Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-548-175/08

2.4.6.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai adv. Albinai Cirulienei, nuteistajam R. M. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. .

Iš R. M. priteista 1345,20 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos padarytai materialinei žalai atlyginti.

Iš R. M. priteista 15000 Lt nukentėjusiajam S. D. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. apie 18.00 val. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios degalinės teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia koja įspyrė vieną smūgį S. D. į galvą, tuo padarė nukentėjusiajam S. D. skeveldrinį įspaustinį kairio smilkinkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo virš kairės smilkininės skilties, kraują kairėje būgninėje ertmėje, poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje, taip sukėlė S. D. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Liudytoja A. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2007-08-16 parodė „ kviečiau S. namo, jis pasisuko į mane, pamačiau kaip vienas iš vaikinų, jo pavardės nežinau, spyrė vieną smūgį į galvą, Saulius nuo smūgio nukrito ant žemės", apklausiama teisme, ji davė nenuoseklius parodymus, aiškindama, kad sugyventinis S. D. nukrito ant betoninės degalinės aikštelės dangos nuo smūgio koja į galvą, tačiau kas sudavė smūgį nematė, kaltinamasis mušė sugyventinį ranka, o ar mušė koja nežino, smūgį koja sudavė vienas iš dviejų greta stovėjusių vaikinų, sugyventinis ir spyręs asmuo stovėjo vienas prieš kitą, kad spirtų kaltinamasis, nematė. Liudytojai T. M. , R. M. (identiškas nuteistojo dvynys) parodė, kad buvo įvykio vietoje S. D. sužalojimo metu, tačiau nematė, kas ir į kokias kūno vietas jam sudavė smūgius, nes patys konfliktavo su kitais buvusiais aikštelėje neblaiviais vaikinais.

Teismas, vertindamas nukentėjusiojo S. D. , liudytojų L. M. , A. T. , A. K. parodymus, kurie iš esmės yra skirtingi, nuosprendyje nenurodė, kuriuos jų parodymus laiko teisingais, kuriuos atmeta, neatkreipė reikiamo dėmesio į S. D. , A. K. parodymų nenuoseklumus ir neatitikimą tarpusavyje, jų neaptarė. Prieštaravimai tarp nuteistojo, liudytojų L. M. , A. T. parodymų iš vienos pusės ir S. D. , A. K. parodymų iš kitos pusės yra nepanaikinti, todėl jie turi būti aiškinami R. M. naudai. Pasak apelianto, jo aiškinimas, kad jis nespyrė koja S. D. , tik jį stumtelėjo suduodamas rankos delnu į kairį skruostą, byloje esančiais įrodymais yra nepaneigtas.

Nagrinėjant bylą teisme, neišaiškintas S. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmas. S. D. parodo, kad smūgis į kairį smilkinį jam buvo suduotas iš nugaros ir todėl jis nematė smūgį sudavusio asmens. Jo sugyventinė A. K. , apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad smūgis buvo suduotas koja. Teismas šių asmenų parodymus laikė teisingais, nepaisant tos aplinkybės, kad jie keitė parodymus ir nenurodė parodymų keitimo priežasties. Šie parodymai yra nelogiški, neatitinka tikrovės,- suduodant koja smūgį iš nugaros, neįmanoma pataikyti į kairį smilkinį. A. K. parodymai teisme, kur ji tvirtino, kad nuteistasis tik stumtelėjo S. D. į kairį skruostą, koja jam nespyrė, yra teisingi, nes atitinka nuteistojo bei liudytojų L. M. , A. T. parodymams. Be to, teismas, vertindamas S. D. parodymus, spręsdamas jų teisingumo ir patikimumo klausimą, privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų ir dėlto galėjo klysti, duoti netikslius parodymus apie jam padarytų sužalojimų aplinkybes. Pagal S. D. stovėjimo vietą aikštelėje už degalinės, kuri buvo nustatyta tikrinant jo parodymus įvykio vietoje, jeigu jam būtų spirta koja į kairį smilkinį, pagal logišką seką jis turėjo kristi ant žolės, o ne ant betono dangos.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad S. D. konstatuota sunki galvos smegenų trauma. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių formos, dydžio skaičiaus bei kitų fizinių savybių tiksliau detalizuoti negalima, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Apklaustas teisme teismo medicinos specialistas S. M. parodė, kad nustatyti, ar judantis daiktas kontaktavo su judančia galva, ar fiksuotas daiktas su judančia galva, negalima. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad S. M. parodė, jog S. D. pats krisdamas susižaloti negalėjo, nes tokių parodymų specialistas S. M. nedavė. Pasak apelianto, teiginys teismo nuosprendyje „įvykio dieną smurtas buvo pavartotas prieš visus „svetimus" (duomenys neskelbtini) gyventojams asmenis, todėl teigimas, kad nukentėjusysis buvo tik pastumtas į veidą, vertinamas kritiškai" įrodomosios reikšmės neturi. Nepaneigta, kad S. D. galėjo būti sunkiai sužalotas kito asmens ir kitomis aplinkybėmis, kadangi įvykio metu konfliktavo tarpusavyje grupė žmonių, kurie vartojo fizinį smurtą vienas kito atžvilgiu. Kadangi pas S. D. sužalojimų kairio skruosto srityje nekonstatuota, R. M. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Skunde nuteistasis teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad R. M. teisiamas pirmą kartą, nebaustas administracine tvarka, darbe charakterizuojamas teigiamai, vienas išlaiko du nepilnamečius vaikus, padeda neįgaliai motinai. S. D. į skruostą sudavė todėl, kad šis agresyviai nusiteikęs artinosi link jo ir galvojo, kad gali jam suduoti.

Teismas, priteisdamas 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimą S. D. , neatsižvelgė į R. M. turtinę padėtį, į tai, kad turto jis neturi, uždarbis yra minimalus, iš jo vienas išlaiko dvi nepilnametes dukras. S. D. nepateikė teismui duomenų apie liekamuosius reiškinius dėl patirto sužalojimo, jis šiuo metu dirba. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu jis būtų gydomas ar turėtų išlaidų dėl medicininių procedūrų ir kt. Laikytina, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo skunde nėra nurodyti argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, tačiau teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Teismo nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtu nuosprendis yra laikomas tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Pa­grįs­tu nuosprendis laikomas, kai ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nusikals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo, pa­ski­ria­mos baus­mės ir ki­tų nuospren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įvertintais įro­dy­mais. Nuosprendyje privaloma ne tik išvardinti įrodymų šaltinius, bet ir pateikti byloje surinktų įrodymų analizę, jų vertinimą, nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį ir jais grįsti savo išvadas. Vertinant įrodymus, atsižvelgiama į visas aplinkybes ir vadovaujamasi tuo, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nuostatas, taip pat turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.

BPK 305 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti reikalavimai aprašomajai nuosprendžio daliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4. punkte išaiškinta, kad motyvuojamoje nuosprendžio dalyje teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Ten pat nurodyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Pagal BPK 301 straipsnio nuostatas teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies normos reikalauja apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai. Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 20 straipsnyje numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, kolegijai kyla pagrįstų abejonių nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu. Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 24 d. nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Sulyginus Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 24 d. nuosprendyje aprašytus liudytojų, nukentėjusiojo parodymus su kaltinamajame akte aprašytais šių asmenų parodymais matyti, kad iš esmės jų aprašymas yra analogiškas, skiriasi tik labai nežymiai. Kad tam tikri liudytojų parodymai buvo perkelti į nuosprendį iš kaltinamojo akto patvirtina tos pačios gramatinės klaidos tiek nuosprendyje, tiek kaltinamajame akte (pvz., frazė „vėliau atėjo tą patį moteris“, pavardė „Laurinaičius“). Taip pat pažymėtina ir tai, kad sulyginus nuosprendyje išdėstytus kai kuriuos parodymus su teismo posėdžio protokole užfiksuotais parodymais, matyti, jog jie skiriasi, t.y. nuosprendyje aprašyti parodymai savo turiniu nesutampa su protokole užfiksuotais parodymais, nuosprendyje minimos kai kurios aplinkybės, teismo posėdžio protokole buvo nurodytos visai kitaip arba išvis nenurodytos.

Nuosprendyje nurodyta, jog „apklausta teisme liudytoja A. K. parodė, kad...2007-08-10 apie 18 val. konfliktas vyko netoli konteinerių už degalinės pastato. Matė, kad prie sugyventinio stovėjo keli vaikinai iš jų pažįsta tik T., kuris stovėjo netoli savo automobilio, o šalia jo stovėjo T. M. . Tuomet vyko tik žodinis konfliktas, niekas nesistumdė. Ji pakvietė S. D. namo, jis atsisukęs, pradėjo su ja kalbėti, tuomet vienas iš vaikinų, kurio pavardės nežino, pravarde „L.“ spyrė S. D. vieną smūgį koja į galvą, nuo ko S. D. nukrito ant žemės. Ji išsigandusi pribėgo ir vieną iš vaikinų pastūmė toliau nuo S. D. , paskui kitą. T. pribėgęs prie jos, spyrė jai koja į veidą, pataikė į kairį skruostą, po ko ji nubėgo į degalinę kviesti medikų ir policijos. Parduotuvės pardavėja tai daryti atsisakė. Kai ji sugrįžo prie S. D. , jis vis dar gulėjo ant žemės, ji bandė ieškoti jo mobilaus ryšio telefono, kad galėtų paskambinti, tačiau vaikinai neleido jai prieiti prie S. D. , atstūminėjo ją rankomis...“. Kaltinamajame akte nurodyti liudytojos A. K. parodymai yra identiški nuosprendyje užfiksuotiems minėtos liudytojos parodymams, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą, kad R. M. spirdamas S. D. iš kojos į galvą, sunkiai sutrikdė jam sveikatą. Tuo tarpu teismo posėdžio protokole užfiksuoti A. K. parodymai apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes yra skirtingi nuosprendyje nurodytiems jos parodymams. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad atėjusi į degalinę ji išgirdo triukšmą. Jos sugyventinis S. D. ginčijosi su jai nepažįstamais asmenimis. Konflikto, vykusio už degalinės, metu ten buvo 3-4 žmonės:. T. M. , jaunesnysis T. stovėjo, šiek toliau broliai M., kitų ji nepažinojo. Jos sugyventiniui S. D. buvo spirta į galvą, nuo ko jis nukrito. Tačiau liudytoja negalėjo tiksliai pasakyti, kad būtent R. M. („L.“) spyrė S. D. , kadangi broliai M. labai panašūs, jai sunku juos atskirti. Ji tik matė, jog buvo smūgis koja, po ko S. D. parkrito. Be to, liudytoja parodė, kad ji matė, jog nukentėjusiajam R. M. sudavė ranka. Ji taip pat parodė, kad broliai M. ir S. D. stovėjo vienas prieš kitą, tačiau smūgio metu S. D. buvo pasisukęs į A. K. . Liudytoja parodė, kad ji norėjo paimti iš S. D. telefoną ir iškviesti policiją, bet jai niekas neleido prieiti prie sugyventinio, jaunesnysis T. spyrė jai iš kojos į akį, todėl ji nuėjo į degalinę norėdama iškviesti policiją ir greitąją pagalbą. Šie liudytojos parodymai nuosprendyje nėra užfiksuoti, o teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje nebuvo pagarsinti. Taip buvo iš esmės pažeistas BPK 301 straipsnis, kuriame nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuosprendyje pateikiami iš kaltinamojo akto nukopijuoti ir liudytojos V. B. parodymai, kurie šiek tiek skiriasi nuo teismo posėdžio protokole esančių liudytojos parodymų. Teismo posėdžio metu ji parodė, kad pats S. D. su draugu priėjo prie lauke buvusios kompanijos. Tuo tarpu nuosprendyje tai yra neužfiksuota. Ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės ji taip pat neminėjo.

Panašių tiesioginių ar beveik tiesioginių kaltinamojo akto dalių perkėlimo į nuosprendį atvejų, neatitinkančių teismo posėdžio metu gautų duomenų turinio, yra ir daugiau.

Teisingi nuteistojo skundo argumentai, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog apklaustas teisme specialistas S. M. parodė, kad nukentėjęs S. D. susižaloti pats krisdamas negalėjo, kadangi tokių parodymų specialistas S. M. nedavė, kad neišaiškintas S. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmas.

Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismas tik formaliai atliko įrodymų tyrimą, iš esmės rėmėsi tik kaltinamajame akte užfiksuotais duomenimis, t. y. tik ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis arba duomenimis, kurie išvis neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad teismas nuosprendyje privalo ne tik išvardinti įrodymų šaltinius, bet turi pateikti byloje surinktų įrodymų analizę, jų vertinimą, nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį ir jais grįsti savo išvadas, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas turi nurodyti kuriuos įrodymus pripažįsta teisingais, o kuriuos atmeta ir kodėl. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik R. M. kaltinančius įrodymus, ir neatlikdamas R. M. teisinančių įrodymų analizės, turėjo išankstinę nuomonę, buvo šališkas.

Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, nurodė, kad remiasi nuosekliais nukentėjusiojo, liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies kaltinamojo R. M. parodymais. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino liudytojų L. M. , A. T. parodymų, nepašalino prieštaravimų, esančių tarp nurodytų asmenų parodymų, o svarbiausia, darydamas išvadą dėl R. M. kaltės rėmėsi liudytojos A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie net nebuvo pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymais galima patikrinti tik kitus byloje esančius įrodymus, o ne jais remiantis pripažinti asmenį kaltu. Be to, šie parodymai turi būti pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta.

Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir kurių apeliacinės instancijos teisme negalima ištaisyti. Priimtas nuosprendis laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl yra naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas, taisydamas aptartus pažeidimus, iš esmės bylą nagrinėtų iš naujo ir turėtų atlikti veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti pirmosios instancijos teismas, t. y. apeliacinės instancijos teismas atliktų pirmosios instancijos teismo pareigą. Tokiu atveju proceso dalyviams, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, būtų palikta galimybė teismo sprendimą tikrinti tik teisės taikymo aspektu, užkertant jiems kelią tokį sprendimą tikrinti faktų nustatymo klausimu. Atsižvelgiant į išdėstytą, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas skunde ginčija nuosprendyje padarytas išvadas dėl įrodymų pakankamumo, kaltės klausimų bei teismo išvadų atitikimą faktinėms byloms aplinkybėms. Tačiau kolegija pripažindama, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir naikindama jį dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenagrinėja. Visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutar i a:

panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Jonavos rajono apylinkės teismui.