Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1783-596/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-04-26
Bylos Nr.: eI3-1783-596/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06625-2023-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: R. P.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-1783-596/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06625-2023-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 26 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant atsakovės atstovui Renaldui Mundeikiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (21.222Mr) 500-179 ,,Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ (toliau – ir VMI Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK arba Komisija) 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. S-2023/73 (7-2023/57) (toliau – ir MGK Sprendimas); 3) įpareigoti VMI pareiškėjos 2023 m. vasario 3 d. prašymą ,,Dėl atleidimo nuo delspinigių“ išnagrinėti iš naujo.

Paaiškina, kad VMI 2023 m. sausio 16 d. pateikė pranešimą apie nesumokėtus mokesčius ir numanomą vykdyti išieškojimą. Pranešime buvo lentelė, kurioje nurodyta, jog gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėjimo terminas yra 2022 m. gegužės 2 d., prievolės suma – 0,04 Eur, delspinigių suma – 158,30 Eur, todėl bendra mokėtina suma yra 158,34 Eur. Pareiškėja, gavusi pranešimą, 2023 m. sausio 17 d. pateikė paklausimą apie prievolės prigimtį. VMI 2023 m. sausio 25 d. pateikė atsakymą, paaiškindama, kad bendra išieškoti suma susidaro iš dviejų skirtingų prievolių: a) 0,04 Eur GPM delspinigių už 2020 m. (iš viso buvo skaičiuota 0,30 Eur GPM delspinigių, tačiau jie buvo įskaityti iš grąžintinos 2021 m. gruodžio 13 d. sumos); b) 2 288,49 Eur GPM mokėtino 2022 m. gegužės 2 d. mokėjimo terminu. Pareiškėja nesutiko su sprendimu išieškoti delspinigius, todėl 2023 m. vasario 3 d. pateikė prašymą VMI dėl atleidimo nuo delspinigių. VMI Sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą, pareiškėja apskundė VMI Sprendimą Komisijai, kuri MGK Sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. Pareiškėja įrodinėja, kad tiek Komisija, tiek VMI, priimdamos ginčijamus sprendimus, neišsprendė ginčo dėl netesybų skaičiavimo teisinio pagrindo ir terminų, todėl pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, teikia skundą, kuris iš esmės yra kilęs dviem teisiniais pagrindais: 1) VMI neteisėtai padarytomis išskaitomis delspinigių forma iš darbo užmokesčio, tuo padarant žalą; 2) nepranešus apie pakeistą sprendimą skaičiuoti GPM pradėti skaičiuoti delspinigiai dėl nesumokėto GPM bei delspinigių skaičiavimas atgaline data.

Nurodo, kad VMI išskaičiuoja delspinigius už nesumokėtą GPM nuo pareiškėjos darbo užmokesčio, kurį pareiškėjai moka biudžetinė įstaiga (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad neteisingai taikytas GPM už 2017 m. mokestinį laikotarpį, pareiškėja sužinojo po to, kai VMI patikrino pareiškėjos 2018 m. balandžio 30 d. pateiktą deklaraciją. Išsiaiškinus aplinkybes dėl skolos, GPM buvo sumokėtas, todėl pareiškėjai 2018 m. gegužės 31 d. išduota pažyma Nr. RESP-6602, nurodant, kad VMI turimais duomenimis skolos valstybės biudžetui nėra ir visos privalomos deklaracijos buvo pateiktos. Tačiau 2020 m. teikiant deklaraciją už 2019 m. paaiškėjo, kad pareiškėjai vėl priskaičiuota GPM skola, todėl ji vėl kreipėsi į VMI, siekdama išsiaiškinti dėl skaičiuojamos skolos biudžetui. VMI 2020 m. gruodžio 8 d. rašte pranešė, jog 2018 m. gegužės 31 d. išduodant pažymą Nr. RESP-6602 nebuvo įvertinti 2018 m. gegužės 29 d. deklaracijos už 2016 m. duomenys. Minėtame rašte yra nurodyta, kad patikslinus deklaraciją bus perskaičiuota GPM suma, o susidariusi 13 Eur GPM nepriemokos suma bus automatiškai įskaityta iš deklaruotos ir dar negrąžintos 78 Eur GPM permokos už 2019 m. Taigi, VMI 2020 m. gruodžio 8 d. raštas įrodo tai, jog: a) VMI 2020 m. patikrino deklaraciją už 2016 m.; b) VMI, 2018 m. išduodama patvirtinimą apie atsiskaitymą su biudžetu, turėjo duomenis apie deklaraciją už 2016 m.; c) 2020 m. rašte nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai nuo nesumokėto GPM skaičiuojami delspinigiai; d) pareiškėja tik po savo aktyvių veiksmų 2020 m. gruodžio 8 d. sužinojo, kad jai skaičiuojama GPM skola už 2016 m. Mano, kad VMI, 2018 m. gegužės 31 d. išdavusi pažymą apie atsiskaitymą, kuri pareiškėjai yra teisinį tikrumą užtikrinantis dokumentas, jog ji nėra skolinga biudžetui, nesiėmė veiksmų pranešti apie vėl apskaičiuotą skolą. Pareiškėja neturėjo jokių galimybių net numatyti, kad jai skaičiuojama skola, o, kaip vėliau paaiškėjo, ir delspinigiai nuo 2016 m. Pareiškėjos nuomone, neteisinga, kad VMI, pati parašiusi raštą apie atsiskaitymą, neinformuodama apie apskaičiuotą skolą už tą patį periodą, už kurį patvirtino, jog pareiškėja nėra skolinga, ėmė skaičiuoti delspinigius. Teigia, kad apie VMI nuomonės pasikeitimą pareiškėja privalėjo būti informuota atskiru raštu, paaiškinant, kodėl keičiamas VMI 2018 m. gegužės 31 d. rašto turinys, o tuo atveju, jei pareiškėja po pranešimo nebūtų sumokėjusi GPM, būtų atsiradęs teisinis pagrindas skaičiuoti delspinigius, t. y. taikyti prievolės užtikrinimo būdą. Kadangi delspinigiai yra prievolės užtikrinimo būdas, todėl juos galima skaičiuoti tik tuomet, kai skolininkas yra informuotas apie skolos faktą. Pareiškėja niekada nevengė vykdyti prievolių biudžetui, bet ji nagrinėjamu atveju net teoriškai negalėjo įvykdyti prievolės, nes apie skolą nežinojo. Nurodo, kad MGK Sprendimas ir VMI Sprendimas pažeidžia teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus, MAĮ 8 straipsnio 3 dalį, nes VMI 2018 m. gegužės 31 d. išdavusi pažymą apie atsiskaitymą, ėmė skaičiuoti delspinigius nuo 2016 m., nepranešdama apie priimtą sprendimą dėl skolos už GPM. Pareiškėjos teigimu, VMI, prieš išduodama 2018 m. gegužės 31 d. pažymą apie atsiskaitymą, privalėjo patikrinti deklaraciją už 2016 m. Be to, nėra protinga tikrinti deklaraciją praėjus 4 metams ir atgaline data skaičiuoti delspinigius. Atsižvelgiant į tai, VMI privalo grąžinti visą nuskaičiuotą iš darbo užmokesčio delspinigių sumą, t. y. 65,13 Eur. VMI nuo 2016 m. iki 2021 m. gruodžio 13 d. skaičiavo delspinigius ir pati darė išskaitas iš pareiškėjos darbo užmokesčio, atlikdama įskaitymus iš grąžintinos GPM sumos. VMI, išdavusi 2018 m. gegužės 31 d. pažymą apie atsiskaitymą, skaičiavo delspinigius už 361 dieną pagal 2017 m. deklaracijos duomenis , o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkto reikalavimui. GPM nepriemoka susidarė dėl neteisingai apskaičiuoto papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio (toliau – ir PNPD), tai, kad pareiškėja turėjo teisę susigrąžinti už gyvybės draudimą ir paskolą sumokėtų mokesčių dalį, o VMI įskaitydavo šias lėšas, nepadaro įskaitymo teisėto. Iš esmės tai reiškia, kad VMI atliko išskaitas iš darbo užmokesčio, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK) nesuteikia VMI teisės daryti nei GPM, nei delspinigių išskaitų iš darbo užmokesčio. Mano, kad VMI veikė ultra vires, o tai daro MGK Sprendimą ir VMI Sprendimą neteisėtais, kadangi jie pažeidžia DK 150 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jei atsirado GPM nepriemoka, VMI turėjo išsiaiškinti su (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjai moka darbo užmokestį ir privalo teisingai išskaičiuoti GPM, o tuomet (duomenys neskelbtini) galėtų daryti išskaitas iš pareiškėjos darbo užmokesčio. VMI įprastai laikosi praktikos, kad dėl neteisingai skaičiuoto GPM iš darbo užmokesčio yra atsakingas darbdavys ir nedaro išskaitų iš darbo užmokesčio, vadinasi, MGK Sprendimas ir VMI Sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos. Kita vertus, pagal MAĮ 96 straipsnio 2 dalį delspinigiai, kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdas, netaikomas biudžetinėms įstaigoms. (duomenys neskelbtini) neteisingai skaičiuoja GPM, bet dėl to jam nėra prievolės mokėti delspinigių, todėl ir pareiškėjai nėra teisinio pagrindo skaičiuoti delspinigių.

