Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Olego Šibkovo ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, išteisintajam-nukentėjusiajam A. B., jo atstovui advokatui Valerijui Karpovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir išteisintojo-nukentėjusiojo A. B. apeliacinius skundus dėl 2013 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, uždraudžiant jam bendrauti su nukentėjusiuoju A. B..

Nukentėjusiojo A. B. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš nuteistojo V. V. 2000 (du tūkstančiai) litų nukentėjusiajam A. B. neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. V. priteistos išlaidos valstybei už antrinės teisinės pagalbos A. B. suteikimą - 1050 (tūkstantis penkiasdešimt) litų, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą.

A. B. privataus kaltinimo tvarka kaltintas pagal Lietuvos Rspublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamas veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 17 val., prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), be jokios dingsties pargriovė nukentėjusįjį A. B. ant žemės, smaugė bei sudavė smūgius į krūtinę, ko pasėkoje jam nustatytas dešinės pusės krūtinės sumušimas bei stemplės suspaudimas, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą.

A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. dėl kaltinimo, jog 2011 m. rugpjūčio 4 d. Kauno m. VPK Dainavos PK Girstupio PN tyrėjui V. Č. raštu nurodydamas, jog V. V. 2011 m. liepos 30 d. apie 17 val., prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), jį pargriovęs ant žemės tyčia smaugė, tuo padarydamas jam dešinės pusės krūtinės sumušimą bei stemplės suspaudimą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, o taip pat žodžiu paskleisdamas tą pačią tikrovės neatitinkančią informaciją V. V. pažįstamiems ir kaimynams – J. A. P., A. J., V. K., J. D., D. V., ir L. V., žodžiu ir raštu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą, taip apšmeižė ir užgauliai pažemino V. V..

Dauguma liudytojų patvirtino, kad 2011-07-30 apie 17 val. A. B. priekabiavo prie kieme buvusių vaikų, juos paveikslavo, todėl A. L. A. B. parvertė ant žemės ir laikė jį prispaudęs kol atvažiuos policija. Kadangi A. B. stengėsi ištrūkti, spardėsi, pakvietė jį į pagalbą ir jis laikė A. B. už kojų kol atvyks policijos pareigūnai. Jokių smūgių jam nesudavė, ką ir paliudijo A. L., J. A. P., J. D., V. K., kurie įvykį matė tiesiogiai, patvirtino Kauno apskrities VPK Dainavos PK prevencijos poskyrio specialisto tarnybinis pranešimas, kita bylos medžiaga. Jokių smūgių A. B. nesudavė, tik siekdamas užkirsti kelią jo neteisietiems veiksmams, vaikų filmavimui, kabinėjimuisi prie jų, gindamas viešą interesą kol atvyks policijos pareigūnai laikė A. B. už kojų, padėdamas kaimynui A. L. ir jo pašauktas. Todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios A. B. sukelti fizinį skausmą.

Nuteistojo teigimu, A. B. neteisėtai, melagingai, praėjus ilgam laikui po šio įvykio 2011-08-04 raštu dezinformavo policijos pareigūnus, kad jis A. B. sumušė, tuo jį apšmeiždamas bei įžeisdamas, taip pat paskleisdamas šią dezinformaciją kaimynams, todėl jis turėtų būti pripažintas kaltu ir nuteistas už šmeižtą ir įžeidimą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį V. V. ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo-nukentėjusiojo A. B. apeliacinį skundą atmesti, išteisintąjį-nukentėjusįjį A. B. ir jo atstovą, prašiusius A. B. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o A. B. apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Nuteistasis V. V. savo apliaciniame skunde ginčijo savo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei prašė A. B. pripažinti kaltu ir nuteisti už šmeižtą ir įžeidimą, išteisintasis-nukentėjusysis prašė nuteistajam V. V. skirti griežtesnę bausmės rūšį bei priteisti jam neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai (Lietuvos Respublikos BPK 320 str.).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi visą baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinių skundų motyvus nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl V. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Kolegijos nuomone, teismo išvados prieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, todėl skundžiamas procesinis sprendimas nėra ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

V. V. buvo nuteistas už tai, kad savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais smurtaudamas prieš išteisintąjį-nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą, kas atitinka nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas.

Šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. numato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų viseto ištyrimu, jų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimo argumentavimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti prieštaringas ar grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. paaiškino,V. V. pažįsta nuo 2010 m. liepos 18 dienos, gyvena kaimynystėje. 2011-07-30 jis ėjo į parduotuvę, V. V. jį vadino „pederastu“, pasakė ,,užeik už kiosko“. Jis paėjo į šoną, paėmė kamerą, nufilmavo. V. V. su draugais pradėjo jį gaudyti. Jo draugas griebė jį už kaklo, pradėjo smaugti, dar kamerą uždarė ir įsikišo į kišenę. Prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę girdėjo žodžius „reikia atimti kamerą, ieškok kameros, V.“. Iš baimės pradėjo rėkti „žmonės gelbėkit“. V. V. rėkė „pedofilą pagavom“. Jį ant žemės paguldė V. V. ir jo draugas. Atbėgo kaimynė J. prašė, kad nesmaugtų, o V. V. jai pasakė, kad „eik iš čia“. Atėjo V. V. žmona D. su vaikais, pradėjo jį spardyti, ieškoti kameros. Žmona spardė į galvą, tai V. V. dar jai sakė, kad nespardytų, sakė, kad nedaužytų jo. Nepažįstamas asmuo jį pargriovė ant žemės ir jį smaugė. Kai atgavo sąmonę, V. V. sėdėjo ant jo ir smūgiavo, sakydamas „tylėk“. V. V. kurstė kitą jį sugauti, o kai tas jį sugavo ir pargriovė, tai V. V. smaugė bei smūgiavo jam į krūtinę. Jam skaudėjo, jam buvo šokas. Nuo V. V. patirtų smūgių jautė fizinį skausmą. Jam buvo nutirpusios rankos, V. V. gal kokį pusvalandį laikė jo rankas, kol policija neatvažiavo. Pas medikus kreipėsi tą pačią dieną, buvo nustatytas stemplės suspaudimas, skaudėjo kaklą, rankas, kojas. Patyrė skausmą, pažeminimą, viešoje vietoje jį mušė. Vaikščiojo pas gydytoją daug laiko, buvo stresas, nemiga, baimė, kad dar pagaus.

V. V. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną jie stovėjo su kaimynu V. K. ir kalbėjosi, kai kelis kartus išgirdo šauksmą „kaimynai, padėkite“. Jis V. K. priėjo, A. B. gulėjo ant žemės. Jį pasiguldęs laikė A., kuris prašė padėti palaikyti A. B., nes jis kabinėjasi prie mažamečių vaikų, jis ir padėjo palaikyti. Atvykusi policija A. B. išsivežė. A. B. jaučia jam neapykantą. Niekas jo nesmaugė, nesudavė jam smūgių. Jis laikė A. B. už kojų, o tas žmogus už kaklo. A. B. negalėjo patirti skausmą. A. B. pradėjo spardytis, tai jis paėmė A. B. už kojų. Už kaklo nelaikė, smūgių nesudavė, pedofilu jo nevadino, negrasino jam. Kad palaikė už kojų jokios žalos A. B. nepadarė.

Liudytojo A. L. parodymais nustatyta, kad A. B. gyvena prieš jų namą. V. V. – kaimynas. Santykiai su kaimynais geri. Jis ėjo iš parduotuvės, kai vaikai pasakė, kad A. B. juos terorizuoja. Jis griebė A. B., prašė pagalbos ir prašė kviesti policiją. Galvojo, kad gal iš vaikų paėmė mobilaus ryšio telefoną, todėl griebė A. B.. Pasikvietė į pagalbą V. V.. Vytas laikė už kojų A. B., jis už sprando. Jam atrodo, kad tinkamai elgėsi, jei vaikai prašo pagalbos. A. B. laikė gal 10-15 minučių, kol atvažiavo policijos ekipažas. Jokio fizinio skausmo jam nesukėlė, nebuvo smūgių į veidą. Laikė jį apsikabinęs. A. B. spardėsi, todėl V. V. laikė už kojų. Nesmaugė jo, tik apsikabino normaliai per sprandą.

Liudytojos D. V. parodymais nustatyta, kad V. V. jos vyras. A. B. - kaimynas, kuris pastoviai priekabiauja, koliojasi, kioske, kur ji dirbo, langus išspardė. Galvoja, kad jis yra ligonis. Kai peržengia visas ribas, tada kreipiasi į policiją. Po 2011 metų įvykių tenka vaikščioti po teismus.

Liudytojos J. A. P. parodymais nustatyta, kad liepos 30 d. anūkė nubėgo ledų, kai išgirdo, kad vaikai rėkauja. Vaikai pasakė, kad A. B. klausė jų ar jis gražus, ar jis jaunas. Vaikai pasakė tai kaimynui, kaimynas partrenkė A. B. ant žemės, laikė jį, paskambino policijai, policija atvažiavo. Jie stovėjo ir žiūrėjo, kad A. B. nepabėgtų. A. B. gulėjo ant pilvo. V. V. laikė jį lyg už kojų. Dar kitas kaimynas L. buvo. Gal 15 min. laikė A. B. ant žemės, kol atvažiavo policija. Jie parašė pareiškimą. A. B. rėkauja, per balkoną, rodo visokius nepadorius gestus nusimovęs kelnes, vaikus negražiai vadina, filmuoja.

Liudytojos L. V. parodymais nustatyta, kad liepos 30 d. įvykio nematė. Kaimynai sakė, kad įvyko susistumdymas. Per A. B. nėra ramybės.

Liudytojas A. B. parodė, kad A. B. yra jo sūnus. Jis gyvena (duomenys neskelbtini). Su V. V. jį supažindino kaimynai. Įvykio liepos 30 dienos jis nematė. Sūnus A. B. blogas žmogus, ieško priekabių prie žmonių.

Liudytojos A. J. parodymais nustatyta, kad liepos 30 d. ji namuose nebuvo, nieko nematė. V. V. santykiai su A. B. blogi. A. B. kabinėjasi, neleidžia praeiti. Užeina pilnatis ir jis rėkia.

Liudytojos J. D. parodymais nustatyta, kad V. V. yra jų kaimynas. Tą dieną buvo namuose, stovėjo balkone. Bėgo mergaitės ir šaukė „mama, mus filmuoja, lenda kaimynas“. Kaimynas tai A. B.. Jis priekabiauja prie mergaičių ištisai. Nežino kokiu tikslu jas filmuoja. Jau daug metų A. B. juos terorizuoja. Tą kartą V. V. laikė A. B. prispaudęs prie žemės, kol atvažiavo policija. Per 15-ka minučių atvažiavo policija. Su A. B. ji nebendrauja, nekalba, iš viso nekalbėjo.

Liudytojas V. K. parodė, kad A. B. pažįsta, kaip pašalinį asmenį, o V. V. pažįsta kaip kaimyną. Stovėjo prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, ėjo dvi mergaitės, A. B. ėjo paskui ir paveikslavo. Kaimynas jį prigavo, parvertė, palaikė už kojų kol atvyko policija. Laikė kaimynas Algis. A. B. spardėsi, rėkė, tai reikėjo laikyti už kojų. V. V. laikė už kojų, kol atvažiavo policija už pusvalandžio. Kai atvažiavo policija, A. B. paleido. Po šio įvykio jis su A. B. nešnekėjo, su juo neįmanoma bendrauti. Vaikšto, provokuoja, pro balkoną šūkauja, rodo savo vyrišką autoritetą.

Teismas nuosprendyje konstatavo aplinkybes, rodančias, kad tarp A. B. bei V. V. buvo konfliktinė situacija. Byloje esantis Kauno apskrities VPK Kauno m. Dainavos PK prevencijos poskyrio specialisto tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2011-07-30 20.10 val. nuvykus patikslinti aplinkybes adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini) su šio namo gyventojais, gauta informacija, kad A. B. savo elgesiu kelia nerimą ir nepasitikėjimą greta gyvenantiems kaimynams, kaimynai parašę kolektyvinį pareiškimą. Duomenų, kad A. B. kaimynų atžvilgiu pasielgė grubiai, panaudojo prievartą, negauta.

Teismas taip pat rėmėsi mediciniais duomenimis – VšĮ Kauno klinikinės ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortele Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios duomenų teisma konstatvo, kad 2011-07-30 22.06 val. A. B. kreipėsi į priėmimo skyrių dėl kaklo bei d. krūtinės pusės skausmų, diagnozuota „skausminga kaklo pusė, d. muštinė pusė, negali nuryti maisto, darytas rentgenas, kaulų lūžimų nematyti“ bei VŠĮ Kauno medicinos universiteto klinikos nervų sistemos ligų ambulatorinio skyriaus A. B. asmens sveikatos istorija, iškrios seka, kad A. B. turi invalidumo grupę, 2005-12-02 darbe patyrė kojų traumą, buvo sulaužytos kojos, kurios operuotos nustatytas 75% darbingumo lygis neribotam laikui. Diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas. 2013 m. gegužės 8 – birželio 5 d. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-57/2013 nustatyta, kad A. B. diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas, kuris netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apylinkės teismas, nuosprendyje vertino, kad V. V. veiksmai prieš nukentėjusįjį – užgulimas bei laikymas prispaustų prie žemės nukentėjusiojo kojų iki atvykstant policijai, ką patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai, bei A. B. parodymai, kuriais jis tvirtina kad kaltinamasis ne tik užgulęs laikė jo prispaustas kojas, bet ir smaugė bei smūgiavo jam į krūtinę, laikė rankas, yra pakankami kvalifikaviui pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d..

Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas, ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus, sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant byloje esančius įrodymus dėl V. V. fizinio smurto panaudojimo A. B. atžvilgiu, duomenų nepakanka. Nei vienas liudytojas nepatvirtino aplinkybės, kad V. V. A. B. buvo sugriebęs už kaklo ar atlikęs veiksmus, kurių pasekoje būtų sumušta jo krūtinė ar suspaustas kaklas. Tai, kad A. B. nurodė šią aplinkybę, esant nuo anksčiau jų (V. V. ir A. B.) konfliktiškiems santykiams, negali būti neginčytinu ir besąlygišku įrodymu, kad V. V. jo atžvilgiu šiuo atveju panaudojo smurtą. A. B. savo parodymuose pats nurodė, kad ir su V. V. konfliktuoja seniai, tačiau niekad pastarasis jokių realių fizinių veiksmų niekad nesiėmė. Abejones A. B. parodymais sustiprina ir tai, kad jis teisiminio bylos nagrinėjimo metu savo paaiškinime buvo nurodęs ir tokias aplinkybes, kurios nei vieno proceso dalyvio nebuvo net paminėtos, t. y., kad konflikto metu „atėjo V. V. žmona D. su vaikais, kad ji pradėjo jį spardyti, ieškoti kameros, kad žmona spardė į galvą, o V. V. dar jai sakė, kad nespardytų, sakė, kad nedaužytų jo“.

Nors byloje nėra atlikta jokios teismo medicininės ekspertizės, tačiau iš apylinkės teismo ištirtų ir nuosprendyje paminėtų medicininių duomenų, nėra konstatuota nei apie A. B. galvos sužalojimą po tariamo spardymo, nei duomenų apie konflikto metu sužalotas kojas, kurias laikė V. V..

A. B. parodymų prieštaringumas įžvelgiamas ir tame, kad jis teigdamas, kad V. V. tariamai naudodamas smurtą (suspausdamas kaklą ir mušdamas jį į krūtinę), tuo pačiu savo žmonai sakęs, kad nespardytų, nedaužytų jo, lyg ir siekęs tariamai jį apsaugoti nuo sutuoktinės tariamų smurtinių veiksmų.

Iš liudytojų parodymų, veiksmų sekos ir A. B. priešinimosi (intesyvaus spardymosi, jį pargriovus ant žemės) akivaizdu, kad veiksmus, kurių pasekoje galėjo būti sumušta A. B. krūtinė ir suspaustas kaklas, atliko ne V. V., kadangi vienas žmogus pargriauti, laikyti suspaudus kaklą, mušti krūtinę, laikyti rankas ir tuo pačiu metu laikyti intensyviai besipriešinančio asmens kojas tiosiog neturi tokių fizinių galimybių.

Iš to galima daryti išvadą, kad remtis A. B. parodymais, kaip nuosekliais, neprieštaringais ir objektyviai neginčytinais, nesant kitų jo parodymus patvirtinančių duomenų dėl V. V. veiksmų jo atžvilgiu, nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant tokioms aplinkybėms, A. B. parodymai apie sužalojimo aplinkybes kelia abejonių, juolab, kad jie nėra patvirtinti kitais bylos duomenimis. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių V. V. padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. B. padarė nusikalstamas veikas, turinčias Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymius.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį žeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, kuriais šiukščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Privatus kaltintojas V. V. A. B. kaltino tuo, kad pareiškimu kreipėsi į policiją ir tuo paskleidė tikrovės neattinkančią informaciją, galinčią pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą, taip apšmeižė ir užgauliai pažemino V. V.. Šiuo atveju, kaip tvirtina savo skunde apeliantas, tikrovės neatitinkančios žinios buvo nurodytos kreipiantis į teisėsaugos ir kitas institucijas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, taip pat tokių duomenų nenurodė ir apeliantas savo skunde, kad A. B. pareiškimuose nurodytos aplinkybės būtų pakleistos tretiesiems asmenimis, t.y. asmenimis nesusiejusiems su įvykio aplinkybių tyrimu. Taip pat, tai, kad A. B., jo įsitikinimu gindamas savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos ir kitas institucijas dėl konfliktų su V. V., negali būti konstatuojama, jog jis tiesiogine tyčia siekė įžeisti V. V., todėl išteisintojo A. B. pareiškimuose, skirtuose teisėsaugos institucijoms, nurodytos aplinkybės nelaikomos tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir įžeidimu Lietuvos Respublikos BK 154 str. ir 155 str. prasme, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant ištirtiems duomenims ir įrodymams, privataus kaltintojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas, kaip visiškai nepagrįstas, aukščiau aptartų aplinkybių visuma, kadangi nagrinėti skundą dėl apylinkės teismo nuosprendžiu skirtos bausmės griežtinimo, tenkinus nuteistojo V. V. apeliacinį skundą, nėra jokios prasmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 3 d., 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 1 p.

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendį dalyje, kurioje V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. B. civilinį ieškinį atmesti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteistos valstybės naudai išlaidos už antrinės teisinės pagalbos suteikimą A. B..

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.