Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Antano Burdulio ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei ir Dovilei Švitinytei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. D.Mecelicai, atsakovei S. C., atsakovų atstovėms J. G. B., adv. D.Žvingilienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baubilas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-155-774/2008 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Baubilas“ ieškinį atsakovams R. C., S. C., V. C., valstybės įmonei „Registrų centras“, trečiajam asmeniui notarei Daliai Krištolaitytei dėl pažeistų teisių, servituto nustatymo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Neatsižvelgta, kad ieškovas nėra įsigijęs jokios laiptinės, todėl kitais dviem įėjimais į patalpas naudojasi neteisėtai.

Atsakovas R. C. pagal Butų privatizavimo įstatymą išsipirko patalpą 9-7, kurios plotas 4,6 m², tačiau pirmo aukšto planas bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad patalpos 9-7 plotas yra 9,12 m².

Neįvertinta, jog 2005 m. kovo 15 d. sutartimi dėl servituto atsakovė S. C. suteikė teisę atsakovei V. C. naudotis patalpa 9-7 ir laiptais patekti į trečiajame aukšte esančias patalpas. Tai įrodo, kad ir antrajame aukšte esančiomis patalpomis negalima tinkamai naudotis, nenustačius servituto patalpoje 9-7.

Neteisinga teismo išvada, kad ieškovo ir atsakovų patalpos yra skirtinguose namuose. Namai įregistruoti vienu adresu (duomenys neskelbtini) yra visiškai atskiri, tačiau byloje esantys pirmo ir antro aukšto planai patvirtina, kad atsakovei S. C. ir ieškovui priklausančios patalpos yra tame pačiame name.

Remiantis Statybos įstatymo nuostatomis, turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys įpareigojo užtikrinti durų sienoje tarp koridoriaus ir patalpos 22-16 atstatymą.

Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, VĮ „Registrų centras“ pateikti planai patvirtina, kad 9,12 m² patalpoje 9-7 esantys laiptai yra skirti visos laiptinės gyventojų poreikiams tenkinti. Neleisdami naudotis laiptais, esančiais šalia ieškovo patalpų, atsakovai elgiasi nesąžiningai.

Nepagrįstai spręsta, kad servitutas nustatytinas tik išimtinai tuo atveju, kai nėra galimybės naudotis daiktu nepažeidžiant savininko teisių. Visais atvejais turi būti išlaikoma viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-449/2004).

Nepagrįstai konstatuota, kad ieškovas neįgijo teisių į rūsį. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis po namais, esančiais (duomenys neskelbtini), yra nepadalintas ir neregistruotas rūsys. Privatizuodamas butą Nr. 9, atsakovas R. C. nemokėjo už rūsio patalpas. Dėl to darytina išvada, kad į sutartį jos buvo įrašytos kaip buto priklausinys. Šių duomenų bei CK 4.19 ir 4.14 straipsnių pagrindu tvirtintina, kad rūsio patalpos yra tiek atsakovui, tiek ieškovui priklausančių patalpų priklausinys.

Skundžiamą sprendimo dalį prašo panaikinti, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį dėl servituto nustatymo, mūrinės sienos antrajame aukšte išgriovimo bei įpareigojimo netrukdyti naudotis įėjimu į rūsį.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl pažeistų teisių naudotis įėjimu į rūsio patalpas, neatskleidė bylos esmės ir nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ( CPK 329 straipsnio antrosios dalies antrasis punktas).

Apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šalių daiktinių teisių į (duomenys neskelbtini) esančio namo rūsio patalpas bei laiptinę, pažymėtą indeksu 9-7, nustatymas, bei su tuo susijęs šių teisių įgyvendinimas. Atsakovai teigia, kad minimos patalpos buvo įsigytos, pagal LR Butų privatizavimo įstatymą privatizuojant butą nr. 9, todėl yra tik šio buto priklausiniu. Apeliantas nurodo, jog laiptinė, kylanti iš ieškovo privatizuotos patalpos 9-7, yra skirta patekti į visas šioje namo dalyje esančias patalpas, todėl nustatytinas servitutas naudotis patalpa 9-7. Nors pagal sutartį UAB „Baubilas“ neįgijo rūsio patalpų, jomis naudotinasi kaip gyvenamųjų ir negyvenamųjų namo patalpų priklausiniu.

Taigi, ieškovo reikalavimas dėl teisės pateikti į rūsio patalpas ir su tuo susijęs naudojimasis patalpa 9-7 yra susijęs su UAB „Baubilas“ daiktine teise į rūsio patalpas ( CK 4.20 straipsnis).

Priklausiniais laikomi pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita (privatizavimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Formuodamas praktiką civilinėse bylose, susijusiose su daiktinių teisių nustatymu į negyvenamąsias patalpas, įsigytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 7 punkto 5 ir 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1. p.), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 p.). Taigi, ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu, ar be, spręstina iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003 Vilniaus miesto savivaldybės valdyba, G. Š., J. Š. ).

