- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- Iv-300-580/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- L. A.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybei
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. A. prašė priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, 698,42 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią 2007 m. gruodžio, 2008 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesiais.
Pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariato vyresniojo tyrėjo pareigose. Paaiškino, kad dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo pareiškėjui buvo neišmokėtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu. Pareiškėjas apie galimybę ginti pažeistas teises sužinojo iš minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Teigia, kad pateikė skundą nepraleidęs ieškinio senaties terminui. Sprendimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies laikytinas neįvykdytu ir pareiškėjo reikalavimams taikytinas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas, yra visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos. Atsakovų veiksmai laikytini neteisėtais, jiems atsirado pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjo, kaip pareigūno, darbą tais atvejais, kai išmokėtų priedų ir priemokų sumą viršija Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Lietuvos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjo kaip pareigūno atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi pareiškėjui nebuvo atlyginta už atliktą darbą, tai valstybei tenka atsakomybė paskirti šias būtinas lėšas, o Vilniaus apskrities VPK – jas išmokėti. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją atsakovams kyla solidarioji atsakomybė pareiškėjui teisingai atlyginti už atliktą darbą.
Vilniaus apskrities VPK prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities VPK 2007-2008 m., taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, veikė teisėtai. Atsakovo nuomone, pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Vilniaus apskrities VPK sprendimai buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo ir atitiko galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsakovu šioje byloje turėtų būti laikomas Lietuvos valstybė, nes biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai. Pažymėjo, kad nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neišmokėtų pajamų. Atsakovas neginčijo pareiškėjo prašomos priteisti sumos. Atsakovas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės ekonominę turtinę padėtį, prašė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti. Patenkinus pareiškėjo skundą, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsiliepime pateikė iš esmės identiškus argumentus kaip ir Vilniaus apskrities VPK atsiliepime išdėstyti argumentai. Papildomai nurodė, kad reikalavimas turėtų būti pareikštas darbdaviui – Vilniaus apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad L. A. dėl pritaikyto 70 % procentų ribojimo 2007 m. gruodžio mėn. buvo neišmokėta 382,95 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 175,64 Lt, rugsėjo mėn. – 77,77 Lt (70 % ribojimas 1 ketvirtį 2006 m.), lapkričio mėn. – 62,06 Lt (b. l. 6, 7).
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2007-2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 lapkričio mėn. pareiškėjui L. A. išmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.
Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 teismas konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu tarnybiniuose ginčuose dėl pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329). Nagrinėjamu atveju, tinkamu atsakovu laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Todėl atsakovo Vilniaus apskrities VPK argumentai, kad šioje byloje atsakovu turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atmetami kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011-09-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1331/2011, 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-510/2011 pasisakė, kad šios kategorijos bylose turi būti taikoma ieškinio senatis. Teismas šiuo išaiškinimu vadovaujasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika.
Skundas teismui paduotas 2010-06-23 (b. l. 1-5), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2007-12-31 iki 2008-11-30. Vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis skundas yra pareikštas nepraleidus Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties termino. Sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų paskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena. Atsakovas neginčijo pareiškėjo prašomo priteisti sumos dydžio.
Nepriemokos dydį pagrindžia atsakovo pateikti suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2007 m. ir 2008 m. (b. l. 6, 7). Suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose nurodytos susidariusios nepriemokos sumos neginčija nei atsakovas, nei pareiškėjas. Teismas laiko suvestinuose atsiskaitymo lapeliuose įrašytas sumas pagrįstomis, kadangi jas surašė subjektas, kuris yra atsakingas už darbo užmokesčio paskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjui priteisiama jo skunde prašoma nepriemoka, susidariusi 2007 m. gruodžio mėn., 2008 m. rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio mėn., kadangi pareiškėjas nėra praleidęs senaties termino kreiptis dėl šių sumų priteisimo. Viso priteisiama suma sudaro (382,95+185,64+77,77+62,06) 698,42 Lt. Pareiškėjui priteisiama ir 2008 m. rugsėjo mėn. neišmokėta 77,77 Lt suma dėl 70 % ribojimo 1 ketvirtį 2006 m., kadangi į suvestinį atsiskaitymo lapelį įtraukta 2008 rugsėjo mėn.
Atsakovai ir tretysis suinteresuotas asmuo prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remdamiesi Vyriausybės 200-10-14 nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą grindžiamas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2010-05-17 raštu Nr. 5-S-2855, kuriame policijos įstaigų vadovai informuojami apie būtinybę prašyti atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams (b. l. 12) bei Vyriausybės 2010-05-03 pasitarimo protokolu, kurio 2 punkte nurodoma, kad 2010 m. valstybės biudžete šiam tikslui lėšų nenumatyta, pavesti Vyriausybei teismuose atstovaujantiems asmenims prašyti teismų, kad sprendimų vykdymas būtų atidėtas vieniems metams (b. l. 11). Tačiau atsižvelgus į minėtuose raštuose pateiktą informaciją, nėra duomenų, kokia atsakovo turtinė padėtis yra šiuo metu ir kaip priteistų sumų išmokėjimas neigiamai paveiktų atsakovo turtinę padėtį. Teismas, atsižvelgdamas į minėtuose raštuose pateiktą informaciją, daro išvadą, kad nėra pagrindo atidėti sprendimo vykdymą. Dėl šios priežasties, atsakovo prašymas laikomas nepagrįstu ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. A. naudai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 698,42 Lt (šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni litai 42 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Skundą atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, atžvilgiu atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.