Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-579-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-01
Bylos Nr.
1A-56-579-2013
Teisminio proceso Nr.
1-28-3-00001-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys (pirm.), Valdas Vitunskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
S. P., S. P. J. K.
Nukentėjusysis
J. K.
Advokatai
Renas Bradūnas
Teisėjas Nerijus Brinevičius Baudž. byla Nr. 1A-56-579/2013Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-28-3-00001-2012-0)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.4.8.2.;2.1.7.4.;2.1.14.;2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant nuteistajam S. P., gynėjai advokatei Editai Gaubienei, nukentėjusiajam J. K., jo atstovui advokatui Renui Bradūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 4 (keturių) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti 20 (dvidešimt) valandų visuomenės labui.

Iš nuteistojo S. P. J. K. naudai priteista 1400 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: 2011 m. birželio mėn. 10 dieną, vakaro metu, apie 23 valandą, laukuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia, ranka sudavė į veidą J. K., padarė jam kraujosruvas dešinio skruosto srityje, galvos sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis S. P. skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti S. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nuosprendis neteisingas ir neteisėtas, nes nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apelianto kaltę. Nuteistasis kaltės nepripažįsta ir teigia, jog įvykio dieną važiavo su automobiliu ir pamatęs, kad pažįstami vyrai gaudo atitrūkusį bulių, sustojo, išlipo ir ketino padėti. Praeidamas pro nukentėjusįjį pasakė „kur aš esu, kad tavo kojos nebūtų“, tačiau į veidą nesudavė ir jokių kitų smurtinių veiksmų neatliko. Nuteistasis mano, kad teismas tinkamai neištyrė visų bylos aplinkybių bei neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Nepagrįstai apelianto aiškinimą vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės bei nepagrįstai nurodė, jog šis paaiškinimas paneigtas įrodymų visuma. Apelianto manymu, teismas neturėjo vadovautis nukentėjusiojo ir jam palankių liudytojų O. K. ir J. bei J. Z. parodymais, nes O. K. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, o Z.artimi bičiuliai, kuriems nukentėjusysis paskambino iš karto, kai tik išėjo iš ganyklos. Nuteistojo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo R. Z., R. K., V. R., L. R. parodymais. Pažymi, kad nei vienas iš gyvulį gaudžiusių vyrų nematė, kad nuteistasis būtų ranka trenkęs J. K. į veidą. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jo nurodyti smurtiniai veiksmai turėjo užimti daugiau laiko nei keletas sekundžių, todėl bent vienas ar keli įvykio vietoje buvę asmenys būtų tai matę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis teigia, jog liudytojas R. Z. matė, kaip apeliantas tariamai J. K. laikė už krūtinės, tačiau pats R. Z. teigia, jog to nematė. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis mušamas nesišaukė jokios pagalbos, o tylėdamas išėjo iš ganyklos.

Nuteistasis tai pat nesutinka su tuo, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs. Nurodo, jog 2011-06-12 kreipdamasis į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių nukentėjusysis skundėsi rankos skausmu, o skundą privataus kaltinimo tvarka teikė dėl to, kad jam buvo suduota į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aiškino, kad apelianto sūnus A. P. liko sėdėti automobilyje, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jau nurodė, jog jis nubėgo su kitais kaimynais gaudyti buliaus. Apklausiant ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog smūgis buvo toks stiprus, kad iškrito dantų protezo plokštelė ir pasilenkęs jos ieškojo, tačiau nagrinėjant bylą teisme teigė, kad dantų plokštelė iškritusi tikrai nebuvo, o iškrito tik dantis.

Be to, apylinkės teismas, apelianto manymu, nepagrįstai liudytojų A. P. bei V. R. parodymus vertino kaip siekį padėti apeliantui išvengti atsakomybės ir nepagrįstai jais netikėjo. Tarp šių liudytojų parodymų akivaizdžių prieštaravimų nėra.

Nuteistasis taip pat mano, jog specialisto išvada šioje byloje negalėjo būti laikoma tinkamu įrodymu, nes specialistas negalėjo atsakyti, kokiu pagrindu išvadoje nurodyta dešiniame skruoste buvusi mėlynė. Be to, specialistas teigė, kad išvada galimai padaryta iš medicininių dokumentų išrašo, kurį J. K. atsinešė, tačiau nagrinėjant bylą teisme, toks išrašas nebuvo pateiktas. Tokio išrašo kopija teismui buvo pateikta tik išėjus priimti nuosprendžio ir tai kelia pagrįstų abejonių išrašo tikrumu. Be to, apeliantas pažymi, kad gydytojai D. V. apžiūrėjus J. K. 2011-06-13 nebuvo pastebėta jokios mėlynės. Tai neužfiksuota ir ambulatorinės kortelės 2011-06-13 įraše. Išrašas iš medicininių dokumentų pačiam J. K. prašant buvo išduotas 2011-06-21, tai yra parėjus vienuolikai dienų po įvykio ir aštuonioms dienoms po apsilankymo pas šeimos gydytoją, todėl neaišku kokiu pagrindu gydytoja išraše nurodė medicininiuose dokumentuose neužfiksuotą mėlynę. Apeliantas abejoja, ar įmanoma gydytojai prisiminti visų pacientų būklę ir išorines žymes praėjus aštuonioms dienoms. Be to, specialistas V. V. paaiškino, jog gydytoja, apžiūrėjusi pacientą, privalėjo įrašyti apie mėlynę, jei ji buvo, o praėjus vienuolikai dienų, mėlynė jau būtų išnykusi. Apeliantas teigia, jog gydytoja, rašydama 2011-06-21 išrašą, negalėjo vadovautis tos dienos apžiūra. Nuteistojo manymu, byloje liko neišaiškinta aplinkybė dėl išrašo iš medicininių dokumentų tikrumo ir pagrįstumo. Teismas du kartus atmetė apelianto prašymą kviesti liudytoja gydytoją D. V.. Esant tokiai situacijai, specialisto išvada nelaikytina tinkamu įrodymu, nes dokumentai, kurių pagrindu ji pateikta, neatitinka tokiems dokumentams sudaryti galiojančių taisyklių. Esant šioms aplinkybėms, priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisingu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. skundas atmetamas.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Taigi nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai S. P. pripažino kaltu padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliantas teigia, jog teismas neištyrė visų bylos aplinkybių ir neteisingai įvertino įrodymus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.

Būtinas išsiaiškinti faktines aplinkybes privataus kaltinimo byloje apibrėžia privataus kaltintojo skundas. Šiuo atveju tai J. K. skundas, kuriuo jis S. P. kaltino 2011-06-10 d. apie 11 val. sudavus į veidą, padarius galvos sumušimą ir kraujosruvą dešinio skruosto srityje ir taip nežymiai sutrikdžius sveikatą. Visos veiką apibūdinančios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo išaiškintos, teismas apklausė visus įvykio metu įvykio vietoje buvusius asmenis bei kitus asmenis, kurie galėjo suteikti informacijos apie šį įvykį, išreikalavo bei ištyrė objektyvius duomenis – medicininius dokumentus, specialisto išvadą, todėl byloje nėra pagrindo teigti, kad teismas neištyrė faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat teisingai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, liestinumą bei patikimumą. Teismo išvados dėl įrodymų vertinimo pagrįstos ir motyvuotos.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus ir pagrįstai juos laikė patikimais bei vadovavosi nustatant faktines veikos aplinkybes, nes nukentėjusiojo parodymai patvirtinami objektyviais bylos duomenimis – specialisto išvada, medicininiais duomenimis, o taip pat ir liudytojų J. Z., O. K., J. Z. parodymais. Pažymėtina, jog įrodymų patikimumas įvertinamas juos lyginat ir gretinant tarpusavyje, vertinant surinktus įrodymus atskirai ir visumoje. Šiuo atveju nukentėjusiojo parodymus dėl jo sumušimo ir to, kad jį sumušė S. P., patvirtina minėtų liudytojų parodymai, kurie neprieštarauja ir medicininiams duomenims, todėl šių asmenų parodymus vertinti kritiškai vien tuo pagrindu, kad O. K. yra nukentėjusiojo žmona, o J. Ir J. Z. geri bičiuliai, nėra pagrindo. J. ir J. Z. paaiškino, jog įvykio dieną jiems paskambino nukentėjusysis ir pasakė, kad jį sumušė S. P., matė patinusį skruostą. O. K. taip pat paaiškino, jog grįžęs nukentėjusysis pasakė, kad jį sumušė S. P., matė mėlynę, nukentėjusysis blogai jautėsi, todėl sekmadienį jį vežė į ligoninę. Sumušimą patvirtina ir 2011-06-21 specialisto išvada Nr. G260/11(09) bei medicininiai dokumentai. Apie tai, kad buvo sumuštas S. P., nukentėjusysis iš karto informavo liudytoją J. Z. ir J. Z., gydytojams bei specialistui taip pat nurodė tą pačią aplinkybę (b. l. 47). O. K. parodė, jog matė mėlynę, nukentėjusiajam buvo bloga. Tai atitinka medicininiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, jog 2011-06-13 kreipėsi į medikus nurodydamas, jog jam buvo suduota į galvą, pykino, skaudėjo galvą. Tai patvirtina, jog nukentėjusysis kreipėsi būtent dėl galvos sumušimo. Jam buvo atlikti objektyvūs tyrimai dėl galvos sumušimo (kaip ligonis atlieka judesius Rombergo poza ir pan.). Nukentėjusįjį 2011-06-14 konsultavo neurologas (b. l. 55, 57-58). Specialistas V. V. patvirtino, jog išvada pateikta pagal medicinines korteles bei PSPC išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame buvo nurodyta ir kraujosruva. Jis taip pat paaiškino, jog galvos sumušimas galimas ir nesant mėlynių. Jis nustatomas objektyvaus tyrimo metu, kuris ir buvo atliktas. Specialistas paaiškino, jog net atmetus kraujosruvą dešinio skruosto srityje, dėl galvos sumušimo vis tiek būtų nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi aplinkybę dėl galvos sumušimo patvirtina ne tik anksčiau nurodytų liudytojų parodymai, tačiau ir objektyvūs duomenys.

Apeliantas skunde kėlė klausimą dėl medicininio išrašo, kuriame nurodyta kraujosruva, kaip įrodymo, kartu ir specialisto išvados patikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismo pasėdyje apklausus išrašą pateikusią liudytoją D. V., teismui nekilo abejonių dėl šio įrodymo patikimumo, nes liudytoja patvirtino, jog matė nukentėjusiojo veide sužalojimus, tačiau išoriniams sužalojimams neteikė per daug didelio dėmesio, įtarė galvos traumą, todėl siuntė pas neurologą, apie mėlynę įrašė vėliau atsiminusi. Be to, akivaizdžius išorinius sumušimo požymius iš karto po įvykio matė liudytojai J. ir J. Z., o O. K. teigė mačiusi mėlynę. Liudytojas R. Z. taip pat parodė, jog matė „nubraukimą, paraudimą“ nukentėjusiojo veide. Be to, D. V. apie tokio išrašo išdavimą iš karto atžymėjo sveikatos istorijoje. (b. l. 57) Todėl įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog teismas pagrįstai minėtų liudytojų parodymus, o taip pat ir specialisto išvadą bei jo paaiškinimus laikė patikimais ir jų pagrindu nustatė, kad S. P. iš tiesų smūgiavo nukentėjusiajam į galvą dėl ko nežymiai buvo sutrikdyta J. K. sveikata. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo parodymų netikslumų (iškritusio protezo ar tik danties), o taip pat ir dėl suėmimo už krūtinės nelaikytinos esminėmis, reikšmingomis, kurios leistų suabejoti nukentėjusiojo parodymų tikrumu. Tai nepaneigia aplinkybės, jog nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad S. P. smūgiavo į galvą. Be to, privataus kaltinimo skunde aplinkybė dėl sugriebimo už krūtinės net nebuvo nurodyta.

Apeliantas neteisus teigdamas, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų R. Z., R. K., V. R., L. R. parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šių asmenų parodymų patikimumą nustatė atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą ir pagrįstai jų parodymus vertino kai nepaneigiančius nukentėjusiojo versijos, nes nustatyta, jog visi šie liudytojai parodė, jog tam tikro momento galėjo ir nematyti. Tai yra jie nepaneigė galimybės, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje S. P. galėjo suduoti smūgį J. K.. Nei vienas iš šių asmenų neparodė, jog nukentėjusysis ir S. P. būtų visą laiką buvę jų akiratyje. Ir tai visiškai natūralu bei suprantama, nes visi tuo metu buvo susikoncentravę į galvijo gaudymą. R. Z. parodė, jog nukentėjusysis su S. P. buvo atsilikę kurį laiką. L. R. girdėjo kaip S. P. liepė J. K. eiti į šoną, pats nuėjo gaudyti gyvulio, todėl, ar kas vyko tarp šių asmenų, nematė. R. K. taip pat parodė, jog viskas vyko greitai, kuriuo metu kas ką darė, nežino. Iš V. R. parodymų matyti, jog jis tai pat ne visą laiką stebėjo nukentėjusįjį ir S. P.. Esant šioms aplinkybėms, šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip paneigiantys nukentėjusiojo parodymus, nes nei vienas iš šių liudytojų akylai nestebėjo nukentėjusiojo ir S. P., todėl teismas pagrįstai šių asmenų parodymus, jog jie smūgio nematė, vertino kaip subjektyviai suvoktą įvykio situaciją, kurie nei patvirtina nei paneigia tą aplinkybę, kad S. P. smūgiavo J. K. į veidą.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo A. P. parodymais. Teisėjų kolegijos nuomone šis skundo argumentas nepagrįstas ir tai pat turi būti atmestas. Teismas šio asmens parodymus pagrįstai vertino kritiškai, nes A. R. ne tik yra kaltinamojo sūnus, todėl jis suinteresuotas palengvinti tėvui situaciją, bet ir iš jo parodymų teisme matyti, jog jis tai pat akylai visą laiką nestebėjo tėvo ir J. K.. Parodė, jog J. K. su tėvu buvo 1-2 metrų atstumu nuo jo, be to, galėjo ne viską išgirsti.

Liudytojo L. R. parodymai taip pat negali būti vertinami kaip patvirtinantys S. P. parodymus, nes iš jo parodymų matyti, jog jis ne viską matė, kas vykta tarp nukentėjusiojo ir S. P.. Parodė, jog nematė, kas vyko po to, kai S. P. J. K. liepė eiti, nes nuėjo gaudyti buliaus ir buvo 10 metrų atstumu nuo jų. Pripažino, jog galėjo ir nematyti, kas įvyko.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiuoju, nes jo parodymus patvirtina liudytojų J. Z. bei J. Z. ir O. K. parodymai, o taip pat ir objektyvūs duomenys – specialisto išvada, paaiškinimai, medicininiai išrašai, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymų, jog jis niekam nieko nesudavė, nepatvirtina jokie duomenys.

Esant šios aplinkybėms darytina išvada, jog teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo ir įvertino surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog S. P. 2011-06-10 iš asmeninių paskatų, tyčia, ranka sudavė į veidą J. K., padarė jam kraujosruvas dešinio skruosto srityje, galvos sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. S. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė nuteistajam skirta teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, tinkamai įvertinus veikos bei nuteistojo pavojingumą, jo asmenybę, tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu paskirtoji bausmė yra būtina ir pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.

Kadangi tai privataus kaltinimo byla, kuri nagrinėta apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą, nukentėjusysis, siekdamas apginti savo interesus, apeliacinėje instancijoje taip pat aktyviai turėjo palaikyti kaltinimo poziciją, todėl turėtos atstovo išlaidos – iš viso 1000 Lt (pinigų priėmimo kvitai: 2012-12-11 Nr. 685136 ir 2013-01-23 Nr. 685142) laikytinos pagrįstomis ir jos turi būti priteistos iš nuteistojo S. P..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš S. P. nukentėjusiojo J. K. naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Kolegijos pirmininkas teisėjas Evaldas GražysTeisėjai: Jurgis KiškisValdas Vitunskas