Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui A. A. V. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. Š. nurodė, kad atsakovui A. A. V. paskolino 150 000 litų grynais pinigais, rašytinės sutarties nesudarė. Nurodo, kad atsakovas A. A. V. negrąžino 100 000 litų. Nurodo, kad jo nurodytas aplinkybes patvirtina ikiteisminės bylos medžiaga – įtariamojo A. A. V. apklausos protokolai, akistatos protokolas.

Atsakovas A. A. V nurodo, kad yra ieškovui skolingas 70000 litų paskolos sumą.

Teismas ieškinį tenkina iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Pagal civilinės teisės teoriją civiliniu teisiniu santykiu vadinamas sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises ir pareigas. Teisinio santykio objektas yra reguliuojamas faktinis visuomeninis santykis. Civiliniam teisiniam santykiui atsirasti reikalingas teisinis-faktinis pagrindas, su kuriais civilinės teisės normos sieja civilinio teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartotą terminologija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardintų.

Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Fizinių asmenų sandorio suma reikalaujanti rašytinės formos yra penki tūkstančiai litų (CK 1.73 1 dalies 1 punktas), paskolos sutarties atveju – du tūkstančiai litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė nurodo: rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006).

Civilinių teisinių santykių dalyviai, palyginus su kitomis teisės šakomis, turi plačias elgesio laisvės ribas, jie gali įgyti teises tiek įstatymo pagrindu, tiek įstatyme specialiai nenumatytais, tačiau jam neprieštaraujančiais pagrindais (CK 1.136 straipsnis). Įstatyme vienodai pripažįstamos tiek įstatymo pagrindu, tiek jam neprieštaraujančiais pagrindais įgytos teisės ir garantuojama teisminė pažeistų civilinių teisių gynyba (CK 1.138 straipsnis). Kartu pažymėtina, kad bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai: teisingumo, protingumo, sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), negalėjimo turėti naudos iš įstatymo nežinojimo principas (ignorantia legis nocet) ( CK 1.6 straipsnis), ir kt. sukuria civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, t. y. patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių, ir nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tam tikra šių civilinių teisinių santykių principų išraiška yra ir CK normose, nustatančiose reikalavimus sandorio formai ir įrodinėjimo ypatumus iš paskolos ir novacijos teisinių santykių kilusiuose ginčuose.

Nagrinėjamu atveju ieškovas R. Š. nepateikė įrodymų, kad atsakovui A. A. V. perdavė, kaip paskolos gavėjui, 150000 litų paskolos sumą. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – įtariamojo A. A. V. apklausos protokolai (b.l.10-26) atmetami, nes pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą 21 str., 187-190 str.str., įtariamasis nesaistomas įstatymo duoti teisingus, o ne melagingus parodymus, jam nėra numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą, todėl ieškovo pateikti apklausos protokolai, kuriais įrodinėja šalių paskolos teisinius santykius, kaip įrodymas, atmetami. Įtariamasis, siekdamas išvengti griežtos kardomosios priemonės, gali save apkalbėti, prisiimti kaltę už nusikalstamą veiką, kurios neįvykdė. Įtariamajam asmeniui nėra numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Įtariamojo apklausos protokolai, kurie yra įrodymai pagal pagal baudžiamojo proceso kodeksą, nėra pagal civilinį procesą tinkami įrodymai šalių civiliniams teisiniams santykiams konstatuoti. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).

Atsakovas A. A. V. teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad jis iš ieškovo pasiskolino 100 000 litų, 30 000 litų grąžino, todėl yra skolingas ieškovui 70000 litų. Teismas, vadovaudamasis LR CPK 177 str. 2 d. ir šalių paaiškinimais, LR CK 6.870 str. 2 d., 6.873 str. 2 d., ieškinį tenkina iš dalies ir ieškovui iš atsakovo A. A. V. priteisia 70000 litų skolos sumą. Ieškovas teismui įrodymų dėl atsakovui suteiktos paskolos ir perduotų pinigų sumos nepateikė, todėl pareigos, numatytos LR CPK 178 str., neįvykdė. Teismas ieškovui priteisia paskolos sumą, kurią atsakovas pripažįsta. Ieškovo reikalavimą dėl 30000 litų priteisimo teismas atmeta, nes nėra įrodymų, kad atsakovas minimą pinigų sumą skolingas.

LR CK 6.37 str 2 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. iš atsakovo A. A. V. priteisia ieškovui R. Š. 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011-09-29 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 3 d.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str.,, 93 str. 2 d., ieškovo naudai iš atsakovo priteisia žyminį mokestį 2100 litų (b.l.7).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš A. A. V., a.k(duomenys neskelbtini) R. Š., a.k(duomenys neskelbtini) naudai 70000 litų paskolos sumą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos skolos (70000 litų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-09-29 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2100 litų žyminį mokestį.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.