Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-491/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-22
Bylos Nr.
1A-32-491/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-39231-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
Nukentėjusysis
R. K.
Kaltinamasis
N. S.
Nuteistasis
P. Š., R. J.
Advokatai
Arvydas Penelis, Justinas Stauskas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-491/2019Proceso Nr. 1-01-1-39231-2017-1Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant :prokurorei Rimai Matulionienei,nukentėjusiojo R. K. atstovui advokatui Arvydui Peneliui,išteisintajai N. S.,nuteistiesiems P. Š. ir R. J.,

gynėjams advokatams Justinui Stauskui, Raimundui Kurkliečiui, Daivai Gadliauskienei ir Mykolui Vytautui Kazlauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Bajorūno, nukentėjusiojo R. K. atstovo advokato Arvydo Penelio ir nuteistojo P. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo :

R. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, uždraudžiant jam per bausmės vykdymo laikotarpį lankytis (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su R. K.;

Žemesnės instancijos teismas

Į paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. (1 para);

S. J. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, uždraudžiant jam per bausmės vykdymo laikotarpį lankytis (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su R. K.;

Žemesnės instancijos teismas

Į paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. (1 para);

P. Š. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, uždraudžiant jam per bausmės vykdymo laikotarpį lankytis (duomenys neskelbtini), ir bendrauti su R. K.;

Žemesnės instancijos teismas

Į paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. (1 para);

N. S. ir R. Š. buvo išteisintos pagal BK 284 straipsnį pripažinus, kad jos nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. J., S. J. ir P. Š. solidariai buvo priteista nukentėjusiajam R. K. 180,46 Eur turtinei ir 800 Eur neturtinei žalai atlyginti;

Iš R. J., S. J. ir P. Š. buvo nuspręsta išieškoti po 433,34 Eur už atstovo advokato Arvydo Penelio paslaugas ir po 0,87 Eur už bylos dokumentų kopijavimo paslaugas nukentėjusiajam R. K., taip pat po 8,55 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. J., S. J. ir P. Š. 2017 m. rugpjūčio 2 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, R. K. atėjus aiškintis dėl R. Š. parodyto nepadoraus gesto, tarp R. K. ir N. S. kilus žodiniam konfliktui, kurio metu N. S. tyčia ranka sudavė per fotoaparato „Olympus“ objektyvą, o R. K. pasilenkus jį pasiimti, nuteistieji prieš jį panaudojo smurtą – P. Š. ir R. J. kumščiais sudavė R. K. po vieną smūgį į veidą, S. J. sudavė metaliniu kūju jam per nugarą, tuoj po to R. J. ir S. J. sugriebė R. K. už abiejų rankų ir jį laikė, taip nuteistieji sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas, grumtynių metu suplėšė R. K. marškinėlius, taip bendrais veiksmais padarydami jam poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, nugaros kairėje pusėje, odos nubrozdinimą veide, dešinėje alkūnėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. N. S. ir R. Š. buvo išteisintos iš kaltinimo pagal BK 284 str. dėl to, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini, veikdamos kartu su P. Š., S. J., R. J. kaip bendrininkų grupė, viešoje vietoje – gatvėje, kitų piliečių akivaizdoje, įžūliu, aplinkiniams nepagarbiu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, svetimo turto sugadinimu, R. Š. rodant nepadorius gestus R. K., dėl to R. K. atėjus aiškintis, tarp R. K. ir N. S. kilus žodiniam konfliktui, tyčia ranka suduodama per fotoaparato „Olympus“ objektyvą, R. K. pasilenkus jį pasiimti, tuo metu P. Š. suduodant kumščiu vieną smūgį R. K. į veidą, R. J. suduodant kumščiu vieną smūgį į veidą, S. J. suduodant metaliniu kūju per nugarą, tuoj po to R. J. ir S. J. sugriebiant R. K. už abiejų rankų ir jį laikant, R. Š., P. Š., N. S. suduodant R. K. į įvairias kūno vietas ne mažiau 8 smūgių, grumtynių metu suplėšė R. K. marškinėlius, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. K. poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, nugaros kairėje pusėje, odos nubrozdinimą veide, dešinėje alkūnėje, taip nežymiai sutrikdydami nukentėjusiojo R. K. sveikatą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras T. Bajorūnas prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria N. S. ir R. Š. buvo išteisintos pagal BK 284 straipsnį, jas pripažinti kaltomis pagal BK 284 straipsnį ir skirti laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei be bausmę vykdančios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos; nuosprendžio dalį, kuria R. J., S. J. ir P. Š. buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakeisti – šią jų veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir skirti laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei be bausmę vykdančios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos; iš R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. solidariai priteisti R. K. 180,46 Eur turtinei žalai ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.1. Prokuroras skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai N. S. ir R. Š. išteisino pagal BK 284 straipsnį bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą R. J., S. J. ir P. Š. veiką kvalifikuodamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Cituodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, prokuroras teigia, kad jos prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusysis ir liudytojai parodė visiškai kitokias aplinkybes. Cituodamas nukentėjusiojo R. K., liudytojos L. K. parodymus (kuriuos jie patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu), liudytojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodo, kad visi šie įrodymai patvirtina R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. kaltę pagal BK 284 straipsnį. Tuo tarpu pastarųjų parodymai, prieštaraujantys prieš tai paminėtų įrodymų visumai, vertintini kaip jų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. buvo aktyvūs, agresyviai elgėsi prieš nukentėjusįjį, toks jų elgesys prieštaravo įprastoms visuomenėje priimtoms elgesio normoms ir taisyklėms bei pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė visuomenės rimtį. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo elgesys prieš juos buvo provokuojantis, tačiau teismas nevertino tų aplinkybių, kad nukentėjusysis buvo vienas prieš penkis asmenis, konfliktą inicijavo viena iš išteisintųjų, kai parodė nukentėjusiajam nepadorų gestą, ir pastarasis dėl to priėjo aiškintis. Nė vienas iš nuteistųjų ir išteisintųjų neparodė, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai, t. y. kaip nors įžeidžiančiai prie jų kabinėjosi, grasino, gąsdino ir pan.

3.2. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. parodymais, kurie yra prieštaringi bei nenuoseklūs, bei nevertino tos aplinkybės, kad jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – nukentėjusiojo, liudytojų parodymams, specialisto išvadai. Kaltinamųjų ir jų gynėjos versija, jog nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti laikant jį už rankų ir jam muistantis, yra paneigti tais pačiais įrodymais. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog N. S. ir R. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį, kadangi priešingas aplinkybes patvirtina liudytojos L. K. nuoseklūs parodymai. Tačiau dėl šios liudytojos parodymų skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė, nors ji tiesiogiai matė įvykį. Atkreipia dėmesį, kad teismas, pripažindamas R. J., S. J., P. Š. kaltę, remiasi nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, tačiau dėl tų pačių įrodymų nepasisako spręsdamas N. S. ir R. Š. kaltės klausimą, nors tie patys bei kiti bylos įrodymai jų kaltę patvirtina.

