Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daliaus Jocio ir Eduardo Maškevičiaus,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui K. V. (K. V.), jo atstovui advokatui Gintautui Daugėlai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. A. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. V. priteista V. A., asmeniui, kuriam byla nutraukta, 1 000 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo iš V. A. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gruodžio 2 d., apie 8.30 val., kieme prie (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini)-o namo spyrė K. V. šuniui, o pastarajam paklausus, kodėl jis taip pasielgė, V. A. kumščiu trenkė K. V. į dešinį skruostą, po to sudavė dar kartą kumščiu į galvą, pataikydamas į nosį ir akies kraštą. Po to, V. A. pradėjus tampyti už rūbų ir taikantis suduoti smūgius bei parversti ant žemės K. V., K. V. ginantis, du smūgius smūgiuojant V. A. į šoną, V. A. dar kartą sudavė kumščiu K. V. į galvą, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas K. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimti apkaltinamąjį nuosprendį – nuteisti V. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę, neperžengiant normos sankcijos ribų. Skunde taip pat prašoma tenkinti K. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti iš V. A. K. V. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo išvada, kad K. V. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos medžiagai. Tuo tarpu V. A. parodymai, kad nukentėjusysis jam sudavė kumščiu į dešinę akį bei vieną kartą į nosį, du kartus spyrė į kairės pusės šoną, po to spyrė į galvą bei į nosį, prieštarauja Klaipėdos skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto D. Vitkaus 2016 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. G 177/2016(03) nustatytiems V. A. sužalojimams: kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžiai, kairės pusės pneumohemotoraksas, krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus poodinė emfizema bei poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje. Ekspertas jo nosies sužalojimų ar galvos traumų nenustatė. Tai pažymėjo ir teismas skundžiamoje nutartyje. V. A. vyr. patrulei I. N. sakė, kad paslydo ir pargriuvo, o nukentėjusysis ėmė jį spardyti kojomis. Tai prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir elementariai logikai, nes jeigu nukentėjusysis būtų du kartus spyręs koja (žieminiu batu) gulinčiam žmogui į galvą ir į nosį, tai būtų sulaužyta nosis ar V. A. būtų patyręs smegenų sukrėtimą. Tad suprantama, jog sužalojimai būtų žymesni nei poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje.

V. A. išdėstytas tariamo jo sužalojimo aplinkybes paneigia ir liudytojo J. M. (J. M.) bei liudytojos M. V. parodymai. Liudytojas J. M. tiek ikiteisminio tyrimo apklausose, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad V. A. pirmasis smogė nukentėjusiajam ir sudavė jam kelis smūgius, tuo tarpu nukentėjusysis gynėsi ir bandė sutramdyti V. A., taip pat liudytojas patvirtino, jog V. A. nebuvo pargriuvęs ant žemės ir nukentėjusysis jo nespardė kojomis. Nors liudytoja M. V. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, tačiau jos parodymai iš esmės atitinka J. M. parodymus bei įvykio situaciją. Taigi liudytojų parodymai aiškiai patvirtina nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Akivaizdu, jog konfliktas kilo staigiai ir truko neilgai. Liudytojai, matę šį įvykį, gal ne visai tiksliai nurodė smūgių skaičių ar jų seką, tačiau patvirtino tokias svarbias šiai bylai aplinkybes – konfliktą pradėjo V. A., jis pirmasis sudavė nukentėjusiajam smūgius, puolė nukentėjusįjį, tuo tarpu K. V. gindamasis ir tramdydamas V. A. taip pat sudavė kelis smūgius, tačiau V. A. nebuvo pargriuvęs ir nukentėjusysis jo nespardė kojomis. Taigi V. A. parodymai prieštarauja ne tik 2016 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. G 177/2016(03) nustatytiems sužalojimams, bet ir liudytojų parodymams.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog teismas nemotyvuotai, nepagrįsdamas išvadų teigia, jog V. A., suvokdamas, kad nuo fiziškai stipresnio ir jaunesnio K. V. gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems jo veiksmams. Negalima sutikti su tokiomis teismo išvadomis, kai įrodyta, jog būtent V. A. be rimto preteksto spyrė nukentėjusiojo šuniui, o jam priėjus ir bandant aiškintis, V. A. pirmas smogė nukentėjusiajam į veidą ir puolė muštis. Dėl V. A. smurto nukentėjusysis buvo priverstas gintis ir tik todėl jam pavyko išvengti rimtesnių sužalojimų, nes būtent V. A. yra stipresnis už nukentėjusįjį.

Teismo nutartyje nurodyta, kad nukentėjusysis, prašydamas V. A. dėl minėto įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą, su pareiškimu į policijos įstaigą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 19 d. Tačiau teismas neįvertino nukentėjusiojo paaiškinimų, jog nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo. Teismui, kaip ir prokuratūrai, nukentėjusysis paaiškino, jog nesitikėjo, kad V. A. pradėjęs muštis, spardęs jo šunį, ims kaltinti nukentėjusįjį. K. V. siekė susitarti ir nebesipykti, tačiau V. A. piktybiškai neigė nukentėjusiojo sužalojimą, todėl, kai K. V., grįžęs iš komandiruotės Norvegijoje, sužinojo, jog yra įtariamasis, teisinės gynybos kreipėsi ir pats bei pateikė tyrėjai įrodymą apie savo kūno sužalojimą.

Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, matyti, jog V. A. dėl mažareikšmės, o ne būtinos priežasties spyrė koja nukentėjusiojo šuniui, po to smogdamas nukentėjusiajam į veidą kumščiu ir siekdamas jį parversti ant žemės, pirmasis pradėjo pavojingą kėsinimąsi į K. V. sveikatą, nuo jo nukentėjusysis, o ne V. A. turėjo teisę gintis. Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog V. A. aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į nukentėjusiojo sveikatą ir šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs, realus, staigus bei įžūlus. Tokie nustatyti V. A. veiksmai, kai jis prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą, veikė puolamai, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami pavojingais. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, K. V. turėjo teisę gintis ir tai darė mėgindamas sutramdyti besikėsinantįjį. Taigi nukentėjusiojo padaryti sužalojimai asmeniui, kuriam byla nutraukta, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.

Darytina išvada, kad V. A. veiksmai buvo netinkamas atsakas į K. V. jam išsakytas pastabas. Bandymas paliesti jo šunį nebuvo pagrindas fiziniam smurtui. Vien nukentėjusiojo bandymas išsiaiškinti, kodėl V. A. pavartojo smurtą prieš jo šunį, nesiimant jokių realių fizinių veiksmų, nesudaro būtinosios ginties situacijos. Kadangi V. A. nebuvo kilęs joks akivaizdus, realus pavojus, jis nesigynė, o pats puolė ir sužalojo nukentėjusįjį, V. A. pripažintinas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atliktų veiksmų pobūdis leidžia teigti, kad minėti veiksmai buvo atlikti veikiant tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, yra pagrindas tvirtinti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, nes teismas netinkamai ištyrė esmines bylos aplinkybes, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti įrodymų visetą, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo K. V. išsamių ir nuoseklių parodymų patikimumo, o rėmėsi tik melagingais asmens, kuriam byla nutraukta, parodymais, todėl padarė neteisingas išvadas. Toks pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apelianto vertinimu, kadangi V. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje turi būti tenkinamas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo K. V. skundą. Pirmosios instancijos teismas nutraukė baudžiamąją bylą, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, t. y. būtinajai ginčiai. Tačiau nepaisant to, negalima teigti, jog nukentėjusysis ir privatus kaltintojas, kreipdamasis į teismą, būtų piktnaudžiavęs procesu. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Nukentėjusysis kreipėsi teisminės gynybos, nukentėjęs nuo V. A. neteisėtų veiksmų, kadangi nei policija, nei prokuratūra neužtikrino tinkamos jo teisių apsaugos. Taigi tuo atveju, jeigu apygardos teismas netenkintų apeliacinio skundo ir paliktų galioti skundžiamą nutartį, bylinėjimosi išlaidos iš nukentėjusiojo negali būti priteistos. Skunde taip pat pažymima, kad V. A. advokato pateikta išlaidų suma neatitinka protingumo principo bei įdėto darbo – byloje yra įvykęs tik trumpas taikinamasis bei teisiamasis posėdžiai. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas ne tik nukentėjusįjį be kaltės pripažino kaltu dėl V. A. sužalojimo, nors tokia byla dar neišnagrinėta, taip pat paskyrė įpareigojimą apmokėti V. A. patirtas išlaidas už advokato paslaugas, o tai gali būti prilyginama baudai. Tokie teismo veiksmai šioje privataus kaltinimo byloje yra neteisingi ir prieštaraujantys sąžiningumo principui.

V. A. gynėjas advokatas R. Mažulis atsiliepime į apeliacinį skundą prašo K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties atmesti.

Posėdžio metu V. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo ir privatus kaltintojo K. V. atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nagrinėdamas apeliacine tvarka bylą, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. To paties straipsnio 4 dalyje konstatuojama, jog pabloginti asmens, kuriam byla nutraukta, šiuo konkrečiu atveju V. A., padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra paduotas privataus kaltintojo skundas. Asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu ar nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo arba kuriuo baudžiamoji byla jam yra nutraukiama, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas K. V. apeliacinį skundą tenkina iš dalies. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. A. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, naikinama ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme ribos nustatytos BPK 255 straipsnyje, t. y. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir peržengia konkrečios bylos nagrinėjimo ribas, todėl iš naujo turi būti sprendžiamas klausimas dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Nors nagrinėjamu atveju kaltinimą palaiko ne prokuroras, o nukentėjusysis ir privatus kaltintojas K. V., tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo pareigos vykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje, inter alia, reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl parengtinio tyrimo, įrodymų rinkimo būdo ir teisės į gynybą“, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“). Tačiau būtina pažymėti, jog nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi prieštaringa situacija – šioje byloje V. A. yra kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, sukėlęs fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdęs sveikatą K. V., o baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017, nagrinėjamojoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme, K. V. yra kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nesunkiai sutrikdęs sveikatą V. A. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas K. V., tiek nesunkus sveikatos sutrikdymas V. A. buvo padaryti vieno įvykio metu, t. y. abiejose baudžiamosiose bylose įrodinėtinos aplinkybės yra tarpusavyje persipynusios, jos yra to paties įvykio aplinkybės.

Nagrinėjamojoje byloje V. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gruodžio 2 d., apie 8.30 val., kieme prie (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini)-o namo spyrė K. V. šuniui, o pastarajam paklausus, kodėl jis taip pasielgė, V. A. kumščiu trenkė K. V. į dešinį skruostą, po to sudavė dar kartą kumščiu į galvą, pataikydamas į nosį ir akies kraštą. Po to, V. A. pradėjus tampyti už rūbų ir taikantis suduoti smūgius bei parversti ant žemės K. V., K. V. ginantis, du smūgius smūgiuojant V. A. į šoną, V. A. dar kartą sudavė kumščiu K. V. į galvą, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017 K. V. yra kaltinamas tuo, kad 2015 m. gruodžio 2 d., apie 8.30 val., prie (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini)-o namo konflikto metu kumščiu vieną kartą sudavė V. A. į dešinę akį ir vieną kartą į nosį. Po to, V. A. paslydus ir pargriuvus ant žemės, du kartus spyrė į kairės pusės šoną irbei vieną kartą spyrė į galvą ir nosį, tuo padarydamas kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžius, kairės pusės pneumohemotoraksą, krūtinės ląstos kairiojo šoninio paviršiaus poodinę emfizemą bei poodinę kraujosruvą dešinėje veido pusėje, t. y. nesunkiai sutrikdė V. A. sveikatą. Taigi akivaizdu, jog abiejose bylose įrodinėtinos aplinkybės yra tarpusavyje persipynusios, kadangi tiek V. A., tiek K. V. sužalojimai buvo padaryti vieno konflikto metu. Nagrinėjamojoje byloje pareikštame kaltinime yra nurodyti duomenys, kurie leidžia tvirtinti, kad fizinį smurtą vartojo abu konflikto dalyviai, taip pat abiejose bylose yra keliamas būtinosios ginties klausimas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje V. A. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukė, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje, konstatuodamas, kad V. A. veikė, esant būtinosios ginties situacijai, turėjo nuspręsti dėl K. V. veiksmų, t. y. ar K. V. iš tiesų kėsinosi į V. A. sveikatą, jei taip, ar toks kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. A. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, paneigė galimybę konstatuoti tokią pat K. V. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017, kadangi jo veiksmus prilyginus pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi, jie nebegali būti vertinami kaip veiksmai, atlikti esant būtinosios ginties situacijai. Taigi matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje iš esmės netiesiogiai pasisakė ir dėl K. V. kaltės, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taip paneigdamas K. V. teisę į gynybą. Nagrinėjamojoje byloje K. V. palaikė kaltinimą dėl V. A. jam sukelto fizinio skausmo ir padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau jis nesigynė nuo jam pareikšto kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo V. A., kadangi jo kaltės klausimas turėjo būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad V. A. veikė, esant būtinosios ginties situacijai, K. V. neteko galimybės tinkamai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo byloje, vis dar nagrinėjamojoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme, o šioje byloje, kurioje jis yra nukentėjusysis ir privatus kaltintojas, K. V. ir nepreziumavo, jog turėtų gintis nuo kaltinimo, pareikšto kitoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dalį iš to paties įvykio išplaukiančių aplinkybių nagrinėjant atskirai skirtingose bylose yra neįmanoma objektyviai nustatyti tikrųjų įvykio aplinkybių, nesudaromos tinkamos prielaidos užtikrinti teisingumo įgyvendinimą. Įprastu atveju dėl šio įvykio turėjo būti atliekamas vienas ikiteisminis