- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-20
- Bylos Nr.
- I-7193-189/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01088-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 3000 EUR neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis. Gyvendamas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė depresiją, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, fizines ir psichologines kančias. Taip pat nurodė, kad į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 str. taikymą nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl apie nutarimus buvo girdėjęs tik iš nuogirdų.
Teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 6–13) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl dalies pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 6–9) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009-05-13 iki 2014-12-01.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 str. taikymą nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl apie nutarimus ir galimai savo pažeistas teises sužinojo tik iš nuogirdų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2009-05-13 iki 2014-12-01. Iki 2010-04-11 galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kurios 6.15 p. buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja higienos norma HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatytą. Minimali gyvenamojo ploto kamerose norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento 2010-05-11 direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kurio 1.3.1. p. nurodytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Teisės aktai, kurie reglamentavo/reglamentuoja ploto dydžius tenkančius vienam asmeniui kameroje, kiti teisės aktai reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, kuriame reglamentuotas neturtinės žalos atlyginimas ir ieškinio senatis buvo ir yra viešai prieinami teisės aktai, todėl pareiškėjas elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo realią galimybę sužinoti ir išsiaiškinti dėl kamerų ploto tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, tuo labiau, kad, kaip nurodo, kalėdamas Lukiškių TI-K patyrė didelius išgyvenimus ir kitus neigiamus jausmus, kas, be kita ko, reikštų, jog pareiškėjas suprato/turėjo suprasti, kad kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Be to, nuteistųjų asmenų kreipimasis į teismus dėl tų pačių aplinkybių (ploto pažeidimas vienam asmeniui kamerose, kamerų neatitikimas higienos normų reikalavimams), dėl kurių su skundu kreipėsi ir pareiškėjas yra labai dažnas reiškinys, t. y. teismuose nagrinėjama gausu tokio pobūdžio skundų, tame tarpe skundai gaunami ir iš asmenų, kurie bausmę atlieka/atliko Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjas kalėdamas Lukiškių TI-K turėjo galimybė anksčiau nei 2015 metais (t. y. jam laisvės atėmimo bausmę atliekant dar Lukiškių TI-K) sužinoti apie galimai pažeistas savo teises ir susipažinti su pareiškėjo skunde keliamus klausimus reglamentuojančiais teisės aktais bei šiais klausimais formuojama praktika. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik iš nuogirdų, nes neturėjo galimybės susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimais, kadangi nemoka prancūzų kalbos, negali būti pagrindu senaties terminui atnaujinti. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-02-11 (skundo teismui išsiuntimo diena), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012-02-11 iki 2014-12-01 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog pareiškėjo pateiktos priežastys nelaikytinos objektyviomis dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo. Įvertinus tai, klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-02-11 iki 2014-12-01.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kameros, taip pat buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2012-02-11 iki 2014-12-01), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 73 paras. Iš jų 44,5 paros pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui atitinkamai 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai dėl vietos nebuvimo, taip pat neturėjimo vietos prie stalo vertintini jau nustatytų aplinkybių dėl ploto vienam asmeniui trūkumo apimtyje.
Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma ir pareiškėjas dėl to, kokiu nors būdu (raštu ar žodžiu) dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad kamerose, kartu su pareiškėju kalėję asmenys rūkė. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigdamas, šių aplinkybių neįrodė. Pareiškėjo argumentai dėl „kastų“ nagrinėjamu atveju nevertinami, nes tai nesusiję su valstybės atsakomybe pareiškėjo atžvilgiu.
Pareiškėjo teigimu (argumentai teismo posėdžio metu), jam diskomfortą kėlė ir tai, kad kameroje sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo kamerose pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, kad apšvietimas kamerose neatitinka reikalavimų, tačiau nei kokių reikalavimų, nei kokiose kamerose negalėjo nurodyti. Pabrėžtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Atsakovės atstovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 18–125), kuriuose pateikti duomenys ir apie kameras, kurio tam tikru laikotarpiu buvo patalpintas ir pareiškėjas, tačiau šių kamerų tikrinimo laikotarpiu pareiškėjas jose nebuvo patalpintas. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis Nr. A-17-301/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis Nr. A-492-176/2013). Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose galimai nebuvo užtikrintas pakankamas apšvietimas ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus, iš esmės yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui atsirado nurodyti sveikatos sutrikimai, kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pažeidžiant ploto vienam asmeniui ir higienos reikalavimus.
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 3000 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis kalinimo sąlygomis (perpildytose kamerose) būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą; į laikotarpį, kuriuo pareiškėjas kalėjo perpildytose ir higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose; į tai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo daugiau abstrakčiais teiginiais; taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo su pertraukomis, todėl nepatogumo jausmas dėl kalėjimo perpildytose kamerų nebuvo nepertraukiamas, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma (dalyje dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K) mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 300 EUR kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 300 EUR (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą