- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-20
- Bylos Nr.
- AS-858-206-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Interatlas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Interatlas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Interatlas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Interatlas“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Interatlas“) 2010 m. vasario 19 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – atsakovas, Konkurencijos taryba) 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2 „Dėl bendrovių, užsiimančių audiovizualinių kūrinių leidyba ir prekyba, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – skundžiamas nutarimas) dalį. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti ginčijamo akto dalies dėl baudos paskyrimo galiojimą.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiama atsakovo nutarimo dalimi, šalia kitų įpareigojimų, UAB ,,Interatlas“ paskirta 107 000 Lt dydžio bauda už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų pažeidimą, t. y. už konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymą. Pažymėjo, jog įpareigojimas sumokėti baudą dar labiau apsunkintų sunkią pareiškėjo finansinę padėtį, o galimai – sąlygotų UAB „Interatlas“ veiklos nutraukimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 23 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymą patenkino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str.).
Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi ir 92 straipsniu, nurodė, jog pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo veikla yra nuostolinga, jis turi finansinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, todėl įpareigojimas sumokėti skundžiamu nutarimu paskirtą baudą apsunkintų pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, o galimai – sąlygotų jo veiklos nutraukimą. Dėl to būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas buvusios UAB „Interatlas“ padėties atkūrimas, o tuo pačiu – teismo sprendimo įvykdymas tuo atveju, jei teismas patenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų skundžiamą nutarimą.
III.
Konkurencijos taryba 2010 m. kovo 1 d. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. atsisakyti sustabdyti skundžiamo nutarimo dalies dėl baudos paskyrimo galiojimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pateikė, o Vilniaus apygardos administracinis teismas savo nutartyje vertino tik 2010 m. sausio mėn. duomenis, t. y. iš esmės atsižvelgiama tik į 2010 m. sausio mėn. ir 2009 m. sausio mėn. rezultatų palyginimą. Atsakovo manymu, pareiškėjo pateikta informacija objektyviai neatspindi jo finansinės padėties, o daugiau duomenų, leidžiančių objektyviai įvertinti finansinę padėtį, nebuvo pateikta. Konkurencijos tarybos nuomone, pareiškėjas galėjo pateikti 2009 m. pelno-nuostolio ataskaitą. Be kita ko, Konkurencijos taryba teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo turimos atsargos (t. y. DVD diskai) yra iš esmės nelikvidžios. Be to, Konkurencijos tarybos teigimu UAB „Interatlas“ vykdo ir kitą ūkinę veiklą, kuri nesusijusi su prekyba DVD diskais, o tai reiškia, kad ji galimai gauna pajamas iš kitos veiklos ir dėl to gali vykdyti įsipareigojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjo elgesys rodo, kad jis turi apyvartinių lėšų ir gali įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, nes 2009 m. gruodžio 16 d. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo automobilį.
2. Reikalavimo užtikrinimo priemonė turėtų būti taikoma tik išimtiniu atveju, o pareiškėjas, remdamasis Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, turėjo (turi) galimybę kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl baudos mokėjimo termino pratęsimo.
3. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., 2005 m. kovo 3 d. nutartis byloje AS14-88-05; 2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. AS822-103/2009; 2009 m. balandžio 10 d. nutartis byloje Nr. AS63-253/2009) yra ne kartą pažymėjęs, jog galimai pablogėsianti pareiškėjo finansinė padėtis nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ji nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.
Remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais atsakovas teigia, kad priimdamas nutartį Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi tik pareiškėjo nurodytomis prielaidomis ir dėl to nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta bauda galėtų lemti jo finansinės padėties pablogėjimą ir taip būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas buvusios pareiškėjo padėties atkūrimas ir kartu – teismo sprendimo įvykdymas, jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų skundžiamą Konkurencijos tarybos nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Taigi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, jog nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, jog skundžiamo akto panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Atitinkamai, svarbu nustatyti ar nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo bylos nagrinėjimo metu, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Taigi jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.
Nagrinėjamoje byloje UAB „Interatlas“ prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – atsakovas, Konkurencijos taryba) 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų, kuriais Konkurencijos taryba pareiškėjui skyrė baudą ir įpareigojo pranešti apie jos sumokėjimą (b.l. 45), galiojimą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, jei išnagrinėjęs bylą dėl atsakovo nutarimo panaikinimo teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijama atsakovo nutarimo dalimi paskirtos baudos, kurios suma – 107 000 Lt – išieškojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdamas naudotis 107 000 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie objektyviai patvirtina galimas neigiamas finansines, kurias sukeltų jam paskirtos baudos sumokėjimas (b.l. 69 – 85). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame nutarime (b.l. 45) Konkurencijos taryba pripažino, kad dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos visi ūkio subjektai (taigi ir pareiškėjas) šiuo metu susiduria ar gali susidurti su finansiniais sunkumais. Be to atmestinas argumentas, kad 2009 m. gruodžio 16 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas rodo, kad pareiškėjas galimai turi pakankamai apyvartinių lėšų, nes ši sutartis buvo sudaryta iki skundžiamo nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta bauda, priėmimo dienos.
Taip pat atmestinas atsakovo argumentas dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatyta teise kreiptis į Konkurencijos tarybą ir prašyti atidėti baudos mokėjimą. Vertinant Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies ir ABTĮ 71 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad jos pareiškėjui suteikia pasirinkimo laisvę, t. y. pareiškėjo teisė ABTĮ 71 straipsnio pagrindu prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra ribojama reikalavimu prieš tai kreiptis į Konkurencijos tarybą Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu su prašymu atidėti baudos mokėjimą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamu atsakovo nutarimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktuose nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtos baudos išieškojimo. Skundžiamo atsakovo nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškos kategorijos bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006, 2008 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-06/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008, 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-354/2009, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartis byloje Nr. AS438-473/2009 ir kt.). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pripažintina teisėta ir pagrįsta.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.