tyrimas. Įstatymas numato, kad byla gali būti išskirta tais atvejais, kai tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas (BPK 234 straipsnio 4 dalis), tačiau bylų išskyrimas neturi trukdyti išsamiai išnagrinėti bylą ir nustatyti tiesą. Išskiriant vieno įvykio aplinkybes į atskiras bylas, kaip buvo padaryta šioje byloje, atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą ir siūlant kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (t. 1, b. l. 8–9), nustatomos siauresnės nagrinėjimo teisme ribos, o tai trukdo išsamiam konflikto priežasčių, padarytų nusikalstamų veikų iniciatyvos, jų dinamikos atskleidimui, be to, bylose nustatytos aplinkybės bei jų vertinimas dėl siauresnių nagrinėjimo ribų gali lemti prieštaringas išvadas dėl reikšmingų bylos faktų nustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222-697/2015). Pažymėtina, jog tuo atveju, jei Klaipėdos apygardos teismas netenkintų apeliacinio skundo ir paliktų pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, tai Klaipėdos miesto apylinkės teismas, 2017 m. balandžio 26 d. priimdamas galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017, nebegalėtų visiškai laisvai spręsti dėl K. V. kaltės, kadangi nagrinėjamojoje byloje jau būtų konstatuota, jog V. A. veikė, esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamasis nuo K. V. kėsinimosi į jo sveikatą. Jei vis tik kitoje byloje K. V. būtų išteisintas arba taip pat konstatuota, kad jis veikė, esant būtinosios ginties situacijai, susiformuotų prieštaringa teismų praktika ir būtų priimti du vienas kitam prieštaraujantys teismų procesiniai sprendimai. Tokia situacija prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Esamu metu procese taip pat yra susiklosčiusi ydinga situacija, kadangi dėl vieno to paties įvykio dalyvio galimai padarytos nusikalstamos veikos baudžiamąjį persekiojimą atlieka įstatymais nustatytus įgaliojimus turinčios valstybės teisėsaugos institucijos, o šis asmuo savo galimai pažeistus interesus dėl kito to paties įvykio dalyvio galimai padarytų nusikalstamų veikų turi ginti pats ar padedant atstovui privataus kaltinimo tvarka. Taigi V. A. ir privataus kaltintojo K. V. procesinės padėtys nėra lygiavertės, kadangi baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-890/2017 kaltinimą prieš K. V. palaiko prokuroras, o nagrinėjamojoje byloje K. V. pats yra privatus kaltintojas ir turi savarankiškai ginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, jog galiojančio Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nenumato galimybės sujungti privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamą bylą su baudžiamąja byla, kurioje kaltinimą palaiko prokuroras, – skiriasi proceso eiga, turinys, galima baigtis. Vis dėlto BPK 409 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad jeigu nusikalstamos veikos, dėl kurių procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui, turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. To paties straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu 1 dalyje nurodytos aplinkybės paaiškėja privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, prokuroras privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą. Tokiu atveju byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant byloje aptartoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju privataus kaltinimo procesas apskritai neturėjo būti pradėtas, o pirmosios instancijos teismas iš karto turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl valstybinio kaltinimo palaikymo ir bylos perdavimo prokurorui. Nors nagrinėjamu atveju negalima tvirtinti, kad K. V. visiškai negali ginti savo teisių, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, kurios jau buvo aptartos anksčiau, galima daryti išvadą, jog K. V. dėl reikšmingų aplinkybių negali tinkamai visa apimtimi įgyvendinti savo galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos. Taip pat pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu, yra padaręs išvadą, jog nuspręsti, ar tam tikra privataus kaltinimo byla turi būti nutraukta ir tam tikrus baudžiamojo proceso veiksmus turi atlikti teisėsaugos institucijos, yra privataus kaltinimo bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (t. 1, b. l. 84–86). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas privataus kaltinimo bylą perduoti prokurorui jokiu būdu negali būti suprantamas kaip įpareigojimas prokurorui prieš asmenį, kuris buvo kaltinamas privataus kaltinimo tvarka, atlikti BPK 218 straipsnio 7 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje numatytus proceso veiksmus, t. y. surašyti kaltinamąjį aktą ir jį su baudžiamąja byla perduoti teismui.

Taigi esant prieštaringoms ir nevisapusiškai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, esminiams proceso pažeidimams, 2016 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, vadovaujantis BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dar iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bylos perdavimo prokurorui.

Dėl K. V. prašomų priteisti iš V. A. išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (t. 1, b. l. 39, 40; t. 2, b. l. 15, 16, 17, 18) pažymėtina, jog BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos numato išlaidų nukentėjusiojo atstovo paslaugoms apmokėti priteisimą tik iš asmens, pripažinto kaltu. Taigi nėra pagrindo tenkinti K. V. prašymo priteisti jam iš V. A. išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą, kadangi Klaipėdos miesto apylinkės teismas V. A. kaltu nepripažino, o apeliacinės instancijos teismas nors ir panaikina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį, tačiau apkaltinamojo nuosprendžio taip pat nepriima, o grąžina bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

K. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. 2016 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria baudžiamoji byla, kurioje V. A. kaltintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui.