Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamosios bylos Nr. 1A-654-175-2014;

Teisėjas Vidmantas Paurys Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00384-2014-1;

2014 m. rugsėjo 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam A. P., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 286 str., ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pritaikius A. P. atžvilgiu BK 64¹ str., jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3 ir jam skirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str., A. P. į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014-05-05 iki 2014-05-06. Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas nepakeistas iki bausmės vykdymo pradėjimo. Iš A. P. priteista 80 (aštuoniasdešimt) litų valstybei už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2014-05-05, apie 17 val. 28 min., (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nevykdė (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio K. A. teisėto reikalavimo - eiti į laikino sulaikymo patalpą, tyčia kumščiu vieną kartą smogė policijos pareigūnui nukentėjusiajam K. A. į kairį petį, tuo sukeldamas fizinį skausmą, taip padarė jam kraujosruvą kairio žasto išorinėje viršutinėje dalyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo K. A. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijama nuteistojo kaltė ir nu­si­kals­tamos veikos kvali­fi­ka­vi­mas. Nuteistasis A. P. prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinės instancijos teis­mas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma ape­liaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skirdamas A. P. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nu­teis­tojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

A. P. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinanti ap­lin­ky­bė pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinanti ap­linkybė - kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo tiesioginę įtaką nusikaltimo padarymui. A. P. dirba, turi profesinį išsilavinimą, nevedęs, anksčiau buvo teistas du kartus, buvo baustas administracine tvarka. Kadangi nusi­kal­timą padarė neiš­ny­kusio teistumo metu, kas pagal BK 27 str. 1 d. yra laikoma nusi­kal­timų reci­dyvu, nuteistasis yra recidyvistas. Visa tai leidžia manyti, kad anksčiau paskirtos bausmės nuteis­ta­jam įtakos nepa­da­rė, jo padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, yra nulemtas susiformavusių nei­giamų nuteis­to­jo dorovinių ir vertybinių nuostatų. Be to, BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nu­sikaltimo padarymą teis­mas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

BK 286 str. sankcijoje be terminuoto laisvės atėmimo yra numatytos ir kitos bausmės – viešieji darbai ir bauda. Tačiau esant nustatytoms aplin­ky­bėms, ku­rias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teis­mas nu­teis­tajam pa­grįstai skyrė laisvės atė­mimo bausmę, nes tik realios lais­vės atėmimo bausmės pasky­ri­mas A. P. gali užtikrinti BK 41 str. numatytų bausmės tiks­lų įgyvendinimą – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebe­nu­si­kalstų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusikalstamas veikas.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę apylinkės teismas va­do­vavosi BK 286 str. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. Byloje nustatyta viena A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­nanti ap­lin­ky­bė. Nustatydamas bausmės dydį A. P., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jo asmenybę ir pagrįstai skyrė straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui artimą bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ str., sumažino vienu trečdaliu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieš­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems baus­mės skyri­mo pagrin­dams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio pagrindo jos dar labiau švelninti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistojo A. P. apelia­ci­nia­me skun­de nurodytos aplinkybės jau buvo tinkamai išnagrinėtos ir įver­tintos pirmosios instan­ci­jos teis­me. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistasis dėl padaryto nu­si­kaltimo nuoširdžiai gailisi, atsisakė alkoholio, susirado darbą, moka skolas antstoliams, turi palaikymo ir materialinės paramos reikalingus sergančius tėvus, ketina kurti šeimą ir pasižada nebenusikalsti, negali būti ver­ti­na­mos kaip išimtinės ir neduoda pagrindo manyti, kad BK 41 str. 2 d. numa­tyti bausmės tikslai bus pa­siekti dar labiau sumažinus skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kaltinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. P., išlaidas iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. sudaro 40 Lt / 11,58 EUR (96 b. l.). 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė numato pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skun­dą atmesti.