Iš 1992 m. rugpjūčio 25 d. buto privatizavimo sandorio matyti, jog Kauno m. savivaldybė pardavė R. C. (duomenys neskelbtini) esantį devintąjį butą, kurio bendrasis plotas 54,89 kv.m., bei ūkinius pastatus 4J1p. Sutartyje pažymėta, kad butas yra su rūsiais. Iš buto techninės apskaitos bylos matyti, jog R. C. buvo parduotas ir koridorius, pažymėtas indeksu 9-7. Jo plotas įeina į bendrą parduotąjį buto plotą. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės nustatė, kad rūsių, kuriuose įrengti sandėliukai, plotas neįtraukiamas į bendrą parduodamą plotą. Nors butas parduotas su rūsiais, sutartyje konkrečios rūsio patalpos neįvardintos. Byloje nėra buto nuomos sutarties, iš kurios būtų galima spręsti apie devintajam butui priskirtas rūsio patalpas. Buto techninės apskaitos byloje nėra rūsio plano bei duomenų apie rūsio patalpų priskyrimą devintajam butui. Iš VĮ Registrų centras pastato kadastro ir registro bylos inventorinis nr. 14981 matyti, kad po namo dalimi, kurioje yra atsakovų patalpos, esantis rūsys susideda iš kelių izoliuotų patalpų ( t. 1 b.l. 2). Rūsio patalpos yra po visu namu, kuris susideda iš vieną unikalų numerį turinčių stačiu kampu susijungiančių pastatų. Apeliacinio proceso metu atsakovė S. C. pripažino, kad po devintuoju butu esančiose rūsio patalpose yra šio buto, UAB „Baubilas“ priklausančių patalpų bei kitoje namo dalyje esančios UAB „Jaunimo kirpykla“ patalpų vandentiekio ir šildymo įrenginiai. Namo kadastro ir registro byloje nėra duomenų apie nustatytą naudojimosi rūsio patalpomis tvarką bei šių patalpų priklausomybę gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams. 2006 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, pagal kurią įstaigos patalpas šiame name ieškovas įsigijo ir R. V., rūsio patalpos nėra pažymėtos. R. V. iš valstybės įstaigos patalpas įsigijo 2004 m. rugsėjo 23 d. ( t. 2 b.l. 91-100, 124-127).

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu apie tai, kad, nors rūsio patalpų pagal sandorį ieškovas nėra įgijęs, jo daiktinė teisė į šias patalpas gali būti kildinama iš kitų įstatyme nustatytų pagrindų ( CK 1.136 straipsnio pirmoji dalis). Atsižvelgiant į tai, kad rūsys yra po visu (duomenys neskelbtini) esančiu pastatu, jame įrengti kai kurių butų vandentiekio ir šilumos tiekimo įrenginiai, jis laikytinas namo priklausiniu ( CK 4.19 str. 1 d.). CK 4.82 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Tam, kad įvertinti, ar rūsyje yra bendrojo naudojimo patalpų, kuriomis minėtųjų įstatymų leidėjo nuostatų pagrindu turi teisę naudotis ir ieškovas, būtina tiksliai nustatyti rūsio patalpas ( kadastro duomenų byloje nėra tikslių rūsio planų; iš esančio t. 1 b.l. 2 galima spręsti apie rūsio patalpų rekonstrukciją), šių patalpų naudotojus ir naudojimo pagrindą. Išvada apie ieškovo teises į rūsio patalpas darytina nustačius, ar visos rūsyje esančios patalpos yra parduotos butų ir negyvenamųjų patalpų savininkams. Tuo atveju, jei rūsyje yra neprivatizuotų patalpų, bendrosios dalinės nuosavybės teisė į jas įgyvendintina pagal CK 4.75 straipsnio nuostatas ir pagal tai spręstina, ar pagrįstas yra ieškovo pageidavimas patekti į rūsio patalpas būtent pro atsakovams nuosavybės teise priklausantį įėjimą. Apie ieškovo teisę į rūsio patalpas teismas sprendė, neįtraukęs dalyvauti byloje name esančių patalpų savininkų.

Išdėstytų aplinkybių nustatymas svarbus, ir darant išvadą dėl servituto patekimui į ieškovui priklausančias administracines patalpas ( į rūsį ir į įstaigos patalpas ieškovas pageidauja įeiti pro tą pačią patalpą 9-7).

Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, skundžiama sprendimo dalis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ( CPK 327 straipsnio pirmoji dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškininis reikalavimas dėl servituto naudotis atsakovei S. C. nuosavybės teise priklausančia patalpa, plane pažymėta indeksu 9-7, esančia pastate adresu (duomenys neskelbtini), atsakovės S. C. įpareigojimo netrukdyti naudotis toje pačioje patalpoje esančiu įėjimu į rūsį, laiptais, mūrinės sienos antrame aukšte išgriovimo bei atstatymo angos, esančios bendroje sienoje koridoriaus ir patalpos, plane pažymėtos indeksu 23-1.

Šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.