Teigia, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog yra dvejopos mokestinės prievolės atvejų, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą turi prievolę mokėti mokestį, o kitas asmuo šią prievolę faktiškai įvykdo, pervesdamas nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį į biudžetą. Toks reglamentavimas ir teismų praktika reiškia, kad gyventojų pajamų mokestį už gautą darbo užmokestį privalo mokėti gyventojas, kuris yra mokesčio mokėtojas, o pareiga šį mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą tenka (duomenys neskelbtini) (mokestį išskaičiuojantis asmuo). Tvirtina, kad MGK Sprendimas ir VMI Sprendimas prieštarauja MAĮ 2 straipsnio 17 daliai, 96 straipsnio 2 daliai, DK 150 straipsnio 1 daliai, VAĮ 3 straipsnio 1 punktui.

Pažymi, kad Komisija nurodė, jog analizuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką matyti, kad aptariamas atleidimo nuo delspinigių pagrindas iš esmės sietinas tik su tokiomis nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios lemia, kad jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti mokesčių. Pareiškėja pažymi, kad ji neskaičiuoja mokėtinų mokesčių nuo savo darbo pajamų, mokesčius skaičiuoja biudžetinė įstaiga. Teigia, kad atmesti pareiškėjos skundą, argumentuojant LVAT praktika, kurioje aiškiai yra nurodyta, jog nuo delspinigių atleidžiami asmenys, kurie neturi galimybės apskaičiuoti mokesčių, yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Be to, Komisija nurodė, kad pareiškėja turėjo 0,30 Eur GPM delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 13 d., nepriemoką. Delspinigiai (0,30 Eur) buvo apskaičiuoti už laiku nesumokėtą 28,11 Eur GPM, deklaruotą už 2019 m. mokestinį laikotarpį, mokėjimo terminas – 2020 m. liepos 1 d. Iš šios formuluotės galima suprasti, kad už 2019 m. mokestinį laikotarpį pareiškėja buvo skolinga iki 2020 m. liepos 1 d., tačiau tai nėra deklaracijos pateikimo terminas. Jai nesuprantama, dėl kokių priežasčių susidarė nepriemoka už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 13 d., kadangi tai deklaruotos mokestinio laikotarpio pajamos, nuo kurių GPM išskaičiuoja (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nesupranta, kokiu būdu jai iki šiol VMI skaičiuoja GPM skolą ir delspinigius, nes nuo 2019 m. jai netaikomas joks neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – ir NPD) ar PNPD. Pareiškėja pažymi, kad jokia forma nedalyvauja mokant mokesčius valstybei nuo jai mokamo darbo užmokesčio. Per žodinį bylos nagrinėjimą pareiškėja atskirai prašė, kad Komisija išsiaiškintų šią aplinkybę, tačiau Komisija tik perrašė VMI paaiškinimus ir VMI sudarytą skolos lentelę. Taigi liko neatsakytas esminis klausimas, kaip koreliuoja pareiškėjos kaltė su (duomenys neskelbtini) išskaičiuojamu GPM nuo darbo užmokesčio, jai deklaruojant 2021 m. mokestinio laikotarpio pajamas, kai į deklaraciją duomenys yra suvedami VMI pagal (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis.

Komisija nurodė, kad pareiškėja duomenis apie gautas pajamas bei apskaičiuotą grąžintiną 31,02 Eur GPM už 2021 m. įrašė savarankiškai ir 2022 m. gegužės 4 d. mokesčių administratoriui pateikė deklaraciją, patvirtindama šių duomenų teisingumą. Pareiškėja paaiškina, kad techniškai neturi galimybių keisti deklaracijos duomenų, susijusių su darbo užmokesčiu, kadangi galima pateikti deklaraciją arba jos nepateikti.

Akcentuoja, kad mokėtina 2 288,49 Eur GPM suma siejama su 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartimi (sesuo, būdama santuokoje, padovanojo ½ buto dalį, kita buto dalis ir taip priklausė pareiškėjai), kurios patvirtinimas įvyko notarine tvarka. Pareiškėja teigia, kad VMI neteisingai nurodė, jog ji 2022 m. gegužės 4 d. pateikė deklaraciją su trūkumais, todėl turi sumokėti GPM delspinigius nuo 2 288,49 Eur sumos nuo 2022 m. gegužės 2 d. Tvirtina, kad deklaracija buvo pateikta be trūkumų, notarė pranešė apie sandorį, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti visi duomenys apie sandorį. Pareiškėja aiškiai nurodė, kad ji neturėjo pareigos mokėti GPM, nes dovana gauta iš sesers, kuri yra sudariusi santuoką. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) nėra apibrėžta, kad neapmokestinama tik tokia dovana, kurios teisinis režimas yra asmeninė sesers nuosavybė. Plečiamai ir ne pagal normos dispoziciją aiškindama GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą, VMI nurodė, kad dovanojimo sutarties 7.1 punkte nurodyta, jog <...> „Jums padovanotas nekilnojamasis turtas Jūsų seseriai priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl dovana <...> deklaruojama Pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM311) priede GPM311F1 „Kitos pajamos“ (vedlio F dalyje) 41 pajamų rūšies kodu“. Jei VMI interpretavo šį sandorį kaip pareiškėjos apmokestinamąsias pajamas, ji turėjo visas teisines galimybes iš karto po deklaracijos pateikimo informuoti apie klaidingai užpildytą deklaraciją. Taigi, jei deklaracijoje būtų duomenys apie apskaičiuotą GPM pagal 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį, bet pareiškėja būtų neužpildžiusi deklaracijoje atitinkamų eilučių, tai deklaraciją būtų galima traktuoti kaip užpildytą su klaidomis, dėl to ji turi trūkumų. VMI sukūrė pareigą sumokėti GPM tik 2022 m. rugsėjo 23 d., pateikdama atsakymą dėl dovanojimo sandorio įvertinimo, nurodydama, kad pareiškėja gali jį apskųsti. Tai individualus administracinis teisės taikymo aktas, kuris sukelia teisines pasekmes – pareigą sumokėti GPM, kai nesutinkantis asmuo gali skųsti sprendimą. Tačiau pareiškėja pabrėžia, kad 2022 m. gegužės 4 d. pateikta deklaracija buvo be trūkumų. Praėjus 3 mėn. VMI pradėjo aiškintis sandorio esmę, t. y. tik 2022 m. rugpjūčio 3 d., kai raštu Nr. 9.51-467-114352 paprašė pateikti duomenis apie 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 8056. Nors pareiškėjai nurodyta, kad išnagrinėjusi 2022 m. gegužės 4 d. pateiktą deklaraciją VMI 2022 m. rugpjūčio 2 d. nustatė trūkumus, tačiau tai nebuvo trūkumai, o tik prašymas pateikti vertinimui sandorį. Dėl 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties paaiškina, kad pareiškėja su seserimi per pusę iš paveldėto po tėvo mirties turto įsigijo butą, kuriame iki šiol gyvena jų mama. Tam, kad būtų paprasčiau administruoti turtą, sesuo savo ½ vieno kambario buto dalį padovanojo pareiškėjai. Taigi sesuo su vyru, kadangi buvo santuokoje, sudarė vienašalį sandorį, o apdovanotoji buvo kita sesuo. Aplinkybė, kad abi seserys buvo santuokoje, savaime nėra pripažįstama, kad turtas įgytas jungtinės nuosavybės teise, tam reikalingas atskiras sprendimas. Tuo tarpu VMI nusprendė, kad seseriai turtas priklausė jungtinės nuosavybės teise ir todėl mokėtinas GPM. Taigi, VMI apskaičiavo GPM, nors pareiškėja paaiškino turto kilmę ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto taikymo ypatumus. Kadangi butas su seserimi lygiomis dalimis įsigytas prieš daugiau kaip dešimt metų, pareiškėja, įvertindama praėjusį laikotarpį ir galimybę surinkti įrodymus apie paveldėto turto investavimą į butą, pasirinko sumokėti GPM. Todėl mano, kad terminas, nuo kurio gali būti skaičiuojama pareiga sumokėti GPM, yra 2022 m. rugsėjo 23 d. rašto įsiteisėjimo diena, bet ne 2022 m. gegužės 1 d.

