- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-26
- Bylos Nr.
- A-180-113-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Š. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 17-2-142 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 26 d. patikrinimo aktą Nr. 06-05-23-12, jame L. Š. individualiai įmonei (toliau – ir Įmonė) papildomai apskaičiuotą sumokėti į biudžetą 114 800 Lt prekyviečių mokestį, 31 107,40 Lt šio mokesčio delspinigius bei skyrė 57 400 Lt šio mokesčio baudą. Mokesčių administratorius nustatė, kad Įmonė 2001 m. sausio 1 d.-2003 m. gruodžio 31 d. eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, nuomojo Radviliškio turgaus aikštėje ir uždarose stacionariose patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už kurių nuomą, sunaudotą elektros energiją bei kt. rinko mokesčius, gavo pajamas ir patyrė išlaidas, todėl, vadovaujantis 1993 m. lapkričio 23 d. Prekyviečių mokesčio įstatymo Nr. I-309 (galiojo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) 1-3 straipsnių nuostatomis, privalėjo mokėti prekyviečių mokestį. Kadangi per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Įmonė prekyviečių mokesčio apyskaitų mokesčių administratoriui neteikė ir prekyviečių mokesčio neskaičiavo ir nemokėjo, šis mokestis apskaičiuotas papildomai. Vadovaujantis 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. 1-974 39 straipsnio 6 dalimi (nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. pagal įstatymą Nr. IX-394) ir 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 96 straipsniu (nuo 2004 m. gegužės 1 d.) nuo papildomai priskaičiuoto prekyviečių mokesčio sumos Įmonei apskaičiuota 31 107,40 Lt šio mokesčio delspinigių bei skirta 57 400 Lt šio mokesčio bauda.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 69-289 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 17-2-142.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. S-491-(7-493/2005) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 69-289.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-491-(7-493/2005), priteisti 100 Lt žyminį mokestį bei skundo surašymo išlaidas – 780 Lt. Nurodė, kad Įmonė juridiniu asmeniu tapo ją įregistravus juridinių asmenų registre, t. y. 2004 m. spalio 20 d. Nuo 1996 m. rugpjūčio 13 d. iki 2004 m. spalio 20 d. Įmonė veikė kaip fizinis asmuo, todėl per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Prekyviečių mokesčio įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi (2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-436 redakcija) ir neprivalėjo mokėti prekyviečių mokesčio. Teisė eksploatuoti privačią turgavietę priklauso tos turgavietės savininkui (1999 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520). Nuo 2001 m. gegužės mėnesio Radviliškio centrinis turgus nuosavybės teise priklauso V. B. , todėl tik jai priklauso teisė eksploatuoti minėtą objektą. Tai, kad Įmonė rinko nuomos pinigus ir apmokėjo Radviliškio centrinio turgaus eksploatacijos išlaidas, nereiškia, kad Įmonė jį eksploatavo. V. B. su L. Š. individualia įmone buvo sudariusi sandorį, pagal kurį pareiškėja V. B. tik teikė vadybos paslaugas. Tiesioginį pelną už savo nuosavybės eksploatavimą gaudavo V. B. . Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad 1996 m. spalio 10 d. Radviliškio rajono valdyba priėmė sprendimą Nr. 263v ,,Dėl prekyviečių mokesčio Radviliškio turguje“, kuriame nurodė, kokio dydžio prekyviečių mokestį Įmonė turės mokėti. Tačiau, pasikeitus Prekyviečių mokesčio įstatymui, nuo 2001 m. liepos 10 d. tik juridiniai asmenys galėjo būti prekyviečių mokesčio subjektais, taigi minimas sprendimas pareiškėjos atžvilgiu nuo nurodytos datos netaikytinas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Radviliškio centriniame turguje nėra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis – bet kuri prekybos vieta gali būti nuomojama prekybai vis skirtingomis prekėmis, priklausomai nuo savaitės dienos, mėnesio, metų, sezono, gamtinių sąlygų ir pan. Skunde pareiškėja taip pat išdėstė argumentus dėl V. B. galimybės būti prekyviečių mokesčio subjektu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjos skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėja nuo 2001 m. sausio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto turgavietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Tai, pasak atsakovo, patvirtina byloje esančios sutartys su UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“, UAB ,,Radviliškio vanduo“, AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“ pateiktos pareiškėjos mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentų kopijos, fizinių asmenų, turėjusių leidimus prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis bei mokėjusių rinkliavas pareiškėjai, operatyvaus patikrinimo pažymos, mokėjimo kvitai ir paaiškinimai. Eksploatuodama Radviliškio miesto prekyvietę pareiškėja privalėjo mokėti ir prekyviečių mokestį. Dėl pareiškėjos argumentų, jog Įmonė per tą laikotarpį, už kurį jai papildomai apskaičiuotas ginčijamas mokestis, nebuvo įregistruota juridinių asmenų registre ir dėl to prekyviečių mokesčio subjektu negalėjo būti, atsakovas nurodė, kad nuo 2001 m. liepos l d. įsigaliojo naujasis Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), kuris individualias įmones priskyrė prie neribotos atsakomybės juridinių asmenų (CK 2.33 str. l d., 2.50 str. 4 d.). Nuo naujojo CK įsigaliojimo dienos pareiškėja laikoma juridiniu asmeniu, ir tai nesiejama su jos įregistravimu juridinių asmenų registre. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos minimoje 1999 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-520 konstatuota ir tai, kad pats turgavietės eksploatavimo juridinis faktas yra pakankamas pripažinti turgavietę eksploatuojančią įmonę prekyviečių mokesčio mokėtoja, o ūkio subjektams – mokesčio mokėtojams nustatyta piniginė prievolė valstybei prekyviečių mokesčio forma mokama nepriklausomai nuo mokesčio mokėtojų nuosavybės formos. Kadangi šio ginčo atveju, remiantis visais pareiškėjos patikrinimo metu surinktais įrodymais, turgavietės eksploatavimo faktas yra nustatytas, tai pagal nurodytosios teismo nutarties nuostatas, yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėją prekyviečių mokesčio mokėtoja. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad pareiškėja nuo 2001 m. lapkričio l d. tik suteikė V. B. vadybos paslaugas, neturi įtakos Įmonės pareigai mokėti prekyviečių mokestį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad per 2001 m. lapkričio 1 d.-2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpį prekyvietę faktiškai eksploatavo pareiškėja. Pagal Prekyviečių mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį kilo prekyvietę eksploatuojančiam asmeniui, kaip šio mokesčio mokėtojui, ir ši pareiga yra objektyvi, nepriklausomai nuo to, kokie santykiai susiformavo tarp pareiškėjos ir fizinio asmens, nuomojančio nekilnojamąjį turtą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjos skundo prašė netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl L. Š. individualios įmonės pareigos mokėti prekyviečių mokestį nuo 2001 m. lapkričio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kurį nurodytu laikotarpiu reglamentavo 1993 m. lapkričio 23 d. Prekyviečių mokesčio įstatymas Nr. 1-309 (2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-436 redakcija, galiojo nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Iš Mokestinių ginčų komisijos byloje esančio Radviliškio rajono valdybos 1996 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 263v matyti, kad L. Š. įmonė, kaip eksploatuojanti Radviliškio turgaus aikštėje esančią prekyvietę (turgų), valdybos sprendimu buvo apmokestinta prekyviečių mokesčiu – nustatyta, kad pareiškėja privalo mokėti prekyviečių mokestį už 100 kv. m. prekyvietės ploto, 60 įrengtų prekyvietės vietų ir 60 automobilių stovėjimo vietų nuo sausio l d. iki balandžio l d. ir 80 automobilių stovėjimo vietų nuo balandžio l d. iki sausio l d. prekiauti ne maisto prekėmis, taip pat nustatytas prekyvietės mokesčio dydis per mėnesį: už l kv. m. prekyvietės ploto – 2 Lt, už įrengtą prekystalio vietą – 20 Lt, už automobilio stovėjimo vietą – 40 Lt. Pareiškėja, vadovaudamasi Radviliškio rajono valdybos 1996 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 263v, per laikotarpį nuo 2001 m. sausio l d. iki 2001 m. spalio 30 d. apskaičiavo ir mokėjo į biudžetą prekyviečių mokestį, tačiau nuo 2001 m. lapkričio l d. šio mokesčio deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo. Aplinkybę, kad pareiškėja nuo 2001 m. lapkričio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio centrinę turgavietę, teismo teigimu, patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad pareiškėja nuo 2001 m. sausio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuomojo turgaus aikštėje ir uždarose stacionariose patalpose esančias prekybos vietas, kioskus, ėmė pinigus už sunaudotą elektros energiją, buitinių atliekų išvežimą ir kt. (Mokestinių ginčų komisijos byla, t. I, b.l. 113, 115, 117, 120-159, 164-200, t. II, b.l. 1-39, 44-119, 146, 155, 156, 158-160, 162-165, 167-169, 170, 172, 176, 178, 180-183). Be to, pati pareiškėja savo veiksmais, t.y. per laikotarpį nuo 2001 m. sausio l d. iki 2001 m. spalio 30 d. apskaičiuodama ir sumokėdama prekyviečių mokestį, patvirtino, kad yra prekyviečių mokesčio subjektas.
Teismo teigimu, pareiškėja neteisingai mano, kad ji juridiniu asmeniu tapo nuo įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre, t.y. 2004 m. spalio 20 d., todėl nuo 2001 m. negalėjo būti prekyviečių mokesčio subjektu. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1964 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo. Taigi pareiškėja jau nuo CK įsigaliojimo laikoma juridiniu asmeniu. Nepagrįsti ir teiginiai, jog L. Š. individuali įmonė galėtų eksploatuoti Radviliškio centrinį turgų tik tada, jei jis pareiškėjai priklausytų nuosavybės teise. Pačios pareiškėjos minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/1999 konstatuota, kad turgavietės eksploatavimo juridinis faktas yra pakankamas pripažinti turgavietę eksploatuojančią įmonę prekyviečių mokesčio mokėtoja, o ūkio subjektams – mokesčio mokėtojams – nustatyta piniginė prievolė valstybei prekyviečių mokesčio forma mokama nepriklausomai nuo mokesčio mokėtojų nuosavybės formos. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, nuo 2001 m. lapkričio l d. ji tik teikė V. B. vadybos paslaugas, neturi įtakos Įmonės pareigai mokėti prekyviečių mokestį. Argumentai, susiję su V. B. galimybe būti prekyviečių mokesčio subjektu, nevertintini, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja nuo 2001 m. lapkričio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio centrinę turgavietę, tačiau, kadangi per minėtą laikotarpį prekyviečių mokesčio neskaičiavo ir nemokėjo, šis mokestis jai teisėtai papildomai apskaičiuotas. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja turėjo sumokėti 114 800 Lt prekyviečių mokestį, tačiau šios pareigos neatliko, pagrįstai apskaičiavo ir 31 107,40 Lt mokesčio delspinigius. Be to, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, pareiškėjai pagrįstai skirta 50 procentų bauda nuo papildomai apskaičiuotos 114 800 Lt prekyviečių mokesčio sumos. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja vengė bendradarbiauti su mokesčio administratoriumi, teikė nesunumeruotus įmonės dokumentus, pareiškėjos savininkė neatsakinėjo į jai pateikiamus klausimus, taip apsunkindama atliekamą mokestinį patikrinimą (MGK byla, t. I, b.l. 53-54, 60, 66; t. II, b.l. 120-121).
Teismas pripažino, kad Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. S-491-(7-493/2005) – teisėtas ir pagrįstas. Teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl turėtų išlaidų, susijusių su skundo parengimu ir padavimu į teismą, priteisimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja L. Š. individuali įmonė prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinantį Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-491-(7-493/2005), priteisti žyminį mokestį ir 1 200 Lt skundo surašymo išlaidų. Be skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų motyvų dėl, pareiškėjos nuomone, nepagrįsto jos apmokestinimo prekyviečių mokesčiu, apeliaciniame skunde dėstomi šie argumentai:
1) L. Š. įmonei nepranešta apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. posėdį, tuo pažeidžiant Civilinio proceso kodekso 116, 117 straipsnių nuostatas. Todėl pažeistas ir Civilinio proceso kodekso 17 straipsnis, užtikrinantis šalių procesinį lygiateisiškumą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, užtikrinantis teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
2) Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvykdė Civilinio proceso kodekso 249 straipsnio reikalavimo nagrinėti bylą iš esmės.
3) Teismas, pažeisdamas Civilinio proceso kodekso 177 straipsnį, nenurodė, kuriame Lietuvos Respublikos įstatyme teigiama, kad juridiniam asmeniui apmokėjus fizinio asmens eksploatuojamo turto išlaidas, juridinis asmuo tampa besąlyginiu fizinio asmens turto eksploatuotuoju, nepaisant to, kad fizinis asmuo niekada nenorėjo ir nenori suteikti tam juridiniam asmeniui jo turto eksploatavimo teisių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo atmesti. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai išaiškino bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normos pažeidimą, dėl kurio sprendimas pripažįstamas negaliojančiu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 2 d. 7 p.).
Apeliantas grindžia apeliacinį skundą Civilinio proceso kodekso normomis, teigdamas, kad byla pirmojoje instancijoje buvo išnagrinėta be pareiškėjo atstovo, nepranešus apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą nustatyta tvarka. Kolegija teigia, kad Civilinio proceso kodekso normos apeliaciniame skunde nurodytos nepagrįstai, nes bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, administraciniuose teismuose nagrinėjamos laikantis taisyklių, nustatytų Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ 1 str. 1 d.). Civilinio proceso kodekso normomis vadovaujamasi tik tada, kai jas tiesiogiai nurodo minėtas įstatymas (ABTĮ 1 str. 2 d.). Bylų nagrinėjimo pirmojoje instancijoje procedūra dėl pranešimų apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą sureguliuota, ir galimybė taikyti Civilinio proceso kodekso normas čia nenumatyta. ABTĮ, kaip ir Civilinio proceso kodekse, yra norma, kuri nustato sąlygas teismo posėdžiui pradėti. Viena iš jų – proceso šalims apie posėdžio vietą ir laiką iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje (ABTĮ 78 str. 1 d.). Byloje yra duomenys – trys šaukimai pareiškėjui (b. l. 75-77), iš kurių matyti, kad jie (šaukimai) pareiškėjui neįteikti. Pašto operatoriaus pažymėta, kad adresatas nerastas. ABTĮ 77 straipsnio 1 dalis leidžia teismui nagrinėti bylą, laikant, kad šaukimas įteiktas, jei adresatas jo nurodytu adresu nebegyvena ar būtų pakeitęs savo buveinę, tačiau šiuo atveju duomenų apie pareiškėjo buveinės vietos pakeitimą nėra, nes iš užrašo ,,adresatas nerastas“ negalima daryti išvados, kad pareiškėjas išsikėlė iš teismui nurodytos buveinės, pakeitė jos adresą. Teismas, atsižvelgdamas į tokią situaciją, turėjo svarstyti galimybę kitokiu būdu informuoti pranešėją apie posėdžio laiką ir vietą (ABTĮ 75 str. 3 d.). Dėl šios priežasties byla turi būti nagrinėjama pirmojoje instancijoje iš naujo.
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ABTĮ 77 straipsnio 1 dalis įpareigoja proceso dalyvius ir jų atstovus pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Už tokio įpareigojimo nevykdymą teismas turi teisę proceso dalyviams ir atstovams skirti baudą iki 200 Lt (ABTĮ 77 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.