- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-23
- Bylos Nr.
- P-662-40-13
- Teisminio proceso Nr.
- 4-02-3-03412-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Z. prašymą atnaujinti procesą L. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-383/2012.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. sausio 28 d. nutarimu pripažino L. Z. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51² straipsnio 2 dalyje, 51² straipsnio 3 dalyje, 51³ straipsnio 17 dalyje, 51¹⁵ straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimu, L. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė teismo nutarimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi L. Z. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nutarimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „L. Z. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51² straipsnio 2 dalyje ir nubausti jį 1 000 Lt bauda. L. Z. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51³ straipsnio 17 dalyje ir nubausti jį 300 Lt bauda. L. Z. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51¹⁵ straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį 500 Lt bauda. L. Z. pripažinti kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 79 straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį 200 Lt bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 straipsnio 2 dalimi L. Z. skirti galutinę nuobaudą – 2 000 Lt baudą. Administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną L. Z. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 51² straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukti“.
Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog L. Z. kaltė, padarius ATPK 51² straipsnio 2 dalyje, 51² straipsnio 3 dalyje, 51³ straipsnio 17 dalyje, 51¹⁵ straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, visiškai įrodyta, ir manė, jog pirmosios instancijos teismas veiką kvalifikavo ir nuobaudą, atsižvelgęs į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizavo tinkamai.
Nagrinėjamu atveju pažymėta, jog apeliantas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį patrauktas 2010 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktu nustatyto pažeidimo pagrindu. Administracinis kaltinimas pagal minėtą normą suformuluotas už tai, kad SR UAB „Senovė“ saugo, degina pavojingas medicinines atliekas, neturėdama tam reikalingo TIPK leidimo. Ginčo byloje dėl to, jog tokiai veiklai vykdyti reikalingas TIPK leidimas ir SR UAB „Senovė“ jo neturėjo, nėra. Pažymėta, jog TIPK leidimas Nr. 47-V-02-147 buvo panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. VR-1.7-701, veikla, kuriai vykdyti buvo būtinas TIPK leidimas, vykdyta 2010 m. gegužės 3 d., todėl ta aplinkybė, kad minėtas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas po šios datos buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, atsakomybės už nagrinėjamą pažeidimą nešalina. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, skirtingai nei teigė apeliantas, ATPK 8 straipsnio prasme negali būti laikomas aktu, švelninančiu arba panaikinančiu administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, nes čia kalbama apie norminių teisės aktų galiojimą, kuriuo teismo procesinis sprendimas nėra.
Apeliantas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51² straipsnio 3 dalį patrauktas 2010 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktu nustatyto pažeidimo pagrindu. Tuo metu galiojusio ATPK 51² straipsnio 3 dalis numatė, jog administracinę atsakomybę užtraukia tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytus pažeidimus. Teisėjų kolegija visiškai sutiko su apylinkės teismo pateiktu tokios dispozicijos aiškinimu, t. y. siekiant asmenį patraukti atsakomybėn pagal minėtą dalį užtenka nustatyti, kad asmuo jau buvo baustas pagal ATPK 51² straipsnio 1 arba 2 dalį, o vartojamas jungtukas „ir“ šiuo atveju besąlygiškai nereiškia, kad asmuo turi būti baustas pagal abi dalis. Pažymėtina, jog straipsnio pavadinime naudojamas jungtukas „ar“, o teisės normos aiškintinos ne tik pagal jų išorinę išraiškos formą, bet taip pat vadovaujantis, sisteminiu, teleologiniu, loginiu, semantiniu ir kitais aiškinimo būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N62–5828/2008 ir kt.). Be to, tokį aiškinimą patvirtina ir dabar esamas teisinis reguliavimas, t. y. ATPK 51² straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybę už tokius pat veiksmus, padarytus asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje ir (ar) antrojoje dalyse numatytus pažeidimus. Antra vertus, konstatuodamas ATPK 51² straipsnio 3 dalies pažeidimą apylinkės teismas pažymėjo, jog „L. Z. yra baustas už pažeidimą, numatytą atitinkamame straipsnyje, nutarimai neskųsti ir įsigalioję“, tačiau tokių nutarimų neįvardijo. Kaip matyti iš 2010 m. rugpjūčio 30 d. protokolo, administracinis kaltinimas pagal ATPK 51² straipsnio 3 dalį suformuluotas už tai, kad SR UAB „Senovė“ vykdo veiklą pažeidžiant TIPK leidime Nr. 47-V-02-147 nustatytas sąlygas ir reikalavimus, kitaip tariant, jog L. Z., jau būdamas baustas pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį, per metus laiko vėl padarė analogišką pažeidimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas V. E. pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ne kartą pabrėžė, kad L. Z. pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį metų bėgyje jau buvo baustas, tačiau tai patvirtinančios medžiagos byloje nėra ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad veikos kvalifikavimas pagal paminėtą dalį negalimas, protokole aprašyta veika patenka į ATPK 51² straipsnio 2 dalį, tačiau už šį pažeidimą asmeniui buvo skirta nuobauda, todėl atitinkama apylinkės teismo nutarimo dalis naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byla šioje dalyje (dėl asmens patraukimo pagal ATPK 51² straipsnio 3 dalį) nutrauktina (ATPK 250 str. 1 p.).
Nors asmeniui skirta subendrinta nuobauda būtent pagal minėto straipsnio sankciją, tačiau, nuobaudas subendrinus dalinio sudėjimo būdu (ATPK 33 str. 2 d.), galutinė bauda neperžengia ATPK 51² straipsnio 2 dalies sankcijos ribų, todėl buvo nepakeista.
II.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 4 d. buvo gautas L. Z. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N-383/2010.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusia teismo nutartimi ir taikant senaties terminą ją nutraukti. Nurodė, jog jo padaryti pažeidimai nustatyti 2010 m. gegužės 11 d. ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. atliekamų patikrinimų metu. Dėl šių pažeidimų Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros darbuotojai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus AM Nr. 053327 ir AM Nr. 053545. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje minėta teisės spraga – nereglamentuotas administracinės senaties institutas – pildyta nagrinėjant konkrečias administracinių teisės pažeidimų bylas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „negalima teisinė situacija, kai laikas, per kurį gali būti taikoma atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą, būtų ilgesnis už apkaltinamojo nuosprendžio padarius baudžiamąjį nusižengimą skyrimo terminą“, „senaties eiga sustabdoma tik dėl paties asmens priešingo veikimo teisei“. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas už baudžiamuosius nusižengimus numatė metų senaties terminą todėl, teismo nuomone, jis turi būti taikomas ir administracinio teisės pažeidimo byloje. Kaip pavyzdį nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. N662-70/2010. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis ATPK 8 straipsniu, pareiškėjas yra įsitikinęs, kad šioje byloje nėra objektyvaus pagrindo nukrypti nuo susiklosčiusios teismų praktikos, taip pat nenustatyta ir asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, priešingo veikimo teisei, dėl kurio būtų sustojusi senaties eiga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2012 m. gruodžio 4 d. (II t., b. l. 129-130), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-383/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2012 m. lapkričio 5 d., taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.
Įvertinus pareiškėjo prašymą, darytina išvada, jog proceso atnaujinimą L. Z. grindžia ne vien nukrypimu nuo teismų praktikos, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog nenustatyta asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, priešingo veikimo teisei, dėl kurio būtų sustojusi senaties eiga. Pareiškėjo teigimu, jo administracinio teisės pažeidimo byla, kuri užbaigta įsiteisėjusia teismo nutartimi, taikant senaties terminą turi būti nutraukta, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N662-70/2010).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012).
Teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymą atnaujinti procesą, pažymi, jog pareiškėjas, keldamas senaties taikymo klausimą, iš esmės siekia iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, tačiau tokiu pagrindu procesas negali būti atnaujintas, kadangi tai nėra proceso atnaujinimo pagrindas, numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Be to, senaties klausimas nėra ta aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-19/2010).
Teisėjų kolegija, nagrinėjanti prašymą atnaujinti procesą, pažymi, kad L. Z. nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N662-70/2010 ir administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N-383/2012, kurioje yra prašoma atnaujinti procesą, faktinės situacijos yra skirtingos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos.
Be to, visiškai neaišku, kodėl pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, vadovaujasi ATPK 8 straipsniu, kuriame numatytas įstatymų dėl atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus galiojimas.
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad procesas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-383/2012 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu ir kitais pareiškėjo nurodytais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. Z. prašymo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-383/2012.
Nutartis neskundžiama.