- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-13
- Bylos Nr.
- eI2-3925-644/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06070-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- M. A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-10-21 sprendimą Nr. 24S235024 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju jis sudarė darbo sutartį su UAB „Transimeka“ ir Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025-10-06. Tačiau ginčijamu sprendimu šis leidimas buvo panaikintas konstatavus, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis nesudaryta. Migracijos departamentas sprendime nurodė, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties nesudarė ir jokiose kitose įmonėse asmuo nedirba.
Pareiškėjas pažymėjo, jog su bendrove buvo sutarta, kad jam bus mokama minimali mėnesinė alga, taip pat buvo nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą ir dirbti, tačiau darbdavys, neturėdamas teisinio pagrindo, vienašališkai nutraukė darbo sutartį. Pareiškėjas bendrovėje nedirbo ne dėl savo kaltės, bet dėl to, kad atsakovas nutraukė darbo sutartį. Šios aplinkybės nepriklauso nuo pareiškėjo valios.
Tvirtino, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Asmeniui turi būti žinomos sprendimo priėmimą nulėmusios aplinkybės. Sprendimas prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo principams, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Transimeka“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023-11-16 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025-12-11.
Pažymėjo, kad Migracijos departamentas atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse jis nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dirbo pagrindu, o darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tai, kad asmuo neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Pažymėjo, kad sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pakistano pilietis M. A. K. 2023-11-15 pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Užsienietis prašyme nurodė darbdavį – UAB „Transimeka“, buveinės adresas: M. A. K., profesija – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas.
UAB „Transimeka“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma Pakistano piliečio M. A. K. įdarbinimo data – 2023-12-15.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023-12-11 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760316389, kuris galiojo iki 2025-12-11.
Migracijos departamentui patikrinus duomenis apie pareiškėjo darbą buvo nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024-10-21 sprendimu Nr. 24S235024 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760316389. Sprendime pažymėjo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis nesudaryta. Nurodė, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo nedirba.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar, kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, kad darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau darbdavys vienašališkai šią sutartį nutraukė, taigi pareiškėjas nedirbo dėl darbdavio kaltės.
Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas UAB „Transimeka“ nebuvo pradėjęs dirbti, pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje nėra duomenų prie pareiškėjo įdarbinimą ar mokėtą darbo užmokestį. Be to, bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2023-12-15, tačiau ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo.
Kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo pradėjęs dirbti, teismo vertinimu, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą panaikinti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto (leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti) pagrindu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai sprendime konstatavo, kad kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės, darbo sutartis nesudaryta.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, be to, kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės, t. y. buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo, bet dėl darbdavio kaltės. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos įpareigoja užsienietį informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, lyginant su tomis, kurios egzistavo išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie pasikeitusias aplinkybes dėl nesudarytos darbo sutarties, Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024-10-21 sprendimą Nr. 24S235024, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. K. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.