Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. L. ir V. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybinė įmonė Turto bankas, Molėtų rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 19A-4, esantį ūkio pastate 3I1p su priestatu 1i1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šį butą pareiškėjai įgijo 2017-02-20 butų mainų sutarties pagrindu. Mainai vyko su V. L., kuriai atiteko patalpa – butas, esantis (duomenys neskelbtini). V. L. mainomą butą įgijo 1999-09-29 pirkimo-pardavimo sutartimi iš G. A.. Paaiškėjo, kad sandėliukas, esantis ūkio pastate 3I1p su priestatu 1i1p, (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi ir valdo pareiškėjai nuo pat įsigijimo, o taip pat naudojosi ir valdė buvę savininkai, ir kuris įrašytas G. A. pirkimo sutartyje, nėra įregistruotas VĮ Registrų centre. Atlikus kadastrinius matavimus nustatyta, kad statinys, esantis (duomenys neskelbtini), yra ūkio pastatas su priestatu, kurio dalimi (sandėliuku), plane pažymėta indeksu 19A-4 naudojasi butas (duomenys neskelbtini). 2018-01-11 pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centras Utenos filialą, prašydama įrašyti nekilnojamojo daikto – ūkinio pastato kadastro duomenis bei statinių kadastrinių matavimų bylą į nekilnojamojo turto kadastrą. Prašymas atmestas dėl dokumentų trūkumo.

Pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad sandėliuku jau 18 m. naudojasi tiek pareiškėjai, tiek anksčiau naudojosi ankstesni savininkai.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir teismo nuožiūra. Bylą prašė nagrinėti VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu sutinka, bylą prašė nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

Pareiškimas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1992-05-26 Molėtų rajono valdyba pardavė G. A. butą, ūkinius pastatus, sandėliuką bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). 1999-09-29 pirkimo – pardavimo sutartimi butas parduotas V. L.. 2017-02-20 sudaryta mainų sutartis, pagal kurią V. L. pareiškėjams perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), mainais į pareiškėjams priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir sudarė 2018-01-03 Nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo sutartį Nr. UGA-4 dėl sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro darbų atlikimo. Buvo atlikti statinio kadastriniai matavimai ir parengta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla. Iš kadastrinių matavimų bylos matyti, kad tai yra pagalbinio ūkio pastatas ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), naudojasi ūkio pastato 3I1p 6,78 m² ploto dalimi. VĮ Registrų centro Utenos filialas 2018-01-18 sprendimu atmetė pareiškėjų prašymą įregistruoti nuosavybės teises į ūkio pastato dalį.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Taigi pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) paryškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga Nr. 56. Teismų praktika. 2005). Teismo vertinimu, pareiškėjai teisiškai ydingai suformulavo pareiškimo reikalavimą, jis grindžiamas skirtingais pagrindais, kurių teisminio nagrinėjimo dalykas iš esmės skiriasi. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 4 dalį, laikytina, kad tai nesudaro esminių kliūčių išnagrinėti pareiškimą ir priimti sprendimą, kuriuo būtų nustatyta pareiškėjų nuosavybės teisė į ūkio pastato dalį. Teismas sprendžia, kad šioje byloje reikalavimas turi būti nagrinėjamas remiantis Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normomis, t. y., kad sandėliukas yra pareiškėjams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausančio buto priklausinys. Pažymėtina, kad pareiškime šiuo pagrindu taipogi remiamasi, todėl laikytina, kad teismas neperžengia bylos nagrinėjimo ribų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita.

Šioje byloje nustatyta, kad daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1975 m. Pagal pateiktus kadastro duomenis adresu (duomenys neskelbtini), 1974 m. pastatytas ūkio pastatas, o 1976 m. jo priestatas. Iš byloje pateiktos buto techninės apskaitos bylos matyti, kad name nebuvo įrengtas centrinis šildymas. Teisme nagrinėtose analogiškose bylose, susijusiose su butais ir ūkio pastatais toje pačioje (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad ūkio pastatai prie namų statyti su konkrečia tiksline paskirtimi – jie turėjo užtikrinti namo gyventojams galimybę netoli namo laikyti butų apšildymui skirtą kurą (malkas). Kiekvienam butui buvo skiriama po atitinkamą dalį ūkio pastato ir ši dalis, vadinama sandėliuku, nuo jo pastatymo buvo buto priklausinys, nes tarp jų egzistavo funkcinis ryšys – šios (gyvenamoji ir negyvenamoji) patalpos buvo susijusios bendra ūkine paskirtimi, sandėliuko paskirtis – tenkinti buto savininkų poreikius. Šios patalpos naudojimo buto savininkų poreikiams tenkinti intensyvumo sumažėjimas nereiškia funkcinio ryšio tarp pirmiau nurodytų patalpų išnykimo ir kartu savaime nelemia ginčo patalpos teisinio statuso pasikeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-421-695/2017). Kadangi šioje byloje aplinkybės tapačios, nėra pagrindo santykio tarp buto ir ūkio pastato dalies vertinti kitaip. Pripažinus, kad aukščiau nurodyta ūkio pastato dalis yra atitinkamo buto priklausinys, darytina išvada, kad ją turėjo ištikti pagrindinio daikto (buto) likimas. Kadangi pardavimo metu kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ūkio pastatas nebuvo įregistruotas, iš privatizavimo dokumentų matyti, kad butas parduotas su priklausiniais, tik jie nekonkretizuoti (nėra identifikuojančių duomenų), todėl laikytina, kad valstybė, 1991-1992 m. parduodama butus, perleido ir teisę į šių butų priklausinius (sandėliukus) (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-626-160/2012). Priklausinio neidentifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-421-695/2017).

Įvertinus tai, jog sandėliukai ūkio pastate buvo skirti butui su konkrečia funkcine paskirtimi – tarnauti buto gyventojams, darytina išvada, kad jie turėjo būti privatizuojami, t. y. perkami iš valstybės kartu su pagrindiniu daiktu – butu.

Remdamasis ištirtais įrodymais teismas daro išvadą, kad pareiškėjams pripažintina nuosavybės teisė į ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – 6,78 m² ploto sandėliuką, kaip buto (duomenys neskelbtini), priklausinį.

Dėl procesinių dokumentų siuntimo valstybė patyrė 6,07 Eur pašto išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš pareiškėjų: iš pareiškėjos J. L. priteistini 3,03 Eur, iš pareiškėjo V. L. – 3,04 Eur (CPK 92, 96 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259 – 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Pripažinti pareiškėjų J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į ūkinio pastato (3I1p su priestatu 1i1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį – sandėliuką, plane pažymėtą 19A-4, 6,78 m² ploto, 16 m³ tūrio, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinį.

Priteisti iš pareiškėjos J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,03 Eur (tris eurus 03 ct), o iš pareiškėjo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,04 Eur (tris eurus 04 ct) pašto išlaidų valstybei. Šios sumos turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor Bank, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor Bank, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinantį įrodymą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.