- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2-2092/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vekšis“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1925-221/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ ir bandraieškio uždarosios akcinės bendrovės „SANITVA“ pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vekšis“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti atsakovui UAB „Vekšis“ bankroto bylą, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Kauno energija“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Vekšis“, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Pareiškime nurodė, kad AB „Kauno energija“ ir UAB „Vekšis“ 1999 m. vasario 23 d. sudarė Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo nenutrūkstamai tiekti šilumos energiją atsakovui, o atsakovas įsipareigojo apmokėti šilumos įmonės pateiktą sąskaitą per 3 darbo dienas, skaičiuojant nuo jos įteikimo dienos. Ieškovas tinkamai vykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovas vengė visiškai atsiskaityti su ieškovu. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio susidarė 200 675,55 Lt įsiskolinimas. Siekdamas tinkamai apginti pažeistus interesus, ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl minėtos skolos ir delspinigių apmokėjimo, įspėjo atsakovą dėl šilumos tiekimo nutraukimo. 2012 m. gegužės 31 d. šalys pasirašė aktą dėl skolų suderinimo, kuriuo konstatavo atsakovo 153 360,67 Lt skolą. Atsakovas skolos negrąžino, pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo dienos duomenimis atsakovo skola yra dar didesnė.
Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi įtraukė UAB „SANITVA“ į bylą bendraieškiu, kadangi UAB „SANITVA“ yra atsakovo kreditorius. UAB „SANITVA“ pareiškime nurodė, jog atsakovo įsiskolinimas yra 25 146,95 Lt. UAB „SANITVA“ prašė iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškimais iškelti jam bankroto bylą nesutiko. Atsiliepime į pareiškimus nurodė, jog yra mokus, nes pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jo balansą įrašyto turto vertės. Kadangi atsakovas yra mokus, nėra pagrindo jam kelti bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Vekšis“.
Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateikto 2013 m. kovo 31 d. balanso nustatė, kad bendra atsakovo turto vertė sudaro 3 525 944 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai iš viso – 2 146 785 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. kovo 31 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 274 260,57 Lt. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog pradelsti įmonei (debitoriniai) įsiskolinimai siekia 137 222,09 Lt, o įmonė vykdo veiklą, dirba pelningai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog nėra pagrindo atsakovui kelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog UAB „Vekšis“ dirba keturiolika darbuotojų, įmonė laiku moka jiems atlyginimus, todėl iškėlus bankroto bylą visi darbuotojai būtų priverstinai atleisti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas AB „Kauno energija“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria atsisakyta atsakovui UAB „Vekšis“ kelti bankroto bylą, ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, turi būti ne formaliai tikrinamas įmonės turimo turto bei įsipareigojimų santykis, tačiau analizuojamos ir kitos su įmonės turtine padėtimi susijusios aplinkybės, padedančios atskleisti realią įmonės finansinę būklę. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas ne tik nemažina susidariusio įsiskolinimo, tačiau nesugeba mokėti ir einamųjų mokėjimų. Šios aplinkybės reiškia faktinį atsakovo nemokumą. Byloje esantys įrodymai – šalių susirašinėjimas turi būti vertinamas kaip atsakovo pranešimas kreditoriui apie tai, kad skolininkas negali arba neketina vykdyti įsipareigojimu. Minėta aplinkybė yra savarankiškas pagrindas bankroto bylos iškėlimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovo veikla pelninga, tačiau, ieškovo vertinimu, pelnas naudojamas ne pradelstų įsipareigojimų mažinimui. Tokiu būdu atsakovas siekia išlaikyti teigiamą turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų balansą. Tokie atsakovo veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius, o skundžiamoji pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškovo atskiruoju skundu nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra mokus, kadangi atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 7 procentus į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyti kiti pagrindai iškelti bankroto bylą. Pasak atsakovo, apeliantas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas neturi galimybių vykdyti prievolių kreditoriams arba atsisako jas vykdyti. Priešingai, atsakovas apeliantui pateikė pasiūlymą dėl įsiskolinimo grąžinimo išdėstymo. Atsakovo vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškomos skolos, kadangi 2013 m. kovo 31 d. duomenimis įmonė turi 3 525 944 Lt vertės turto bei veikia pelningai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovui UAB „Vekšis“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) nuostatos (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.
Pažymėtina, jog bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali atsiskaityti ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Įmonių bankroto įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą, nusprendęs, kad ieškovas yra mokus, t. y. jo finansinė padėtis neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytos nemokumo būsenos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo turtas žymiai viršija pradelstus įsipareigojimus. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir įrodinėja aplinkybę, jog, nepaisant teigiamo įmonės (atsakovo) balanse nurodyto turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, atsakovas faktiškai yra nemokus.
Apeliacinis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais bei pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas atsakovo mokumo faktas. Kaip minėta, ĮBĮ nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, sprendžiant įmonės nemokumo nustatymo klausimą, būtina įsitikinti dviejų būtinųjų sąlygų buvimu: 1) jog įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka apmokėtų darbų ir kt.); 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų tiek ieškovui AB „Kauno energija“, tiek bendraieškiui UAB „SANITVA“. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas kelia klausimą dėl atsakovo nemokumo fakto buvimo. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju nėra svarbus pirmosios instancijos teismo atliktas formalus atsakovo mokumo vertinimas, kadangi atsakovas nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų.
Apeliacinis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo atsakovo finansinės būklės vertinimo. Į bylą pateiktas atsakovo UAB „Vekšis“ 2013 m. kovo 31 d. balansas patvirtina, kad 2013 m. kovo 31 d. atsakovas turėjo 3 525 944 Lt vertės turto, visos mokėtinos sumos sudarė 2 146 785 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 450 679 Lt (t. 1, b. l. 141-142). Į bylą pateiktas 2013 m. kovo 31 d. atsakovo kreditorių sąrašas, patvirtinantis atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį – 274 260,57 Lt (t. 1, b. l. 146-149). Apeliacinis teismas įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas pažymi, jog pradelsti įsipareigojimai sudaro tik mažą dalį atsakovui priklausiančio turto, įtraukto į balansą. Kartu apeliacinis teismas pažymi, jog apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo balanso duomenis. Apeliacinis teismas sprendžia, jog atskirojo skundo argumentai, esą visas atsakovui priklausantis turtas įkeistas arba areštuotas, nepaneigia šio turto priklausymo atsakovui fakto bei nesudaro pagrindo šio turto neįtraukti į bendrą turto masę, ĮBĮ nustatyta tvarka vertinant turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Įvertinęs tai, kas paminėta, apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo mokumo yra pagrįstos.
Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad šalių (ieškovo ir atsakovo) susirašinėjimas, kuomet atsakovas nurodė negalįs vykdyti įsipareigojimų, turėtų būti vertinamas kaip atsakovo pranešimas kreditoriui apie tai, jog šis negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Toks šalių susirašinėjimas, apelianto vertinimu, yra savarankiškas bankroto bylos iškėlimo pagrindas.
Pažymėtina, jog ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte yra nurodytas savarankiškas pagrindas bankroto bylos iškėlimui – įmonės viešas paskelbimas arba kitoks pranešimas kreditoriui, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas nepagrindė įrodymais teiginio, patvirtinančio šio pagrindo bankroto bylos iškėlimui egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas iš esmės neginčija viešo pranešimo apie atsakovo negalėjimą arba neketinimą vykdyti įsipareigojimų nebuvimo fakto, tačiau įrodinėja, jog atsakovo raštai (arba atsakymai į apelianto raštus) turėtų būti vertinami kaip savarankiškas pagrindas bankroto bylai iškelti. Apeliacinis teismas pažymi, jog apeliantas į bylą nepateikė tokio rašto (pateikti tik apelianto raštai atsakovui), todėl teismas neturi galimybės įvertinti šio teiginio pagrįstumo bei taikyti šį argumentą kaip savarankišką pagrindą bankroto bylai iškelti.
Apeliacinis teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, esą atsakovo veiksmai, kuomet, siekiant dirbtinai išlaikyti teigiamą turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų balansą, įmonės pelnas buvo naudojamas ne pradelstų įsipareigojimų šalinimui, atitinka tyčinio bankroto požymius. Apeliacinis teismas pažymi, jog klausimas, ar įmonės bankrotas yra tyčinis, sprendžiama ne bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimo metu, o vykdant bankrutuojančios įmonės bankroto procedūras, t. y. vėlesniuose bankroto proceso etapuose (ĮBĮ 20 straipsnis). Kartu apeliacinis teismas pažymi, jog tuo atveju, kai atsakovas, atsiskaitydamas su kitais kreditoriais, ignoruoja apeliantą ar kitaip pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, interesus, apeliantas savo teises gali ginti kitokiomis teisinėmis priemonėmis (pvz., įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje ir kt.).
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų teismas plačiau nepasisako, kadangi jie nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių bei neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.