Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-05-08 · Civilinė byla Nr. 2A-440-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-08
Bylos Nr.
2A-440-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Egidijus Žironas
Ieškovas
UAB „Vilniaus ūkas“
Atsakovas
A. S.
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-440/2008Procesinio sprendimo kategorijos 43.2; 121.15; 121.18; 121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės, Egidijaus Žirono,sekretoriaujant Loretai Jasiulionienei,dalyvaujant ieškovo atstovui K. K. , direktorei J. K. ,atsakovo atstovui adv. Zenonui Naus,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ ieškinį atsakovui A. S.dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus ūkas“ 2007-01-18 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo A.S. 82006,71 Lt dydžio kasos likutį, 5 procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 1996 metų iki 2000-07-26 dirbo pas ieškovą UAB „Vilniaus ūkas“ direktoriaus ir kasininko pareigose, nuo 2000-07-26 iki atleidimo iš darbo - komercijos direktoriaus pareigose. 2000-07-28 kasininku įmonėje buvo paskirtas kitas asmuo – naujai išrinkta įmonės vadovė J. K. Atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas ir kasininkas, pagal perdavimo-priėmimo aktą turėjo perduoti naujai išrinktam įmonės administracijos vadovui visus įmonės dokumentus, visą turtą, taip pat ir pinigines lėšas kasoje, tačiau atsakovas bendrovės kasoje buvusių pinigų neperdavė. Pagal įrašus kasos knygoje, atsakovo atleidimo iš darbo dieną kasoje turėjo būti 82006,71 Lt. Palikdamas kasininko bei direktoriaus pareigas, atsakovas privalėjo tuos pinigus perduoti įmonei arba pateikti išlaidas tokiai sumai patvirtinančius dokumentus. Nei pinigų, nei išlaidas patvirtinančių dokumentų atsakovas nėra ieškovui iki šiol grąžinęs ar pateikęs, nors ne kartą buvo raginamas tai padaryti, todėl atsakovas yra be jokio teisėto pagrindo įgijęs įmonės UAB „Vilniaus ūkas“ lėšas – 82006,71 Lt ir privalo šią sumą ieškovui grąžinti.

Atsakovas A.S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis nėra pasisavinęs ieškovui priklausančių lėšų. Pagal UAB „Vilniaus ūkas“ apskaitos duomenis 2000-07-28 įmonės kasos likutį – 82006,71 Lt jis paliko įmonėje, kasos likučio pagal perdavimo-priėmimo aktą neperdavė, nes ieškovas nesilaikė LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytos pinigų bei dokumentų iš atleidžiamo iš darbo kasininko perėmimo tvarkos. Ieškovas neįrodė, kad atsakovui po atleidimo iš darbo kilo prievolė perduoti ieškinyje nurodytą pinigų sumą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. sausio 3 d. sprendimu UAB „Vilniaus ūkas“ ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas A.S. pas ieškovą UAB „Vilniaus ūkas“ nuo 1996 metų iki 2000-07-26 dirbo direktoriaus pareigose ir ne ilgiau kaip iki 2000-07-28 – kasininko pareigose. Pagal UAB „Vilniaus ūkas“ kasos knygoje esančius įrašus nuo 2000-07-24 iki 2000-07-28 įmonės kasoje turėjo būti 82006,71 Lt grynųjų pinigų. Įmonės administracija, atleisdama kasininką (atsakovą) iš darbo, nesudarė inventorizacinės komisijos, neatliko kasos inventorizavimo ir nesurašė inventorizavimo akto, kuriuo būtų patikrinti buhalteriniuose dokumentuose fiksuoti duomenys ir nustatytas grynųjų pinigų kiekis įmonės kasoje, taip pažeisdama pinigų perėmimo iš atleistojo kasininko tvarką, patvirtintą LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“. Teismas konstatavo, kad, nesant LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 numatyto inventorizavimo akto, vien kasos knygos įrašai ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu tokie įrašai kasos knygoje padaryti, yra nepakankami įrodymai byloje ieškiniu pagrįsti.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus ūkas“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas sprendime be pagrindo konstatavo, jog ieškinį pareiškus CK 6.237 straipsnio pagrindu, ieškovas privalėjo įrodyti, kad dėl atsakovo veiksmų 82006,71 Lt suma sumažėjo ieškovo turtas, o ieškovas nurodyta suma praturtėjo. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, neprivalėjo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o tik faktines ieškinio aplinkybes, kurias įvertinęs teismas pats privalėjo nustatyti ieškinio teisinį pagrindą ir jį teisingai kvalifikuoti. Teismas, nepagrįstai siaurai traktavo ieškovo įrodinėjimo dalyką ir patį ieškinį. Atsakovas tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis privalėjo įrodyti faktą, kad jis įstatymų numatyta tvarka įformintais pinigų perdavimo dokumentais kasos likutį bendrovei perdavė, tačiau teismas jį nuo tokios pareigos atleido, pirmenybę suteikdamas žodiniams atsakovo paaiškinimams. CK nuostatos numato tokiam pinigų perdavimui rašytinę formą. LR Buhalterinės apskaitos įstatymas taip pat numato piniginėms-ūkinėms operacijoms atlikti atitinkamas formas. Pagal šį įstatymą apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Atsakovas neįrodė, kad jis tinkamai užregistravo kasos likučio grąžinimo įmonei faktą jo atleidimo iš darbo dieną. Kadangi atsakovas buvo ir įmonės vadovas, pagal Akcinių bendrovių įstatymą jis privalo atsakyti už bendrovės jam patikėto turto netinkamą valdymą ir jo neišsaugojimą. Kol turtas priėmimo-perdavimo aktu neperduotas, neperdavusiam asmeniui tenka visa atsakomybė už šio turto išsaugojimą. Atsakovas šios pareigos neįvykdė iki šiol, o turtą įmonei pavyko atgauti tik po sudėtingų teisminių procedūrų, kas įrodo atsakovo nesąžiningumą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrovė pažeidė 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimą Nr.179, nes pasikeitus vadovui, buvo elgiamasi labai atsakingai: naujai paskirta bendrovės vadovė keletą kartų kreipėsi į atsakovą, prašydama perduoti bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė vykdyti šiuos reikalavimus. Atsakovo nesąžiningumą įrodo atsakovo bei jo atstovo paaiškinimai, kurie skiriasi nuo parodymų ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje, tačiau pinigų perdavimo faktas turi būti grindžiamas ne paaiškinimais, o dokumentiniais įrodymais. Atsakovo nesąžiningumą ieškovas ne kartą buvo įrodęs ir kitose bylose, bet į šią aplinkybę teismas nekreipė reikiamo dėmesio. Teismas tendencingai vertino liudytojos L. Z. paaiškinimus. Atsakovui pripažinus, kad kasos likučio dydis buvo 82000,71 Lt, išnyko būtinybė komisijų aktais ar audito specialisto pagalba įrodinėti, koks buvo tikrasis kasos likučio dydis. Atsakovui, kaip bendrovės vadovui, tenka daug didesnė atsakomybė ir pareiga atlikti visus įstatymo numatytus veiksmus, kuriais būtų patvirtintas kasos likutis ir jo perdavimo faktas. Teismas nurodė, kad atsakovo ir K. K. (naujai paskirtos įmonės vadovės J. K. vyro) santykius vertina kaip artimus priešiškiems, tačiau nemotyvavo, kodėl jis taip juos vertina ir kaip tai susiję su nagrinėjama byla. Be to teismas nepagrįstai kaltino J. K. galimu suinteresuotumu dėl tikrosios padėties neatskleidimo, neatsižvelgdamas į faktus, kad kitose bylose teismo sprendimais nustatyta, jog atsakovas atliko nesąžiningus ir neteisėtus įmonės atžvilgiu veiksmus, kas rodo teismo šališkumą ir subjektyvų vertinimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, taikydamas CK 6.237 straipsnį, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių. Ieškovas pažeidė grynųjų pinigų ir jų apskaitą patvirtinančių dokumentų perdavimo naujam kasininkui tvarką, todėl negali remtis vien kasos knygos įrašais ir buhalteriniais dokumentais, įrodinėdamas savo turtinių teisių sumažėjimą ir atsakovo neteisėtą praturtėjimą. Ieškovas nepateikė jokio teisinę galią turinčio apskaitos dokumento, kurio pagrindu kasos registre būtų padarytas įrašas apie kasos likučio pasikeitimą po 2000-07-28. Bendrovės direktoriumi nuo 2000-07-26 buvo ne atsakovas, o J. K., kuriai ir tenka pareiga pagal teisės aktų reikalavimus valdyti ir saugoti bendrovės turtą, atlikti kasos inventorizavimą, keičiantis kasininkui. Įmonės vadovė nė karto nesikreipė į atsakovą dėl kasos pinigų perdavimo ar grąžinimo, 7 metus nesiėmė jokių veiksmų, kad šie pinigai būtų surasti ar grąžinti įmonei. Teismas tyrė šalių paaiškinimus dėl atsakovo bei K. K. tarpusavio santykių ir pagrįstai juos vertino kaip artimus priešiškiems. Be to apeliacinis skundas yra grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinis skundas dalyje neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo direktorė ir atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Ieškovas UAB „Vilniaus ūkas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. S. 82006,71 Lt dydžio kasos likutį, kuris pagal įrašus kasos knygoje turėjo būti ieškovo kasoje atsakovo atleidimo iš darbo dieną – 2000-07-26, ir, kurį atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas ir kasininkas, pagal perdavimo-priėmimo aktą turėjo perduoti naujai išrinktam įmonės administracijos vadovui, tačiau neperdavė. Tokį ieškinio reikalavimą ieškovas grindė CK 6.237 straipsnio nuostata, motyvuodamas tuo, kad atsakovas yra be jokio teisėto pagrindo įgijęs įmonės UAB „Vilniaus ūkas“ lėšas (82006,71 Lt) ir privalo šią sumą ieškovui grąžinti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, kadangi ieškovas neįvykdė LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytos pareigos, jog, nutraukiant darbo sutartį su kasininku, jam patikėtus pinigus perskaičiuoja ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacijos komisija dalyvaujant kitam ūkio subjekto vadovo įsakymu paskirtam kasininkui, surašomas pinigų inventorizavimo aprašas, kurį pasirašo minėtieji asmenys. Todėl teismas laikė, jog tokiu atveju, kai nėra LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarime Nr.179 numatyto inventorizavimo akto, vien kasos knygos įrašai ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu tokie įrašai kasos knygoje padaryti, yra nepakankami įrodymai byloje ieškiniui pagrįsti. Ieškovas (apeliantas) su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas iš esmės tuo, kad teismas netinkamai (šališkai ir subjektyviai) vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, neatsižvelgė į faktus, nustatytus kitose bylose, jog atsakovas atliko nesąžiningus ir neteisėtus įmonės atžvilgiu veiksmus. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus ir motyvus atmeta kaip nepagrįstus.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų taisyklių nesilaikė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. S. pas ieškovą UAB „Vilniaus ūkas“ nuo 1996 metų iki 2000-07-26 dirbo direktoriaus pareigose ir ne ilgiau kaip iki 2000-07-28 – kasininko pareigose. Nuo 2000-07-26 įmonės UAB „Vilniaus ūkas“ direktore, o nuo 2000-07-28 ir kasininke dirba J. K. Įrašai UAB „Vilniaus ūkas“ kasos knygoje tvirtina, kad 2000 m. liepos 24-28 dienomis įmonės kasoje turėjo būti 82006,71 Lt grynųjų pinigų. Šių aplinkybių nė viena iš šalių neginčija. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar yra įrodyta, kad pinigų sumą, įrašytą ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ kasos knygoje ir turėjusią būti įmonės kasoje atsakovo atleidimo iš kasininko pareigų dieną, atsakovas įgijo be teisinio pagrindo, neperduodamas šios sumos ieškovui, kuriam ji priklausė (CK 6.237 str.), t.y. atsakovas neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaita, įgydamas 82006,71 Lt ieškovo lėšų, nesant tam teisinio pagrindo, ir privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Taigi ieškinys (b.l. 2-3) nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas CK 6.237 straipsnio, o patikslintas (b.l. 66-67) – ir CK 6.242 straipsnio pagrindu. Parengiamajame 2007-08-09 teismo posėdyje ieškovo atstovas K. K. patikslino, kad ieškinys atsakovui A. S. yra reiškiamas pagal CK 6.237 straipsnį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Tas pats ieškinio pagrindas buvo nurodytas ir 2007-12-20 teismo posėdyje. Pareikštu pagrindu pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo bylą (CPK 265 str.), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo nurodyti ar pritaikyti kitą materialinės teisės normą. Teismas taip pat teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių (CPK 178 str.) ir padarė pagrįstą išvadą, jog, neįvykdęs LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte nustatytos pareigos sudaryti nešališką komisiją, atlikti inventorizavimą ir surašyti teisės normomis numatyto inventorizavimo akto, ieškovas pažeidė grynųjų pinigų bei jų apskaitą patvirtinančių dokumentų perdavimo naujam kasininkui tvarką, todėl negali remtis vien kasos knygos įrašais ir buhalteriniais dokumentais, kurių pagrindu buvo padaryti tie įrašai, įrodinėdamas savo turtinių teisių sumažėjimą ir atsakovo neteisėtą praturtėjimą (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Apeliaciniame skunde ieškovas remiasi LR buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsniu, kuris įsigaliojo tik 2002-01-01, o ginčo metu galiojo LR buhalterinės apskaitos pagrindų 1992-06-18 įstatymas Nr.I-2654 (jo 2000-06-15 redakcija). Šio įstatymo 9 straipsnis nustatė, kad įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas yra apskaitos dokumentai. Ieškovas nepateikė teisinę galią turinčio apskaitos dokumento, kurio pagrindu kasos registre padarė įrašą apie tai, jog po 2000-07-28 kasos likutis pasikeitė (atsakovas tvirtina, kad jis neturėjo keistis, kadangi ir po jo atleidimo pinigai liko kasoje), nes tokiu tinkamu dokumentu galėtų būti tik LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytas pinigų inventorizavimo aprašas, kuris šiuo konkrečiu atveju nebuvo surašytas nustatyta tvarka.

Apeliantas, remdamasis LR akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovas, o atsakovas A. S. iki 2000-07-26 buvo UAB „Vilniaus ūkas“ direktoriumi, atsako už jam patikėto turto netinkamą valdymą ar turto neišsaugojimą, t.y., kol turtas priėmimo-perdavimo aktu neperduotas, neperdavusiam asmeniui tenka visa atsakomybė už šio turto išsaugojimą, o atsakovas šios pareigos neįvykdė iki šiol. Tačiau, nors apeliantas ir teisingai nurodo, kad LR akcinių bendrovių įstatymas numato vadovo atsakomybę už bendrovės jam patikėto turto netinkamą valdymą ir turto neišsaugojimą, nagrinėjamu atveju atsakovo atleidimo iš kasininko pareigų dieną (2000-07-28) atsakovas jau nebebuvo UAB „Vilniaus ūkas“ direktoriumi – direktoriumi nuo 2000-07-26 buvo J. K. (b.l. 16-17). Taigi ir pareiga vykdyti teisės aktų reikalavimus, keičiantis bendrovės kasininkams 2000-07-28, valdant ir saugant bendrovės turtą, teko būtent J. K. Pastaroji 2007-12-20 teismo posėdyje pripažino, jog, pasikeitus kasininkams, LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytos tvarkos nebuvo laikytasi: komisija nebuvo paskirta ir kasoje esančių pinigų inventorizavimas nebuvo atliekamas, atitinkamas aktas nesurašytas. Apelianto tvirtinimas, kad pinigus atsakovas privalėjo perduoti bendrovei (naujai paskirtai direktorei) priėmimo-perdavimo aktu, nepagrįstas teisės normomis, nes tokio perdavimo įstatymas nenumato.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė (ieškovas) pažeidė 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimą Nr.179, nes, apelianto teigimu, pasikeitus vadovui, buvo elgiamasi labai atsakingai: naujai paskirta bendrovės vadovė keletą kartų kreipėsi į atsakovą, prašydama perduoti bendrovės turtą ir dokumentus, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė vykdyti šiuos reikalavimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir laiko įrodytu apelianto argumentą, kad naujai paskirta bendrovės vadovė J. K. keletą kartų kreipėsi į atsakovą, prašydama perduoti bendrovės turtą ir dokumentus (tai iš dalies matyti ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 2003-09-17 teismo sprendimo – b.l. 26-28; 2002-01-29 nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą – b.l. 76-78 ir kt.), tačiau nėra neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog J. K. būtų kreipusis į atsakovą konkrečiai dėl kasos pinigų perdavimo ar grąžinimo. Netgi tuomet, kai atsakovas 2000-10-05 akivaizdžiai išreiškė prašymą nutraukti darbo santykius su ieškovu visiškai - padavė prašymą atleisti jį iš komercijos direktoriaus pareigų (b.l. 140), direktorė J. K. ant prašymo užrašė rezoliuciją, jog sutinka atleisti jį iš darbo po pilno įmonės dokumentacijos perdavimo, bet neužsiminė nė vienu žodžiu apie pinigų perdavimą ar grąžinimą.

Pažymėtina, jog beveik septynerius metus ieškovas nesiėmė jokių teisinių priemonių, kad tariamai atsakovo pasisavinti iš kasos pinigai būtų surasti ir grąžinti įmonei, nors dėl kitų tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų (konkretaus turto ar dokumentų pasisavinimo, dokumentų klastojimo ar neteisėto naudojimo) ieškovas buvo ne kartą kreipęsis į atitinkamas teisėsaugos institucijas (b.l. 54-65, 76-78). Taigi konkrečiu atveju negalima vadovautis vien tik bendraisiais teisės principais ir ypatingai teisingumo, sąžiningumo bei protingumo (CK 1.5 str.) ieškovo atžvilgiu, nes kiekvieno protingo ir apdairaus asmens elgesio standartas reikalauja rūpintis savo lėšomis, įforminti dokumentus, patvirtinančius tam tikros turtinės padėties pasikeitimą, juo labiau, juridinio asmens veikloje. Tokią išvadą suponuoja ir tai, jog ieškovas neįvykdė LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytos pareigos, kad, nutraukiant darbo sutartį su kasininku, jam patikėtus pinigus perskaičiuoja ūkio subjekto vadovo paskirta inventorizacijos komisija dalyvaujant kitam ūkio subjekto vadovo įsakymu paskirtam kasininkui, surašomas pinigų inventorizavimo aprašas, kurį pasirašo minėtieji asmenys. Tokio teisės aktu nustatyto įpareigojimo įmonei, kurios kasininkas nutraukia savo pareigų vykdymą, tikslas ir prasmė yra apsaugoti tiek nebedalyvaujantį veikloje kasininką, tiek ir pačią įmonę bei naujai paskirtą kasininką nuo galimų ginčų ateityje, užtikrinti, kad būtų kiek įmanoma tokioje situacijoje objektyviau nustatytas kasos likutis. Tam sudarytoji komisija privalo patikrinti dokumentuose (pirminiuose ir suvestiniuose buhalteriniuose dokumentuose) fiksuotus duomenis, sudarytus ankstesniam kasininkui pabaigiant darbo pareigas, ir nustatyti grynųjų pinigų kiekį įmonės kasoje. Todėl tinkamu ir leistinu įrodymu, patvirtinančiu, jog po 2000-07-28 kasos likutis pasikeitė, galėtų būti tik LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytas pinigų inventorizavimo aprašas, kuris šiuo konkrečiu atveju nebuvo surašytas ir pateiktas (CPK 178 str.). Todėl, nesant surašyto ir į bylą pateikto pinigų inventorizavimo aprašo šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, jog po atsakovo atleidimo iš kasininko pareigų grynųjų pinigų likutis atsakovo kasoje pasikeitė, o ieškovas, pažeidęs grynųjų pinigų ir jų apskaitą patvirtinančių dokumentų perdavimo naujam kasininkui tvarką, negali remtis vien kasos knygos įrašais ir buhalteriniais dokumentais, kurių pagrindu buvo sudaryti tie įrašai, įrodinėdamas savo turtinių teisių sumažėjimą ir atsakovo neteisėtą praturtėjimą. Taigi, nesant tiesioginių ir objektyvių įrodymų (nesant LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintoje tvarkoje numatyto inventorizavimo akto), jog po 2000-07-28 kasos likutis pasikeitė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovo kasos knygos įrašai ir pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu tokie įrašai kasos knygoje padaryti, yra teisėti ir pakankami, kad ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės būtų laikomos įrodytomis. Priešinga išvada neatitiktų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų (CK 1.5 str.), pažeistų atsakovo teisėtus interesus ir šalių lygybės prieš įstatymą principą.

Atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 str.), o teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Sprendžiant klausimą dėl to, ar įrašas ieškovo kasos registre apie tai, jog po 2000-07-28 kasos likutis pasikeitė, labai svarbu, kad nėra pateiktas objektyvus LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 26 punkte numatytas pinigų inventorizavimo aprašas. Todėl teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu (CPK 185 str., CK 1.5 str.) konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, kurio neįrodė, dėl to ieškovo atžvilgiu pagrįstai taikytos atitinkamos teisinės pasekmės – ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino įrodymus ir liudytojų nurodytas aplinkybes. Atvirkščiai, pats apeliantas savo naudai interpretuoja liudytojos L. Z. (b.l. 133-136) parodymus, teigdamas, jog bendrovėje nebuvo seifo, kuriame atleidimo iš kasininko pareigų dieną atsakovas tvirtina palikęs kasos pinigus. Minėta liudytoja nurodė, kad UAB „Vilniaus ūkas“ buvo seifas, skirtas įmonės kasoje esantiems pinigams saugoti, paaiškino, kad nežinojo, kiek pinigų galėjo būti seife nei atsakovo atleidimo metu, nei kuriuo nors kitu metu. Taip pat parodė, kad jokia forma nedalyvavo perimant grynųjų pinigų ar buhalterinių dokumentų, kai keitėsi kasininkai. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad įmonėje buvo tik nedidelė metalinė dėžutė su užraktu, kurios nėra pagrindo įvardinti seifu arba kasa. Apelianto direktorė J. K. iš viso neigė įmonėje buvus bet kokį seifą. Atsižvelgiant į tai, jog liudytoja L. Z. neturi suinteresuotumo nagrinėjama byla (ji yra dirbusi UAB „Vilniaus ūkas“ tiek vadovaujant atsakovui, tiek dabartinei direktorei J. K.), davė aiškius ir pakankamai išsamius paaiškinimus, jos parodymais netikėti nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu tiek ieškovo direktorės J. K., tiek ieškovo atstovo K. K. (direktorės sutuoktinio) parodymais nėra pagrindo tikėti, kadangi minėtų asmenų suinteresuotumas šioje byloje yra akivaizdus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo konstatuotu atsakovo ir K. K. (naujai paskirtos įmonės vadovės J. K. vyro) santykių vertinimu bei su tuo, kad teismas nepagrįstai kaltino J. K. galimu suinteresuotumu dėl tikrosios padėties neatskleidimo, neatsižvelgdamas į faktus, kad kitose bylose teismo sprendimais nustatyta, jog atsakovas atliko nesąžiningus ir neteisėtus įmonės atžvilgiu veiksmus, kas rodo teismo šališkumą ir subjektyvų vertinimą. Bylos duomenys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ir pakankamai (CPK 14 str.) ištyrė byloje atsakovo paaiškinimus 2007-08-09 parengiamajame ir 2007-12-20 teismo posėdžiuose dėl UAB „Vilniaus ūkas“ ir betarpiškai dėl ieškovo atstovo K. K. (naujai paskirtos įmonės vadovės J. K. vyro) veiksmų prieš atsakovą pobūdžio ir priežasčių bei pagrįstai juos įvertino kaip artimus priešiškiems (apeliantas tokios išvados nepaneigė, nors su ja ir nesutiko). Be to teismas nustatė, kad naujai paskirta įmonės vadovė ir kasininkė J. K. patvirtino šalių ir jų atstovų nurodomas aplinkybes, jog tarp atsakovo ir naujos įmonės administracijos buvo įtampa, atsakovo (esančio ir įmonės akcininku) santykiai su dalimi akcininkų nebuvo geri. Tokios aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tik patvirtina galimą ir tikėtiną naujai paskirtos įmonės vadovės ir kasininkės suinteresuotumą tikrosios padėties dėl kasos likučio neatskleidimu, o nurodytos abejonės dėl galimo suinteresuoto neobjektyvumo nebuvo pašalintos minėtame LR Vyriausybės nutarime nurodytu būdu – surašant inventorizavimo aktą. Todėl teismo sprendimo išvados yra teisingos ir pagrįstos.

Apeliacinio skundo argumentai, kuriuose kalbama apie atsakovo A. S. tyčinius veiksmus – kad dėl tyčinio kasos likučio negrąžinimo bendrovei kilo nuostoliai, kurie turi būti visiškai atlyginti – atsakovo nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme nei procesiniuose dokumentuose, nei posėdžiuose, todėl jais negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėEgidijus Žironas