Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovei M. A.

teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų Č. R. (Č. R.), M. M., E. R. (E. R.) ir A. R., atstovaujamų įstatyminės atstovės A. R., ieškinį atsakovei M. A. dėl servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai kreipėsi su patikslintu ieškiniu dėl servituto nustatymo atsakovei M. A. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal S. L. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-31 parengtą pasiūlymą dėl servituto nustatymo (servituto nustatymo plane) pažymėto indeksu „S“ (plotas 604 kv.m.) ir taškais 8, 9, 10, 11, 12, 4, 5, 13, 8 su teise prieiti ir privažiuoti, naudoti, remontuoti ieškovams nuosavybės teise priklausančius pastatus (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus), esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 60-65). Ieškinyje nurodė, kad statiniai, esantys atsakovės žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovams ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovei priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, kiemo rūsio, tvartų, kluono, sandėlio ir kiemo statinių, o ieškovams bendrai sudėjus jų dalis priklauso kita ½ dalis pastatų. Gyvenamajame name faktiškai gyvena ieškovai E. R., A. R. ir jų motina A. R.. Ieškovai Č. R. ir M. M. gyvena kitur, bet turi poreikį naudoti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tačiau normaliai naudotis statiniais (jų dalimis) negali, nes negalima susitarti su atsakove dėl naudojimosi žemės sklypo, kuriame yra pastatai, dalimi. Atsakovė neleidžia privažiuoti prie gyvenamojo namo ir kitų pastatų, statyti kieme automobilį ir kt., taip pat ji atsisako šalių sutarimu nustatyti servitutą, todėl ieškovai negali patekti į namą ir ūkinius pastatus ir naudoti juos pagal paskirtį, prižiūrėti, tvarkyti, remontuoti, palaikyti tinkamą techninę būklę, atsivežti malkų namo šildymui. Turtu negalima naudotis, nesinaudojant atsakovės žemės sklypu, todėl reikalinga nustatyti 604 kv.m. ploto servitutą pagal S. L. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-31 parengtą projektą, kad būtų užtikrintas priėjimas prie pastatų. Ieškovai sutinka sumokėti atsakovei 3000 Lt dydžio vienkartinę kompensaciją dėl servituto atsakovės sklype. Kompensacijos dydį paskaičiavo atsižvelgdami į tai, kad nebus sunaikinti augalai, pasėliai ir kt., atsakovė nepatirs nuostolių, žemės sklypo dalis nebus išpirka ir atsakovė pati galės naudotis ta dalimi, kur bus nustatytas servitutas. Kadangi prašomo servituto plotas užima 32 proc. atsakovės žemės sklypo ploto (0,1888 ha), nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 32700 Lt (žemės sklypo dalies, kurioje prašoma nustatyti servitutą, vidutinė rinkos vertė yra 10464 Lt), todėl ieškovai sutinka sumokėti atsakovei 3000 Lt vienkartinę kompensaciją (b.l. 61-65).

Liudytoja T. L. teismo posėdyje paaiškino, kad pažįsta ieškovus ir atsakovę, atsakovė yra jos mamos sesuo. Santykiai su ieškove A. R. ir atsakove M. A. yra geri. Žino, kad ieškovas Č. R. tame name negyvena. Negirdėjo, kad atsakovė M. A. neleistų kažkuo A. R. naudotis. Atsakovė visiems leidžia prieiti prie namo, nieko nedraudžia. Jei reikia kokio remonto, tai gali viską daryti. Pati apsilanko atsakovės sodyboje 2-3 kartus per metus, tačiau nežino kokie yra vidiniai santykiai tarp šalių, apie konfliktus jai niekas nepasakojo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkiniai pastatai: du tvartai, kluonas, sandėlis, kiemo rūsys ir kiemo statiniai (šulinys, tvora), esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 21-24). Ieškovams Č. R. ir M. M. priklauso po 3/16 dalį pastatų, E. R. ir A. R. - po 1/16 dalį, o atsakovei M. A. – ½ dalis pastatų. Atsakovei taip pat priklauso 0,1888 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 32700 Lt (b.l. 66). Visi pastatai yra ant atsakovės žemės sklypo. Nekilnojamojo turto – žemės sklypo su statiniais kadastro ir registro dokumentų byla (b.l. 51) ir Vilniaus apskrities viršininko 2006-11-07 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl T. R. ir M. A. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) rajone“ patvirtina, kad atsakovei M. A. 0,1888 ha žemės sklypas suformuotas padalijus T. R. ir M. A. 0,3776 ha žemės sklypą, kurį jos įsigijo pagal 1999-03-17 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 25-26, 51). Vilniaus apskrities viršininko 2006-11-07 įsakymu buvo patvirtinti S. L. individualios įmonės parengtų žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), suformuotų pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-10-18 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą detalųjį planą, kadastriniai duomenys ir atsakovės žemės sklype (tarnaujantis daiktas), nustatyti tokie servitutai: S3 - 0,0018 ha (kiti servitutai – teisė naudotis vandens gręžiniu, esančiu gretimame sklype), S2 - 0,0036 ha (teisė aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas), S1 - 0,0052 ha (teisė tiesti požemines, antžemines komunikacijas) (b.l. 25-26). Iš atsakovės 2005-11-04 parengto žemės sklypo plano matyti, sklype esančių statinių išsidėstymas, privažiavimas prie namo, sklypo ribos, atstumai ir nustatyti servitutai (b.l. 27). S. L. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-31 parengtame pasiūlyme teismui dėl servituto M. A. žemės sklype nustatymo suprojektuotas 604 kv.m. ploto servitutas, pažymėtas indeksu „S“, tam kad užtikrinti statinių bendrasavininkų teisę eksploatuoti, prieiti ir privažiuoti prie jiems priklausančių statinių (b.l. 20). Antstolio Irmanto Gaidelio 2013-10-01 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota privažiavimo prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, kiemo aplinkos situacija ir ūkinių pastatų būklė. Šios aplinkybės užfiksuotos fotonuotraukose (b.l. 97-104). Ieškinio padavimo teismui metu (2013-02-20) ieškovai E. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. R., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nepilnamečiai, todėl juos byloje atstovauja įstatyminė atstovė – motina A. R. (b.l. 17-18).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 4.111 straipsnis nustato, kad servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto) tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės; kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 str. 1-2 d.). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 str. 1 d.). Taigi, servitutu suteikiama ribota naudojimosi svetimu daiktu teisė, kuri skiriasi apimtimi, tačiau visais atvejais ši teisė yra mažesnė už savininko teises. CK 4.124 str. 1 d. nustato, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.126 straipsnio taikymą yra konstatavęs, kad servituto nustatymo sąlygos traktuotinos atsižvelgiant į šio instituto prigimtį ir paskirtį. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu užtikrina viešpataujančio daikto savininko poreikius normaliai naudotis savo daiktu, tačiau tokie poreikiai turi būti derinami su tarnaujančiojo daikto savininko interesu nekliudomai naudotis savo nuosavybe, kuri nėra absoliuti ir ši teisė gali būti ribojama. Nuosavybės teisės ribojimas gali būti pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, vien kito asmens egzistuojantis interesas naudotis svetimu daiktu vien dėl to, kad jam taip naudingiau ir patogiau, nebūtų pakankamas pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2005, 2005-05-30 nutartis Nr. 3K-3-315/2005). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens - tarnaujančio daikto savininko - nuosavybės teisę, dėl to servitutas teismo sprendimu gali būti nustatomas tik išimtinais atvejais. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-82/2007, 2007-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-469/2007, 2009-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009 ir kt.).

Civilinis kodeksas numato, kad gali būti nustatomas kelio, statinių ir kiti servitutai (CK 4.117, 4.122, 4.123 str.). Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti.

Pagal reiškiamą reikalavimą ieškovai prašo nustatyti atsakovės žemės sklype ne tik kelio servitutą, bet ir kitos paskirties servitutą (teisę aptarnauti ir prižiūrėti statinius), būtiną naudotis ieškovams priklausančiais pastatais. Pateiktame S. L. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-31 parengtame plane pažymėtas projektuojamas bendras servituto (servitutų) plotas 0,0604 ha, kas sudaro 32 procentus atsakovės 0,1888 ha žemės sklypo, tačiau pagal pateiktą planą nėra išskirta, kur yra kelio servitutas ir kur yra servitutas statinių eksploatacijai, taip pat nenurodyti servitutą konkretizuojantys duomenys: kelio plotis, ilgis, plotas, kryptis, dislokacijos vieta, ne prie visų pastatų nurodyti žemės ruožų, reikalingų pastatams aptarnauti, atstumai ir kt. Ieškovai nepagrindė, kodėl gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui eksploatuoti reikalingas 4 m pločio žemės ruožas palei namo vakarinę pusę ir ūkinio pastato pietinę pusę. Iš atsakovės žemės sklypo plano, S. L. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2013-01-31 parengto projekto ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad prie gyvenamojo namo ir kitų statinių galima privažiuoti vienu privažiavimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Įvažiavimas (keliukas) įrengtas atsakovės žemės sklype šiaurinėje gyvenamojo namo pusėje, pravažiavimo būklė gera, juo galima naudotis visais metų laikais. Atstumas nuo gatvės iki gyvenamojo namo apie yra apie 5 metrai, iki toliausiai nutolusio ūkinio pastato - apie 50 metrų.

Ieškovų pagrindinis motyvas, kodėl būtinas servitutas yra tai, jog atsakovė neleidžia ar ne visada leidžia naudotis privažiavimu, statyti automobilį ir prieiti (privažiuoti) prie ūkinių pastatų, todėl nori teisiškai įforminti galimybę naudotis jiems priklausančiais pastatais. Teismas mano, kad servituto nustatymas pagal tokį projektą, kokį pateikė ieškovai yra nekonkretus ir negalimas, nes užima 1/3 dalį atsakovės žemės sklypo, nepagrįstai suvaržo atsakovės teisę naudotis jai priklausančia nuosavybe ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiam daiktui naudoti pagal jo paskirtį; servitutu nenustatomos teisės, susijusios su viešpataujančio daikto valdymu ar disponavimu; servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančio daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-157/2009 ir kt.).

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog prašomas nustatyti servitutas yra būtinas ir be jo ieškovai negali naudotis turimu turtu.

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir Gyventojų registro tarnybos išrašas apie asmenį (b.l. 16) įrodo, kad savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi ir nuolat gyvena ne sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, o (duomenys neskelbtini) mieste. Sodyboje būna tik vasarą. Ji nedraudžia ieškovams naudotis įvažiavimu ir kiemu tiek, kiek reikia pastatams prižiūrėti. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovų atstovė A. R. sodina vaismedžius, dekoratyvinius augalus (tujas) atsakovės žemėje, naudojasi šiltnamiu, augina daržoves, sandėliuoja malkas prie ūkinių pastatų, t.y. faktiškai naudojasi atsakovės žemės sklypu. Įvažiavimas į kiemą iš (duomenys neskelbtini) gatvės yra geros būklės, kuriuo taip pat naudojasi ieškovai. Liudytoja T. L., kuri nepalaiko nė vienos iš šalių pozicijos, patvirtino, kad atsakovė leidžia ieškovams prieiti prie namo, naudotis kiemu, jei reikia kokio remonto, tai gali viską daryti. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas turi pagrindo manyti, kad tarp šalių kilę nesutarimai yra daugiau asmeninio pobūdžio, o ne dėl žemės sklypo naudojimo, todėl servituto institutas šiuo atveju negali būti įrankis kilusiems asmeniniams konfliktams spręsti. Jeigu šalys nesutaria dėl naudojimosi gyvenamojo namo ar kitų pastatų patalpomis, jie gali nusistatyti naudojimosi patalpomis tvarką ar atsidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75, 4.80 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis objektyviai yra būtinas, jei asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes servituto nustatymas tokiu būdu reikštų nepagrįstą kito savininko (savininkų) nuosavybės teisės ribojimą. Aplinkybė, kad asmuo prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrą sunkumų ar nepatogumų, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Akivaizdu, kad nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus.

Lietuvos Respublikos CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Šios normos prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes tai gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl servituto būtinumo, kadangi atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pavyzdžiui, sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pavyzdžiui, turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009, 2009-02-17 nutartis Nr. 3K-3-69/2009, 2009-04-03 nutartis Nr. 3K-3-157/2009, 2009-12-23 nutartis 3K-3-581/2009 ir kt.). Taigi, civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančio daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Ieškovai siūlė atsakovei už servitutą sumokėti vienkartinę 3000 Lt dydžio kompensaciją, kas sudaro 9 procentus atsakovės žemės sklypo vidutinės rinkos vertės. Atsakovė su šia kompensacija nesutiko, nurodė, kad sutiktų su periodine kompensacija jeigu būtų nustatytas servitutas, tačiau pageidaujamo dydžio nenurodė.

Teismas mano, kad ieškovai, įgyvendindami savo teises ir siekdami, kad jiems dėl priklausančių pastatų tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, neišnaudojo ir nesiekė išnaudoti visas objektyviai įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti kuo mažiau apribojant atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės teises ir interesus, taip pat neanalizavo ir nevertino galimybių nustatyti mažesnės apimties servitutą, mažiau varžantį atsakovės teises, nesiūlė pateiktą projektą patikslinti ar ištaisyti ir neįrodė, kad be šio servituto negali įgyvendinti savo teisių, susijusių su statinių naudojimu, ieškovų prašomas nustatyti servitutas atsakovės žemės sklypui pagal pasiūlytą planą prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams, pažeidžia atsakovės teises, todėl atsisako ieškinį tenkinti. Atmetus ieškinį dėl servituto nustatymo, atlygintinumo už naudojimąsi servitutu klausimas nesvarstomas ir dėl kompensacijos dydžio nesprendžiama.

Teismas pažymi, kad toks sprendimas neužkerta kelio ieškovams ateityje spręsti servituto nustatymo klausimą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 str.). Šis sprendimas priimamas atsakovės naudai. Atsakovė už advokato pagalbą turėjo 1500 Lt išlaidų (b.l. 106-108), kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinto rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, posėdžių skaičių ir bylinėjimosi laiką, šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos atsakovei iš ieškovų.

Teismas turėjo byloje 23,37 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl, ieškinio netenkinus, šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų (CPK 96 str.). Kadangi kiekvienam ieškovui tenkanti pašto išlaidų suma (po 5,84 Lt; 23,37 Lt : 4 = 5,84 Lt) yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (10 Lt), todėl šios išlaidos iš ieškovų nepriteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

n u sprend ė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų Č. R. (Č. R.), M. M., E. R. (E. R.) ir A. R., atstovaujamų įstatyminės atstovės A. R. lygiomis dalimis atsakovei M. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno ieškovo po 375,00 Lt (tris šimtus septyniasdešimt penkis litus).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.