Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovams bendrovės direktoriui V. Ž., advokatui Algiui Tursui, atsakovės atstovei Jurgitai Miliauskaitei-Merkienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal UAB „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-04-17 Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – ir Departamentas) priėmė nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-39/14 ir paskyrė pareiškėjai 3 500 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą (b. l. 7-12).

Įmonės darbuotojai Ž. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas 2014-04-08, kuriame nurodyta pažeidimo data 2014-03-22, nors tą dieną jokio patikrinimo UAB „Akepus“ bare, (duomenys neskelbtini), nebuvo ir Ž. G. tą dieną nedirbo. Protokolas surašytas po mėnesio, kai nebegalima pateikti vaizdo įrašų. Taip padaryta tikslingai, nes tokia medžiaga būtų neginčijamas pažeidimo nebuvimo įrodymas.

Mano, jog atsakovas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nuo pažeidimo nustatymo dienos iki nutarimo taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus praėjo daugiau nei vienas mėnuo, per kurį Departamentas, remiantis šio straipsnio nuostatomis, turėjo bylą išnagrinėti ir skirti baudą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

Departamentas skundžiamą nutarimą priėmė 2014-04-17, nepažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto termino. Departamentas 2014-03-26 pareiškėjai surašė protokolą Nr. ATK2-044, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindas, todėl vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2014-03-26, kai pareiškėjai aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad ji pardavė alkoholinius gėrimus nepaisydama apribojimų. Kadangi skundžiamas nutarimas priimtas 2014-04-17, pareiškėjos argumentai dėl praleisto termino atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėja nepagrįstai sieja nagrinėjamo pažeidimo nustatymą su 2014-03-10, kadangi Departamentas informaciją apie galimą pažeidimą gavo tik 2014-03-21. Nedelsiant buvo įvertinta gauta medžiaga ir surašytas 2014-03-26 protokolas Nr. ATK2-044 pareiškėjos atžvilgiu. Nuo minėto protokolo surašymo dienos ir yra skaičiuojamas vieno mėnesio naikinamasis terminas.

Alkoholinių gėrimų pirkėjas M. G. 2014-03-10 rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja jam padavė sidro butelius, jų neatsuko ir jo neįspėjo, kad sidrą gertų vietoje. Nusipirkęs sidro butelius, jis išėjo iš parduotuvės. Kad jų išsinešti negalima, informuotas nebuvo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus. Užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymo.

Tai, kad įmonė, parduodama alkoholinius gėrimus, gamyklinėje jų pakuotėje, ir neskirtus vartojimui tik viešojo maitinimo vietoje bei kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro patalpų, vertintina, kaip įmonės nesugebėjimas užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo imperatyvaus reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje. Atkreipė dėmesį, kad pirkėjui konkrečiu atveju buvo parduoti 3 vnt. alkoholinių gėrimų, be to, alkoholiniai gėrimai buvo parduoti didelės talpos gamyklinėje taroje (po 1 l talpos, viso 3 l alkoholinių gėrimų). Šiuo atveju pareiškėjos įstatymą pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t.y. ji neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik vartojimui vietoje.

Pažymėjo, kad nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų elgesio modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartojimui vietoje, yra ūkio subjekto diskrecijos teisė. Šiuo nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėja neužtikrino, kad jos parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje. Pareiškėjos atsakomybės nepanaikina ir tai, kaip teigia pareiškėja, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Alkoholio kontrolės įstatymo draudimus. Pareiškėja privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2014-04-17 nutarimo Nr. ATPK2-39/14, kuriuo nuspręsta taikyti bendrovei „Akepus“ ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu nutarimu bendrovei „Akepus“ ekonominė sankcija 3 500 Lt skirta už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, t. y. pareiškėjai priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), pardavėja Ž. G. 2014-03-10 apie 22:12 val. pardavė pirkėjui M. G. tris plastikinius neatidarytus vieno litro talpos butelius, sidro „Jamaica“ už 25,20 Lt, kuriuos pirkėjas išsinešė iš baro patalpų į gatvę. Taigi pareiškėja iš esmės buvo nubausta už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjai priklausančiame bare, taip pažeisdama įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

UAB „Akepus“ barmenė-pardavėja Ž. G. Vilniaus apylinkės teisme paaiškino, kad 2014-03-10 nuo 22 val. ji dirbo bendrovės priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), kai apie 22 val. 15 min. į barą užėjo vaikinas su mergina, kurie paprašė duoti jiems tris butelius stipriausio sidro. Paduodama jiems sidro butelius, atsuko užsukamų butelių kamščius, kuriuos uždėjo ant butelių, ir perspėjo vaikiną su mergina, kad sidrą būtina gerti vietoje, tačiau vaikinas, pasakęs, kad jam reikia grįžti namo, kartu su mergina, nešini sidro buteliais, iš parduotuvės – baro išėjo, nors parduotuvėje – bare taip pat yra iškabinti įspėjamieji plakatai, kad alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. galima vartoti tik vietoje (b. l. 34, LITEKO, Vilniaus miesto apylinkės teismas, administracinio teisės pažeidimo byla A2.8-4794-295/2014).

Policijos pareigūnai R. S. ir A. J. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 30-31) paaiškino, kad 2014-03-10 nuo 22 val. iki 23 val. buvo vykdoma prevencinė priemonė, nukreipta prieš neteisėtą prekybą alkoholiniais gėrimais, todėl buvo stebimos naktinės parduotuvės. Apie 22:12 val., iš UAB „Akepus“ naktinės parduotuvės, nešini trimis vieno litro talpos buteliais sidro, išėjo vaikinas su mergina. Patikrinus šių asmenų nešamus alkoholinius gėrimus buvo nustatyta, kad sidro butelių kamšteliai yra užsukti, todėl buvo paimti paaiškinimai iš vaikino, pirkusio sidrą ir pardavėjos. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo M. G., kuris paaiškino, kad naktinėje parduotuvėje už 25.20 Lt nusipirko tris butelius sidro "Jamaica", pardavėja padavė neatsuktus butelius, neįspėjo, kad juos draudžiama išsinešti. A. J. analogiškus paaiškinimus davė ir Vilniaus m. apylinkės teisme, nagrinėjant Ž. G. administracinio teisės pažeidimo bylą (LITEKO, Vilniaus miesto apylinkės teismas, administracinio teisės pažeidimo byla A2.8-4794-295/2014).

M. G. paaiškinime (b. l. 33) nurodė, kad 2014-03-10 apie 22.10 val. atėjo į parduotuvę adresu (duomenys neskelbtini), norėdamas nusipirkti sidro „Jamaica“. Pardavėja pardavė tris vieno litro butelius sidro „Jamaica“, už kuriuos sumokėjo 25,20 Lt, kuriuos jis išsinešė iš baro patalpų į gatvę, pardavėja padavė neatsuktus butelius, neįspėjo, kad juos draudžiama išsinešti.

M. G. duodamas paaiškinimus Vilniaus miesto apylinkės teisme, nagrinėjant Ž. G. administracinio teisės pažeidimo bylą, paaiškino, kad 2014-03-10, po 22 val., jis UAB „Akepus“ naktinėje parduotuvėje įsigijo tris vieno litro butelius sidro. Ar pardavėja parduodama jam sidrą, atsuko sidro butelių kamščius, jis pasakyti negali, nes nematė, tačiau kai jis kartu su savo mergina išėjo iš parduotuvės, prie jų priėjusiems policijos pareigūnams jis pasakė, kad pardavėja kamščių neatsuko, nors ar tai buvo tiesa, jis nežino, jo teigimu, policijos pareigūnai sidro butelių neapžiūrėjo ir netikrino, ar tikrai sidro butelių kamščiai neatsukti, o patikėjo jo žodžiais. Tačiau, kai jie su mergina grįžo namo, mergina atkreipė jo dėmesį, kad sidro butelių kamščiai buvo atsukti, tačiau kas ir kada juos atsuko, jis paaiškinti negalėjo, nes nežino. Pripažino, kad žinojo, jog nuo 22 val. iki 8 val. naktinėje parduotuvėje galima įsigyti alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, apie tai įspėja ir užrašai, esantys parduotuvėje, kurie aiškiai matomi, tačiau pardavėja jo apie tai neįspėjo, o jam reikėjo eiti namo, todėl jie su mergina ir išėjo (LITEKO, Vilniaus miesto apylinkės teismas, administracinio teisės pažeidimo byla A2.8-4794-295/2014).

Bendrovė Departamentui pateikė raštą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, kuriame paaiškino, kad policijos pareigūnai neapklausė Ž. G. apie trijų butelių sidro „Jamaica“ pardavimo aplinkybes, Departamento darbuotojos, nedalyvavusios patikrinime ir neišsiaiškinusios visų aplinkybių, neturėjo pagrindo surašyti protokolo bendrovei „Akepus“ (b. l. 46-47).

Teismo posėdyje bendrovės atstovai teigia, kad Departamentas nėra surinkęs pakankamai įrodymų Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimui patvirtinti, rėmėsi tik policijos surinktais įrodymai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-04 nutarimu atsisakė patraukti Ž. G. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 2 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl teismas turi šią bylą nutraukti.

Teismas su pareiškėjos atstovų teiginiais sutikti negali, nes Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, siekia mažinti narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimą, vykdo prevencijos priemones, siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo principu, negali siekti netinkamų tikslų. Pagal AKĮ 1 straipsnio 1 dalį, įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Įstatymu, kuriuo AKĮ buvo papildytas 18 straipsnio 3 dalis 13 punktu, buvo siekiama suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas, mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje ir drausti paslėptą alkoholio reklamą.

Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014-03-10 apie 22.10 val., UAB „Akepus“ pardavėja Ž. G. pirkėjui M. G. pardavė tris po vieną litro talpos butelius sidro „Jamaica“, kuriuos jis išsinešė iš baro patalpų į gatvę. Tai patvirtina Ž. G., M. G. ir policijos pareigūnai savo paaiškinimuose. Tačiau ginčas kyla dėl to, ar šiuos alkoholinius gėrimus pareiškėja pardavė atidarytoje pakuotėje, ar jie buvo vartojami vietoje, ar bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių (prevencinių) užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymas. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato, jog už šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėja iš esmės buvo nubausta už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjai priklausančiame bare, taip pažeisdama AKĮ įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami ne vietoje.

Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėja, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pažymėtina, kad užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja pardavusi po vieną litro talpos tris butelius sidro „Jamaica“ 7% stiprumo, pirkėjui nepadavė alkoholiniams gėrimams gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės, stikliuko ar pan.), o atiduodama tris butelius sidro po vieną litro talpos, galėjo suprasti, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad sidras nebus vartojamas vietoje, be to pripažino, kad paduodama sidro butelius, atsuko užsukamų butelių kamščius, kuriuos uždėjo ant butelių. Darytina išvada, kad pareiškėja nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai (sidro buteliai) nebūtų išsinešti, o pareiškėjos pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jos darbuotoja (atidarė sidro butelius, kamščius uždėjo ant butelių, nepadavė taros skirtos sidrui gerti, pati neišpilstė), neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjos argumentai, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje, vertintinas, kaip neatitinkantis tikrovės, neužtikrinantis alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje. Tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad tris butelius sidro „Jamaica“, po vieną litrą talpos, jis gali išsinešti iš kavinės.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad ji ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių (bare yra įrengti tiek staliukai, tiek sėdimos vietos alkoholio vartojimui bare, asmenims yra siūlomos stiklinės nupirkto alkoholio vartojimui, baro darbuotoja negali bei neturi teisės sulaikyti asmenų, neišleisti bei apriboti jų laisvę, kol nebus baigtas vartoti alkoholis vietoje), kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismo vertinimu bendrovė „Akepus“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks yra įmonės pasirinkimo teisė. Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti įstatymo nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (LVAT administracinė byla Nr. A858 -123-2013).

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Vadinasi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-1038/2009; Nr. A858-1561/2010).

Todėl šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos darbuotoja, parduodama tris po vieną litrą talpos butelius sidro „Jamaica“ (alkoholinius gėrimus), atsukdama užsukamų butelių kamščius ir uždėdama ant butelių, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas (b. l. 38) mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Pareiškėja nevykdė minėtų imperatyvių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja yra bausta už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų pažeidimus (LVAT administracinė byla Nr. A858-845/2013).

Pareiškėjos argumentas, kad bendrovės darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, nebuvo nubausta teisės aktų nustatyta tvarka, administracinio teisės pažeidimo byla jai nutraukta, negali būti pagrindu šią bylą nutraukti, nes pagal LVAT praktiką ekonominės sankcijos ūkio subjektams gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinius teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK (LVAT administracinėse bylose: Nr. A62-2928/2011; Nr. A858-351/2013). Teismo vertinimu fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Departamentas nagrinėjo pareiškėjos (juridinio asmens) atsakomybės klausimą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas fizinio asmens (Ž. G.) atsakomybę. Todėl sprendžiant klausimą dėl to, ar ūkio subjektas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, turi būti įvertinama visų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, tuo tarpu ūkio subjekto darbuotojo veiksmai ar neveikimas yra tik vienas iš tokių faktorių. Todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

AKĮ 1 straipsnyje yra įtvirtintas šio įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. AKĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Įvertinus objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėja, parduodama alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjos pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius sidro „Jamaica“, po vieną litrą talpos), atsuko užsukamų butelių kamščius ir uždėjo ant butelių, nesuteikė taros įsipilti, leisdama suprasti pirkėjui, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai. LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad ūkio subjektas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais ir turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas, yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Vadinasi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A858-2241/2012, Nr. A858-351-2013, Nr. A858-845-2013, Nr.A444-1716-2013, A261-1018-2013, A261-705-2014, A143-1270-2014 ).

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalį už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Atsakovas pagrįstai paskyrė pareiškėjai baudos vidurkį - 3 500 Lt ekonominę sankciją, teismas sprendžia, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo, nes pareiškėja nepateikė jos atsakomybę lengvinančių įrodymų ar aplinkybių, be to, pareiškėja jau yra bausta už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 pažeidimą.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, 34 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu nuostatomis bendrovės „Akepus“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjai buvo skirta ekonominė sankcija baudos vidurkis, atitinkanti įstatyme nustatytą baudą, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti ginčo nutarimo skunde išdėstytais argumentais.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Akepus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.