Minimoje ekspertizės išvadoje tokių duomenų nėra. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė apygardos teismas, šios ekspertizės išvados 7 punkte vienareikšmiškai konstatuota, kad duomenų, jog įtariamojo veiksmai būtų padarę sunkią psichologinę traumą Ž. B. , nėra. Tai, kad nukentėjusioji visą laiką įvykio metu jautėsi gerai, nebuvo išsigandusi ar sutrikusi, nesijautė nuskriausta, patvirtina liudytojų Ž. Ž. ir Ž. L. duoti parodymai apie tai, kad nukentėjusioji tą vakarą juokėsi, flirtavo su D. Š. , buvo geros nuotaikos. Nors aptariamoje ekspertizės išvadoje nurodyta, kad Ž. B. nuosekliai pasakoja patirtos prievartos aplinkybes, tačiau, kaip minėta, tokias įvykio aplinkybes (jos išžaginimą) pati nukentėjusioji paneigė pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Teismas, kaip minėta, gan išsamiai pasisakė ir dėl to, kaip jis vertina nukentėjusiosios parodymų keitimo motyvus – kerštą Ž. L. bei norą pasiteisinti prieš mamą. Pasak pirmosios instancijos teismo, šie motyvai visiškai įtikinami ir galimi. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria apygardos teismui ir šiuo atveju. Be to, vertinant nukentėjusiosios parodymų pakeitimo motyvus ir jų pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, jog norėjo atkeršyti Ž. L. , todėl apkaltino ją išprievartavimo organizavimu (t. 3, b. l. 36). Šiuos nukentėjusiosios teiginius iš dalies patvirtina pirmiau aptaros ekspertizės išvados duomenys. Jos tiriamojoje dalyje nurodyta, kad psichologinės apžiūros metu nukentėjusioji nurodė, kad prievarta jos atžvilgiu, buvo suplanuota iš anksto (t. 1, b. l. 63). Taigi, nukentėjusiosios nurodyta parodymų keitimo priežastis visiškai įtikinama ir įmanoma.

Dėl kitų byloje esančių įrodymų (nukentėjusiosios atstovės D. B. , liudytojos N. K. parodymų, akistatų protokolų, asmens atpažinimo protokolų) informatyvumo ir liečiamumo pirmosios instancijos teismas taip pat gan išsamiai pasisakė. Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadoms, jog jie neįrodo jokių svarbių nusikaltimo įvykio aplinkybių. Vieni iš šių įrodymų yra išvestiniai ir nepakankamai informatyvūs, todėl jais kaltinimo grįsti negalima (nukentėjusiosios atstovės D. B. , liudytojos N. K. parodymai), kiti (parodymai atpažinti) patvirtina tik tas faktines aplinkybes, kurios ir taip teismui nekelia abejonių (abiejų išteisintųjų buvimo bute faktą).

Galiausiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad patys D. Š. ir A. K. , kaip minėta, viso bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė jiems pareikštus kaltinimus, savo kaltės nepripažino visiškai ir davė nuoseklius bei vienodus parodymus. Be to, išteisintųjų parodymus iš esmės patvirtina ir kiti bylos duomenys – liudytojų Ž. L. parodymai teisme, taip pat nukentėjusiosios Ž. B. . parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu.

D. Š. buvo kaltinamas mažametės Ž. B. išžaginimu. Jam buvo inkriminuoti tokie nusikalstami veiksmai: A. K. padedant, t. y. šiam paėmus už kojų, o D. Š. suėmė nukentėjusiąją per liemenį, abu prievarta paguldė ją ant lovos, A. K. nuavus batus bei grasinant tuoj pat panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, D. Š. užlaužė nukentėjusiajai rankas per riešus, tokiu būdu panaudojo fizinį smurtą, bei užgulęs ją savo kūnu, taip atimdamas jai galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su mažamete Ž. B. prieš jos valią. Byloje surinktais duomenimis neįrodyta, kad išteisintasis D. Š. atliko tokius nusikalstamus veikmus. Kaip matyti iš pirmiau aptartų bylos įrodymų, joje nepakanka duomenų, įrodančių, kad D. Š. atliko su nukentėjusiąja prievartinį lytinį aktą. Subjektyvios kilmės kaltinantys įrodymai (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu) yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina tų pačių asmenų parodymai duoti teisme bei objektyviosios kilmės įrodymai (specialistų ir ekspertizės išvados, daiktų apžiūros protokolai). Iš bylos duomenų galima daryti tik tikėtiną prielaidą, kad D. Š. glamonėjo nukentėjusiąją, su ja bučiavosi, tačiau to nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, be to, tokie veiksmai neatitiktų jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 4 d., sudėties. Tuo tarpu kiti D. Š. inkriminuoti nusikaltami veiksmai (fizines ir psichinės prievartos panaudojimas) apskritai nurodyti tik pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose ir jų nepatirtina daugiau jokie kiti bylos duomenys.

A. K. buvo kaltintas padėjęs D. Š. išžaginti mažametę Ž. B. . Jam buvo inkriminuoti tokie, kaip padėjėjo veiksmai: paėmimas nukentėjusiajai už kojų, batų jai nuavimas bei grasinimas tuoj pat panaudoti prieš ją fizinį smurtą. Tačiau byloje surinktais duomenimis tokie išteisintojo nusikalstami veiksmai neįrodyti. Net ir pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjui duotuose parodymuose nenurodė, kad A. K. būtų grasinęs jai panaudoti smurtą. Nukentėjusioji teigė, kad jis tik nuavė jai batus, bet daugiau nieko nedarė, tik stovėjo prie lango. Tačiau ir šiuos savo parodymus teisme nukentėjusioji paneigė, teigdama, kad seksualinės prievartos nei iš D. Š. , nei iš A. K. pusės ji nepatyrė. Kituose bylos įrodymų šaltiniuose nėra užfiksuota duomenų, patvirtinančių, kad A. K. atliko jam inkriminuotus veiksmus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą” teismams išaikinta, kad ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nusikalstamą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, įrodančių kaltinamųjų kaltę dėl mažametės Ž. B. išžaginimo, o esamas abejones, nepavykus jų pašalinti, aiš­ki­no kal­ti­na­ųjų nau­dai ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą atmesti.