Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš G. L. priteista nukentėjusiajam A. G. 2 508,81 Lt turtinei žalai ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 11 d. apie 20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė A. G. ne mažiau 5 smūgių į galvą, taip padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje, kraujosruvas veide, muštines žaizdas lūpose, kraujosruvą dešiniojo momenkaulio projekcijoje, o nukentėjusiajam nuo šių smūgių nugriuvus ant žemės, kojomis spyrė ne mažiau kaip 2 kartus į pilvo sritį, iš kurių vieną kartą su kojos pėda iš viršaus smogė gulinčiam ant nugaros A. G. į pilvo sritį, taip padarydamas odos nubrozdinimus pilve, kraujosruvas plonžarnės pasaite, plonžarnės pasaito įplyšimus, kas komplikavosi pilvaplėvės uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu, nuo ko nukentėjusysis 2010-07-13 apie 12 val. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė A. G.

Apelianto manymu, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, jam paskirta neteisinga bausmė.

Apeliantas neneigia, kad 2010 m. liepos 11 d. tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu jie tarpusavyje susimušė, tačiau teigia, jog konfliktą išprovokavo pats A. G. Jis užėjęs į namus kumščiu sudavė apeliantui smūgį į veidą. Tai teisme patvirtino liudytoja J. M. ir specialisto išvada. Kaimynai negalėjo matyti kaip A. G. sudavė jam smūgį, nes visa tai įvyko koridoriuje ir iš lauko nesimatė. Nurodo, jog A. G. per apklausą policijoje atsisakė rašyti pareiškimą, tai, apelianto manymu, rodo, kad pastarasis suvokė, jog pats yra kaltas dėl įvykusio konflikto. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad yra iškelta baudžiamoji byla medikui, atlikusiam A. G. medicininę apžiūrą 2010 m. liepos 11 d., kai pastarasis buvo pristatytas į ligoninę. Teisme apklaustas ekspertas parodė, kad A. G. nustačius tinkamą diagnozę būtų išgelbėta gyvybė, tačiau nenustačius tinkamos diagnozės ir A. G. toliau vartojant alkoholį pastarąjį ištiko mirtis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis G. L. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo G. L. apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo šališkumo ir neobjektyvumo

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, jog teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Nors apeliantas tokio savo teiginio nedetalizavo ir neargumentavo, tačiau iš skundo turinio darytina išvada, kad apeliantas teismo šališkumą ir neobjektyvumą sieja su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jam paskirtos bausmės dydžiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas, nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuoja BPK 58 straipsnis, kuriame pateiktas aplinkybių sąrašas, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliantas skunde nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytos aplinkybės. Byloje duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjas) būtų šališkas, neobjektyvus, ar suinteresuotas bylos baigtimi, nėra. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip ar laisvės atėmimo bausmę skyrė ne tokio dydžio, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ar neobjektyvus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimų nepareiškė, neišreiškė ir abejonių dėl jo objektyvumo nagrinėjant bylą, nors tokios procesinės teisės nuteistajam buvo išaiškintos (2 t., 151 b. l.). Todėl apelianto teiginys apie teismo šališkumą ir neobjektyvumą nepagrįstas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nuteistasis G. L. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines įvykio aplinkybes bei bando pagrįsti įvykio versiją pagal kurią jis buvo priverstas gintis nuo A. G. smurto. Apeliantas teigia, kad konfliktą išprovokavo A. G., kad būtent jis pirmas kumščiu sudavė jam smūgį į veidą. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nesuformulavo konkretaus prašymo, iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad jis ginčija baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką. Kadangi apeliantas teigia, kad jis sudavė smūgius A.G. gindamasis, toks jo teiginys suprantamas kaip prašymas jo veiksmus vertintini kaip būtinąją gintį.

Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto pateikta įvykio versija nėra nauja, analogišką versiją jis pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai ištyrė ir įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą sušvelninti atsakomybę už šį nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kad nuteistojo veika buvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, taip pat nenustatė. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus (egzistuojantis objektyviai) ir akivaizdus (pradėtas ar tiesiogiai gresiantis). Reikalavimus gynybai nulemia kėsinimosi pobūdis. Be to, gynyba turi atitikti šiuos požymius: ginantis žala gali būti padaryta tik besikėsinančiam asmeniui, ji padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Nagrinėjamoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad situacijos, kurioje G.L. reikėtų gintis, ar ginti kitą asmenį, nebuvo ir jis tai suvokė. Įrodymų apie tai, kad A. G. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į nuteistojo, ar kito asmens sveikatą ar gyvybę, nėra. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad G. L. sužalojo A. G. konflikto dėl asmeninių priežasčių metu, o ne gynybos tikslais. Iš nustatytos nagrinėjamo įvykio sekos matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir A. G. kilo ne dėl to, kad A. G. kėsinosi į G. L., ar savo sugyventinės J. M. sveikatą ar gyvybę, o todėl, kad A. G. nebuvo įleistas į sugyventinės namus, kuriuose tuo metu buvo ir nuteistasis. Šių aplinkybių neneigia ir apeliantas, tačiau jis teigia, kad A. G. pirmas jam sudavė smūgį į veidą ir taip išprovokavo konfliktą. Įrodymų, patvirtinančių šį apelianto teiginį, byloje nėra. Priešingai, teisme apklaustos liudytojos I. C., D. R., S. M. parodė mačiusios kaip A. G. beldžiant į sugyventinės namo duris apeliantas jas atidarė ir iš karto sudavė A. G. (2 t., 158-159; 160-161; 161-162 b. l.). Duomenų, kad minėtos liudytojos būtų suinteresuotos bylos baigtimi, nėra, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu. Be to, apelianto nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apelianto prašymu, apklausta liudytoja J. M. Ji parodė nemačiusi kaip A. G. mušėsi su G. L. (3 t., 39-40 b. l.). Specialisto išvada Nr. G 171/10 (14), kurioje konstatuotas nuteistajam sužalojimas - kraujosruva viršutinio voko srityje, pati savaime, nesant kitų įrodymų, taip pat neįrodo, kad šį sužalojimą nuteistajam padarė A. G. jo nurodytomis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad A. G. per apklausą policijoje atsisakė rašyti pareiškimą, taip pat nesukuria nuteistajam alibi ir nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės.

Taigi, remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų, kad nuteistojo G. L. nusikalstama veika buvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas pareiškė prašymą jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį (neatsargus gyvybės atėmimas).

Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės, nuteistojo atliktų prieš nukentėjusįjį veiksmų intensyvumas, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis, pobūdis, vieta ir kitos nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas tyčia, o ne dėl neatsargumo, nužudė A. G. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (už kito žmogaus gyvybės atėmimą) kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. G. buvo suduota ne mažiau 5 smūgių rankomis į galvą bei ne mažiau kaip 2 kartus spirta į pilvo sritį, nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimais pilve, kraujosruvomis plonžarnės pasaite, plonžarnės pasaito įplyšimais, tai komplikavosi pilvaplėvės uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu. Pagal bylos faktinius duomenis mirtį sukėlusį sužalojimą nukentėjusiajam A. G. padarė nuteistasis G. L. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų I. C., R. R., D. R., S. M., J. K., A. A., S. B., M. J., D. P. parodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai, specialistų išvados, teismo medicinos specialisto J. P. paaiškinimai ir kiti faktiniai duomenys. Byloje nėra duomenų, kad minėti įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant procesinių taisyklių (BPK 20 straipsnio 4 dalis), jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis), įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G. L. kaltės formos, t. y., kad jis veikė tyčia, ir teisingai nuteistajam taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalį).

Apeliantas savo skunde pažymi, jog nustačius nukentėjusiajam A. G. tinkamą diagnozę, jo gyvybė būtų išgelbėta. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors iš tiesų teisme apklaustas ekspertas parodė, kad jei nukentėjusiajam būtų laiku suteikta medicininė pagalba, jis būtų išgyvenęs (2 t., 168-170 b. l.), ši aplinkybė apelianto atsakomybei ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte yra išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui,taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. G. mirties priežastimi buvo nuteistojo nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos surikdymas, todėl nuteistasis privalo atsakyti už A. G. gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad yra iškelta baudžiamoji byla medikui, atlikusiam A. G. medicininę apžiūrą 2010 m. liepos 11 d., nesusijusi su nuteistojo padaryta nusikalstama veika.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G. L. kaltės tyčia nužudžius A. G. ir teisingai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme. Mano, kad jam nepagrįstai inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte; įrodymais nepagrįstas teismo teiginys, kad jis neigiamai charakterizuojamas; neįvertinta aplinkybė, kad jis teisme nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiojo brolio; neatižvelgta į nukentėjusiojo A. G. asmenybę. Tokie apelianto skundo teiginiai suprantami kaip prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi šio straipsnio sankcija ir BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio nuostatomis.

Nuteistojo padarytas nusikaltimas yra labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis). Jo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors apeliantas teigia, jog jis teisme nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiojo brolio, tačiau ši aplinkybė pati savaime nelengvina nuteistojo atsakomybės. Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kaltininkas veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantas ginčija šią aplinkybę, teigdamas kad nors jis ir buvo išgėręs alkoholio (alaus), tačiau ši aplinkybė neturėjo įtakos jo ir nukentėjusiojo konfliktui.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Įstatymų leidėjas, pripažinęs apsvaigimą nuo alkoholio atsakomybę sunkinančia aplinkybe, apibūdino nusikaltimo subjektą, kaip labiau pavojingą visuomenei, nes apsvaigęs asmuo netenka savitvardos, lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apelianto apsvaigimo nuo alkoholio faktas nagrinėjamoje byloje nustatytas paties apelianto ir liudytojų parodymais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apsvaigimo nuo alkoholio faktas yra nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenumato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas tiek ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, tiek asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai. Nagrinėjamu atveju pats apeliantas iš esmės neneigia, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau teigia, kad ši aplinkybė neturėjo įtakos jo veiksmams. Toks apelianto teiginys prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadose konstatuota, kad jokių psichikos sutrikimų, dėl kurių nuteistasis negalėjo suvokti pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir juos valdyti, nenustatyta (2 t., 81-83 b. l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, tik girtumas galėjo sukelti tokią apelianto agresiją ir žiaurumą, lėmusius gerai jam pažįstamo žmogaus, su kuriuo jis bendravo, nužudymą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo nusikalstamiems veiksmas turėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio, ir tai pagrįstai įvertinta kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę ir nustatydamas jos dydį, įvertino ir kaltininko asmenybę. Teismas konstatavo, kad nuteistasis yra neigiamai charakterizuojamas. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad byloje nėra tokią teismo išvadą patvirtinančių duomenų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo asmens charakteristika siejama su kaltininko asmenybės vertinimu. Vertinant kaltininko asmenybę atsižvelgiama į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu bei po jo padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo apeliantas buvo teistas net 9 kartus, tarp teistumų ir teistumas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, 26 kartus baustas administracine tvarka (2 t., 46-57 b. l.), niekur nedirbo (2 t., 58-59 b.l.). Visos šios aplinkybės ir yra duomenys, kurie nuteistąjį iki nusikaltimo padarymo charakterizuoja neigiamai. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nusikaltimo darymo metu nuteistasis prieš nukentėjusįjį naudojo intensyvų fizinį smurtą, sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į svarbias gyvybei kūno vietas – galvą ir pilvą. Po nusikaltimo padarymo, akivaizdžiai matydamas, kad nukentėjusysis yra sužalotas, juo nesirūpino ir nesuteikė jam jokios pagalbos (neiškvietė greitosios pagalbos). Visos aptartos aplinkybės nuteistojo asmenybę charakterizuoja neigiamai. Be to, iš apelianto skundo turinio matyti, kad jis dėl nukentėjusiojo mirties ir toliau kaltina medikus ir patį nukentėjusįjį, o tai rodo, kad jis dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai nesigaili ir bando sušvelninti savo atsakomybę už padarytą nusikaltimą.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertinęs padaryto nusikaltimo pavojingumą, pasekmes, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nuteistajam G. L. paskyrė teisingą, didesnę negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kuris yra 11 metų, bausmę. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo G. L. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.