- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-145-449/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- V. M., G. S.
- Nukentėjusysis
- G. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo
V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų V. M. ir G. S. solidariai priteista 1 329,04 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. D..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu V. M. ir G. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad nužudė R. L.. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
1.1. V. M. ir G. S., veikdami bendrininkų grupe, 2017 m. gegužės 21 d., nuo 00 val. iki 03:50 val., (duomenys neskelbtini), R. L. gyvenamojoje vietoje, kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju R. L. metu tyčia sudavė rankomis ir spyrė tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip 27 smūgius R. L. į galvą bei įvairias kūno vietas, ko pasekoje padarė jam II-V kairių šonkaulių tiesioginius lūžimus, tris poodines kraujosruvas kakle, dvi dešiniame žaste, tris kairiame žaste, tris krūtinėje, vieną kairiame petyje, odos nubrozdinimus nugaroje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus galvoje, muštines žaizdas dešiniame antakyje ir viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas abiejų lūpų gleivinėje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais ir po kietuoju galvos smegenų dangalais bei į smegenų skilvelius, kas komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ko pasekmėje, nuo galvos sumušimo nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė R. L..
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą ir ją dar kartą išnagrinėti.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes buvo nustatytos ne visos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
2.2. V. M. nurodo, kad jį nukentėjusysis įžeidinėjo ir savo veiksmais išprovokavo padaryti nusikaltimą. Tuo atveju, jeigu jo nebūtų išprovokavę, jis nebūtų padaręs nusikaltimo.
3. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą, atsižvelgti į jo prašymus ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis neneigia, jog dalyvavo nusikaltimo padaryme, tačiau nukentėjusiojo R. L. nemušė, prieš jį fizinio smurto nenaudojo. Jis, G. S., suduodamas nukentėjusiajam per veidą, mėgino tik jį gaivinti. Šiuos smūgius jis sudavė ne kumščiais, o delnais, be to, tai nebuvo stiprūs smūgiai. Jis nesielgė taip kaip elgėsi V. M., kuris, norėdamas sukelti fizinį skausmą R. L., visa jėga smūgiavo ir spardė nukentėjusįjį bei šokinėjo ant nukentėjusiojo. Nuteistojo G. S. nuomone, jis buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku, nes negalvojo mušti R. L. ir iš jo paimti kažkokius daiktus.
3.2. G. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę vien už tai, kad jis dalyvavo nusikaltimo padaryme. Pasak nuteistojo, tą vakarą jis tik buvo kartu su V. M.. Tą vakarą jis buvo vartojęs alkoholio, tačiau suprato savo veiksmus ir elgesį, nenorėjo R. L. mirties ar jį suluošinti, neturėjo jokio tikslo nuskriausti nukentėjusiojo. Nors nukentėjusysis įžeidė jį, G. S., tačiau jokios priežasties prieš jį naudoti fizinį smurtą neturėjo, jis ant jo nepyko ir jo nepuolė. Tuo metu, kai prieš R. L. buvo naudojamas smurtas, su nukentėjusiojo sugyventine R. jis buvo kitame kambaryje. Tik atėjęs iš kito kambario pamatė jau stipriai sumuštą R. L.. Nukentėjusįjį sumušė V. M., o jis, G. S., atėjęs iš kito kambario ir pamatęs sumuštą R. L., bandė jį gaivinti. Gaivindamas nukentėjusįjį delnais jam sudavė per veidą. Nuteistojo nuomone, jo atlikti veiksmai nesukėlė nukentėjusiojo mirties.
3.3. Nors apie tai jis norėjo pranešti policijai, tačiau akimis jį persekiojo ir grasino susidoroti V. M.. Dėl šio įvykio ir R. L. mirties jis, G. S., labai gailisi. Iki dabar jis negali atleisti sau to, kad tą vakarą buvo nukentėjusiojo namuose ir nesugebėjo pasipriešinti V. M., kuris darė nusikaltimą. Nuteistasis G. S. nurodo, kad jis teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus ir prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes nenorėjo iš naujo prisiminti ir išgyventi šio įvykio. Šiuo metu lankosi pas psichologus, vartojo vaistus nuo nemigos ir blogos savijautos.
3.4. Nuteistasis G. S. prašo atsižvelgti į jo amžių. Jis yra jauno amžiaus, pasiryžęs dirbti laisvėje ir atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Jo nuomone, jis nėra recidyvistas ir nepataisomas asmuo, kuris turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Be to, nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad bausmę jis jau atlieka daugiau nei metus ir šešis mėnesius. Kalėjimo tipo izoliatoriuje jis neturi drausminių nuobaudų, lanko įvairias užimtumo programas, tęsia mokslus ir yra drausmingas. G. S. pažada išėjęs į laisvę visiškai atsisakyti alkoholio vartojimo, nes nori gyventi visavertį ir dorą gyvenimą. Nuteistasis prašo jo pasigailėti ir juo patikėti.
3.5. G. S. skunde nurodo, kad jis norėjo sutrukdyti V. M. daryti nusikaltimą, tačiau tai buvo ne jo jėgoms. Įsiaudrinęs V. M. buvo neperkalbamas ir nesustabdomas. Jis bijojo V. M., kuris jam grasino, jog niekur neišeitų, nes ir jam bus blogai. Be to, jo bijojo, nes jiems dar gyvenant vaikų namuose jis buvo patyręs iš V. M. fizinį ir seksualinį smurtą bei prievartą. Apie tai jis, G. S., buvo informavęs pirmosios instancijos teismą. Skunde nurodoma ir tai, kad jį, G. S., V. M. bandė nužudyti X tardymo izoliatoriuje. Tai gali patvirtinti su juo vienoje kameroje buvęs suimtasis. Šis suimtasis kreipėsi į prokuratūrą ir pareigūnai sureagavę į tai užkirto kelią V. M. planuojamam nusikaltimui.
3.6. Skunde nuteistasis prašo jam paskirti švelnesnę kardomąją priemonę, paskirti apykoję ir kitas priemones. Tuo atveju, jeigu nėra galimybės jam paskirti švelnesnę kardomąją priemonę, G. S. prašo jam sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei svarstyti klausimą šią laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti kalėjimo rėžimo sąlygomis. Nuteistasis nurodo, kad paskirtos bausmės negali atlikti pataisos namuose, nes jis yra persekiojimas kitų nuteistųjų, nuo kurių patiria fizinį ir psichologinį smurtą. Jis turi priešų, kurie nori su juo susidoroti. Jam, G. S., sunku apsiginti, nes jis yra ramaus ir uždaro būdo, be to, yra persekiojimas dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos.
Teismo posėdyje gynėjai prašo nuteistųjų V. M. ir G. S. apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nors apeliaciniame skunde V. M. neginčija savo kaltės padarius nusikaltimą ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau jis nurodo apie paties nukentėjusiojo R. L. įžeidinėjimą ir provokuojantį elgesį, kas, pasak nuteistojo, ir lėmė nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu skunde G. S., nors ir neneigia dalyvavimo nusikaltime, tačiau nurodo, kad neturėjo jokio tikslo prieš nukentėjusįjį R. L. naudoti smurto, jo nuskriausti nenorėjo, be to, tuo metu, kai prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, jis buvo kitame kambaryje su liudytoja R. N., o tik po kiek laiko atėjęs iš kito kambario pamatė sumuštą R. L., kurį bandė gaivinti nestipriai delnais suduodamas per veidą. G. S. prašo atsižvelgti į jo amžių, į tai, kad nėra recidyvistas ir nepataisomas asmuo, kuris turi būti izoliuotas nuo visuomenės, izoliatoriuje neturi drausminių nuobaudų, yra drausmingas, lanko užimtumo programas, tęsia mokslus, be to, būdamas laisvėje galės dirbti ir atlyginti žalą, pažada laisvėje nevartoti alkoholio, prašo jo pasigailėti bei paskirti jam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma nuteistųjų V. M. ir G. S. paduotose apeliaciniuose skunduose.
6. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas. Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Pagal galiojančią teismų praktiką esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kad G. S. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, nužudė nukentėjusįjį R. L., patvirtina liudytojų R. N. ir L. N. parodymai, eksperto paaiškinimai, specialistų išvados Nr. M 538/2017(02), Nr. 140-(3257)-IS1-3350, Nr. 140-(3257)-IS1-7621, Nr. 140-(3257)-IS1-5708, be to, tai patvirtina ir V. M., ir paties G. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
8. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji G. S. ir V. M. per kelis kartus buvo R. L. namuose ir ten su nukentėjusiuoju ir jo sugyventine liudytoja R. N. vartojo alkoholinius gėrimus. Paskutinį kartą sugrįžę į nukentėjusiojo namus nuteistieji G. S. ir V. M. toliau kartu su R. L. ir R. N. vartojo alkoholį. Nukentėjusysis su V. M. kalbėjosi apie kalėjimą. Šio pokalbio metu R. L. pasakė V. M., kad ten jis buvo „gaidys“. Kaip teisingai nurodoma nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde, pirmiausia fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. L. naudojo V. M., nurodoma ir tai, kad jis buvo kitame kambaryje, tačiau G. S., atėjęs iš kito kambario, irgi nukentėjusiajam sudavė rankomis ir kojomis smūgius. Apeliaciniame skunde G. S., nors ir neneigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam į veidą, tačiau nurodo, kad gaivindamas R. L. tokius smūgius sudavė delnais, be to, pasak jo, šie smūgiai nebuvo stiprūs. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia ne tik kito nuteistojo V. M. ir liudytojos R. N. parodymai, bet ir kiti įrodymai.
9. Nors perskaičius kaltinamąjį aktą G. S. kaltu prisipažino, tačiau, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, iš tikrųjų teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis G. S. atsisakė duoti parodymus, todėl buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (3 t., 146-148, 162-163 b.l.). Iš teisme perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų šio nuteistojo parodymų matosi, kad jis, prisipažinęs kaltu, parodė, jog pamatė, kaip V. M. rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam R. L. į įvairias kūno vietas, šokinėjo ant jo galvos. Pats G. S. parodė, kad po to, kai V. M. nustojo smurtauti prieš nukentėjusįjį ir pastarasis dar buvo gyvas, jis, bandydamas gaivinti, irgi apie 10 kartų „daužė“ delnais per veidą R. L.. Be to, vieną kartą ir įspyrė nukentėjusiajam į galvą.
10. Nors tiek duodamas parodymus, tiek ir apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. nurodo, kad bandydamas gaivinti nukentėjusįjį jam tik delnais sudavė į veidą, tačiau, priešingai nei nurodoma jo skunde, kito nuteistojo ir liudytojos parodymai patvirtina, kad tai buvo ne bandymas gaivinti, o fizinės jėgos panaudojimas prieš nukentėjusįjį ir suduoti jo smūgiai buvo stiprūs.