3.3. Dėl R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo prokuroras skunde nurodo, kad jie smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K. viešoje vietoje, kas laikytina įžūliu elgesiu. Dėl tokių jų veiksmų kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. demonstravo nepagarbą aplinkai, tuo sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, yra nepagrįsta, kadangi teismas šiuo atveju vertino ne tai, ar jų veika sutrikdė visuomenės rimtį ar ne, o tik jų veiksmų motyvus. Pažymi, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį sudėties požymiai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkai savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-53- 693/2018). Skunde prokuroras dėsto ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, kas patvirtina, kad liudytoja L. K. buvo išsigandusi ir šokiruota dėl agresyvaus R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. elgesio ir ieškojo pagalbos, siekdama sustabdyti jų veiksmus bei jautė baimę dėl galimo tokių veiksmų tęsinio, nes grįždama namo vis atsisukdavo pažiūrėti, ar iš paskos ėjo R. K., o parėjusi su nukentėjusiuoju į namus užsirakino duris. Dėl visų kaltinamųjų smurtinių veiksmų kilo sumaištis, kaip antai, liudytojas J. P. stengėsi pasislėpti nuo vykusio konflikto, liudytoja L. K. buvo išsigandusi, sutrikusi, šokiruota, ji taip pat bandė smurtaujančius asmenis sustabdyti, Z. K. su J. P. negalėjo tęsti darbo, kilo triukšmas. Prokuroras skunde daro išvadą, kad narinėjamu atveju R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. asmeninius santykius sprendė viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, kurie dėl to pasijuto nepatogiai, buvo išgąsdinti, šokiruoti, kvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą, buvo nutrauktas darbas, taip jie akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir to norėjo, todėl jų padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį sudėtį.

3.4. Nurodo, kad skiriant bausmes R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š., atsižvelgtina į tai, kad jie padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupėje, taip pat į nusikalstamos veikos pobūdį, mastą, kilusias pasekmes, kad prieš tai teisti iš jų buvo P. Š. ir R. Š..

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo R. K. atstovas advokatas A. Penelis prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria N. S. ir R. Š. buvo išteisintos pagal BK 284 straipsnį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jas pripažinti kaltomis pagal BK 284 straipsnį ir skirti joms bausmes teismo nuožiūra; nuosprendžio dalį, kuria R. J., S. J. ir P. Š. buvo nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakeisti – šią jų veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį ir skirti jiems bausmes teismo nuožiūra; nukentėjusiojo R. K. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti solidariai iš R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š.; iš jų išieškoti nukentėjusiojo R. K. išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

4.1. Jis skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl nepagrįsto įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Nurodo, kad teismo išvada, jog byloje nenustatyta, kad R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Skunde apeliantas dėsto, kad nagrinėjamas konfliktas vyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, R. Š. nukentėjusiajam R. K. rodė nepadorius gestus, kas atitinka vieną iš BK 284 straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų. Pagal nukentėjusiojo R. K., liudytojos L. K. parodymus, R. Š. ne tik piktybiškai tyčiojosi iš nukentėjusiojo, bet ir naudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. elgėsi įžūliai. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo ir liudytojos L. K. parodymai yra melagingi, atvirkščiai, jie buvo nuoseklūs viso proceso metu. Todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje daro ir išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad R. Š. įvykio metu smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tokiu būdu, apeliantas teigia, kad R. Š. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, be jokios priežasties, t. y. iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu ir piktybiškai tyčiodamasi, su kitais bendrininkais panaudodama prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

4.2. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog N. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K., o jos sudavimas ranka į nukentėjusiojo laikomą fotoaparatą negali būti pripažįstamas viešosios tvarkos pažeidimu. Cituodamas nukentėjusiojo R. K., liudytojos L. K. parodymus, nurodo, kad N. S. ne tik sudavė ranka į nukentėjusiojo laikomą fotoaparatą ir jį sugadino, bet ir naudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. elgėsi įžūliai. Tokiu būdu, apeliantas teigia, kad N. S. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, dėl menkavertės priežasties – asmeninių santykių aiškinimosi su nukentėjusiuoju metu, sudavė ranka per nukentėjusiojo laikomą fotoaparatą ir jį sugadino, iškritus fotoaparato objektyvui ir nukentėjusiajam pasilenkus jį pasiimti, pati pirmoji pradėjo smurtauti prieš R. K. suduodama jam smūgį ranka į kūną ir įsakmiai paragino kitus bendrininkus taip daryti. Dėl to N. S. ne tik pati smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K., bet ir buvo viso to iniciatorė bei organizatorė. Taip N. S. įžūliu elgesiu ir piktybiškai tyčiodamasi, panaudodama prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

4.3. Skunde apeliantas dėsto, kad nuteistieji ir išteisintosios piktybiškai tyčiojosi iš nukentėjusiojo R. K. bei prieš jį smurtavo viešoje vietoje, kas laikytina įžūliu elgesiu. Dėl tokių jų veiksmų kilo padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, kadangi nuo savo darbo ir kitos veiklos buvo atitraukti pašaliniai asmenys – Z. K., J. P., L. K., buvo iškviestos specialiosios tarnybos, dėl agresyvaus elgesio prieš nukentėjusįjį pastarieji išsigando ir buvo šokiruoti, L. K. žodžiais bandė nutraukti smurtą prieš nukentėjusįjį, J. P. įvykio metu pasislėpė, Z. K. dėl patirto išgąsčio pakilo spaudimas, ji gėrė vaistus. Kadangi R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. asmeninius santykius su nukentėjusiuoju ėmėsi spręsti viešoje vietoje piktybiškai tyčiodamiesi iš jo ir įžūliu elgesiu, t. y. panaudodami fizinį smurtą, suvokė, kad smurtavo viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, bandantiems jų veiksmus nutraukti, todėl sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei to norėjo. Tokia jų veika atitinka nusikaltimo pagal BK 284 straipsnį sudėtį. Apeliantas pažymi, kad pagal teismų praktiką motyvas ir tikslas nėra būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, todėl paprastai kaltininkams asmeninių santykių aiškinimuisi pasirinkus viešąją vietą bei nustačius minėtus padarinius, jų veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

