Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje pareiškėjas ir atsakovė pateikė duomenis apie pareiškėjo tarnybą vidaus tarnybos struktūrose. Byloje pateikta pareiškėjo darbo knygelė, kurioje yra įrašas, kad pareiškėjas nuo 1975 m. rugsėjo 30 d. buvo atestuotas į Lietuvos VRM žinybos pareigas ir nuo to laiko tarnavo vidaus reikalų sistemoje be pertraukos 19 metų, 2 mėn. ir 30 dienų (t. 1, b. l. 54, 146 ir t. 2, b. l 161). Byloje pateiktoje Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1999 m. balandžio 29 d. išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas nuo ,,1975 m. rugsėjo 30 d. iki 1994 m. gruodžio 29 d. tarnavo pareigūnu ir nuo 1999 m. balandžio 27 d. iki šiol tarnauja pareigūnu“ ir, kad 1999 m. gegužės 1 d. procentiniam priedui gauti yra 21 metai 3 mėnesiai ir 16 dienų. (t. 1, b. l. 24, 25). TSR Sąjungos vidaus reikalų ministerijos tarnybos lape Nr. M-850504 nurodyta, kad pareiškėjui 1975 m rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 56 suteiktas milicijos seržanto laipsnis, nuo 1980 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui suteiktas milicijos leitenanto laipsnis (t. 1, b. l. 133). Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas nuo 1975 m. rugsėjo 30 d. buvo paskirtas Bresto MVK Vidaus reikalų skyriaus (duomenys neskelbtini) 2 kategorijos milicininku (t. 1, b. l. 135). TSR Sąjungos vidaus reikalų ministerijos tarnybos lape Nr. M-850504 taip pat pateikti duomenys, kad pareiškėjas nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. gegužės 31 d. buvo klausytoju TSSR VRM Minsko aukštojoje mokykloje (t. 1, b. l. 135). Byloje taip pat pateiktos Valdybos ataskaitos, kuriose laikotarpis nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. gegužės 31 d. yra įskaitomas į pareiškėjo tarnybos laikotarpį (t. 1, b. l. 52–53). Byloje taip pat pateiktas „Aprūpinimo pinigais asmens kortelė Nr” (II t., b. l. 91–92), kurios skiltyje „Pareigybė“ nurodyta – ,,Klausytojas“, skiltyje „Priėmimo data“ – 1976 m. rugsėjo 1 d., skiltyje „Įsakymų Nr.“ – Nr. 134“, data: „1976-08-27“. Tačiau skiltys ,,Pareiginio atlyginimo dydis“ ir „Atlyginimas už laipsnį“ yra paliktos tuščios, neužpildytos. Byloje pateiktas Minsko Švietimo įstaigos „Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademija“ atsakymas į pareiškėjo kreipimąsi, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui kas mėnesį pinigais buvo teikiamas aprūpinimas mokymosi laikotarpiu nuo 1976 m. iki 1980 m., kurio dydis buvo 40 rublių 80 kapeikų, iš kurių – 80 kapeikų kompensacija už aprūpinimą tabaku (II t., b. l. 85-86).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo I. M. skundą patenkino visiškai.

ABTĮ 148 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Esant šioms aplinkybėms, byla nagrinėtina pagal pareiškėjo patikslintame skunde suformuluotus skundo reikalavimus ir atsižvelgiant į 2021 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-362-1062/2021 pateiktus išaiškinimus.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas reglamentuoja Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas. Kaip nustatyta byloje esančiais duomenimis – pareiškėjas prašymą jam skirti senatvės pensiją Skyriui pateikė 2018 m. birželio 29 d., todėl šioje byloje aktuali Pensijų įstatymo redakcija nuo 2018 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja laikotarpių įskaitymą į stažą. Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktį, asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę šie laikotarpiai: faktinis karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų ir liaudies gynėjų būriuose ir batalionuose), būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas, taip pat operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių, su kuriais buvo sudarytos rašytinės slapto bendradarbiavimo sutartys, slapto bendradarbiavimo laikotarpiai, kuriais pagal šias sutartis buvo mokamas atlygis (išskyrus bendradarbiavimą su institucijomis, kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra pripažintos 1939–1990 metų okupacijų represinėmis struktūromis ir tarnybomis), su sąlyga, kad šie asmenys ir po 1990 m. kovo 11 d. tęsė bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektais (remiantis tai patvirtinančiais pastarųjų subjektų (jų teisių ir pareigų perėmėjų) dokumentais ar jų pateiktais duomenimis). Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunktyje taip pat nustatyta, kad į faktinį karinės, pasienio ir vidaus reikalų tarnybos laiką neįskaitomas laikas, kuriuo šie asmenys buvo aukštųjų ir (ar) specialiųjų vidaus reikalų, saugumo, karo ir kitų mokyklų kursantais, klausytojais.

Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, į pareiškėjo stažą gali būti įskaitoma faktinė tarnyba vidaus reikalų tarnyboje. Esant šioms aplinkybėms, sprendžiant dėl pareiškėjo stažo apskaičiavimo, svarbu įvertinti, ar laikotarpiu nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. gegužės 31 d. pareiškėjas faktiškai tarnavo vidaus tarnybos struktūrose.