11. Nuteistasis V. M. teisme parodė, kad jis pirmas pradėjo smurtauti prieš R. L., sudavė rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas iš viso apie 40 smūgių. Be to, jis buvo užlipęs ant nukentėjusiojo kūno ir trypė jo veidą. Po to iš kito kambario atėjo G. S., kuris irgi sudavė keletą (iki 15) smūgių R. L. į veidą. Po G. S. smurtinių veiksmų jis (V. M.) dar sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam. Iš liudytojos R. N. tiek teisme, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad ne tik V. M., bet ir G. S. smurtavo prieš R. L.. Ji parodė, kad nukentėjusysis kažką pasakė V. M., kuris įsižeidęs pradėjo mušti R. L.. Kažkuris iš nuteistųjų ją išvedė į kitą kambarį, ji girdėjo garsus, panašius į smūgių sudavimą. Po kurio laiko įėjusi į tą kambarį pamatė, kad V. M. ir G. S. muša ir spardo R. L.. Lygtai V. M. suprato, kad R. L. jau be sąmonės, G. S. V. M. atnešė vandens, pastarasis vandenį išpylė ant nukentėjusiojo, bandė jam daryti dirbtinį kvėpavimą. Nuteistieji tarpusavyje kalbėjosi, kad už nužudymą gaus po 10 metų. Jie, pasiėmę nukentėjusiojo drabužius, išėjo, o ji apsikabino nukentėjusįjį, kuris paskutinį kartą įkvėpė oro ir numirė. Tada ji nubėgo pas kaimynę L. N.. Liudytoja L. N. parodė, kad atbėgusi R. N. pasakė, kad R. L. užmušė, po to pasakė, jog G. S. su kitu vaikinu mušė nukentėjusįjį. Specialisto išvadoje Nr. M 538/2017 (02) konstatuota, kad R. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis ir odos nubrozdinimai galvoje, muštinėmis žaizdomis dešiniame antakyje ir viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvomis abiejų lūpų gleivinėje, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais ir po kietuoju galvos smegenų dangalais bei į smegenų skilvelius. Tai komplikavosi smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Šioje specialisto išvadoje nurodytas ir kūno sužalojimų padarymo mechanizmas. Nurodyta, kad R. L. padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai galvoje, muštinės žaizdos dešiniame antakyje ir viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvos abiejų lūpų gleivinėje, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais ir po kietuoju galvos smegenų dangalais bei į smegenų skilvelius padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais, kuo galėjo būti ir kumštis ar koja ne mažiau kaip trylikos trauminių poveikių pasėkoje. Gyvam tokie sužalojimai būtų vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o šiuo atveju jie buvo ir mirties priežastimi. Kairių II-V šonkaulių tiesioginiai lūžimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir koja, galimai ir vieno trauminio poveikio pasėkoje. Sužalojimai padaryti galimai tuo pačiu arba artimu laiku kaip ir galvos sužalojimai. Poodinės kraujosruvos kakle (trys), dešiniame žaste (dvi), kairiame žaste (trys), krūtinėje (trys), kairiame petyje (viena), odos nubrozdinimas nugaroje padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau kaip trylikos trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimų pobūdis neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti tuo pačiu laiku kaip ir galvos sužalojimai (1 t., 39-45 b.l.). Ekspertas D. Tumėnas, patvirtinęs šią pateiktą specialisto išvadą, paaiškino, kad nukentėjusysis R. L. mirė nuo galvoje padarytų sužalojimų, kurie ir nulėmė kraujo išsiliejimą į smegenis. Galvoje sužalojimai padaryti ne mažiau 13 trauminių poveikių, kitose kūno vietose taip pat sužalojimai padaryti ne mažiau 13 trauminių poveikių. Šonkaulių lūžis galėjo būti padarytas koja ir vienu trauminiu poveikiu. Iš viso R. L. padaryti ne mažiau kaip 27 sužalojimai. Nukentėjusiojo mirtį sukėlė galvoje padarytų sužalojimų visuma, nes visi smūgiai buvo stiprūs.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad G. S. ne tik buvo R. L. namuose kartu su V. M., ne tik matė, kaip V. M. pradėjo naudoti smurtą ir smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, bet ir pats prisijungė prie smurtinių veiksmų ir sudavė R. L. rankomis ir kojomis smūgius į galvą. Nors apeliaciniame skunde G. S. nurodo, kad tik delnais sudavė nukentėjusiajam, tačiau tai paneigia specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų kiekis ir pobūdis, kuris parodo, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudotas intensyvus smurtas, o ekspertas paaiškino, kad visi smūgiai buvo stiprūs. Taigi specialisto išvada Nr. M 538/2017 (02) ir eksperto paaiškinimai paneigia G. S. versiją apie tik nestiprių smūgių sudavimą delnais ir tuo pačiu patvirtina V. M. ir R. N. parodymus, kad ne tik V. M., bet ir G. S. sudavė stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir pats G. S. parodė, kad nukentėjusiajam į galvą „daužė“, nors ir nurodė, kad delnais, tačiau iš jo paties žodžių akivaizdu, jog smūgius sudavė stipria jėga bei pats nurodė, kad dar ir koja įspyrė į galvą. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. L. mirtį sukėlė abiejų nuteistųjų smūgiai ir spyriai į galvą.
13. Taigi įrodymų visuma patvirtina, kad ne tik pradėjęs smurtauti prieš nukentėjusįjį V. M. sudavė R. L. smūgius, bet ir G. S. sudavė rankomis ir koja stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą ir tarp šių smurtinių veiksmų ir R. L. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors V. M. pripažino, kad jis R. L. sudavė daugiau smūgių nei G. S., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nėra svarbu kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių skaičius, nes nustatyta, kad R. L. mirė nuo tokių smūgių visumos. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde, jokių duomenų apie tai, kad jis norėjo, tačiau nesugebėjo pasipriešinti V. M. daromam nusikaltimui, byloje nėra, taip pat nėra ir tokių duomenų, jog jis norėjo apie įvykį pranešti policijai, bet jį akimis persekiojo V. M. ir tokiu būdu neleido. Įrodymų visuma kaip tik patvirtina, jog V. M. pradėjus smurtauti prieš nukentėjusįjį, matydamas suduodamus smūgius, G. S. ne tik pritarė tokiems veiksmas, bet ir pats prisijungė prie tokių smurtinių veiksmų ir sudavė smūgius. Atsižvelgiant į tai ir į panaudojo smurto pobūdį bei intensyvumą, nėra abejonių, kad nuteistieji G. S. ir V. M. veikė bendrininkų grupe, todėl ir kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių skaičius nėra itin svarbus, o svarbu tai, jog abu nuteistieji nukentėjusiajam į galvą ir į kitas kūno vietas sudavė rankomis ir kojomis stiprius ne mažiau 27 smūgius, nuo kurių visumos ir mirė R. L.. Teismas padarė teisingą išvadą, kad abu nuteistieji veikė kaip bendrininkai ir bendravykdytojai ir nužudė R. L. veikdami bendrininkų grupe. V. M. ir G. S. pagrįstai pripažinti kaltais ir jų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
14. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. nurodo, kad nors ir R. L. įžeidinėjo, tačiau jokios priežasties prieš jį smurtauti neturėjo. Tuo tarpu kitas nuteistasis V. M. nurodo, kad ir jį nukentėjusysis įžeidinėjo ir tokiu būdu išprovokavo padaryti nusikaltimą.
15. Pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad R. L. buvo nužudytas asmeninio konflikto su nuteistaisiais metu. Teismas padarė išvadą, kad išankstinio tikslo nužudyti nukentėjusiojo nuteistieji neturėjo, o jų tyčia – atlikti smurtinius veiksmus prieš R. L. – susiformavo staiga, po nukentėjusiojo įžeidžiamo pasisakymo apie V. M.. Nors nuteistieji nurodo apie įžeidžiančius R. L. pasisakymus ir jo provokuojantį elgesį, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad nukentėjusysis R. L. jokių provokuojančių veiksmų neatliko, o tik viena, nors ir įžeidžianti R. L. frazė negali būti vertinama kaip tiek provokuojanti, jog galėtų sukelti siekį jį nužudyti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistųjų G. S. ir V. M. veiksmams įtakos turėjo ir alkoholio vartojimas, kuris tęsėsi ilgą laiką, ir jų psichinės sveikatos būklė. Ekspertizės aktų išvadose Nr. 83TPK-284/2017 ir Nr. 83TPK-283/2017 nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu G. S. konstatuotas psichikos sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas, o V. M. – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas (3 t., 87-92 b.l., 2 t., 93-97 b.l.). Nors R. L. nužudymo metu nuteistieji turėjo psichikos sutrikimų, tačiau tose pačiose ekspertizės aktų išvadose nurodyta, kad jie galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, nors tokie psichikos sutrikimai netrukdė G. S. ir V. M. suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau šie sutrikimai ir alkoholio poveikis padidino jų neadekvačią reakciją į nukentėjusiojo R. L. pasakytą frazę ir žodžio „gaidys“ pavartojimą. Jokių kitų konkrečių įžeidimų ar provokuojančio nukentėjusiojo elgesio byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo veiksmai ar jo pasakyti žodžiai negali būti vertinami nei itin įžeidžiančiais nuteistuosius, nei juos provokuojančiais panaudoti fizinį smurtą ar, juo labiau, atimti nukentėjusiajam gyvybę. Todėl perkvalifikuoti nuteistųjų nusikalstamas veikas į BK 130 straipsnį arba pripažinti jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Jau buvo nurodyta, kad nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
16. Nėra abejonių ir dėl to, kad G. S., suduodamas smūgius ir įspirdamas nukentėjusiajam į galvą (gyvybiškai svarbią kūno dalį), suprato, jog kėsinasi į R. L. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir, nors ir to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kaip minėta, G. S. nustatytas psichikos sutrikimas netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, be to, pats nuteistasis skunde nurodo, kad ir alkoholio poveikis nesutrukdė suprasti savo veiksmus ir elgesį.
17. Nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad bijojo išeiti iš įvykio vietos, nes dar jiems gyvenant vaikų namuose jis buvo patyręs iš V. M. smurtą ir prievartą, jog V. M. jį bandė nužudyti izoliatoriuje, nepaneigia nei šio nuteistojo kaltės, nei jo suduotų smūgių nukentėjusiam R. L..
18. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. S. ir V. M. nurodė argumentus, susijusius su jiems paskirtomis bausmėmis. G. S. nurodo, kad jam paskirta bausmė per griežta ir prašo paskirti švelnesnę bausmę. G. S. dėl įvyko ir R. L. mirties labai gailisi. Nuteistasis prašo atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, jog nėra recidyvistas ir nepataisomas asmuo, kuris turi būti izoliuotas nuo visuomenės. Nurodo ir tai, kad izoliatoriuje neturi drausminių nuobaudų, jis yra drausmingas, lanko įvairias užimtumo programas, tęsia mokslus. Šiuo metu jis lankosi pas psichologus, vartojo vaistus nuo nemigos ir blogos savijautos. Laisvėje jis pažada dirbti ir atlyginti padarytą žalą, be to, pažada ir atsisakyti alkoholio vartojimo bei gyventi dorą ir visavertį gyvenimą. Tuo tarpu nuteistasis V. M. nurodo, kad teismas nustatė ne visas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Jis nurodo, kad nukentėjusysis R. L. įžeidinėjo ir savo veiksmais provokavo padaryti nusikaltimą. Visi šie apeliacinių skundų argumentai atmetami.
19. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems G. S. ir V. M. bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
20. Teismas nustatė po dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe ir šią veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Nors nuteistasis G. S. skunde nurodo, kad dėl nusikaltimo gailisi, tačiau teismas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tuo tarpu V. M. nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau skunde V. M. nurodo, kad ne visos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvo nustatytos ir nurodo, jog jį nukentėjusysis įžeidinėjo ir savo veiksmais išprovokavo padaryti nusikaltimą.
21. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.
22. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nors nukentėjusiojo pasakyta frazė ir gali būti pripažinta įžeidimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog R. L. būtų atlikęs kokius nors fizinius veiksmus, kad jo elgesys būtų agresyvus, grėsmingas, provokuojantis, skatinantis prieš jį smurtauti. Tokiai teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria. Iš tikrųjų nėra duomenų apie rizikingą ar provokuojantį nukentėjusiojo R. L. elgesį, nėra duomenų ir apie nukentėjusiojo kokį nors smurtinį ar kitaip pavojingą elgesį nuteistojo atžvilgiu. Apie tokį elgesį nenurodė ir pats V. M.. Tuo tarpu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-283/2017 nurodyta, kad V. M. nustatytas padidintas įžeidumas, silpna impulsų kontrolė, palengvintas nepasitenkinimo, pykčio reakcijų provokavimasis jam subjektyviai reikšmingose situacijose. Netgi atliekant psichologinį tyrimą V. M. nurodė, kad „jo charakteris blogas, jis viską gali padaryti, kaip nagrinėjamo įvykio metu, kai jį sunervuoja“ (2 t., 97 b.l.). Atsižvelgiant į tai, galima sutikti su tuo, kad R. L. pasakė V. M. nemalonią frazę, kuri nuteistajam buvo nepriimtina ir jį galėjo įžeisti, tačiau paties V. M. reakcija ir jo atlikti smurtiniai veiksmai, dėl kurių mirė nukentėjusysis, buvo neadekvatūs tokiam pasakymui. Be to, iš ikiteisminio tyrimo metu G. S. parodymų matosi, kad po nemalonios frazės V. M. ne iš karto, o tik po keliolikos minučių pradėjo smurtauti prieš R. L.. Kartu su R. N. būdamas kitame kambaryje G. S. kalbėjosi apie 20 min., kai išgirdo garsą tame kambaryje, kur buvo likę nukentėjusysis ir V. M., nuėjęs pamatė, kaip V. M. smurtauja prieš nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nenustatė. Nepaisant to, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nors teismas šių nukentėjusiojo žodžių ir neįvertino kaip provokuojančio nukentėjusiojo elgesio BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, tačiau į šią aplinkybę atsižvelgė skirdamas tiek V. M., tiek ir G. S. bausmę.