4.4. Aiškindamas bendrininkavimo požymius, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje net ir darydamas išvadą, jog N. S. ir R. Š. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, nepagrįstai neįvertino to, kad jos, būdamos šalia nuteistųjų, matydamos jų smurtinius veiksmus prieš R. K., jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti ar sulaikyti, taigi pritarė tokiam nuteistųjų elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina N. S. ir R. Š. tyčios bendrumą bei konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio sutarimą padaryti nusikalstamą veiką. Joks vykdytojo ekscesas byloje nenustatytas, todėl šia nusikalstama veika sukelti padariniai inkriminuotini bendrai R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. kaip šio nusikaltimo vykdytojams ir nėra jokio pagrindo papildomai aiškintis aplinkybių, kuriam bendrininkui bei kuriuos nusikalstamos veikos padarinius priskirti. Pagal teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Be to, tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Iš šioje byloje esančių duomenų matyti, kad R. Š. pirmoji pradėjo piktybiškai tyčiotis iš nukentėjusiojo rodydama jam nepadorius gestus, vėliau N. S. piktybiškai tyčiodamasi iš nukentėjusiojo sugadino jo fotoaparatą ir pirmoji pradėjo smurtauti prieš jį bei įsakmiai pakvietė tai daryti kitus nuteistuosius ir R. Š.. Nukentėjusysis smurtui aktyviai priešinosi, tačiau jo veiksmus apribojo nuteistieji, suimdami jį už rankų ir kitų kūno vietų. Nėra jokių abejonių, kad N. S. ir R. Š. bei nuteistieji suvokė savo veiksmų esmę – kad nuteistieji, laikydami nukentėjusįjį, savo veiksmais apribojo jo galimybę priešintis ir taip sudarė visas sąlygas visiems nuteistiesiems bei N. S. ir R. Š. viešoje vietoje mušti R. K.. Tokiu būdu, nuteistieji bei išteisintosios suvokė dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje, suprato prisidedantys prie bendro nusikalstamos veikos tikslo – nukentėjusiojo R. K. sužalojimo bei pasityčiojimo iš jo viešoje vietoje, todėl jie veikė bendrininkų grupe.

4.5. Apeliantas skunde nesutinka su nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe – kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Nurodo, kad konfliktą išprovokavo R. Š. – tai ji rodė nepadorius gestus nukentėjusiajam. Tik pastarajam priėjus aiškintis dėl tokio R. Š. elgesio, N. S. sudavė ranka per R. K. laikomą fotoaparatą bei jos su kitais nuteistaisiais prieš nukentėjusįjį atliko prieš tai jau aptartus smurtinius veiksmus. Nurodo, kad ginčijama teismo išvada prieštarauja ir kitiems skundžiamo nuosprendžio motyvams, kad R. J., S. J., P. Š. vienu metu smurtavo prieš nukentėjusįjį ir tai vyko tuomet, kai pavojus niekam iš aplinkinių nebegrėsė, tačiau teismas nuosprendyje nesukonkretina, kam, nuo ko bei kokiu tiksliu metu toks pavojus grėsė. Nors išteisintoji N. S. ir kiti asmenys parodė apie nukentėjusiojo R. K. spyrį koja N. S. ir dėl to atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame R. K. įtariamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo elgesio nemotyvuoja ir šioje dalyje daro tik prielaidą. Pažymi, kad tarp nukentėjusiojo R. K. ir jo kaimynės N. S., jos artimų giminaičių, nuo jos priklausomų asmenų (nuteistųjų, kitos išteisintosios, kai kurių liudytojų) jau kurį laiką tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Cituodamas N. S., R. Š. (dirba pas N. S. už atlygį), R. J. (N. S. vyras), S. J. (N. S. motinos Z. K. sugyventinis, dirba pas N. S.), P. Š. (N. S. motinos Z. K. globotinis, dirba pas N. S. ir Z. K.), parodymus (tiek jų duotus ir prieš tai paminėtame tyrime, tiek ir šioje byloje), taip pat liudytojų J. P. (dirba pas N. S. už atlygį), Z. K. (N. S. motina) parodymus, apeliantas akcentuoja, kad jie yra prieštaringi bei nenuoseklūs, neatitinka kitų byloje esančių duomenų (kaip antai, nukentėjusiojo į bylą pateikto vaizdo įrašo), R. Š. anksčiau buvo teista už melagingų parodymų davimą. Iš nukentėjusiojo į bylą pateikto vaizdo įrašo matyti, kad R. K. nevartojo necenzūrinių žodžių. Byloje esantys duomenys dėl tariamo R. K. spyrio N. S. taip pat prieštaringi – nors N. S. parodė, jog bėgo nuo R. K., tačiau kiti apklausti asmenys parodė, jog ji stovėjo vietoje, nesutampa ir bylos duomenys dėl N. S. vilkėtų drabužių įvykio metu (liudytojas O. Č. parodė, kad N. S. dėvėjo šortus, nors iš vaizdo įrašo matyti, kad ji mūvėjo kelnes), jos kūno srities, ant kurios neva buvo mėlynė po R. K. spyrio, galų gale, šį faktą paneigia VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelė, iš kurios matyti, kad apžiūrint N. S. jokių sumušimo žymių nesimatė, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad medicininiuose dokumentuose objektyvių duomenų apie N. S. kūno sužalojimą nėra, bei paties R. K. į bylą pateikta konsultacinė išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantas skunde teigia, kad po nukentėjusiojo sumušimo nuteistieji ir išteisintosios buvo laikinai sulaikyti, jiems pareikšti dėl to įtarimai, kas leidžia teigti, jog jie siekia R. K. už tai atkeršyti, jį apkalbėdami. Dėl visų šių išdėstytų priežasčių nuteistųjų bei išteisintųjų parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie suinteresuoti bylos baigtimi bei turi priežasčių pakenkti nukentėjusiajam R. K..

4.6. Nurodo, kad vertinant N. S. 2018 m. vasario 26 d. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) patikimumą, reikia įvertinti jo atsiradimo aplinkybes ir turinį. Skunde dėsto, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. L. K. iškvietus policiją, N. S. policijos pareigūnams jokio pareiškimo neįteikė, jo neįteikė ir vėliau, taigi, N. S. nekvietė policijos dėl tariamo jos sumušimo tą dieną ir minimą pareiškimą įteikė policijai 2018 m. vasario 26 d., t. y. tik tada, kai policija iš esmės buvo ištyrusi šią baudžiamąją bylą ir visos šios bylos aplinkybės N. S. buvo žinomos. Todėl ji šios bylos aplinkybes galėjo lengvai pritaikyti rašydama savo pareiškimą ir visas aplinkybes suderindama su savo šeimos nariais.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. Š. prašo jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti.

5.1. Jis skunde nurodo, kad prieš nukentėjusįjį R. K. nesmurtavo, ir tokie jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kadangi nei kiti nuteistieji ir išteisintosios, nei nukentėjusysis ir liudytojai neparodė, kad būtent jis smurtavo prieš R. K..

5.2. Teigia, kad liudytojos L. K. parodymai vertintini kritiškai, kadangi konflikto pradžios ji nematė, į lauką išėjo tik išgirdusi triukšmą. Pagal jos parodymus, ji tik iš tolo matė, kad grupelė žmonių buvo apstojusi R. K. ir jį mušė kumščiais, tačiau ji nesukonkretino, kas konkrečiai bei kokius veiksmus atliko. Tik priėjusi arčiau įvykio vietos liudytoja jau aiškiau matė konfliktą ir parodė, kas smūgiavo R. K. bei kad jis (P. Š.) tuo metu stovėjo toliau. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai taip pat vertintini kritiškai, kadangi jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški – R. K. prie jo kabinėdavosi, filmuodavo jį važiuojantį keliu, kviesdavo policiją, tačiau paprastai jo priekabės nepasitvirtindavo. Todėl nagrinėjamu atveju R. K. taip pat pasinaudojo tuo, kad jis buvo įvykio vietoje, siekdamas jam pakenkti. Be to, nukentėjusiojo R. K. parodymai nėra nuoseklūs, kadangi vienoje apklausoje nukentėjusysis parodė, kad jis (P. Š.) smūgiavo pirmas bei vėliau jį mušė su kitais, tačiau kitoje apklausoje jau parodė, kad nematė pirmo smūgio. Taip pat iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad liudytoja L. K. buvo pusiaukelėje tarp namų ir įvykio vietos ir viso įvykio tiksliai matyti negalėjo. Todėl nuteistasis skunde daro išvadą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai ir dėl šio nusikaltimo jis turi būti išteisintas.

6. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo P. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis P. Š. ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, kitus – atmesti. Išteisintoji N. S., nuteistasis R. J., kiti gynėjai prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliaciniai skundai atmetami.

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus padavė prokuroras, nukentėjusiojo R. K. atstovas advokatas A. Penelis ir nuteistasis P. Š. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas iš esmės ginčija tas pačias nuosprendžio dalis bei prašo : 1) panaikinti išteisinamąjį nuosprendį dėl N. S. ir R. Š. ir jas nuteisti pagal BK 284 straipsnį; 2) nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį; 3) panaikinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Be to, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniuose skunduose pateikia argumentus, susijusius su skirtinomis bausmėmis, proceso išlaidų išieškojimu. Tuo tarpu nuteistasis P. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo jį išteisinti dėl šio nusikaltimo. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, atsižvelgdamas į apeliacinių skundų reikalavimus, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

Dėl smurtą prieš nukentėjusįjį R. K. naudojusių asmenų

9. Apeliaciniuose skunduose prokuroras, nukentėjusiojo atstovas ir nuteistasis P. Š. ginčija skirtingas teismo nuosprendžio dalis : prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas nesutinka su N. S. ir R. Š. išteisinimu dėl smurto prieš nukentėjusįjį R. K., o nuteistasis P. Š. nesutinka su jo nuteisimu už tai. Apeliantai iš esmės vienodai savo skunduose nurodo, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje surinktus įrodymus, jais rėmėsi selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai, kai kuriuos iš jų be teisinio pagrindo sureikšmindamas, ignoruodamas bet kokias įrodymų priešpriešas, nepašalindamas iškeltų abejonių dėl nuteistųjų, išteisintųjų bei liudytojų parodymų. Taigi, apeliaciniuose skunduose keliami savo esme tapatūs skundo argumentai, todėl juos kolegija aptaria visus kartu.

10. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, su apeliantų skunduose dėstomu įrodymų vertinimu ir siūlomomis išvadomis dėl prieš R. K. atliktų veiksmų apimtį bei veikos prieš jį kvalifikavimą nesutinka. Pirmosios instancijos teismui pakako teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie leido daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistasis P. Š. prieš nukentėjusįjį R. K. panaudojo fizinį smurtą – sudavė jam smūgį ranka į veidą. Taip pat kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka neginčijamai išvadai, jog N. S. ir R. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K.. Todėl, priešingai nei skunduose dėsto apeliantai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir esminės jo išvados, kolegijos vertinimu, šiais klausimais yra pagrįstos bylos įrodymų visuma ir teisingos.

11. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose labai daug dėmesio skiria nuteistųjų bei išteisintųjų, su jais susijusių liudytojų – J. P. ir Z. K., parodymų turiniui, akcentuodamas juose esančius įvairius prieštaravimus bei netikslumus, šių proceso dalyvių artimus ryšius, bei tvirtina, kad vieninteliai objektyvūs ir teisingi bylos įrodymai – tai nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos L. K. parodymai. Tačiau, kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės nei vieno iš byloje apklaustų asmenų parodymai negali būti pripažįstami kaip objektyvūs bei sąžiningi, nes, visų pirma, jau savo prigimtimi įtariamojo (kaltinamojo), nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra subjektyvūs, t. y. apie konkretų įvykį perpasakota jo asmeninė patirtis ir patirti išgyvenimai. Kita vertus, iš bylos matyti, kad dar iki nagrinėjamo įvykio santykiai tarp abiejų konflikte dalyvavusių pusių (iš vienos pusės – nuteistųjų, išteisintųjų ir Z. K., bei iš kitos pusės – nukentėjusiojo ir L. K.) buvo gerokai įtempti bei tai tęsėsi jau ilgą laiką, todėl tiek nuteistųjų, išteisintųjų, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų, tarp jų ir L. K. parodymai, turi būti vertinami itin preciziškai, o jais remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. Todėl, priešingai prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo teigimui, nukentėjusiojo R. K. ir liudytojos L. K. parodymai negali būti vertinami kaip vienareikšmiai objektyvūs ir teisingi, nes, kaip bus nurodyta šioje nutartyje, jie tokie nėra.

12. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 87-88 b. l.) patvirtina, kad R. K. padarytos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, nugaros kairėje, odos nubrozdinimai veide, dešinėje alkūnėje, nugaros dešinėje ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad R. K. sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytu laiku, t. y. 2017 m. rugpjūčio 2 d. Duomenų paneigti šią specialisto išvadą byloje nėra. Iš visų byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad tą dieną apie 17 val. vyko žodinis konfliktas tarp N. S. ir R. K. bei kad neužilgo šis konfliktas peraugo į muštynes. Dėl to nekyla abejonių, jog R. K. specialisto nustatyti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti 2017 m. rugpjūčio 2 d. apie 17 val. grumtynių metu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad tuo laiku prieš nukentėjusįjį R. K. smurtavo ne tik P. Š., tačiau ir nuteistieji R. J. bei S. J., o būtent : R. J. sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam į veidą, S. J. sudavė metaliniu kūju nukentėjusiajam per nugarą, po ko jie abu sugriebė R. K. už abiejų rankų, jį laikė bei smūgiavo į įvairias kūno vietas. Kadangi nuteistieji R. J. ir S. J. apeliacinių skundų nepadavė, dėl jų smurtinių veiksmų prieš R. K. apimties teismo nuosprendis nėra skundžiamas, todėl kolegija pripažįsta, jog virš išdėstytos aplinkybės yra nustatytos ir abejonių nekelia.

13. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kartu su R. J. ir S. J. prieš nukentėjusįjį R. K. smurtavo ir P. Š., kuris sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam į veidą. Nors nuteistasis P. Š. apeliaciniame skunde tai neigia, nurodydamas, kad byloje nėra jokių tokius jo veiksmus patvirtinančių duomenų, kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pagal nukentėjusiojo R. K. parodymus, konflikto metu P. Š. jam smūgiavo į kaktą. Šie nukentėjusiojo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir nekito nuo pat tyrimo pradžios. Kad P. Š. vieną kartą ranka sudavė R. K. į veidą, patvirtina liudytojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Liudytojas parodė, jog P. Š. sudavė R. K. į veidą, po to pastarajam smūgiavo ir R. J. bei S. J. (1 t., 111-112 b. l.). Iš specialisto išvados matyti, kad R. K. veide buvo nustatyti 2 sužalojimai, t. y. kaktoje, kūno vidurio linijoje 1 cm virš tarpantakio 0,2x0,7 cm odos nubrozdinimas, 2 cm į kairę nuo jo 0,2x0,5 cm dydžio analogiškas nubrozdinimas ir analogiškas nubrozdinimas veido kairėje 1,5 cm į priekį nuo išorinės klausomosios landos skersinės krypties 0,2x3 cm dydžio, bei kiti sužalojimai jo kūne (1 t., 87-88 b. l.). Kadangi vieną sužalojimą nukentėjusiajam veido kairėje pusėje padarė R. J., akivaizdu, kad kitą sužalojimą nukentėjusiojo kaktos srityje padarė P. Š., ką patvirtina nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo J. P. parodymai. Pastebėtina ir tai, kad tyrimo metu vienoje iš apklausų P. Š. pripažino, jog vieną kartą kumščiu sudavė R. K. į veidą, taip pat parodė apie R. J. ir S. J. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį (2 t., 96 b. l.). Nors apygardos teismo posėdyje nuteistasis P. Š. tvirtino, kad minėtos apklausos metu prisipažino tik dėl to, kad jį tai padaryti psichologiškai spaudė tyrėja, tačiau tokią versiją nuteistasis pateikė tik bylą nagrinėjant apeliaciniame procese. Kita vertus, ši nuteistojo versija jo smūgio nukentėjusiajam R. K. į veidą ir šio smūgio pasekmių nešalina, kadangi tai patvirtina prieš tai jau aptarta įrodymų visuma. Atsižvelgiant į tai, kolegijai nekyla abejonių, kad P. Š. vieną kartą smūgiavo nukentėjusiajam R. K. į veidą. Šiai išvadai byloje įrodymų yra pakankamai.

14. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu dėl N. S. ir R. Š., prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jų kaltę dėl smurtavimo prieš nukentėjusįjį R. K. patvirtina paties nukentėjusiojo bei liudytojos L. K. parodymai. Tačiau, kolegija su tuo nesutinka – kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta N. S. ir R. Š. kaltę smurtavus prieš R. K. patvirtinančių įrodymų yra teisinga ir pagrįsta. Išteisintosios viso proceso metu nuosekliai neigė, kad jos prieš nukentėjusįjį naudojo bet kokį smurtą. Apie tai nieko neparodė ir nuteistieji R. J., S. J., P. Š. bei liudytojai J. P. ir Z. K.. Pagal nukentėjusiojo R. K. pirminius parodymus, po žodinio konflikto su N. S. jį užpuolė ir pradėjo mušti tiek nuteistieji, tiek N. S. ir R. Š.. Tačiau, jis tiksliai negalėjo nurodyti, kur jam smūgiavo N. S. ir R. Š., nes jis buvo laikomas už abiejų rankų ir visko gerai nematė. Todėl, kaip galima suprasti iš jo parodymų, apie tai, kad N. S. ir R. Š. prieš jį smurtavo, R. K. sprendžia tik iš to, kad jos buvo netoliese, kad N. S. ragino kitus jį sumušti bei kad muštynių metu jis jautė daug smūgių į įvairias kūno vietas (1 t., 26, 32 – 33 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. K. jau parodė, kad N. S. jam sudavė daug smūgių, pagrinde į galvą; kad jį mušė ir R. Š. bei kiti nuteistieji. Tokie nukentėjusiojo R. K. parodymai, jau vien dėl prieštaravimo jo teiginiams tyrimo metu, vertintini kritiškai. Kita vertus, jei iš tikrųjų N. S. jam būtų sudavusi daug smūgių į galvą, specialistas tai būtų nustatęs. Jei nukentėjusiajam N. S. būtų smūgiavusi į veidą, jis tai taip pat būtų matęs. Šiuo gi konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo R. K. veide yra tik du odos nubrozdinimai, kuriuos, kaip jau minėta anksčiau, padarė nuteistieji R. J. ir P. Š.. Daugiau sužalojimų veide ir kitoje galvos dalyje nėra fiksuota. Todėl, R. K. parodymai apie N. S. ir R. Š. prieš jį atliktus fizinio smurto veiksmus yra ne tik nenuoseklūs, bet ir nepatvirtinti objektyviai (teismo medicinos specialisto). Aplinkybė, kad išteisintosios konflikto metu galimai ir stovėjo šalia nukentėjusiojo, nesuponuoja jų dalyvavimo prieš jį smurtaujant.

15. Vertindama liudytojos L. K. parodymus, kolegija atkreipia dėmesį, kad jie taip pat proceso metu nebuvo nuoseklūs bei neatitinka kitais bylos įrodymais nustatytų aplinkybių. Pagal pirminius šios liudytojos parodymus, išgirdusi garsiai šaukiant, ji iš savo kiemo išėjo ant bendro naudojimo kelio ir pamatė, kad nuteistieji ir išteisintosios apstoję ratu muša R. K.. Nukentėjusysis stovėjo į ją nugara, iš priekio jį puslankiu buvo apstoję R. J., S. J., P. Š., N. S. ir R. Š. (R. K. už nugaros niekas nestovėjo). Pastarieji mušė R. K. iš šonų ir priekio, N. S. taip pat smogė R. K., tačiau kur ji pataikė, negalėjo pasakyti (1 t., 43 – 44 b. l.). Apklausta tyrimo metu vėliau liudytoja L. K. parodė, kad R. Š. ranka smūgiavo R. K. į kaktą, N. S. kumščiu iš viršaus sudavė smūgį jam į galvą, P. Š. kumščiu smūgiavo R. K. į veidą (3 t., 32 -33 b. l.). Iš esmės panašiai liudytoja parodė teisiamajame posėdyje. Iš to matyti, kad liudytojos L. K. parodymai dėl iš esmės esminių įvykio aplinkybių (smurto panaudojimo) nebuvo nuoseklūs, tuo labiau, jie prieštarauja ir paties nukentėjusiojo R. K. parodymams. Be to, bylos duomenimis, L. K. įvykio vietoje išvis nebuvo, įvykį galimai matė gerokai iš toliau. Iš nukentėjusiojo R. K. parodymų matyti, kad jo rankas nuteistieji paleido tik jam iš skausmo garsiau sušukus. Anot L. K., tik išgirdusi triukšmą nuo bendro naudojimo kelio, ji išėjo iš kiemo ant kelio ir pamatė muštynes. Tai leidžia teigti, kad ant bendro naudojimo kelio, kur ir vyko įvykis, L. K. atsirado tik konflikto pabaigoje, be to, stovėdama atokiau nuo įvykio vietos, visko gerai ji ir negalėjo matyti. Pažymėtina, kad L. K. parodymai, jog be R. J. ir P. Š., R. K. po smūgį į veidą ir viršugalvį sudavė ir išteisintosios, taip pat prieštarauja ir specialisto nustatytai nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galvos srityje lokalizacijai. Dar daugiau, nors liudytoja L. K. ir parodė, kad nukentėjusiajam buvo smūgiuojama iš priekio ir šonų, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad R. K. padaryti : du sužalojimai veide, du – nugaros srityje, trys – abiejose rankose, o sužalojimų krūtinės srityje ar šonuose teismo medicinos specialistas šiuo atveju nerado. Todėl, kolegijos vertinimu, grįsti išteisintųjų kaltę dėl smurto prieš nukentėjusįjį R. K. tokiais prieštaringais bei kitais byloje surinktais įrodymais paneigtais liudytojos L. K. parodymais negalima. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija sutinka, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie išteisintųjų N. S. ir R. Š. smurtavimą prieš nukentėjusįjį R. K.. Su tuo susiję nukentėjusiojo ir liudytojos L. K. parodymai prieštaringi, paneigti kitais bylos įrodymais, todėl nėra patikimi objektyviai tiesai byloje nustatyti. Kadangi visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, vien tos aplinkybės, kad įvykio metu N. S. ir R. Š. stovėjo šalia nukentėjusiojo R. K. bei buvo priešiškai prieš jį nusiteikusios dar nepatvirtina fakto, kad jos kartu su kitais nuteistaisiais prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą.

16. Kaip galima suprasti iš nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo, jo manymu, net ir nustačius, kad išteisintosios N. S. ir R. Š. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį R. K., tačiau jos kartu su nuteistaisiais veikė bendrininkų grupe, todėl turėtų atsakyti už kilusias pasekmes – nukentėjusiojo R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegija sutinka, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, tokiu atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja sutrikdant nukentėjusiajam sveikatą, tai jie visi yra nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai) (BK 24 straipsnio 3 dalis) ir atsako už kilusias pasekmes. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, byloje neįrodyta, kad išteisintosios N. S. ir R. Š. kartu ir tiesiogiai su nuteistaisiais R. J., S. J. ir P. Š. dalyvavo nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo R. K. sveikatą. Be paties apelianto pasvarstymų apie N. S. ir R. Š. elgesį įvykio metu, byloje nėra jokių kitų duomenų, kad išteisintosios kokiais nors kitokiais savo veiksmais prisidėjo prie nuteistųjų smurtavimo prieš nukentėjusįjį R. K. (suteikė tam priemones), sudarė tam sąlygas ar palengvino šios nusikalstamos veikos padarymą (neleido nukentėjusiajam pabėgti nuo smurtaujančių asmenų), todėl jos negali būti traukiamos atsakomybėn už nukentėjusiajam kilusias pasekmes, kaip to skunde prašo nukentėjusiojo atstovas.

17. Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. Š. buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už R. K. sužalojimą, o N. S. ir R. Š. buvo pagrįstai dėl to išteisintos. Esant tokioms aplinkybėms, naikinti šią skundžiamo teismo nuosprendžio dalį, kaip to yra prašoma apeliantų skunduose, kolegija pagrindų ir galimybių nemato. Dėl šių priežasčių prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų argumentai dėl visiems jiems skirtinų naujų bausmių, civilinio ieškinio priteisimo nenagrinėjami, kadangi tam nebėra pagrindo.

Dėl R. J., S. J. ir P. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

18. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusiojo atstovas prašo nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 284 straipsnį. Šį reikalavimą jie grindžia iš esmės tapačiais argumentais, tvirtindami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, kadangi viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymius atitinka nuteistųjų veikimas, kuris pasireiškė tuo, kad jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tyčia padarė nukentėjusiajam R. K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. sukėlė BK 284 straipsnyje nurodytus padarinius.

19. Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikavęs R. J., S. J. ir P. Š. veiką iš BK 284 straipsnio (taip jų veiksmai buvo kvalifikuoti kaltinime) į BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad R. J., S. J. ir P. Š. panaudojo fizinį smurtą nors ir viešoje vietoje, tačiau prieš R. K. jie smurtavo dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų ir savo veiksmais nesukėlė BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių – nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos. Jų veika neperžengė privataus konflikto ribų ir buvo padaryta dėl išimtinai asmeninių paskatų. Kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios šiuo atveju leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, todėl pritaria nuteistųjų veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

20. Kaip matyti, byloje keliamas klausimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 284 straipsnio taikymo. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-408/2013). Tokiu atveju nusikalstama veika paprastai kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį, pagal kurį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkimas ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Aptardami šį klausimą apeliaciniuose skunduose, apeliantai teisingai nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą. Tačiau pažymėtina, jog motyvai ir tikslai, jų analizė yra svarbūs teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2014). Vadinasi, sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį, turi būti atsižvelgiama ir į tokio elgesio paskatas.

21. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad konflikto su R. K. metu dominavo asmeniniai motyvai, o ne nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. noras pademonstruoti savo viršenybę prieš nukentėjusįjį R. K., aplinkinius ir aplinką, ir kad jų pagrindinis siekis neteisėtai veikiant nebuvo noras pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Nekyla jokių abejonių, kad smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį R. K. buvo atlikti viešoje vietoje – ant neasfaltuoto bendro naudojimo kelio, šalia N. S. ir jos motinos Z. K. namų, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti pašaliniai asmenys. Taip pat nekyla abejonių ir dėl to, kad įvykęs konfliktas tiek jame dalyvavusiems, tiek jį mačiusiems asmenims (Z. K., J. P., L. K.) sukėlė tam tikras neigiamas emocijas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, dar iki aptariamo įvykio tarp abiejų pusių buvo susiklostę priešiški ir pakankamai konfliktiški santykiai dėl ilgamečių tarpusavio nesutarimų. Šiuo gi atveju byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. apie 17 val. ant bendro naudojimo kelio nuteistieji ir išteisintosios užsiėmė savo buities reikalais – R. J. ir S. J. traukė pievoje užklimpusį traktorių, P. Š., N. S. bei R. Š. tai stebėjo. Jie nukentėjusiajam R. K., tuo metu išėjusiam į kelią išnešti šiukšlių, niekaip netrukdė, jam iš vis nieko nesakė, išskyrus R. Š., kuri, kaip pati patvirtino, pamačiusi R. K., parodė jam ranka nepadorius gestus. Toks jos elgesys ir nulėmė tolesnę R. K. reakciją ir jo elgesį – jis iš namų pasiėmė fotoaparatą bei juo filmuodamas ėjo prie ant kelio besidarbavusių R. J., S. J., P. Š., N. S., R. Š., Z. K., J. P.. Tai patvirtina tiek pastarųjų, tiek paties nukentėjusiojo parodymai. Nors nukentėjusysis R. K. parodė, kad link šio būrio žmonių ėjo siekdamas pasiaiškinti su R. Š. dėl jos ranka jam parodytų nepadorių gestų, byloje surinkti įrodymai (tarp jų ir paties R. K. į bylą pateiktas žodinio konflikto pradžios vaizdo įrašas) rodo ką kita. Nuteistieji ir išteisintosios vienodai parodė, kad, filmuodamas fotoaparatu, R. K. iš karto priėjo prie N. S. ir jai priekaištavo dėl įvairių praeities įvykių (anksčiau supjaustytos jo automobilio padangos, kažkada išjungtos elektros), kaltino dėl to P. Š.. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis R. K.. Iš jo į bylą pateikto šio žodinio konflikto pradžios vaizdo įrašo (1 t., 64 b. l.) matyti, kad jokios kalbos tarp R. K. ir R. Š. dėl jos ranka parodytų nepadorių gestų nebuvo, R. K. iš karto priėjo prie N. S. ir ėmė jai priekaištauti. Tarp judviejų kilo konfliktas, kurio metu N. S. primygtinai reikalavo R. K. juos palikti ramybėje, tačiau pastarasis į jos prašymus visiškai nereagavo. Kiti įvykio vietoje buvę asmenys – R. J., S. J., P. Š., R. Š., į konfliktą tarp R. K. ir N. S. nesikišo, stovėjo nuošaliau, nukentėjusiojo neužkabinėjo ir jam jokių pretenzijų nereiškė. Tuo labiau, nuteistieji parodė, kad jie netgi šio žodinio konflikto nelabai ir negirdėjo dėl traktorių burzgimo. Iš minėto vaizdo įrašo aiškiai matyti ir tai, kad žodinio konflikto metu R. K. labai arti prie N. S. veido prikišo savo fotoaparatą, ko neiškentusi N. S. ranka sudavė per fotoaparatą ir tada vaizdo įrašas nutrūko. Iš to seka, kad būtent nukentėjusysis R. K. ir buvo tas asmuo, kuris pats ieškojo priekabių, todėl iš pradžių jo paties elgesys prieštaravo padoraus elgesio taisyklėms, jam nebuvo jokių suprantamų ir bent kiek paaiškinamų priežasčių veltis į konfliktą su N. S. dėl galimai praeityje buvusių įvykių, juolab, kad tuo metu ant bendro naudojimo kelio prie traktorių besidarbiavę asmenys jam niekaip negalėjo kliudyti ir nekliudė.

22. Dar daugiau, šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad po to, kai N. S. ranka sudavė per nukentėjusiojo R. K. rankose laikytą fotoaparatą, R. K. prieš ją panaudojo fizinį smurtą – jis koja jai spyrė į pilvo apačią (dėl šio įvykio, pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pirmosios instancijos teisme šiuo metu yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. K. yra kaltinamas pagal BK 284 straipsnį). Tai patvirtina nuteistųjų, išteisintųjų N, liudytojų Z. K., J. P. parodymai. Be viso to, liudytojas O. Č. parodė, jog atvykus į įvykio vietą ir važiuojant į policijos komisariatą bei į ligoninę, N. S. skundėsi pilvo ir kojos skausmu dėl R. K. prieš ją panaudoto fizinio smurto. Tą patį patvirtino ir N. S. apžiūrėjęs liudytoju apklaustas gydytojas D. Č.. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad N. S. buvo nustatyta poodinės kraujosruvos gaktos srityje, kairės šlaunies vidiniame paviršiuje paveikus kietais bukais daiktais 2 trauminiais poveikiais galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis – spiriant, ir laiku – 2018 m. rugpjūčio 2 d. (4 t., 15-17 b. l.). Šie aptarti įrodymai dėl N. S. sužalojimo sutampa ir neprieštarauja tarpusavyje. Jų nepaneigia ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie liudytojo O. Č. parodymuose esančius netikslumus dėl N. S. įvykio metu vilkėtų drabužių (ar ji vilkėjo šortus, ar kelnes), dėl to, ar prieš R. K. spyrį N. S. bėgo, ar stovėjo vietoje, duomenys apie R. Š. ankstesnį teistumą ir pan., nes tokie netikslumai ir bylos duomenys nėra tiek reikšmingi, kad paneigtų prieš tai jau aptartų įrodymų visumą. Taip šioje byloje lieka nepaneigti nuteistųjų, išteisintųjų, liudytojų Z. K., J. P. parodymai, kad R. K. smurtavo prieš N. S. dėl jos smūgio ranka į jo fotoaparatą. To nepaneigus, šios aplinkybės aiškinamos nuteistųjų naudai.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, jog nukentėjusiojo R. K. atėjimo prie N. S., su kitais asmenimis stovėjusios ant bendro naudojimo kelio, priežastimi tapo jų asmeniniai tarpusavio santykiai ir prieš tai buvę konfliktai, dėl kurių, priėjęs prie N. S. ir ją filmuodamas fotoaparatu, R. K. ir pradėjo jai priekaištauti, tarp jų kilo žodinis konfliktas. Niekas iš įvykio vietoje buvusių asmenų – R. J., S. J., P. Š., į šį konfliktą nesikišo iki tol, kol R. K. koja nespyrė N. S. į pilvo sritį (byloje tai nepaneigta), po ko pastarieji ir panaudojo fizinį smurtą prieš patį R. K.. Tai rodo, kad nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį iššaukė ne jų chuliganiškos paskatos, o asmeninės priežastys – nuteistieji pyko dėl to, kad R. K. panaudojo fizinį smurtą prieš N. S.. Įvertinus tai, kad tik dėl to nuteistieji prie nukentėjusiojo pripuolė ir prieš jį smurtavo, tai nulemia išvadą, jog jų veiksmai buvo nukreipti konkrečiai į nukentėjusįjį R. K., o ne į viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. nėra jokio pagrindo teigti, kad savo veiksmais jie tyčia siekė sutrikdyti viešąją tvarką ar rimtį. Beje, iš bylos matyti, kad jų smurtinis elgesys truko trumpą laiką, jie nustojo smurtauti, kai nukentėjusysis garsiau sušuko, ką pastarasis iš esmės patvirtino. Nors konfliktą matę pašaliniai asmenys – Z. K., J. P., L. K., akivaizdžiai patyrė neigiamas emocijas dėl įvykusių muštynių, tačiau, įvertinus ilgametį jų visų konfliktą, objektyviai nenustatyta, kad dėl įvykio jie būtų pasijutę itin šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti – vieninteliai, kurie turi pretenzijų konkrečiai dėl nuteistųjų veiksmų, yra nukentėjusysis R. K. ir liudytoja L. K..

24. Todėl, įvertinus nuteistųjų veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, nuteistųjų veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, įvykio vietos specifiką, kitas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo perkvalifikuota pagrįstai, nes jie savo veiksmais nesiekė pažeisti viešosios tvarkos.

25. Čia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perkvalifikuodamas R. J., S. J. ir P. Š. nusikalstamas veikas iš BK 284 straipsnio pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pirmos instancijos teismas nesilaikė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota <...>, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Teismų praktikoje tai vertinama kaip baudžiamojo proceso pažeidimas. Tačiau, visi apeliantai savo skunduose šio pažeidimo neakcentavo, dėl jo skunduose jokių savo argumentų nepateikė, o tai reiškia, jiems tokia nusikalstamų veikų perkvalifikavimo galimybė nebuvo netikėta ir jų teisės bei teisėti interesai iš esmės procese nebuvo pažeisti.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

(veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys)

26. Apeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas nesutinka su nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Jie skunduose teigia, kad nukentėjusiojo R. K. elgesys nebuvo provokuojantis ar rizikingas, apie tai byloje niekas neparodė. Tačiau kolegija su tuo nesutinka. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis R. K. elgėsi provokuojančiai ir toks jo elgesys turėjo įtakos nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. nusikalstamos veikos padarymui.

27. Aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu paprastai yra laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kuriuo kaltininkas yra sąmoningai skatinamas pradėti prieš jį nusikalstamą veiką – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

28. Kaip minėta, konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam R. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, įvyko R. K. atėjus į įvykio vietą, kur prie pievoje įklimpusio traktoriaus darbavosi R. J. ir S. J., taip pat šalia jų buvo bei viską stebėjo P. Š., N. S., R. Š. bei kiti asmenys. Nukentėjusiojo atstovas skunde teigia, kad konflikto iniciatorė buvo išteisintoji R. Š., kuri prieš tai rodė ranka nepadorius gestus nukentėjusiajam, dėl ko jis ir ėjo prie šio būrio žmonių su ja pasiaiškinti. Nors toks R. Š. veiksmas (ko, beje, ji neneigė) galėjo būti nemalonus ir nepriimtinas R. K., tačiau iš bylos matyti, kad nukentėjusysis prie R. Š. net nepriėjo ir apie jos nepadorius gestus ranka net nekalbėjo, o jis iš karto priėjo prie N. S. ir su ja pradėjo aiškintis dėl kažkada galimai buvusių įvykių (pradurtos jo automobilio padangos, išjungtos elektros). Taigi, matyti, kad tarp R. K. ir N. S. įvykusio žodinio konflikto iniciatorius buvo būtent R. K., jis buvo ir aktyvus šio konflikto dalyvis, ką iš dalies patvirtina ir jo parodymai bei žodinio konflikto vaizdo įrašas. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad N. S. ne kartą pareikalavo R. K. palikti juos ramybėje, tačiau jis jos neklausė ir toliau palaikė konfliktą. Pažymėtina, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys – nuteistieji, R. Š., į šį konfliktą nesikišo ir prieš R. K. jokių veiksmų neatliko. Šioje byloje nustatyta, kad žodinio konflikto metu N. S. ranka sudavė per R. K. laikytą fotoaparatą. Kaip minėta, byloje yra duomenų ir tai nepaneigta, kad po šio N. S. veiksmo pastarasis panaudojo fizinį smurtą prieš pačią N. S. – koja spyrė jai į pilvą. Bylos duomenimis, šis nukentėjusiojo R. K. veiksmas ir buvo tas momentas, po ko nuteistieji iš tiesų atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjusysis buvo sužalotas. Tokius aptartus nukentėjusiojo R. K. veiksmus kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina kaip tyčinius, įžeidžiančius, turėjusius tiesioginės įtakos nuteistųjų R. J., S. J. ir P. Š. veiksmams. To pakanka teigti, jog nuteistųjų neteisėtus veiksmus įvykio metu nulėmė nukentėjusiojo R. K. provokuojantis elgesys. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad nustatęs R. J., S. J. ir P. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

29. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo R. K. atstovas advokatas A. Penelis prašo išieškoti iš nuteistųjų nukentėjusiojo turėtas išlaidas. Iš 2018 m. lapkričio 28 d. pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. K. advokatui A. Peneliui už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliaciniame procese sumokėjo 700 Eur (4 t., 110 b. l.). Kaip galima suprasti, šias R. K. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir prašoma išieškoti iš nuteistųjų.

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-52-942/2016, 2K-373-976/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiojo atstovo ir vieno iš nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi yra atmetami kaip nepagrįsti. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pagrindo tenkinti nukentėjusiojo R. K. atstovo advokato A. Penelio prašymą nėra, todėl nukentėjusiojo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti už apeliacinio skundo surašymą ir jo dalyvavimą 2019 m. sausio 22 d. teismo posėdyje iš nuteistųjų neišieškomos.

32. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Bajorūno, nukentėjusiojo R. K. atstovo advokato Arvydo Penelio ir nuteistojo P. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusValdas CiesiūnasValdas Meidus