Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui G. J., atsakovo Vilniaus pataisos namų atstovei Miglei Einorytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Kalėjimų deparatmentui prie Teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namams (buvę Vilniaus 2-ieji pataisos namai) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus (b. l. 20-21).

Teismo posėdyje atsakovo Kalėjimų departamento atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l.20-21).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-07-21 priėmė nutarimą Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vienų reorganizavimo“, pagal kurio 2.2 punktą Vilniaus 1-ieji pataisos namai ir Vilniaus 2-ieji pataisos namai reorganizuojami prijungimo būdu – reorganizuojamus Vilniaus 1-uosius pataisos namus prijungiant prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-10-04 įsakymu Nr. 1R-215 priimtas sprendimas dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo ir patvirtintas reorganizavimo sąlygų aprašas, kurio 14.2 punkte nurodyta, kad reorganizavimo pabaiga – 2010-12-31.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nuo 2011-01-01 kaip juridinis asmuo teisėtai veikė Vilniaus pataisos namai, taigi atsakovas šioje byloje iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų keistinas į Vilniaus pataisos namus.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 m. dirbo Vilniaus 2-uose pataisos namuose Apsaugos ir priežiūros skyriuje (b. l. 4–6, 19–21). Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė už darbą 2007-2008 metais.

Iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų išduotų suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 5–6) matyti, kad 2007 m. balandžio, gegužės, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais pritaikius 70 proc. ribojimą priedų ir priemokų sumai, pareiškėjui neišmokėta atitinkamai 92,55 Lt, 26,12 Lt, 150,52 Lt, 114,51 Lt ir 649,52 Lt. 2008 m. sausio mėn. neišmokėta 152,00 Lt, kovo mėn. – 64,78 Lt, gegužės mėn. 181,44 Lt, rugpjūčio mėn. 354,34 Lt ir 365,12 Lt (ribojimas pritaikytas už praėjusį mėnesį), rugsėjo mėn. – 259,32 Lt, spalio mėn. 378,24 Lt, lapkričio mėn. 640,96 Lt.

Taigi iš viso pareiškėjui buvo neišmokėta 3 429,42 Lt (b. l. 4–6, 19–21) priedų ir priemokų, kurie pagal LR DK 186 straipsnio 2 dalį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovo argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.

Pagal Darbo kodekso 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Akcentuotina tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2010-06-07 Nr. A‑662-1735/2011, 2011-11-14 Nr. A-575-1831/2011). Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus pataisos namais, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus pataisos namų, o ne iš Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2007 metų balandžio ir gegužės mėnesius.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio sumas už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėnesio, todėl teismas konstatuoja, kad reikalavimo teisė atsirado būtent nuo šios dienos, nes nurodytu metu pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-07-15 (b. l. 1), todėl laikytina, kad jis dėl reikalaujamos priteisti sumos už 2007 m. balandžio ir gegužės mėnesius praleido ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (nutartys bylose Nr. A-1285/2009, Nr. A-969/2009, Nr. A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendžia, kad trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, šioje byloje yra atnaujintinas.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2007-2008 metus.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teismas, vadovaudamasis aplinkybe dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatuotos Seimo 2008-12-09 nutarimu Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis Nr. A-575-1831/2011), atideda sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų pareiškėjui G. J. 3 429,42 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt devynis litus ir keturiasdešimt du centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Pareiškėjo skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos atmesti.

Sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.