23. Skirdamas bausmes nuteistiesiems teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino, kad G. S. ir V. M. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nužudydami R. L. sukėlė neatstatomas pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistieji neturėjo išankstinės tyčios nužudyti nukentėjusįjį, nenaudojo specialiai tam pritaikytų įrankių, o R. L. nužudė netikėtai kilusio tarpusavio konflikto metu, veikdami netiesiogine tyčia, padarė išvadą apie mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
24. Teismas įvertino ir nuteistųjų V. M. ir G. S. asmenybes. Atsižvelgė į tai, kad V. M. anksčiau teistas, jo teistumas neišnykęs, baustas ir administracine tvarka, nedirbo. Nuteistasis G. S. teisingai nurodo, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį jis iš tikrųjų nėra recidyvistas, nes paskutinę ankstesnę nusikalstamą veiką padarė vieną dieną prieš sukankant pilnametystei (3 t., 129-137 b.l.). Tačiau jis, būdamas jauno amžiaus, jau ne kartą teistas, o šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus jo teistumui (3 t., 100-105 b.l.), be to, jis baustas ir administracine tvarka. Teismas atsižvelgė ir į nuteistųjų psichinės sveikatos būklę, ir į kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus nužudant R. L.. Teismas įvertino, kad V. M. pirmas pradėjo smurtinius veiksmus ir jo veiksmai buvo žymiai intensyvesni nei G. S.. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį V. M. paskyrė laisvės atėmimą 10 metų, o G. S. – laisvės atėmimą 8 metams. Tokios bausmės yra mažesnės už šio BK straipsnio sankcijos vidurkį, o G. S. paskirta bausmė yra labai artima šio BK straipsnio sankcijos minimumui. Nors G. S. apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad izoliatoriuje neturi drausminių nuobaudų, lanko įvairias užimtumo programas, tęsia mokslus, taip pat ir tai, kad laisvėje pažada dirbti ir atlyginti padarytą žalą, atsisakyti alkoholio, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą, jo teistumus ir administracines nuobaudas, visų šių aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.
25. Nuteistasis G. S. taip pat prašo laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti kalėjimo rėžimo sąlygomis, nes yra persekiojimas kitų nuteistųjų, nuo jų patiria fizinį ir psichologinį smurtą, o jam sunku apsiginti, nes yra ramaus ir uždaro būdo, be to, jis yra persekiojimas ir dėl netradicinės seksualinės orientacijos. Šis jo prašymas irgi atmetamas.
26. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu prašymu nuteistasis G. S. prašo pabloginti savo padėtį. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju tokių skundų nėra. Be to, pagal BK 50 straipsnio 3 dalį, skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Skundžiamame nuosprendyje teismas kaip tik ir atsižvelgė į jau nurodytas aplinkybes ir nuteistajam G. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui, todėl nesant atitinkamų skundų nėra jokio pagrindo šio nuteistojo padėtį bloginti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų V. M. ir G. S. apeliacinius skundus atmesti.