- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- I-4334-473/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02873-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- S. I. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. I. P. (S. I. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-625 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje „(duomenys neskelbtini)“ pilietei S. I. P.“ (toliau – Sprendimas) ir perduoti Departamentui klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo spręsti iš naujo (1 t., b. l. 1-4). Skunde paaiškina, kad pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė, Įmonė) direktorė ir akcininkė, jai priklauso 45 000 vnt. įmonės akcijų (50 proc.), kurių bendra nominali vertė sudaro 45 000 Eur. Įmonė vykdo maitinimo (kavinė/restoranas) veiklą ir šiuo metu turi vieną turkiško maisto restoraną „(duomenys neskelbtini)“ adresu: „(duomenys neskelbtini)“. Restorano patalpos išnuomotos 5 metams nuo 2016-01-15 pagal 2016-01-06 pasirašytą patalpų nuomos sutartį Nr. 20160106 už 2 000 Eur per mėnesį. Restorano patalpos yra visiškai įrengtos ir atitinka visus higienos reikalavimus. Įmonei yra išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas vykdyti maisto tvarkymo veiklą nurodytu adresu. Įmonė turi visą maisto gaminimui būtiną įrangą (kebabų kepimo aparatą, orkaites, indus, šaldytuvus, maisto laikymo talpas ir panašiai). Pagrindinį Įmonės greito maisto restorano meniu sudaro turkiškas maistas (sriubos, kebabai, karštieji gėrimai) bei kitas populiarus greitas maistas (gruzdintos bulvytės, salotos, gaivieji gėrimai). Nuo 2017-03-15, kai visas Įmonės akcijas įgijo pareiškėja ir M. U. Q. (M. U. Q.), Įmonei pradėjo vadovauti pareiškėja (įmonės direktore buvo įdarbinta nuo 2017-03-16), o M. U. Q. įmonės direktoriaus pavaduotoju – nuo 2017-03-16. Atsakovas Sprendimą grindė tuo, kad Įmonė buvo įsteigta 2015-11-05 adresu: (duomenys neskelbtini), steigėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktorės N. S., kuri nuo 2015-11-15 iki 2015-11-27 buvo ir įmonės direktorė, ir kad minėtas asmuo ir adresas yra žinomi atsakovui kaip įmonių, kurios šiuo adresu steigiamos, o vėliau dažniausiai parduodamos užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, steigėjas. Pareiškėja nėra susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos vadove N. S., kadangi 2017-03-15 įmonės akcijas įsigijo iš M. M. B. (M. M. B.), tuo metu įmonė jau vykdė veiklą, o jos apyvarta 2016 metais viršijo 65 000 Eur. Aplinkybė, kad pareiškėjos valdomą Įmonę kažkada steigė teisines paslaugas teikianti įmonė su tikslu parduoti ją užsieniečiui, kuris įsigijo ją norėdamas vykdyti Lietuvos Respublikoje teisėtą veiklą bei vėliau pardavė pareiškėjai, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu atmesti pareiškėjos prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja atsakė į daugelį apklausos klausimų, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti tam tikrų įmonės finansinių rodiklių, nežinojo reikalavimų, taikomų įmonėms, kurių dalyviai užsieniečiai siekia gauti leidimus laikinai gyventi, negalėjo tiksliai nurodyti informacijos apie įmonės darbuotojų darbo grafiką bei priskaičiuotą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad pareiškėja yra Įmonės akcininkė, kuri sprendžia strateginius įmonės klausimus, taip pat ir susijusius su Įmonės valdymu, o per atsakovo vykdomą apklausą negalima buvo naudotis jokiais Įmonės dokumentais. Tai, kad pareiškėja neatsimena mintinai kai kurių įmonės finansiniais rodiklių ar darbuotojų duomenų, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu atmestas pareiškėjos prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Verslininkai visą informaciją laiko savo telefone, kompiuteryje ar dokumentuose, o ne mokosi mintinai finansinių rodiklių, duomenų apie darbuotojus bei kitą su įmonės veikla susijusią informacija. Pareiškėja mano, kad atsakovo apklausos metu užduodami klausimai bei draudimas naudotis bet kokia informacija apriboja realių verslininkų galimybes gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, nes yra tiesiog neįmanoma tiksliai atsakyti į visus klausimus, o bet kokie netikslumai vertinami kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas. Pareiškėja investavo į įmonės veiklą daugiau nei 45 000 Eur ne tam, kad atitiktų tam tikrus įstatymo reikalavimus, o tam, kad vykdytų ūkinę komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, kurios tikslas yra pelno siekimas, naujų darbo vietų kūrimas ir ekonominės gerovės kėlimas. Pradėjusi verslą, pareiškėja konsultavosi su vietos teisininkais teisiniais klausimais, taip pat ir dėl leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, nes pati negali išmanyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Atsakovo teiginys, kad pareiškėja nėra ir niekada nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, kadangi ji šiuo metu turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris negalėjo būti išduotas nedeklaravus gyvenamosios vietos Lietuvoje, dėl to pareiškėja deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad tai, jog Įmonė laiku neatlieka tam tikrų mokėjimų, iš jų ir socialinių draudimo įmokų, negali būti laikoma teisėtu bei pagrįstu pagrindu atmesti jos prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo. Tiesiog tam tikrais atvejais tam tikrus mokėjimus vėluojama atlikti dėl tam tikrų priežasčių, tačiau skolos vis tiek yra dengiamos, tik pavėluotai, dėl to įmonė papildomai sumoka delspinigius, tačiau tai nereiškia, kad Įmonė negali įvykdyti savo įsipareigojimų ar yra nemoki. Pareiškėjos Įmonė valdo kavinę-restoraną, kuri praktiškai kiekvieną dieną vykdo veiklą visiems žinomoje ir gerai matomoje vietoje, į ją galima laisvai patekti bei įsitikinti, kad veikla yra vykdoma. Atsakovo teiginiai dėl pareiškėjos nelegalios migracijos rizikos irgi yra nepagrįsti, nes jai jau buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiem metams ir per tą laikotarpį ji jokių migracinių reikalavimų nepažeidė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja kelia kokią nors objektyvią nelegalios migracijos riziką, juo labiau kad yra investavusi į realiai veikiantį verslą Lietuvoje didelę pinigų sumą, kurios nenori prarasti. Atkreipė dėmesį, kad negali toliau plėtoti Įmonės veiklos negalėdama atvykti į Lietuvą, taigi yra žlugdomas Įmonės verslas, o pareiškėja rizikuoja prarasti investuotus pinigus. Įmonės svarbių klausimų sprendimui ir veiklos kontrolei kartais yra tiesiog būtinas pareiškėjos faktinis būvimas Lietuvoje ir tai, kad pareiškėja praleidžia Lietuvos Respublikoje nedaug laiko, dar nereiškia, kad jos dalyvavimas nėra būtinas įmonės veiklai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 24-29). Nurodo, kad, nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Bendrovė įsteigta 2015 m. lapkričio 5 d. adresu: (duomenys neskelbtini), steigėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos jos direktorės N. Š., kuri nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. buvo ir bendrovės direktore. Pažymėjo, kad šis asmuo ir minėtas adresas yra atsakovui žinomi kaip įmonių, kurios šiuo adresu steigiamos, o vėliau dažniausiai parduodamos užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi, steigėjas. Kadangi nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų dėl minėtos užsienietės dalyvavimo Bendrovės veikloje, atsakovas 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjai išsiuntė kvietimą Nr. (15/4-13) 10K-28961, kuriame minėtos užsienietės prašoma iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. atvykti asmeniškai į Departamentą į apklausą apie jos vykdomą teisėtą veiklą Lietuvoje. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 13 d. atvyko į Departamentą ir buvo apklausta dėl vykdomos teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje bei dalyvavimo Bendrovės veikloje. Minėta užsienietė buvo pasirašytinai supažindinta, kad duomenų, kuriuos pateikia norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitikties tikrovei atveju, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jai gali būti atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja taip pat buvo įspėta pateikti kiek įmanoma išsamesnius ir konkretesnius atsakymus į pateiktus apklausos lape klausimus. Pažymėjo, kad nors į daugelį apklausos lape pateiktų klausimų pareiškėja atsakė, tačiau paprašius jos nurodyti Bendrovės pajamas bei gautą pelną, ji tik pažymėjo, kad „2018 m. turim pelną, skirtingai nuo 2017 m., nes turim skolų...“; neteisingai nurodė Bendrovės sąnaudas (nurodė, kad „nuo 8 tūkst. Eur iki 10 tūkst. Eur“, o tai neatitinka tikrovės, nes Bendrovės sąnaudos už 2017 m. sudarė 46 691 Eur); nežinojo, kokie reikalavimai taikomi įmonėms, kurių dalyviai užsieniečiai siekia gauti leidimus laikinai gyventi (nurodė tik, kad bendrovė „turi licenciją maitinimo verslui“). Paprašius išvardinti Bendrovės darbuotojus, nurodyti jų darbo funkcijas, darbo grafikus, darbo užmokesčio dydžius bei darbo vietų adresus, ji dviejų iš jų nurodė tik vardus ir, pažymėtina, pažymėjo, kad R. (R. K.) ir E. M. (E. M.) dirba pusę darbo dienos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja į klausimą, kiek praleido Lietuvoje 2017 metais, nurodė, kad Lietuvoje praleido „nuo trijų iki keturių mėnesių“, o daugiausia laiko praleidžia (duomenys neskelbtini), nes, kaip paaiškėjo pokalbio metu, ji turi ten mažametį vaiką ir verslą. Taip pat pareiškėja nežinojo, kokie reikalavimai taikomi įmonėms, kurių dalyviai užsieniečiai siekia gauti leidimus laikinai gyventi. Atsakovo nuomone, pareiškėjos atsakymai į jai užduotus konkrečius klausimus apie Įmonę (t. y. esminius klausimus, vertinant pareiškėjos tikslo – vykdyti teisėtą veiklą įmonėje Lietuvos Respublikoje – realumą) vertintini kaip neišsamūs, neinformatyvūs, abstraktūs ir formalūs, iš kurių galima daryti išvadą, kad pareiškėjos žinios apie Įmonę itin paviršutiniškos. Atsakovas mano, kad esminių, neatsiejamai su Įmonės veikla ir pareiškėjos deklaruojamu tikslu susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų jai, kuri prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo teisėtą veiklą Įmonėje deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėjos paaiškinimai suponuoja, kad jos vaidmuo yra pasyvaus akcininko, ji nėra įsitraukusi į Įmonės veiklą, jos valdymą, todėl pareiškėjai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, kad galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti Įmonę. Taigi, vertinant pareiškėjos apklausos rezultatus, darytina išvada, kad Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tai patvirtina atsakovo turimi duomenys: birželio mėnesį R. K. buvo priskaičiuotas 361,90 Eur darbo užmokestis (pažymėtina, kad 2018 m. liepos 26 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius elektroniniu paštu gavo R. K. pranešimą apie išduotą jai nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 20 d. nedarbingumo pažymėjimą), o liepos mėnesį – 400 Eur ( jos darbo sutartyje nurodytas 800 Eur dydžio mėnesio darbo užmokestis), vadinasi, ji nedirbo viso darbo laiko. Kitai Bendrovės darbuotojai S. K. buvo mokamas nustatytas 800 Eur darbo užmokestis, tačiau joms bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 200 Eur per mėn., tai nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių (1 853,4 Eur). E. M. darbo sutartis nevertinama, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad kitą dieną po ginčijamo sprendimo priėmimo abi bendrovės darbuotojos (R. K. ir S. K.) buvo atleistos iš Bendrovės. Nagrinėjant pareiškėjos užsienio valstybių, kuriose ji lankėsi ar gyveno leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, sąrašą, nustatyta, kad minėta užsienietė nurodė, kad 2016 m. ji buvo apsistojusi Lietuvoje iš viso 1,5 mėnesio, 2017 m. – 3 mėnesius, o 2018 m. – 20 dienų. Pažymėjo, kad, Departamento duomenimis, taip pat nagrinėjant jos kelionės dokumente Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo žymas, nustatyta, kad S. I. P. 2017–2018 m. lankėsi Lietuvoje vos keletą kartų: nuo 2017-03-12 iki 2017-03-19 (išvyko į Amsterdamą), nuo 2017-04-28 iki 2017-05-04, nuo 2018-02-11 iki 2018-02-18, nuo 2018-06-04 iki 2018-06-09, kai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o dar ji lankėsi Amsterdame ir Kopenhagoje. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja nuolat Lietuvoje negyvena ir Bendrovės veikloje nedalyvauja bei neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje arba jos dalyvavimas bendrovės veikloje nėra būtinas, o tai reiškia, kad ji neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Be to, patikrinus Bendrovės skolas interneto puslapyje www.rekvizitai, vz.lt, nustatyta, kad Bendrovė nuo 2018 metų kovo mėn. turėjo socialinio draudimo įsiskolinimų: 2018-03-13 – 28,60 Eur, 2018-03-16 – 350,04 Eur, 2018-03-21 – 42,03 Eur, 2018-03-23 – 38,11 Eur, 2018-04-17 – 304,77 Eur, 2018-06-18 – 444,90 Eur, 2018-06-19 – 85,90 Eur, 2018-07-30 – 1009,57 Eur. Taigi, bendrovė, kurios akcininkė yra pareiškėja, neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Ginčijamame sprendime, be kita ko, buvo nurodyta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, t. y. konstatuota, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas mano, kad pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Pažymėjo, kad remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. nustatyta, kad pareiškėja, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl minėto užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jos atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (7 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-625„Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei S. I. P.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad S. I. P., remdamasi tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė, 2018 m. birželio 7 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 30-40). Kartu su prašymu pateikė galiojančius kelionės dokumentą bei leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, darbo sutartis ir kitus dokumentus.
VĮ Registrų centro 2018 m. birželio 7 d. duomenys apie juridinio asmens dalyvius patvirtina, kad S. I. P. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, jai priklauso 45 000 vnt. įmonės akcijų (50 proc.), kurių vieneto nominali vertė sudaro 1 Eur (1 t., b. l. 172).
VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2018 m. birželio 7 d. duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2015 m. lapkričio 5 d. adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. kovo 15 d. direktorė S. I. P.; Įmonės veikla ir tikslai: maisto produktų gamyba, mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas, mažmeninė prekyba kioskuose ir prekyvietėse (1 t., b. l. 169-170).
Pagal 2017 m. kovo 15 d. neterminuotą darbo sutartį S. I. P. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimta į direktoriaus pareigas (2 t., b. l. 56-59). UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2017 m. lapkričio 10 d. su E. M. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pastarasis priimtas į pardavėjo-kasininko pareigas (1 t., b. l. 136-138). UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2018 m. gegužės 24 d. su R. K. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią R. K. priimta į pardavėjo-kasininko pareigas už 1 000 Eur atlyginimą per mėnesį (1 t., b. l. 130-131). UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktorės S. I. P., 2018 m. birželio 1 d. su S. K. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią S. K. priimta į pardavėjo-kasininko pareigas už 800 Eur atlyginimą per mėnesį (1 t., b. l. 133-134).
Pagal „Sodros“ 2018 m. birželio 7 d. duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo R. K., S. K. ir E. M., S. I. P. ir M. U. Q. (1 t., b. l. 129).
Pagal „Sodros“ 2018 m. rugpjūčio 13 d. duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ R. K. už 2018 m. birželio mėnesį išmokėjo 361,90 Eur, už 2018 m. liepą – 400 Eur (1 t., b. l. 159).
R. K. nuo 2018 m. birželio 19–20 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (1 t., b. l. 144).
Departamente 2018 m. rugpjūčio 13 d. vyko S. I. P. apklausa (1 t., b. l. 148-156, 2 t., b. l. 68-79).
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2018 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-13) 3I-625„Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei S. I. P.“ (1 t., b. l. 5-9).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (?skaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Kaip minėta, pareiškėja Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remdamasi tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvė.
Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Kaip minėta, pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ir kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi, pagal Įstatymo 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, pagal 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal darbo sutartį R. K. buvo sulygta mokėti 1 000 Eur per mėnesį (1 t., b. l. 135-136), tačiau 2018 m. birželio mėnesį jai buvo priskaičiuotas 361,90 Eur darbo užmokestis (nuo 2018-06-19 iki 2018-06-20 buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas), o 2018 m. liepos mėnesį – 400 Eur (1 t., b. l. 159). Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 13 d. Departamente vykusios apklausos metu nurodė, kad R. dirba ne visu etatu ir jos atlyginimas – 400 Eur (1 t., b. l. 148-156, 2 t., b. l. 68-79). Nustatytos faktinės aplinkybes suponuoja išvadą, kad R. K. Įmonėje visą darbo dieną nedirbo. Įmonės darbuotojai S. K. pagal darbo sutartį sulygta mokėti 800 Eur darbo užmokestį per mėnesį, minėtos apklausos metu nurodė, kad S. K. atlyginimas per mėnesį 800 Eur (1 t., b. l. 138-139). E. M. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teismas nevertina juo sudarytos darbo sutarties. Taigi Įmonėje dirbusioms R. K. ir S. K. bendrai mokamas darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas šias faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gauti, nes Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio BDU dydžius. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad su R. K. darbo sutartis buvo pasirašyta 2018 m. gegužės 24 d., su S. K. – 2018 m. birželio 1 d. Ginčijamas sprendimas priimtas 2018 m. rugpjūčio 13 d., o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. R. K. ir S. K. buvo atleistos iš Bendrovės (1 t., b. l. 168). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. K. darbo sutartimi nustatyta mokėti 1 000 Eur darbo užmokestį per mėnesį, S. K. – 800 Eur per mėnesį, 2018 m. II ketvirtį BDU sudarė 926,7 Eur. Šios faktinės aplinkybės sudaro rimtą pagrindą manyti, kad su minėtomis darbuotojomis darbo sutartys pasirašytos siekiant atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus. O pareiškėjos kartu su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti įrodymai, kaip antai su minėtomis darbuotojomis pasirašytos darbo sutartys, neatitinka tikrovės.
