Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) priteisti darbo užmokesčio nepriemoką – 684,42 Eur už 2015 m. dirbtą viršvalandinį darbą.Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas netinkamai atliko darbo laiko apskaitą, t. y. neapskaitė viršvalandinio darbo ir, atitinkamai, jam neapmokėjo už viršvalandinį darbą. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Pareiškėjo nuomone, 7 dienų laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai ir buvo nustatytos darbo pamainos, nebūtinai turėjo sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu. Atsakovas darbo laiko apskaitą vykdė 7 dienų laikotarpį visada tapatindamas su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu ir neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką. Statutas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja poilsio laiko, todėl turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Sisteminė Darbo kodekso 160 straipsnio 1 dalies, 161 straipsnio 3, 5 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Laiko apskaitos ypatumai) 6, 8 punktų nuostatų analizė bei išaiškinimai Darbo kodekso komentare leido daryti išvadą, kad 7 dienų laikotarpis, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų būti tapatinamas su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-penktadieniu. Darbo savaitę siejant su kalendorinėmis savaitės dienomis, susidaro situacija, kai viena darbo savaitė prasideda poilsio diena ir baigiasi darbo diena ar atvirkščiai. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas tikslingai teisės normą papildė paaiškinančiais žodžiais, t. y. išskirdamas, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o ne kalendorinė savaitė.Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovo teigimu, sisteminė Darbo kodekso nuostatų bei teisės doktrinos analizė leido daryti išvadą, kad termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Įstatymų leidėjui teisės aktuose nenurodant konkretaus savaitės apibrėžimo, atsakovas lokaliniu teisės aktu (2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“; toliau – ir Įsakymas) nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį, pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, kuri numatė, kad savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Nustatydamas savaitės darbo laiko apskaitos pradžią, atsakovas taip pat rėmėsi 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 4 straipsnyje pateiktu sąvokos „savaitė“ apibrėžimu (savaitė – tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.) bei šios sąvokos apibrėžimu Lietuvių kalbos žodyne (savaitė – tai septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu), taip pat atsižvelgė į tai, kad teisės doktrinoje savaitė turėtų būti suprantama kaip kalendorinė savaitė. Pareiškėjo argumentai, jog darbo savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, buvo nepagrįsti, nes toks aiškinimas neįtvirtintas teisės aktuose ir nesudarė pareigos Departamentui juo vadovautis. Be to, į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios metu jis savo darbo funkcijų nevykdė. Nuo 2015 m. pareiškėjas turėjo apie 66 pamainas, kurių metu jam suteikta iš viso 132 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu jo faktiškai nedirbtas laikas (132 val.) žymiai viršijo jo nurodytus viršvalandžius, kurie, pagal jo paskaičiavimus, sudarė 102 val.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Statuto 29 straipsnio nuostatos dalies, kurioje nurodyta, jog „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Atsakovas 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 2.1 punktu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku nustatė pirmadienį. Nustatydamas būtent tokį savaitės atskaitos tašką, atsakovas pagal analogiją vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punktu, 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsniu bei Lietuvių kalbos žodyne pateiktu sąvokos „savaitė“ išaiškinimu. Įsakymo teisėtumas nebuvo nuginčytas, jo neginčijo ir pareiškėjas. Esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui, atsakovas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo juo nesivadovauti ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Teismas taip pat neturėjo teisinio pagrindo išvadai dėl Įsakymo ydingumo. Taigi, teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi pareiškėjui apskaičiuodamas darbo laiką, buvo galiojantis.Teismas pastebėjo, jog iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad, savaitės atskaitos tašką laikant pirmadieniu, viso ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu viršvalandžiai nenustatyti. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam taikyta darbo laiko apskaita, argumentus iš esmės grindė tik nuomone, kuri susiformavo sistemiškai vertinant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepertraukiamo darbo ypatumus, bei Vidaus reikalų ministerijos pateiktais argumentais. Tačiau nagrinėjamu atveju jis konkrečiai nenurodė jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos tašku turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių teisinių argumentų (įrodymų), patvirtinančių atsakovo taikomo viršvalandinio darbo netinkamą apskaitymą. Nustatyta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu darbo laiko apskaitą vykdė vadovaudamasis galiojančiu teisės aktu – Įsakymu, kurio teisėtumas nenuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis Įsakymu, viršvalandžių nenustatyta.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintuose Darbo ir poilsio laiko ypatumuose ekonominėse veiklos srityse įtvirtintas teisinis reguliavimas netaikomas vidaus tarnybos pareigūnams. Visi atsakovo paminėti pagal analogiją taikyti aktai apibrėžia savaitės kaip kalendorinės savaitės prasmę, o ne darbo savaitės darbuotojams pamainomis sąvoką. Pareigūnams yra taikomas specialusis teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintais Laiko apskaitos ypatumais ir būtent šiuo nutarimu įgyvendinama Statuto 29 straipsnio 3 dalis. Teisinis reguliavimas nenustato darbdavio diskrecijos apibrėžti savaitės, darbo savaitės sąvokas, o tikslingai suteikia įgaliojimus detalizuoti pamainų pasiskirstymą per 7 dienas. Įstatymas numato darbo laiko apskaitą per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, o ne per kalendorinę savaitę. Darbo laiko apskaita negali būti vykdoma vadovaujantis įstaigos vidiniu reguliavimu, įstaigos pakartotu kalendorinės savaitės apibrėžimu, visiškai nepaisant įstatyminio reguliavimo. Teismas nevertino materialinių teisės normų ir jų taikymo turinio. Susidaro situacija, kai per 7 dienas tenka dirbti daugiau nei maksimali 48 valandų darbo laiko trukmė. Atsakovas netinkamai rėmėsi ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 patvirtinto Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašo nuostatomis, nes šio aprašo 2 punkte pakartota kalendorinės savaitės samprata, kuri visiškai nesusijusi su darbo laiko apskaita nepertraukiamu režimu pamaininį darbą dirbantiems policijos pareigūnams. Darbo laiko apskaita ir apskaitos principai yra imperatyviai įtvirtinti Statute. Ne nuo „savaitės“ apibrėžimo, o nuo darbo laiko apskaitos priklausė darbo laiko apskaitos teisėtumas.Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nenurodė jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos tašku turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę. Šis teisinis pagrindas įtvirtintas Statuto 29 straipsnyje, nes įstatymas žodį „savaitė“ skliausteliuose patikslina („7 dienų laikotarpis“). Tai reiškia, kad kiekvieną 7 dienų laikotarpį darbo laikas, kuris viršija 48 valandų darbo laiko normą, laikomas viršvalandiniu. Kadangi pareiškėjas dirba pamaininio darbo laiko režimu, t. y. slenkančiu darbo grafiku, atsakovas, apskaitydamas viršvalandinį darbą, privalo darbo laiką per kiekvieną savaitę, t. y. per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, kuris viršija 48 valandas, apskaityti kaip viršvalandinį. Tai atitiktų ir Darbo kodekso komentare pateiktą aiškinimą, kad savaitės nepertraukiamas poilsis laikytinas laisvu nuo darbo laiku, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę. Pareiškėjo darbo savaitė neprasideda pirmadienį ir nesibaigia sekmadienį. Pareiškėjas dažniausiai dirba 24 val. pamainomis, kurių trukmė nesutampa su paros trukme. Vadovaujantis atsakovo aiškinimu, kartais dalis vienos pamainos laiko patekdavo į vieną darbo savaitę, dalis – į kitą. Net vizualiai vertinant atsakovo rengiamus darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti, kad jo darbo savaitė realiai nesutampa su kalendorine savaite (pirmadieniu-sekmadieniu). Nė viena statutinė įstaiga netaiko tokios darbo laiko apskaitos kaip atsakovas, jos 7 dienų laikotarpį sieja su darbo pradžia ir pamainų neskaido į dvi skirtingas savaites. Tai, kad atsakovas savo sprendimą pamaininiu režimu dirbančių pareigūnų darbo laiką apskaityti tik nuo pirmadienio iki sekmadienio grindžia tuo, jog nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reglamentavimo, pareiškėjo nuomone, prieštarauja fundamentaliems darbo teisinių santykių principams, nepagrįstai siaurina nustatytą teisinį reguliavimą ir galbūt net rodo atsakovo kaip darbdavio piktnaudžiavimą teise, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad tais atvejais, kai per 7 dienų laikotarpį dirbama daugiau nei 48 valandas, šis darbo laikas apskaitytinas kaip viršvalandinis. Minėtu atveju darbdavio vidaus aktuose įtvirtinta savaitės sąvoka neturėjo įtakos darbo laiko apskaitai pagal Statute įtvirtintą 7 dienų laikotarpį.Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde yra išdėstyta subjektyvi pareiškėjo nuomonė ir visiškai nepagrįsta pozicija. Pats pareiškėjas nesilaiko nuoseklios, aiškios pozicijos dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio. Viena vertus, pareiškėjas nurodo, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku turėtų būti laikomas nepertraukiamas poilsis, kuris prasideda pasibaigus darbui paskutinę darbo savaitės dieną ir baigiasi pradėjus darbą kitą darbo savaitę, kita vertus, jis teigia, jog kiekvienam pareigūnui skiriamo dirbti darbo laiko maksimali trukmė (48 val.) turėtų būti užtikrinama per bet kurį 7 dienų laikotarpį, t. y. savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taško nesieja su nepertraukiamu poilsiu. Pareiškėjas pirmuoju atveju iš esmės atkartoja Valstybinės darbo inspekcijos nuomonę dėl suminės darbo laiko apskaitos savaitės sąvokos ir jos trukmės (pažymėta, kad Departamente taikoma ne suminė, o savaitinė darbo laiko apskaita), antruoju atveju iš esmės atkartoja Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. ID-9058(57) išdėstytą nuomonę. Skirtingų nuomonių dėl savaitės (7 dienų laikotarpio) skaičiavimo egzistavimas patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo. Be to, nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, jos gali keistis, todėl teismui jos nėra privalomos. Atsakovas pabrėžia, kad Departamente Įsakymu suvienodinus savaitės pradžios ir pabaigos laiką, maksimali darbo laiko trukmė (48 valandos) buvo užtikrinta (viršvalandžiai pareiškėjui ir kitiems pareigūnams nesusidarė).Atsakovas pakartotinai akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, numatančio „savaitės (7 dienų laikotarpio)“ skaičiavimą. Statuto 29 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta „savaitės“, o ne „darbo savaitės“ sąvoka, kaip teigia pareiškėjas. Departamentas, atsižvelgdamas į jam Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte suteiktas teises ir pareigas bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą, 2009 m. balandžio 30 d. priėmė Įsakymą, kurio 2.1 punktu nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpio) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, atsakovas vadovavosi įstatymo analogija. Atsakovas, lokaliniu norminiu teisės aktu nustatydamas savaitės darbo laiko apskaitos pradžią, negalėjo ignoruoti Vyriausybės, Europos Parlamento ir Tarybos išaiškinimų. Atsakovas, Įsakyme apibrėždamas sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį, jokių įstatymų reikalavimų bei pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teisinis reguliavimas nenustato darbdavio diskrecijos apibrėžti savaitės, darbo savaitės sąvokas ir kad ne nuo savaitės apibrėžimo, o nuo darbo laiko apskaitos priklauso darbo laiko apskaitos teisėtumas. Atsakovo nuomone, savaitės sąvokos turinio atskleidimas, pareigūnų pamainos pradžios ir pabaigos nustatymas ir kt. ir yra pamainų paskirstymo per savaitę, t. y. per 7 dienas, detalizavimas.Atsakovas pažymi, kad vykdyti darbo laiko apskaitą savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikant ne pirmadienį, o nepertraukiamą poilsį, yra tiesiog neįmanoma, nes dauguma Departamento pareigūnų vykdo nepertraukiamas funkcijas, t. y. jų pamainos būna po 24 valandas, po to jie turi kelias laisvas dienas. Jų poilsio laikas trunka ilgiau nei 35 valandas, todėl kaskart traktuoti, jog būtent toks poilsis yra savaitės nepertraukiamas poilsis, ir nuo jo skaičiuoti naują 7 kalendorinių dienų laikotarpį būtų tiesiog nelogiška. Šis „nepertraukiamas savaitės poilsis“ pasikartoja kelis kartus per savaitę, todėl vienai „savaitei“ dar nepasibaigus jau turėtų prasidėti naujos „savaitės“ skaičiavimas. Be to, teisės aktai įstaigoms nedraudžia darbo tvarkos taisyklėse apibrėžti sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinį. Svarbu tik tai, kad nesusidarytų situacijos, kai pareigūnas per savaitę (7 dienų laikotarpį) dirba ilgiau nei Statute nustatyta maksimali darbo laiko trukmė, Departamente tokia situacija nėra susidariusi. Atsakovas taip pat tvirtina, kad sisteminė Darbo kodekso nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Toks aiškinimas pripažintas tinkamu ir teismų praktikoje.