- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-30
- Bylos Nr.
- I-634-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, Energetikos ministerijai
- Pareiškėjas
- A. E.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui A. B., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, ir Energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. E. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-03-27 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-27 išduotame leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir jų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,20 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–5).
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad 2012-08-13 gavo Energetikos ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1334 (toliau – ir Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę. Energetikos ministerija 2013-03-27 pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 (toliau – ir Leidimas gaminti) elektrinėje, kurios tipas – saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02961 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu.
Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 2 d., atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro skatinimo priemonės. Skatinimo priemone inter alia laikoma fiksuotas tarifas už superkamą elektros energiją.
Fiksuoto tarifo nustatymas ne didesnėms nei 30 kW saulės jėgainėms 2011-05-24 Įstatymo ir 2012-07-01 Įstatymo aptartas 20 str. 7 d. numatant, jog „peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimų dienos“. Pareiškėjai priklausančių saulės elektrinių Leidimams plėtrai taikytinais įstatymais buvo nustatyta, jog saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimui taikomas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija), galiojantis tą dieną, kai išduodamas leidimas plėtrai.
Tuo tarpu pagal naują įstatymo redakciją, 2013-02-01 Įstatymo 20 str. 6 d., pakeistas tarifo užfiksavimo momentas, nurodant, jog „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“. Atitinkamai tokiu būdu, energijos supirkimo tarifas fiksuojamas leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.
Toks reglamentavimo pokytis reiškia, jog pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo momentas. Tokiu būdu asmenims, kurie galiojant 2011-05-24 Įstatymo ir 2012-07-01 Įstatymo gavo leidimus plėtrai ir teisėtai pagal galiojančius teisės aktus tikėjosi, jog pastačius saulės jėgainę bus taikomas 2012 m. Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms, ir 1,80 kW/h, skirtas integruoto tipo saulės jėgainėms, pasikeitus reglamentavimui, gavus leidimą gaminti elektros energiją po 2013-02-31 (t. y. Įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos), bus taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2013 metų I ketvirčiui, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms) ir 1,60 kW/h (skirtas integruoto tipo saulės jėgainėms). Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 Lt už kW/h ir už integruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,20 Lt už kW/h, o dėl to viena saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį patirs maždaug 60 000 Lt nuostolių.
Taip pat paminėjo, jog pagal 2012-07-04 Vyriausybės nutarimo Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. 827 (toliau – ir Aprašas) 8.2 p., fiksuotas tarifas, kurį nustato Komisija, taikomas inter alia elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW. Be to, Aprašo 9 p. numatyta, jog Aprašo 8.2 p. nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo diena galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Taigi Aprašas taip pat nurodo, jog turi būti taikomas leidimo plėtrai išdavimo metu galiojantis fiksuotas tarifas.
Pareiškėjas leidimą gaminti gavo galiojant 2013-02-01 Įstatymo redakcijai. Leidime gaminti yra numatyta „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Todėl Energetikos ministerija, išduodama leidimą gaminti elektros energiją turėjo užtikrinti, kad būtų taikomas leidimų plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeisti konstituciniai lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių principai. Taip pat pažymi, kad patyrė žalą, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,20 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Vadovaujanti Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatomis, ši žala priteistina iš Lietuvos valstybės.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 str. nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 str. 2 daliai, 70 str. 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 127–133).
Atsiliepimas
Atsakovė Energetikos ministerija, atstovaujanti ir atsakovę Lietuvos valstybę, teismui pateiktuose atsiliepimuose su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 46–57, 59–70). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p., apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo lemti papildomą didesnį nei 400 mln. Lt kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris turėtų būtų surinktas iš elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo realios galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateiktas toks kiekis prašymų ir kad dėl įrengtosios suminės galios gali būti neužtikrinta darni atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis (Vyriausybės 2012-07-18 nutarimas Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), kurios yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, jose pagamintą elektros energiją superkant pagal iki 2013-02-01 nustatytą tarifą, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių.
Nurodo, kad pagal Konstitucijos 46 st. 3 d. valstybė įpareigotina reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos teisingumo teismas savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, ypač tokioje srityje, koks yra bendras rinkos organizavimas, kurio tikslas yra nuolatinis derinimas su besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis. Teismas taip pat yra konstatavęs, kad net ir pagrįsti teisėti lūkesčiai negali paneigti viešųjų interesų, kurie yra viršesni.
Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, kad su AB „Lesto“ buvo sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, todėl nuostoliai negali susidaryti, kai elektros energija negaminama ir neparduodama. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Nesant visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų, valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Atsakovės Energetikos ministerijos atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad Energetikos ministerija pareiškėjui 2012-08-13 išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1334 (b. l. 2, 7).
Pareiškėjas 2012-06-11 Energetikos ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją elektrinėje, įrengtoje Juodeikių kaime, Lenkimų seniūnijoje, Skuodo rajone (b. l. 73).
Energetikos ministerija 2013-03-27 išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,02961 MW, esančioje Juodeikių kaime, Lenkimų seniūnijoje, Skuodo rajone ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 7).
Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų argumentų matyti, kad savo reikalavimus pareiškėjas grindžia tuo, jog nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatantį saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymą, buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit. Pareiškėjo teigimu, nusprendęs vykdyti elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos veiklą, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad pagaminta elektros energija bus superkama taikant fiksuotą tarifą, kuris nebus keičiamas visos veiklos vykdymo metu.
Vertinant pareiškėjo skundo motyvus pažymėtina, kad iki 2013-02-01 galiojusiame Įstatymo 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas Įstatymo nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Kaip minėta, pareiškėjui leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1334 buvo išduotas 2012-08-13.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Įstatymo 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 buvo išduotas 2013-03-27 (b. l. 7).
Taigi, nagrinėjamu atveju susidarė tokia teisinė ir faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė. Kai minėta, pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008-12-24, 2011-12-22, 2013-02-15 nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimai).
Kita vertus, Konstitucija numato galimybę riboti asmens teises ir laisves, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008-02-20, 2011-12-22 ir 2013-02-15 nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančių teisės normų gramatiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013-03-21 sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991-02-21 sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (adm. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Įvertinusi išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą nagrinėjamai bylai aktualų teisės normų taikymo aiškinimą ir atsižvelgusi į byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, t. y. kad leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjai išduotas po 2013-02-01, jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad tolesnis saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė, įgydamas Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija. Teismo nuomone, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad buvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama Energetikos ministerijos 2013-03-27 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl tenkinti skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti leidimo gaminti elektros energiją, dalį nėra pagrindo.
Pareiškėjo skunde pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis reikalavimo panaikinti Leidimo dalį atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad 2013-03-27 Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1236 yra pagrįstas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Energetikos ministeriją pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą jo nurodytu būdu.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės jo nurodyti būdu apskaičiuotą turtinę žalą.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.). Tačiau viešoji atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti kitų atsakomybės sąlygų buvimą.
Teismui konstatavus, kad Energetikos ministerija išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo analizuoti, ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos, o pareiškėjos skundo dalis dėl turtinės žalos priteisimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo pakeitimo įstatymo 6 str. tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją. Tačiau, teismo vertinimu, šis prašymas nėra pagrįstas.
Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b. Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai pareiškėjo pateiktą skundą, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nuostatas, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjo A. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.