Nurodo, kad MAĮ 89 straipsnyje yra numatytas terminas „raginimas“, kuris yra skirtas informuoti apie mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. Atsižvelgiant į tai, atmestinas Komisijos argumentas, jog VMI, priėmusi sprendimą dėl mokėtino GPM, neturėjo pareigos išsiųsti raginimo MAĮ 89 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo pačiu informuodama apie skaičiuojamus delspinigius, ypatingai tuo atveju, jei juos skaičiavo nuo 2022 m. gegužės 1 d.

Pareiškėja pateikė VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. raštą, kuriame įrašyta, kad iš kitų gyventojų dovanojimo būdu gauta pajamų suma (vertė) deklaruojama Pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM311) priede GPM311F1 „Kitos pajamos“ (vedlio F dalyje) 41 pajamų rūšies kodu. Pareiškėja paaiškino, kad taip ir užpildė deklaraciją, tačiau gavosi ne jos mokėtina, bet jai grąžintina 2 288,49 Eur suma. MGK Sprendimas, kuriame teigiama, kad nėra pareiškėjos suklaidinimo, aiškiai prieštarauja VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. rašto turiniui ir po to deklaracijoje dar kartą darytiems pakeitimams. Pareiškėjai buvo suteikta neteisinga konsultacija, kadangi įvykdžiusi VMI rašto instrukcijas ji gavo priešingą rezultatą. Pareiškėja sutinka su Komisijos motyvu, kad metinės pajamų deklaracijos pateikimo terminas ir mokesčio sumokėjimo terminas iki kitų metų gegužės 1 d. yra susiję. Tačiau šis teiginys yra teisingas tik tuo atveju, kai metinėje pajamų deklaracijoje, kurią mokesčių mokėtojas turi pateikti atitinkamų metų gegužės 1 d., susiformuoja duomenys apie prievolę sumokėti GPM ir tai deklaracijoje aiškiai parodoma. Susiformatavus deklaracijoje pranešimui apie GPM skolą, deklaracijos pateikimo dieną galima susieti su prievolės sumokėti GPM pabaiga ir tuomet atsiranda teisinis pagrindas skaičiuoti delspinigius.

Pažymi, kad pareiškėjos prievolė sumokėti GPM nuo dovanojimo sandorio kilo ne iš įstatymo, o iš VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. suformuoto individualaus pobūdžio sprendimo. VMI sprendimas sumokėti GPM buvo paremtas vienašalio sandorio turinio vertinimu. Tai nebuvo trūkumas, o buvo sprendimas dėl sandorio apmokestinimo. Teisiškai nėra galima situacija, kad mokesčių mokėtojui kiltų pareiga sumokėti mokestį atgaline data, tai yra ne sprendimo priėmimo dienos, o nuo deklaracijos pateikimo dienos. VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. raštas nėra siūlymas ištaisyti deklaracijos klaidas (pvz. nurodytas neteisingas išmokas gavusio asmens kodas), kuris šalinamas per trūkumas. Tai buvo VMI sprendimas, be kita ko, siurprizinis, priimtas ne iki deklaracijos pateikimui privalomo termino pabaigos, o praėjus penkiems mėnesiams, sprendimo motyvai buvo pateikti praėjus pusei metų nuo 2022 m. gegužės 2 d. Nors VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. raštas yra sukeliantis teisinius padarinius, bet rašto motyvai yra be konkrečių nuorodų į teisės aktus, todėl pareiškėja laiko, kad tai nėra tinkami motyvai. Jungtinės nuosavybės nereikia padalinti, kad sutuoktinis galėtų turėti asmeninės nuosavybės teise turtą, todėl pareiškėja mano, kad vien ši norma, ją aiškinant su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktu pagal tekstinę jo išraišką, yra teisinis pagrindas nemokėti GPM. Tai, kad pareiškėja neskundė VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. rašto, nereiškia, kad galima preziumuoti jos kaltę dėl nesumokėto GPM nuo 2022 m. gegužės 2 d. Komisija teigia, kad pareiškėjos atsakomybė yra griežtoji, tai yra be kaltės, todėl pareiškėjos negalima atleisti nuo delspinigių. Tačiau pareiškėja pastebi, kad ir viešųjų subjektų, įskaitant VMI, atsakomybė yra griežtoji.

Akcentuoja, kad VMI privalo nedaryti žalos mokesčių mokėtojams, nes jai keliama pareiga – užtikrinti administruojamų paslaugų kokybę, įskaitant ir per protingą terminą išnagrinėti prašymus, patikrinti dokumentus (deklaracijas) ir pan. Komisija nurodė, kad VMI mokesčių mokėtojams mokestinių prievolių vykdymo kontrolė priklauso ir nuo institucijos galimybių bei finansinių resursų, todėl pareiškėjos informavimas apie deklaracijos trūkumus praėjus tik trims mėnesiams po deklaracijų pateikimo termino pabaigos atitinka gero administravimo principą. Pareiškėjos nuomone, toks Komisijos neteisėtas terminų skaičiavimas lemia jos patirtą žalą delspinigių forma. Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas taikyti mišrios teisinės atsakomybės formą, o taikius mišrią teisinę atsakomybę, pareiškėjai tą pačią dieną sumokėjus GPM, kai tik VMI patvirtino deklaraciją, pareiškėja turi būti atleista nuo delspinigių. Būtent VMI neveikimas, pasireiškęs pasyviu elgesiu tikrinant deklaraciją, jos laiku nepriimant, tinkamai neinformuojant apie priimtą sprendimą dėl mokėtino GPM ir jo nemotyvuojant, nepranešant apie taikomas sankcijas, sukėlė pareiškėjai žalos atsiradimą.

Be to, nagrinėjamoje situacijoje VMI elgesys neatitiko gero administravimo principo, kadangi, visų pirma, pareiškėja 2022 m. gegužės 4 d. pateikė deklaraciją už 2021 m. Tuomet VMI 2022 m. rugpjūčio 2 d. atliko pareiškėjos pateiktos deklaracijos už 2021 m. tyrimą, 2022 m. rugpjūčio 3 d. suformavo pranešimą, kuriame nurodė pateikti dokumentus apie 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 8056. VMI 2022 m. rugpjūčio 25 d. per EDS suformavo pranešimą, kad nedeklaruotos privalomos deklaruoti gautos dovanos (nedeklaruotos sesers sutuoktiniui priklausiusios turto dalies dovanojimo pajamos), todėl pareiškėjai nurodyta patikslinti minėto laikotarpio deklaraciją. Pareiškėja 2022 m. spalio 4 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m. pagal VMI konsultaciją, kuri buvo klaidinga, todėl deklaruotas grąžintinas 2 317,50 Eur GPM. VMI 2022 m. gruodžio 7 d. per EDS suformavo pranešimą pašalinti išvardintus dokumento trūkumus ir pateikti tinkamai užpildytą dokumentą, pareiškėja 2022 m. gruodžio 18 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m., kuri buvo priimta. Taigi, VMI dėl sandorio apmokestinimo GPM pradėjo aiškintis po trijų mėnesių nuo deklaracijos pateikimo, o sprendimą sumokėti GPM priėmė po keturių mėnesių. Negali būti laikoma, kad tokie VMI veiksmai atitiko gero administravimo principą, kadangi VMI pradėjo deklaracijos patikrinimo veiksmus, kai pagal kodifikuotą įstatymą delspinigių skaičiavimui naikinamasis terminas buvo įpusėjęs, o apie sprendimą taikyti GPM ir motyvus pranešė, kai delspinigių skaičiavimui naikinamasis terminas jau buvo besibaigiantis.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka Komisijos motyvu, kad mokesčių administravimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja mokesčių administratoriaus patikrinti mokesčių mokėtojų pateiktų deklaracijų duomenų teisingumo per 20 darbo dienų nuo jos pateikimo, taip pat nenumato terminų, per kuriuos mokesčių administratorius privalo išsiųsti pranešimus dėl deklaracijų trūkumų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad visus VMI nurodymus ji įvykdydavo per 10 dienų nustatytą terminą, tačiau VMI jokie terminai, anot Komisijos, nesaisto. Toks Komisijos sprendimas prieštarauja konstituciniam visų lygybės prieš įstatymą principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas). Atsižvelgiant į tai, MGK Sprendimas naikintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 29 straipsnį, o pareiškėja atleistina nuo delspinigių, kurių dydį ir paveikė VMI neveikimas.

Taip pat Komisija konstatavo, jog pareiškėjos mokestinės prievolės tinkamai buvo deklaruotos tik 2022 m. gruodžio 18 d., o pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog dėl objektyvių priežasčių nustatytu laiku ji negalėjo teisingai deklaruoti ir sumokėti GPM. Pareiškėja nurodo, kad ji objektyviai negalėjo deklaruoti ir sumokėti GPM iki 2022 m. gegužės 1 d., nes tik iš VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. rašto sužinojo, kad jį reikia mokėti. Be to, prievolė sumokėti GPM kilo ne iš įstatymo, o iš VMI individualaus sprendimo, todėl terminas skaičiuojamas nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos (2022 m. spalio 24 d.), o ne nuo deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Teigia, kad pareiškėja deklaravo ir sumokėjo GPM tik 2022 m. gruodžio 18 d., nes tik tuomet deklaracija buvo priimta. Pareiškėja objektyviai negalėjo pateikti deklaracijos ir sumokėti GPM iki 2022 m. gegužės 1 d., nes VMI ją patvirtino tik 2022 m. gruodžio 18 d. Komisija padarė išvadą, jog aplinkybė, kad 2023 m. sausio 16 d. pareiškėjai išsiųstas pranešimas dėl GPM delspinigių nepriemokos, nepažeidžia jos teisių. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad dėl to, jog jai 2023 m. sausio 16 d. išsiųstas pranešimas dėl GPM delspinigių nepriemokos, ginčo nebuvo. Pareiškėja kaip tik įrodinėja, kad tokį patį pranešimą ji turėjo gauti, kai tik buvo nustatyta GPM nepriemoka. Pareiškėja nurodo ir tai, jog, jeigu jai kilo pareiga sumokėti 2 288,49 Eur GPM jau 2022 m. gegužės 2 d., tai vėliausiai 2022 m. gegužės 3 d. ji turėjo gauti pranešimą apie skolą (MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėja teigia, kad visais atvejais, kai VMI nusprendžia apmokestinti mokesčių mokėtoją pagal subjektyvų mokestinio teisinio santykio interpretavimą, turi būti siunčiamas raginimas pagal MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Neišsiuntusi raginimo VMI neveikimu pažeidė pareiškėjos teises ir jai kilo žala apskaičiuotų delspinigių forma.

Be to, Komisija nurodė, kad GPMĮ nenumatyta išlygų dėl deklaracijos pateikimo ir pajamų mokesčio sumokėjimo terminų, VMI nustačius klaidas pateiktoje pirminėje deklaracijoje. Taigi, mokesčių administratorius visiškai teisingai nurodė, kad pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, metinė pajamų deklaracija turi būti pateikta ir mokestis sumokėtas iki kitų metų gegužės 1 d. Pareiškėja pažymi, kad GPMĮ iš viso nereguliuoja deklaracijos pateikimo tvarkos ir terminų, kai mokesčių administratorius nustatė klaidas pateiktoje pirminėje deklaracijoje ir reikia perskaičiuoti deklaruotus mokesčius. Klaidų taisymo procedūra ir pasekmės yra numatytos MAĮ 76, 136 straipsniuose. Taigi teigti, kad GPMĮ nėra išimčių dėl mokesčių mokėjimo terminų, kai pirminėje deklaracijoje nustatytos klaidos, nėra teisinio pagrindo, nes GPMĮ šio santykio iš viso nereguliuoja. Dėl delspinigių skaičiavimo GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje yra nukreipimas į kitus teisės aktus, be kita ko, neapibrėžiant konkrečiai tik MAĮ numatyto reguliavimo. Taigi, GPMĮ nėra nurodyta, kad nesumokėjus mokesčių, perskaičiavus mokesčius, delspinigiai skaičiuojami nuo gegužės 1 d. Tokio reguliavimo GPMĮ nėra, todėl Komisija negalėjo nustatyti tokio delspinigių skaičiavimo pradžios momento, nes taip nėra numatyta GPMĮ.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja šalino trūkumus per 10 dienų nuo pranešimų gavimo. Taigi deklaracijos trūkumai buvo pašalinti MAĮ VII skyriuje nustatyta tvarka, o pagal MAĮ 76 straipsnio 4 dalį laikoma, kad 2022 m. gruodžio 18 d. deklaracija buvo pateikta pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną. MAĮ 76 straipsnio 4 dalyje nurodytas termino skaičiavimas reiškia ne ką kitą, o tai, jog 2022 m. gruodžio 18 d. deklaracija buvo pateikta pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną, pareiškėjos atveju – 2022 m. gegužės 4 d. Pabrėžia, kad pareiškėja iš karto apmokėjo GPM, kai buvo priimta 2022 m. gruodžio 18 d. deklaracija, kuri laikoma pateikta pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną ir sutampa su prievole sumokėti GPM data. Remiantis Komisijos išvada, mokesčiai privalo būti sumokėti pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną. Vadinasi, pareiškėjai galėjo būti apskaičiuoti delspinigiai už 2 dienas. Pareiškėja pripažįsta, kad nuo 2022 m. balandžio 30 d. bandė pateikti deklaraciją, bet deklaravimo sistema neveikė. Remiantis MAĮ 76 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, kai mokesčio mokėtojo pateikta mokesčio deklaracija turėjo trūkumų ir jie šio Įstatymo VII skyriaus ir (arba) 80 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka buvo pašalinti, laikoma, kad ji buvo pateikta pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną. Kol nepasibaigė šis terminas, VMI neturėjo teisės reikalauti sumokėti 2 288,49 Eur GPM. Atsižvelgiant į tai, MGK Sprendimas naikintinas, o pareiškėja atleistina nuo delspinigių pareigos, nes jie negalėjo būti skaičiuojami pagal MAĮ 76 straipsnio 4 dalį.

Komisija, pasisakydama dėl senaties termino delspinigiams skaičiuoti nurodė, kad remiasi administracinėse bylose suformuota praktika, kurioje nurodyta, jog 180 dienų termino trukmė netaikoma už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kada dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėja nurodo, kad Komisijos akcentuojama teismų praktika nėra analogiška nagrinėjamai situacijai. Komisija teigia, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Pagal Komisijos pateiktą MAĮ 97 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, delspinigiai gali būti skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir gali būti skaičiuojami neterminuotai. Pareiškėja sutinka, kad MAĮ tik priverstinio išieškojimo atveju yra aiškiai apibrėžti senaties terminai. Pastebi, kad nėra atsakyta į klausimą, kiek laiko gali būti skaičiuojami delspinigiai pagal MAĮ 97 straipsnį, jei mokestis nesumokamas į biudžetą. Pareiškėjos atveju netesybos nuo nesumokėto GPM už darbo pajamas buvo skaičiuojamas 5 m. VMI pareiškėjai nepranešė apie GPM skolą, neišsiuntė raginimo sumokėti mokestį į biudžetą. Mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą diena priklauso, kaip paaiškėjo nagrinėjamu atveju, nuo VMI valios ir noro, turimų darbo ir finansinių išteklių. Kitaip tariant, VMI bet kada gali atlikti patikrinimą, o tai ji gali daryti per penkerių metų laikotarpį ir skaičiuoti delspinigius. Vadinasi, esant tokiai situacijai, reikia vadovautis Komisijos išaiškinimu, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos taikytinos tuo atveju, kai terminai nėra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamo mokesčio įstatyme ar MAĮ nuostatose. Taigi, CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas turi būti taikomas dėl netesybų (baudos, delspinigių) skaičiavimo ir pagal MAĮ 97 straipsnį. Pareiškėja pažymi, kad pati GPM prievolės prigimtis yra siejama su civiline apyvarta. Komisijos išaiškinimas dėl delspinigių skaičiavimo nepabrėžtą terminą ne priverstinio išieškojimo atveju, paneigiant pareiškėjos prašymą taikyti kodifikuotą teisės aktą, reiškia, kad VMI yra suteikta galimybė veikti teisinio neapibrėžtumo sąlygomis. Tai neatitinka viešojo administravimo subjektui keliamų reikalavimų pagal VAĮ ir imperatyvaus teisinio reguliavimo metodo, kuris taikomos viešojoje teisėje. Be kita ko, tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamam teisės aiškinimui ir taikymui.

Pareiškėja teismo posėdyje, apie kurį pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl VMI Sprendimo, kuriuo pareiškėja neatleista nuo 158,30 Eur GPM delspinigių mokėjimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja 2022 m. gegužės 4 d. pateikė GPM deklaraciją už 2021 m. VMI 2022 m. rugpjūčio 2 d. atliko pareiškėjos deklaracijos (deklaruotas grąžintinas 31,02 Eur GPM) tyrimą, kurio metu nustatė trūkumus, todėl 2022 m. rugpjūčio 3 d. suformavo pranešimą, kuriame nurodė pateikti dokumentus apie deklaruotas pajamas ir 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 8056. Įvertinusi pateikus dokumentus, VMI 2022 m. rugpjūčio 25 d. per EDS suformavo pranešimą, kad nedeklaruotos privalomos deklaruoti gautos dovanos (nedeklaruotos sesers sutuoktiniui priklausiusios turto dalies dovanojimo pajamos), todėl pareiškėjai nurodyta patikslinti minėto laikotarpio deklaraciją. Pareiškėja 2022 m. spalio 4 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m. (deklaruotas grąžintinas 2 317,50 Eur GPM). VMI atlikus pastarosios deklaracijos tyrimą ir nustačius trūkumus (deklaruota neteisinga gautos dovanos suma ir neteisingai išskaičiuoto (sumokėto) pajamų mokesčio suma), 2022 m. gruodžio 7 d. per EDS suformavo pranešimą pašalinti išvardintus dokumento trūkumus ir pateikti tinkamai užpildytą dokumentą. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 18 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m. (deklaruotas mokėtinas 2 288,49 Eur GPM), kuri po tyrimo pripažinta teisinga. VMI konstatavo, kad pareiškėjai atsirado prievolė apskaičiuoti bei sumokėti GPM dėl gautos dovanos. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) duomenimis, dalis – 2 288,45 Eur, GPM įskaityta iš 2022 m. gruodžio 18 d. sumokėtos įmokos, todėl MAIS apskaityta 0,04 Eur GPM nepriemoka. Kadangi mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai (mokėjimo terminas – 2022 m. gegužės 2 d.), todėl MAĮ nustatyta tvarka buvo skaičiuojami GPM delspinigiai. MAIS duomenimis, pareiškėjai nuo laiku nesumokėto deklaruoto 2 288,53 Eur GPM už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. apskaičiuota 158,30 Eur GPM delspinigių. Todėl pareiškėja 2023 m. vasario 24 d. prašymo nagrinėjimo dieną valstybės biudžetui skolinga 158,30 Eur GPM delspinigių ir 0,04 Eur GPM už 2021 m. mokestinį laikotarpį.

Pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, jog delspinigiai pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda laiku nesumokėjus mokesčių. Jais siekiama pirmiausia kompensuoti valstybės išlaidas, o ne nubausti asmenį. Delspinigiai yra svarbus mokesčių teisės institutas, kuris, esant pagrindui taikyti, negali būti netaikomas, nesant tam svarių išimčių. Atsakant pareiškėjai dėl jos akcentuotų atsakovės VAĮ nuostatų pažeidimų ir pareigų nevykdymo, pažymi, jog mokesčių administratorius, kaip ir kiekvienas viešojo administravimo subjektas, veiklą vykdo teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose, kurią sudaro kompleksas tam tikrų priemonių, įskaitant uždavinius, funkcijas, teises ir pareigas. Mokesčių administratorius privalo padėti mokesčių mokėtojams vykdyti mokestines prievoles, tačiau priemonių taikymas priklauso nuo teisės aktų reikalavimų ir institucijos galimybių bei finansinių resursų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, per kiek įmanoma trumpesnį laiką, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Tai, kad mokesčių administratorius neįtraukia notarų duomenų į preliminarias deklaracijas, nelaikomas teisės aktų pažeidimu, nes tokio įpareigojimo teisės aktuose nėra nustatyta. Taip pat mokesčių administravimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja mokesčių administratoriaus patikrinti mokesčių mokėtojų pateiktų deklaracijų duomenų teisingumo per 20 darbo dienų nuo jos pateikimo bei nenumato terminų, per kuriuos mokesčių administratorius privalo išsiųsti pranešimus dėl deklaracijų trūkumų. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos informavimas apie deklaracijos trūkumus praėjus tik 3 mėn. po deklaracijų pateikimo termino pabaigos atitinka gero administravimo principą.

Dėl raginimo sumokėti delspinigius pažymi, kad VMI Sprendime teisingai nurodė, jog MAĮ 89 straipsnio nuostatos neįpareigoja mokesčių administratoriaus teikti raginimo pareiškėjai laiku nesumokėjus deklaruotų mokėtinų mokesčių sumų. Aplinkybė, kad 2023 m. sausio 16 d. pareiškėjai išsiųstas pranešimas dėl GPM delspinigių nepriemokos, nepažeidžia pareiškėjos teisių.

Pasisakydama dėl pareiškėjos teiginio, kad dėl mokesčių administratoriaus neteisingai taikytų MAĮ ir CK nuostatų neteisingai nustatyta delspinigių skaičiavimo pradžia, pažymi, kad CK normos taikytinos tuo atveju, kai nėra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamo mokesčio įstatyme ar MAĮ nuostatose. Šiuo atveju GPM apskaičiavimo tvarka, mokėjimo terminai, GPM delspinigių apskaičiavimo tvarka reglamentuoti GPMĮ ir MAĮ nuostatose. Mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. GPMĮ nenumatyta išlygų dėl deklaracijos pateikimo ir pajamų mokesčio sumokėjimo terminų, VMI nustačius klaidas pateiktoje pirminėje deklaracijoje. Taigi, mokesčių administratorius visiškai teisingai nurodė, kad pagal GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas metinė pajamų deklaracija turi būti pateikta ir mokestis sumokėtas iki kitų metų gegužės 1 d.

Pagal MAĮ 97 straipsnio 1 dalį, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. Pagal MAĮ 98 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus, delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti: mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio Įstatymo 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Taigi, per nustatytą terminą nesumokėjus mokesčių, skaičiuojami teisės aktuose nustatyti delspinigiai, kurių dydis priklauso nuo neįvykdytos prievolės apimčių ir vėlavimo įvykdyti prievolę terminų. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 158,30 Eur delspinigių buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 3 d. (kita diena po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas) iki 2022 m. gruodžio 18 d. (GPM sumokėjimo data).

Komisija, atsakydama pareiškėjai dėl delspinigių skaičiavimo trukmės, apskaičiuojant delspinigius, pažeidimo, pažymėjo, kad MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos (MAĮ 105 straipsnis). Vadinasi, 180 dienų termino trukmė ribojama tik po deklaracijos pateikimo, o iki deklaracijos pateikimo skaičiuojama MAĮ 97 straipsnio nustatyta tvarka. VMI, nagrinėdama pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo GPM delspinigių mokėjimo, detaliai išanalizavo visus MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, atsižvelgė į LVAT suformuotą praktiką ir išdėstė išsamius motyvus, dėl ko pareiškėja negali būti atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo nė vienu iš nurodytose teisės normose įtvirtintu pagrindu.

VMI, pasisakydama dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pažymi, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta mokesčių mokėtojų pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, t. y. teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaujantis mokesčių įstatymais. Pareiškėja MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintos pareigos savalaikiai neįvykdė. Aplinkybė, kad pareiškėja pateikė 2021 m. GPM deklaracijas, patvirtina, jog ji sutiko su VMI pranešimuose jai nurodytais deklaracijų pildymo netikslumais, tačiau pareiškėjos mokestinės prievolės tinkamai buvo deklaruotos tik 2022 m. gruodžio 18 d. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ji dėl objektyvių priežasčių nustatytu laiku negalėjo teisingai deklaruoti ir sumokėti GPM, todėl VMI pagrįstai atsisakė atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad VMI suteikė klaidingą konsultaciją, kuri lėmė neteisingų pareiškėjos GPM deklaracijos duomenų pateikimą. Todėl VMI visiškai pagrįstai atsisakė atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Pasisakant dėl argumentų, susijusių su atleidimu nuo GPM delspinigių pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį, pabrėžia, kad LVAT, nagrinėdamas mokesčių mokėtojų atleidimo nuo delspinigių pagrindus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Pažymi, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakinga pati mokesčių mokėtoja, ji privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir negali teisinti savo pačios pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jos veiklos kontrole. Todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja duomenis apie gautas pajamas bei apskaičiuotą grąžintiną 31,02 Eur GPM už 2021 m. įrašė savarankiškai ir 2022 m. gegužės 4 d. mokesčių administratoriui pateikė deklaraciją, patvirtindama šių duomenų teisingumą. Pateikdama 2022 m. gruodžio 18 d. patikslintą deklaraciją (kuri pripažinta teisinga), pareiškėja pripažino mokesčių administratoriaus nustatytus jos padarytus GPM deklaravimo ir apskaičiavimo pažeidimus. Mokesčių mokėtojui, neįvykdžiusiam MAĮ 40 straipsnyje nustatytos prievolės laiku sumokėti mokestį, atsiranda nauja prievolė – sumokėti atitinkamą delspinigių sumą už pradelstą laikotarpį. Todėl pareiškėjos teiginys, kad Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. (7.1Mr) 46-10631 pagrindu jai sukurta nauja pareiga, yra nepagrįstas.

Teigia, kad pareiškėja 2 288,49 Eur GPM sumokėjo 2022 m. gruodžio 18 d. VMI Sprendime nurodė, kad mokesčio mokėjimo dieną pareiškėja turėjo 0,30 Eur GPM delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 13 d. nepriemoką, kurios dalis – 0,04 Eur, vadovaujantis Įskaitymo taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka ir eiliškumu, buvo padengta iš sumokėtos įmokos. VMI Sprendime nurodė, kad delspinigiai (0,30 Eur) buvo apskaičiuoti už laiku nesumokėtą 28,11 Eur GPM, deklaruotą už 2019 m. mokestinį laikotarpį – mokėjimo terminas 2020 m. liepos 1 d. MAIS duomenimis, likusi 2022 m. gruodžio 18 d. sumokėtos įmokos dalis – 2 288,45 Eur įskaityta GPM prievolei už 2021 m. mokestinį laikotarpį padengti (mokėjimo terminas 2022 m. gegužės 2 d.). VMI Sprendime taip pat nurodė, jog dėl pareiškėjos prašymo dalies dėl nurodytų aplinkybių, kai prievolės kilmė yra darbo pajamos, dėl prievolės pareiškėjai teikti deklaracijas už 2016–2019 m. mokestinius laikotarpius, pareiškėją informuos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamentas atskiru raštu.

VMI pažymi, kad pagal GPMĮ 27 straipsnio 5 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuomet nuolatinis Lietuvos gyventojas turi teisę neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos. Iš ginčo medžiagos matyti, kad pareiškėja privalėjo deklaruoti 2021 m. mokestinio laikotarpio pajamas, nuo jų – mokestį išskaičiuojančio asmens išskaičiuotą ir pačios pareiškėjos apskaičiuotą GPM. Kadangi metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje susidarė skirtumas tarp pareiškėjai privalomos sumokėti mokesčio sumos ir faktiškai jos sumokėtos (išskaičiuotos GPM sumos), pareiškėja šį skirtumą į biudžetą turėjo sumokėti iki 2022 m. gegužės 1 d. Todėl šiuo atveju pareiškėjos pozicija, kad ji nėra GPM nuo darbo užmokesčio mokesčio mokėtoja ir jai už laiku nesumokėtą nuo šios bazės apskaičiuotą GPM negali būti skaičiuojami delspinigiai, laikytina nepagrįsta.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos ir atsakovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. gegužės 4 d. pateikė GPM deklaraciją už 2021 m. VMI 2022 m. rugpjūčio 2 d. atliko pateiktos deklaracijos už 2021 m. (deklaruotas grąžintinas 31,02 Eur GPM) tyrimą, kurio metu nustatė trūkumus, todėl 2022 m. rugpjūčio 3 d. suformavo pranešimą, kuriame nurodė pateikti dokumentus apie deklaruotas pajamas ir 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 8056. Įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, VMI 2022 m. rugpjūčio 25 d. per EDS suformavo pranešimą, kad nedeklaruotos privalomos deklaruoti gautos dovanos (nedeklaruotos sesers sutuoktiniui priklausiusios turto dalies dovanojimo pajamos), todėl pareiškėjai nurodyta patikslinti minėto laikotarpio deklaraciją.

Pareiškėja 2022 m. spalio 4 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m. (deklaruotas grąžintinas 2 317,50 Eur GPM). VMI atlikus pastarosios deklaracijos tyrimą ir nustačius trūkumus (deklaruota neteisinga gautos dovanos suma ir neteisingai išskaičiuoto (sumokėto) pajamų mokesčio suma), 2022 m. gruodžio 7 d. per EDS suformavo pranešimą pašalinti išvardintus dokumento trūkumus ir pateikti tinkamai užpildytą dokumentą. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 18 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2021 m. (deklaruotas mokėtinas 2 288,49 Eur GPM), kuri po tyrimo pripažinta teisinga. VMI konstatavo, kad pareiškėjai atsirado prievolė apskaičiuoti bei sumokėti GPM dėl gautos dovanos. MAIS duomenimis, dalis – 2 288,45 Eur GPM įskaityta iš 2022 m. gruodžio 18 d. sumokėtos įmokos, todėl MAIS apskaityta 0,04 Eur GPM nepriemoka. Kadangi mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai (mokėjimo terminas – 2022 m. gegužės 2 d.), todėl apskaičiuoti GPM delspinigiai. MAIS duomenimis, pareiškėjai nuo laiku nesumokėto deklaruoto 2 288,53 Eur GPM už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. apskaičiuota 158,30 Eur GPM delspinigių. Todėl VMI laiko, kad pareiškėja 2023 m. vasario 24 d. prašymo nagrinėjimo dieną valstybės biudžetui skolinga 158,30 Eur GPM delspinigių ir 0,04 Eur GPM už 2021 m. mokestinį laikotarpį.

Pareiškėja 2023 m. vasario 7 d. pateikė VMI prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau VMI priėmė šioje byloje skundžiamą VMI Sprendimą, kuriame nurodė, jog nenustatė MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Todėl nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 158,30 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja, nesutikusi su VMI Sprendimu, 2023 m. kovo 9 d. pateikė skundą Komisijai, kuri MGK Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą ir atmetė pareiškėjos skundą.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu ir MGK Sprendimu, prašo teismo juos panaikinti.

Bylos duomenimis, 2023 m. sausio 16 d. VMI pranešimu pareiškėja informuota, jog ji valstybės biudžetui yra skolinga 158,34 Eur. Jai pateikus per Mano VMI paklausimą, buvo paaiškinta, jog 2022 m. gruodžio 18 d. pateikus patikslintą metinę pajamų deklaraciją už 2021 m. apskaitytas mokėtinas 2 288,49 Eur GPM 2022 m. gegužės 2 d. mokėjimo terminu. Iš pareiškėjos 2022 m. gruodžio 18 d. sumokėtos 2 288,49 Eur GPM įmokos buvo įskaityta: 2 288,45 Eur GPM už 2021 metus ir 0,04 Eur GPM delspinigiams, apskaičiuotiems už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 13 d. (laiku nesumokėjus GPM už 2020 m.). Už pavėluotai sumokėtą GPM už 2021 metus apskaičiuota 158,30 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d.

Pareiškėjos nuomone, terminas sumokėti GPM turi būti skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 18 d., t. y. nuo tada, kai buvo pateikta deklaracija už 2021 m., kuri atitiko VMI tikrintojo vertinimą kaip teisinga. Pareiškėja pabrėžia, kad šiuo terminu jai buvo parodyta skola, kurią ji iš karto sumokėjo, todėl, jos nuomone, jeigu pareiga sumokėti GPM kilo dar 2022 m. gegužės 2 d., tai Mano VMI paskyroje ji turėjo matyti skolos pranešimą. Pareiškėja prašo panaikinti nuo 2 288,49 Eur sumos apskaičiuotus delspinigius, nes jie skaičiuoti nepranešus apie skolos faktą ir dydį. Jei VMI interpretuoja, jog 2 288,49 Eur suma privalėjo būti sumokėta iki 2022 m. gegužės 2 d., tai jau 2022 m. gegužės 3 d. Mano VMI turėjo atsirasti duomenys apie skolos faktą, tačiau Mano VMI sistemoje duomenų apie privalomą mokėti 2 288,49 Eur GPM sumą nebuvo. Pareiškėjos nuomone, delspinigiai jai galėtų būti skaičiuojami tik tuo atveju, jei pareiškėja būtų buvusi informuota apie skolos faktą, tačiau jos nesumokėjusi per 20 dienų nuo raginimo gavimo dienos.

Kaip matyti, mokesčių administratorius analizavo galimybę tenkinti pareiškėjos prašymą dėl delspinigių atleidimo ne tik nurodytais teisiniais pagrindais, bet ir kitais galimais, įvardytais Mokesčių administravimo įstatyme, tačiau palankaus sprendimo priėmimui pagrindų nenustatyta.

Asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (inter alia (be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimą). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-963/2013).

GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Taigi, GPMĮ 27 straipsnio 1 ir 5 dalys imperatyviai numato mokesčių mokėtojui pareigą iki gegužės 1 d. pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį. Nors pareiškėja pirminę deklaraciją pateikė 2022 m. gegužės 4 d., nurodydama, jog bandė ją pateikti 2022 m. balandžio 30 d., tačiau dėl sistemos gedimo nepavyko to padaryti, teismas pabrėžia, kad pareiškėjai pateikus patikslintą deklaraciją, kuri priimta kaip tinkama tik 2022 m. gruodžio 18 d., pareiškėja pavėlavo sumokėti gyventojų pajamų mokestį iki gegužės 1 d. (šiuo atveju iki gegužės 2 d.). Pareiškėjos nuomone, ji negavo jokio raginimo iš VMI sumokėti GPM, todėl VMI pradėjo jai nepagrįstai skaičiuoti delspinigius. Be to, pareiškėja teigia, kad ji negali kontroliuoti savo mokamo GPM, kadangi tai daro jos darbovietė. Tačiau LVAT yra išaiškinęs, jog už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1218/2009). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, teikdama pirminę deklaraciją, buvo informuota apie tai, jog nurodytas sumas reikia sumokėti iki 2022 m. gegužės 2 d., o jų nesumokėjus iki numatyto termino, bus apskaičiuoti delspinigiai, kurių dydis – 0,03 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną. Pareiškėja, teikdama deklaracijas, buvo supažindinta su delspinigių skaičiavimu ir data, iki kurios reikia sumokėti VMI nurodytas sumas. Kadangi pareiškėja teikė pavėluotą patikslintą deklaraciją, todėl ji turėjo žinoti, kad jai bus pradėti skaičiuoti delspinigiai, kadangi galutinė ir teisinga deklaracija buvo pateikta tik 2022 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus 2022 m. gegužės 2 d. terminui. Pažymėtina, jog pareiškėja taip pat turėjo galimybę atvykti į VMI ir kartu su atsakingais darbuotojais pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, jeigu jai buvo kilusių neaiškumų, kuriuos turėjo galimybę išsiaiškinti kartu su atsakingu darbuotoju pildant deklaraciją, bei ją pateikti laiku ir tinkamai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėja šia savo teise pasinaudojo.

Delspinigiai už laiku nesumokėtą deklaruotą mokestį yra numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pastaroji nuostata įtvirtina, jog delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį)). Iš šios teisės normos matyti, kad delspinigių skaičiavimas yra siejamas su privalomo sumokėti mokesčio nesumokėjimu ar jo pavėluotu sumokėjimu (LVAT 2007 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-710/2007; taip pat žr. 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-679/2007). Aptariamu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (MAĮ 97 straipsnio 1 dalis).

Teismas sutinka su pareiškėja, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ji nevengė mokestinės prievolės, jos veiksmuose nebuvo tyčios, tačiau dėl klaidingai pateiktos metinės pajamų mokesčio deklaracijos pripažįstama, kad VMI turėjo pareigą skaičiuoti delspinigius iki teisingai pateiktos deklaracijos.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme, o 3 punkte nustatyta, kad, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. To paties straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies ir kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjos žinioje, tad kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog konsultacija pareiškėjai buvo suteikta netinkamai. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, VMI 2022 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (7.1Mr) 46-10631) atsakė į pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 5 d. paklausimą dėl nekilnojamojo turto, gauto dovanų, deklaravimo ir apmokestinimo. Rašte buvo nurodyta, kad iš kitų gyventojų dovanojimo būdu gauta pajamų suma (vertė) deklaruojama Pajamų mokesčio deklaracijos (forma GPM311) priede GPM311F1 „Kitos pajamos“ (vedlio F dalyje) 41 pajamų rūšies kodu. Pareiškėjai paaiškinta, kad pagal GPMĮ neapmokestinamos dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 2 500 eurų. Jeigu iš kitų gyventojų dovanojimo būdu gautos pajamos per mokestinį laikotarpį viršija 2 500 Eur, tai šį dydį viršijančioji suma apmokestinama taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Į deklaraciją įrašoma visa dovanų suma (vertė). Taip pat nurodyta, kad vadovaujantis CK nuostatomis santuokoje įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Padovanojus bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimą turtą, laikoma, kad dovanoja abu sutuoktiniai lygiomis dalimis (jeigu kitaip nenustatyta vedybų sutartyje). VMI atkreipė pareiškėjos dėmesį, jog 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad jai padovanotas nekilnojamasis turtas pareiškėjos seseriai priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal sutarties II skyriuje nurodytus įregistravimo pagrindus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad santykiuose su mokesčių administratoriumi mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikomas turinio viršenybės pieš formą principas. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti asmenų mokesčių įstatymuose numatytų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį. Mokesčių administratoriaus pareiga savo veikloje remtis aptariamu principu yra imperatyvi, todėl, matydamas visas įstatymų numatytas prielaidas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, jis savo iniciatyva turėtų atsižvelgti į tikrąjį mokesčio mokėtojo veiklos turinį, net jei tai reikštų, kad dėl to į valstybės, savivaldybių biudžetus ar kitus piniginius fondus bus surinkta mažiau pajamų. Toks vertinimas pirmiausia išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat iš Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto, įtvirtinančio, kad padėdamas mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su mokesčių mokėtojais ir stengiasi, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas. Viešojo administravimo subjektui keliami reikalavimai elgtis rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, implikuoja ir minėtą mokesčių administratoriaus pareigą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ne tik dėl valstybės pajamų užtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-958-575/2019).

Pareiškėjos teigimu, ją suklaidino centrinio mokesčių administratoriaus apibendrintas GPMĮ nuostatų aiškinimas, kuriame nurodyta, jog pats santuokos faktas reiškia, kad turi pareigą mokėti 15 proc. GPM (41 pajamų rūšies kodu), todėl taip ir užpildė deklaraciją, tačiau vėliau buvo įpareigota ją pataisyti. Šis aiškinimas, teismo vertinimu, nėra klaidingas, kadangi pagal GPMĮ (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. lapkričio 9 d.) 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą neapmokestinamosios pajamos yra paveldėjimo būdu gautos pajamos, kurios yra mokesčio objektas pagal Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokestį reglamentuojančius teisės aktus; dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų, vaikaičių ir senelių; taip pat iš kitų gyventojų dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė), neviršijanti 2 500 eurų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu gavo iš savo sesers ½ dalį paveldėto buto, tačiau VMI, įvertinusi tai, kad pareiškėjos sesuo buvo santuokoje, laikė, jog butas priklausė sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise, be to, tai buvo nurodyta 2021 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties 7.1 punkte, todėl ir mokėtinas GPM. Nors pareiškėja įrodinėja, jog aplinkybė, kad abi seserys dovanojimo metu buvo santuokoje, savaime nėra pripažįstama, kad turtas įgytas jungtinės nuosavybės teise, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėja šių aplinkybių VMI neginčijo, neįrodinėjo priešingai, nurodydama, kad butas su seserimi lygiomis dalimis įsigytas prieš daugiau kaip dešimt metų, todėl ji, įvertinusi praėjusį laikotarpį ir galimybę surinkti įrodymus apie paveldėto turto investavimą į butą, tiesiog pasirinko sumokėti GPM. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasirinkusi ginti savo teises dėl tokio VMI vertinimo, pavyzdžiui, kad kreipėsi į MGK, į teismą ar pan., todėl pasirinkimas sumokėti GPM rodo, jog ji sutiko su VMI vertinimu ir ginčo dėl to nėra. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjos kreipimosi į VMI metu jos deklaracijos duomenys dar buvo tikrinami, t. y. pareiškėjos pateikta deklaracija buvo tikrinimo stadijoje, kas sudaro pagrindą išvadai, jog baigus patikrinimą, GPM neatitikimas vis tiek būtų pastebėtas ir pareiškėja būtų informuota apie netinkamos deklaracijos pateikimą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pati pareiškėja VMI teiravosi, ar jai bus skaičiuojami delspinigiai dėl pateiktos deklaracijos, jei atlikus patikrinimą bus nustatyta, jog joje pateikti duomenys yra klaidingi. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Minėta, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe (LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-364/2011). Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas. Mokestinės prievolės neįvykdymas gali būti sąlygotas įvairių priežasčių (finansinė krizė, trečiųjų suinteresuotų asmenų neorganizuotumas, aplaidumas ir pan.) ir šioje byloje aktualu, ar pati mokesčių mokėtoja buvo kalta dėl padaryto mokestinio pažeidimo – gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimo iki 2022 m. gegužės 2 d., sąlygojusio ir delspinigių apskaičiavimą. Sprendžiant pagal byloje esančius faktinius duomenis nėra galimybės teigti, kad mokesčių mokėtoja nėra kalta dėl mokestinės prievolės neįvykdymo. Tam, kad pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėja turėjo nurodyti bei patvirtinti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai nepavyko laiku sumokėti mokesčių dėl objektyvių aplinkybių, o tai, jog pareiškėja skirtingai nei VMI vertino dovanojimo sandorį, nesudaro pagrindo atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo. LVAT 2009 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-290/2009 pripažino, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi įtakos aplinkybė, kad mokesčių įstatymai buvo pažeisti mokesčių mokėtojui veikiant pagal įprastą komercinę praktiką, sąžiningai, neturint jokios tyčios ar ekonominio suinteresuotumo nemokėti mokesčių.

MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja netinkamai vykdė / nevykdė GPM mokesčių mokestinę prievolę, todėl jai apskaičiuoti delspinigiai. Taigi, nesumokėtų mokesčių sumų pagrindu pareiškėjai atsirado pareiga sumokėti GPM nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėja laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės. Taigi, dėl išdėstytų priežasčių nėra pagrindo pareiškėjos atleisti nuo delspinigių sumokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pagal MAĮ 113 straipsnis 1 dalies 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis, kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas, gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Tačiau LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

VMI prašymo nagrinėjimo metu nustatė, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, dirbanti, apie nustatytą pareiškėjos ribotą darbingumą duomenų nėra. Iš VMI turimų duomenų matyti, kad pareiškėja 2021 m. deklaravo gavusi 79 890,34 Eur pajamų: 43 990,34 Eur, susijusių su darbo santykiais, ir 35 900 Eur kitų pajamų (dovanos), o apie pablogėjusią jos finansinę padėtį duomenų nėra. Be to, VĮ „Registrų centras“ 2023 m. vasario 28 d. duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 3 nekilnojamojo turto objektai (ir / ar jų dalys). Taigi, pareiškėja nepriskirtina nė vienai MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintai socialinei grupei, todėl darytina išvada, kad jos ekonominė ir socialinė padėtis neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintų aplinkybių. Taip pat pareiškėja nei VMI, nei MGK, nei teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jos turtinė padėtis sunki. Todėl nagrinėjamu atveju jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.

Taip pat pareiškėja skunde nurodo, jog ji turėtų būti atleista nuo delspinigių sumokėjimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Paminėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti, ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Kaip jau minėta, pareiškėja nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėja siekė pateikti tinkamą deklaraciją, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1005/2014; 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015).

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog ji turėjo būti informuota raginimu apie mokesčių mokėjimą, VMI pažymėjo, kad raginimai mokestinę prievolę įvykdyti geruoju pareiškėjai siunčiami nebuvo. Pagal MAĮ 89 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis; 4) mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu laiku nesumoka nedeklaruojamo mokesčio.

Pažymėtina, kad pareiškėjos teiginiai, jog jai turėjo būti siunčiamas raginimas, teismo vertinimu, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjai 2022 m. gegužės 4 d. pateikus deklaraciją vyko jos tikrinimo procesas, t. y. mokesčių administratorius tikrino, ar pareiškėjos pateikta deklaracija atitinka reikalavimus, o nustačius neatitikimus buvo prašoma ją patikslinti. Dėl šių priežasčių negalima teigti, jog pareiškėjai turėjo būti siunčiamas raginimas, kadangi mokesčių administratorius dėl dokumentų trūkumo negalėjo nustatyti, koks mokestis turi būti deklaruojamas. Tik pareiškėjai patikslinus deklaraciją ir ją priėmus buvo nustatyta, jog pareiškėja nėra sumokėjusi jai privalomo deklaruoti GPM, todėl vėliau, t. y. 2023 m. sausio mėn., pareiškėjai ir buvo išsiųstas priminimas dėl delspinigių mokėjimo. Be to, VMI nepradėjo priverstinio išieškojimo pareiškėjos atžvilgiu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad VMI netinkamai atliko savo pareigas.

MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. LVAT yra išaiškinęs, jog MAĮ 98 straipsnio 2 dalis, nustatanti 180 dienų ribojimą, taikoma tik nuo mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinė prievolę atsiradimo momento, nurodyto to paties įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje (žr. LVAT 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-602/2022, Administracinė jurisprudencija. 2022, 44, p. 139–160). Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad VMI būtų pažeidusi delspinigių skaičiavimo terminus pareiškėjos atžvilgiu, todėl VMI pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, GPM delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2022 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d., t. y. kai buvo sumokėtas GPM.

Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjos išdėstytus argumentus ir jos prašymo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius) ir įvertinęs tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, sutinka su VMI ir Komisijos išvadomis, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėja neturėtų būti atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra ABTĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus skundą bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Teismas pažymi, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė