Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. G. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl apeliantei Z. G. (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Taip pat apeliantė yra pareiškusi reikalavimą panaikinti Komisariato viršininko 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 64-S-8375.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, apeliantė ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (b. l. 15–16). Nors apeliantė apeliaciniame skunde savo reikalavimą susiejo su priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimu, tačiau ji skunde buvo nurodžiusi, kad apeliantei, kaip karjeros valstybės tarnautojai, buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė, o ne kvalifikacinė kategorija. Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusia VTĮ redakcija, tuo metu apeliantei mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. apeliantės prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo.

Apeliantė skunde, prašydama priteisti jai 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Marijampolės AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė apeliantės teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu apeliantei mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad apeliantės praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apeliantės patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, tačiau apeliantės skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantė skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Dėl apeliantės argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantė nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apeliantės reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliantės teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad apeliantės patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantės prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Marijampolės AVPK.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliantės argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jai kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes, kaip jau minėta, apeliantės skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantė skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

Apeliantė paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Apeliantės teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apeliantės teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Apeliantė nurodo, kad įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad apeliantė, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantės iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas apeliantės prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apeliantės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Z. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.