Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsakovių atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad VRM 2010-11-23 sprendimu Nr. 11SP-3105 pareiškėjui nuo 2010-11-05 neterminuotai paskirta 871,88 Lt valstybinė pensija. VRM 2014-11-18 buvo gautas pareiškėjo 2014-11-10 prašymas pranešti kokiu teisiniu pagrindu nuo 2010-11-05 iki 2014-02-01 jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, pateikti pažymą apie neišmokėtos visais pagrindais ir visą mažinimo laikotarpį valstybinės pensijos dydį, priimti sprendimą kompensuoti visais pagrindais ir už visą mažinimo laikotarpį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 16).

VRM 2014-12-04 sprendime Nr. 1D-8710(11) nurodė, kad pareiškėjo prašymo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemoką dienos bei nurodė, kad išmokėti nepriemokos VRM neturi teisinio pagrindo (b. l. 17, 18). Iš Sveikatos priežiūros tarnybos parengtos 2014-12-01 pažymos Nr. 11DP(P)-5855 nustatyta, jog pareiškėjui R. Š. paskirta valstybinė pensija nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2012 metų liepos mėnesio buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į 652,01 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2012 metų liepos mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis <...>, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas“. Taigi pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buvo nustatytas valstybinės pensijos mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, šiems asmenims pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiavus valstybines pensijas buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012-09-01.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Šioje byloje nustatytą aplinkybę, kad nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2012 metų liepos mėnesio, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui buvo mokama perskaičiuota sumažinta valstybinė pensija, įvertinus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatų kontekste, konstatuotina, kad valstybinės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, laikytinas pareiškėjo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (2012-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteistina vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu sumažinta ir neišmokėta 188,84 Eur (tai atitinka 652,01 Lt) dydžio valstybinės pensijos dalis.

Pareiškėjas skunde prašo panaikinti ir VRM 2014-12-04 sprendimą Nr. 1D-8710(11). Pažymėtina, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia, pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Tokio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (LVAT 2012-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (LVAT administracinės bylos Nr. AS492-124/2013, Nr. AS146-562/2013, Nr. AS502-757/2013 ir kt.). LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Ši praktika atsispindi ir naujausioje LVAT praktikoje (LVAT 2015-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-845-520/2015, 2015-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-612-525/2015, 2015-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-594-525/2015, 2015-06-17 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-659-756/2015). Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl VRM 2014-12-04 sprendimo Nr. 1D-8710(11) panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-12-04 sprendimą Nr. 1D-8710(11) nutraukti.

Priteisti pareiškėjui R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 188,84 Eur (vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni eurai ir aštuoniasdešimt keturi centai) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2012 metų liepos mėnesio, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.