Pažymėtina, kad skiriant netekto darbingumo pensiją nuo 2009 m. balandžio 7 d., laikotarpis, kai pareiškėjas buvo TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos klausytoju, buvo įskaitytas į stažą, nes Įstatyme (redakcija galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) nebuvo nuostatų reglamentuojančių šio laikotarpio neįskaitymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iki Įstatymo 2018 m. sausio 1 d. redakcijos įsigaliojimo pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai skirti netekto darbingumo pensiją, yra neaktualūs, nes pareiškėjas 2018 m. birželio 29 d. Skyriui pateikė naują prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo, t. y. jau įsigaliojus Įstatymo 2018 m. sausio 1 d. redakcijai, todėl pareiškėjo stažui apskaičiuoti skiriant senatvės pensiją, pagrįstai buvo vadovaujamasi šio prašymo padavimo metu galiojusia įstatymo redakcija.

Pareiškėjas aplinkybę, kad jis mokymosi laikotarpiu taip pat tęsė tarnybą VRM sistemoje, grindžia iš esmės tokiais dokumentais – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1999 m. balandžio 29 d. išvada ir darbo knygele. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1999 m. balandžio 29 d. išvada buvo surašyta vadovaujantis 1999 m. balandžio 27 d. galiojančiu teisiniu reguliavimu, o darbo knygelės įrašas, kad pareiškėjas nuo 1975 m. rugsėjo 30 d. buvo atestuotas į Lietuvos VRM žinybos pareigas ir nuo to laiko tarnavo vidaus reikalų sistemoje be pertraukos 19 metų, 2 mėn. ir 30 dienų buvo padarytas 1994 m. gruodžio 29 d., kai galiojo kitoks teisinis reglamentavimas dėl darbo stažo įskaitymo/neįskaitymo, todėl tai, kad šiuose dokumentuose į pareiškėjo stažą yra įskaitytas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos klausytoju, neįrodo, kad pareiškėjas tuo metu atliko faktinę tarnybą.

LVAT įvertinęs byloje pateiktus „Aprūpinimo pinigais asmens kortelė Nr” (II t., b. l. 91–92) ir Minsko Švietimo įstaigos „Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademija“ atsakymą į pareiškėjo kreipimąsi (II t., b. l. 85-86), įsiteisėjusia 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-362-1062/2021 konstatavo, kad pareiškėjui aukštoji mokykla, kurioje jis mokėsi, mokėjo ne 40 rublių dydžio algą, o teikė jam aprūpinimą kas mėnesį pinigais mokymosi laikotarpiu nuo 1976 m. iki 1980 m., kurio dydis buvo 40 rublių 80 kapeikų, iš kurių – 80 kapeikų kompensacija už aprūpinimą tabaku. Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, šių įrodymo turinio nevertina kitaip (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas jokių kitų įrodymų apie gautą alga nepateikė, o aplinkybė, kad pareiškėjui, kai jis buvo TSRS VRM Minsko aukštosios mokyklos klausytoju buvo mokamas aprūpinimas, nėra reikšminga.

Teismas, vadovaudamasis LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-362-1062/2021, pasiūlė pareiškėjui pateikti bylai aktualius duomenis bei jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, įskaitant, bet neapsiribojant duomenis apie jo darbą ir (ar) vykdomą operatyvinę veiklą mokymosi laikotarpiu. Pareiškėjas, vykdydamas teismo nutartį, pateikė į bylą jau teiktus dokumentus. Pažymėtina, jog pareiškėjo pateikti dokumentai – „Suvestiniai duomenys apie asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą iki 1994-01-01“ ir „Valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas priedui už stažo metus apskaičiuoti“– tai stažo duomenys iš pareiškėjui anksčiau paskirtos ir mokėtos netekto darbingumo pensijos, kurie kaip byloje nustatyta auksčiau, nagrinėjamu atveju yra neaktualūs, o kitas pareiškėjo teiktas dokumentas – darbo knygelės lapo su įrašu, jog pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų sistemoje be pertraukos 19 metų 2 mėn. 30 dienų, kopija teismui buvo teiktas ir dėl šio dokumento vertinimo teismas jau pasisakė šiame sprendime.

Pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išreikšti teiginiai: „<...> būdamas klausytojo pareigose ir toliau tarnavau VRM sistemoje, vykdžiau visus įsakymus ir nurodymus; <...> mano tarnyba buvo grindžiama aukštesnes pareigas užimančių pareigūnų įsakymų ir nurodymų vykdymu, tai buvo žodiniai įsakymai ir nurodymai ir tai neturėjo įtakos atlyginimo dydžiui“, kad jis mokydamasis atliko tam tikras pavedimus nėra reikšmingi, nes pareiškėjas jų nepagrindžia konkrečiais dokumentais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktuose paaiškinimuose ir dokumentuose nėra nurodyta naujų aplinkybių, paneigiančių faktą, jog pareiškėjas 1976 m. rugsėjo 1 d. – 1980 m. gegužės 31 d. laikotarpiu buvo Minsko aukštosios VRM mokyklos klausytoju ir nevykdė faktinės tarnybos, todėl, vadovaujantis nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunkčiu, šis laikotarpis pagrįstai nebuvo įskaitytas į faktinį vidaus reikalų tarnybos laiką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.5 papunkčiu, daro išvadą, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (10.1 E) VPE-SP1E-865 „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)1-633 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ teisėtai ir pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjo stažą pareiškėjo mokymosi laikotarpis nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. iki 1980 m. gegužės 31 d. TSRS VRM Minsko aukštojoje mokykloje.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. prašyme taip pat pateikė procesinį prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies ir 2 priedo 2.5 papunkčio nuostatų dėl neįskaitymo į senatvės pensiją mokslo TSRS VRM mokyklose atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies ir 2 priedo 2.5 papunkčio nuostatų atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl minėto įstatymo nuostatų, įsigaliojusių nuo 2018 m. sausio 1 d. neteisingumo, bei tuo, kad Konstitucinis Teismas dar nėra pasisakęs dėl minėtų nuostatų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Pensijų įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.