Be to, pareiškėja, apklausos metu paprašyta nurodyti Bendrovės pajamas bei gautą pelną, paaiškino, kad 2018 m. turi pelno, skirtingai nuo 2017 m., nes turi skolų. Nurodė, kad Bendrovės išlaidos svyruoja nuo 8 tūkst. Eur iki 10 tūkst. Eur, tačiau Bendrovės pardavimo sąnaudos 2017 m. sudarė 45 691 Eur (1 t., b. l. 128). Nors apklausos lape prašoma išvardinti Bendrovės darbuotojus, nurodyti jų darbo funkcijas, darbo grafikus, darbo užmokesčio dydžius bei darbo vietų adresus, tačiau pareiškėja dviejų iš jų nurodė tik vardus (S. ir R.) (1 t., b. l. 148-156, 2 t., b. l. 68-79). Iš pareiškėjos atsakymų apie Įmonę galima daryti išvadą, kad jos žinios apie Įmonę paviršutiniškos, nors yra Įmonės direktorė. Pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje veiklos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, privalo žinoti svarbiausią informaciją apie šią Bendrovę.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Įmonės svarbių klausimų sprendimui ir veiklos kontrolei kartais yra būtinas pareiškėjos faktinis buvimas Lietuvoje, ir tai, kad ji praleidžia Lietuvos Respublikoje nedaug laiko, nereiškia, kad jos dalyvavimas Įmonės veikloje nėra būtinas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja Lietuvoje lankėsi nuo 2017-03-12 iki 2017-03-19, nuo 2017-04-28 iki 2017-05-04, nuo 2018-02-11 iki 2018-02-18, nuo 2018-06-04 iki 2018-06-09 (1 t., b. l. 142). Matyti, kad ji nuolat Lietuvoje negyvena, taigi Bendrovės veikloje nedalyvauja bei neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje arba jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas. O atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal LVAT praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, pareiškėjos paaiškinimai suponuoja išvadą, kad jos vaidmuo yra pasyvaus akcininko, nėra įsitraukusi Įmonės veiklą, jos valdymą, todėl pareiškėjai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, kad galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti Įmonę.
Pareiškėja teigia, kad į Įmonės veiklą yra investavusi daugiau kaip 45 000 Eur, tačiau įstatymų leidėjų tikslas priimant teisės normas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonių akcininkams siekti sudaryti galimybę išduoti leidimus laikinai gyventi tiems bendrovių akcininkams, kurie ne tik investavo į bendrovę nusipirkdami akcijas, bet ir yra aktyviai įsitraukę į nuolatinį bendrovės valdymą, veiklos stebėseną ir kontrolę, sprendimų priėmimą bendrovės vardu. Taigi byloje nustatytų duomenų visuma kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jos siekio užsiimti teisėta veikla Bendrovėje.
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). LVAT formuodamas praktiką pažymėjo, kad Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Be to, LVAT, pažymėjęs, kad vertindami užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3009-624/2017). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo ir sąlygų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015). Kaip jau buvo minėta, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, jos siekio vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl darytina išvada, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jos tikslas nėra vykdyti verslą Lietuvoje, bet tik įteisinimas savo buvimo Šengeno valstybėse. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad jos tikslas – nėra vykdyti verslą Lietuvoje, o siekis gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis. Teismui nepateikta įrodymų, kad pareiškėja turi kitų ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir kitus duomenis, apklausus pareiškėją, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Įmonėje ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvą tikslą, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t. y. Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Atsakovas, be kita ko, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja piktnaudžiauja migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-625„Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei S. I. P.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.
Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Pareiškėja skunde prašė įskaityti žyminį mokestį iš jos sumokėtos ir nepanaudotos vietinės rinkliavos, tačiau įskaityti žyminį mokestį iš vietinės rinkliavos nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad pareiškėja už skundo padavimą teismui žyminio mokesčio nesumokėjo, iš pareiškėjos į valstybės biudžetą priteistinas 30 Eur žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. I. P. (S. I. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Iš pareiškėjos S. I. P. (S. I. P.) priteisti 30 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.