- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- I-5173-171/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08074-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Bronius Januška, Iena Paulauskienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 70–83, 87–105), ir prašo: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Valdyba) 2013-11-21 sprendimą Nr. (6.5) I-7833 ir 2013-12-31 sprendimą Nr. (6.5) I-942 ir 3) panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimą Nr. (10.1) 3-48744; 4) priteisti iš Valdybos laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 10 963,26 Lt; 5) priteisti iš Valdybos laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2012-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį – 1 511,42 Lt; 6) priteisti iš Valdybos ir Valdybos Panevėžio skyriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Paaiškino, kad jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-01-01 buvo sumažinta senatvės pensijos dalis, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-05-24 buvo sumažinta nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis. Nurodė, kad 2010-01-01 negavo iš Valdybos Panevėžio skyriaus ir Valdybos raštiškų pranešimų ar sprendimų dėl senatvės pensijos sumažinimo, todėl nežinojo, kad jos teisės yra pažeistos. Darbo užmokestis, senatvės pensija ir kitos pensijos buvo pervedamos į jos sąskaitą, todėl negalėjo tinkamai pastebėti, kad pensija sumažėjo, nes iš šios sąskaitos mokėjo už komunalines ir ryšių paslaugas bei kt. Dėl neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalių 2013-11-07 kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių, o 2013-11-14 ir į Valdybą. Valdyba, nagrinėdama pareiškėjos prašymą ir skundą, nesistengė nustatyti termino praleidimo priežasčių ir priėmė biurokratiškus sprendimus.
Pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo, kai 2012-09-21 „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas. Taigi nuo minėto momento dar nebuvo praėję treji metai kreiptis su prašymu dėl neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalių priteisimo, todėl mano, kad nėra praradusi teisės ginti savo pažeistas teises ir reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalių. Pagrįstai tikėjosi, kad po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ atitinkamos institucijos pradės grąžinti neišmokėtų pensijų dalis. Nesutinka su Valdybos teiginiu, kad apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Apie tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos bus pripažintos antikonstitucinėmis, nežinojo nei Vyriausybė, nei Seimas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas. Nurodė, kad neturėjo laiko galvoti apie galimus pažeidimus, kadangi valdžia kiekvieną mėnesį žadėjo grąžinti pensijų nepriemokas.
Mano, kad Valdyba pareigas vykdė tik formaliai, o pareiškėjos teisės ginamos neveiksmingai. Valdyba, nagrinėdama pareiškėjos prašymą ir skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundą ir prašė jį patenkinti remdamasi skunde nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Atsakovė Valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o bylos dalį dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutraukti (b. l. 19–23, 113–117).
Paaiškino, kad iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Valdybai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, o nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – 2010 metų liepos mėnesį, taigi pareiškėja tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, o valstybinė nukentėjusių asmenų pensija – 2010 metų liepos mėnesį.
Pareiškėja, prašydama Valdybos išmokėti jai 2010-01-01–2011-12-31 negautą senatvės pensijos dalį ir 2010-05-05–2012-07-31 negautą nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį, su 2013-11-14 prašymu kreipėsi į Valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Sprendimai dėl pareiškėjos senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimti atitinkamai 2010 metų sausio ir liepos mėnesiais; rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas Valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimais šiuo atveju laikytini Valdybos teritorinių skyrių vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimti valiniai aktai – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos – 2010 metų liepos mėnesį.
Valdyba, įvertinusi tai, kad Valdybos Panevėžio skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, o nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją – 2010 metų liepą, ir tai, kad pareiškėja, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį, o kad mokama sumažinta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – 2010 liepos mėnesį, nustatė, jog, kreipdamasi į Valdybą su 2013-11-14 prašymu įpareigoti Valdybą išmokėti jai 2010–2012 metais negautą senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai 3 metų terminą. Dėl šios priežasties Valdyba 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7833, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013-11-14 prašymą ir nurodė, kad jei iki 2013-12-12 ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Atkreipė dėmesį, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo Valdybai terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į Valdybą dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijų kreipėsi praėjus daugiau nei vieniems metams net po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja pakartotinai į Valdybą kreipėsi su 2013-12-12 skundu, kuriame prašė įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių išmokėti jai 2010-01-01–2012-07-31 laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4, 5, 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtas senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013-12-12 skundą, nusprendė, kad pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, jog terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2013 m. gruodžio 31d. sprendimu Nr. (6.5) I-9113 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė D. V. 2013-11-14 prašymo ir 2013-12-12 skundo nenagrinėti.
Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Minėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad Valdybos teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma.
Šalies argumentai
Pareiškėja į Valdybą kreipėsi su 2013-11-14 prašymu praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamas ne viso dydžio paskirtas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, t. y. tuo metu, kai sprendimai mokėti jai ne viso paskirto dydžio pensijas jau laikytini įvykdytais. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinės bylos Nr. A5-264/2003, Nr. A505-683/2013 ir Nr. A12-219/2004), pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.
Pabrėžė, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės Valdybai ir jos teritoriniams skyriams reikšti savo abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo įstatymo nevykdyti. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Kadangi Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, tai, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir Valdybos Panevėžio skyriui, 2010–2011 metais mokėjusiam pareiškėjai senatvės pensiją, privalomas vykdyti. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012-09-21. Įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui pareiškėjai nebuvo mokamos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensijos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos, kurios senatvės pensija nuo 2012-01-01, o nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija nuo 2012-07-31 apskaičiuojamos netaikant Laikinojo įstatymo nuostatų, reikalavimą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį.
Pažymėjo, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį pensijas skiria ir moka Valdybos teritoriniai skyriai, todėl reikalavimas išmokėti neišmokėtų pensijų dalis turėtų būti formuluojamas Valdybos Panevėžio skyriui.
Atsakovės Valdybos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 109).
Šalies argumentai
Atsakovas Panevėžio skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti arba bylą nutraukti (b. l. 30–34, 110–112).
Nurodė, kad pareiškėjai Valdybos Panevėžio skyriaus 2005-10-14 sprendimu Nr. P6-4090 nuo 2004-10-19 iki gyvos galvos paskirta ir mokama senatvės pensija. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl senatvės pensija jai buvo perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Remiantis Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostata ir atsižvelgiant į pareiškėjos prašymus, senatvės pensija buvo paskirta iš naujo pagal naujus duomenis kaip įgijusiai papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą po pensijos paskyrimo, dirbant pagal darbo sutartį, narystės ir tarnybos pagrindu. Nuo 2009-10-19 iš naujo paskirtos senatvės pensijos dydis buvo 1 301,17 Lt, todėl perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo 1 176,04 Lt dydžio, o nuo 2010-10-19 iš naujo paskirtos senatvės pensijos dydis buvo 1 327,83 Lt, todėl perskaičiuotos pensijos dydis – 1 199,31 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2011 m. sausio mėnesį), t. y. visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, mokant senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo teisėtai mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Pareiškėjai Valdybos Panevėžio skyriaus 2010 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. PI5-6564 nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki gyvos galvos paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija.
Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą. Valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka nustatyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje, o valstybinių pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarka nustatyta 5 straipsnyje. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos, nurodytos Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, gavėjams mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (pakeistas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92, įsigaliojo nuo 2012-12-31) nustatyta, kad mokant šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytas išmokas, Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2013-12-31.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2011 m. sausio mėnesį), t. y. visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį, pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, mokant nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. liepos 31 d. jai buvo teisėtai mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2013-11-07 kreipėsi į Valdybos Panevėžio skyrių su prašymu išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos dalį ir išduoti pažymą apie susidariusios nepriemokos dydį. Valdybos Panevėžio skyrius 2013-11-19 raštu Nr. (10.1)3-48744 pateikė informaciją apie 2010–2012 metais mokėtus pensijų dydžius, nurodė, kad išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.
Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, galiojantis, jo nuostatos buvo privalomos tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Vykdydamas nurodytas Laikinojo įstatymo nuostatas, Valdybos Panevėžio skyrius, kaip vykdomoji institucija, vykdanti viešojo administravimo funkcijas, pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai sumažino jai paskirtą senatvės pensiją bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-444-2232/2013) pateikė kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo išaiškinimą ir nurodė, kad trejų metų termino (nustatyto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje) eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Tai, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 metų sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, o apie tai, kad, vadovaujantis minėtu įstatymu, pradėta mokėti ne visa paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, pareiškėja sužinojo 2010 metų liepos mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-432/2013 pateiktą išaiškinimą, pareiškėjos reikalavimui priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį taikytinas įstatyme įtvirtintas trejų metų senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio, o reikalavimui priteisti nuo 2010 m. gegužės 5 d. neišmokėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį taikytinas trejų metų senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2010 m. liepos mėnesio.
Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra tokio Valdybos sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjos skundas dėl Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimo. Valdybos Panevėžio skyriaus nuomone, pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad pareiškėja su 2013-12-12 skundu dėl Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimo kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, kurio prašė panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimą Nr. (10.1) 3-48744 bei priteisti iš Valdybos Panevėžio skyriaus 12 474,68 Lt neišmokėtos pensijos (administracinės bylos Nr. 1-221-320-2014).
Atsakovo Valdybos Panevėžio skyriaus atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 109).
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad D. V. Valdybos Panevėžio skyriaus 2005-10-14 sprendimu Nr. P6-4090 nuo 2004-10-19 iki gyvos galvos paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 44), Valdybos Panevėžio skyriaus 2009-12-29 sprendimu Nr. P15-18616 jai nuo 2009-10-19 senatvės pensija buvo perskaičiuota iš naujo (b. l. 46), o 2010-06-09 sprendimu Nr. P15-6564 nuo 2010-05-05 iki gyvos galvos paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 52).
Pareiškėja Valdybos Panevėžio skyriui 2013-11-07 pateikė prašymą išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos dalį ir išduoti pažymą apie susidariusios pensijos nepriemokos dydį (b. l. 35).
Valdybos Panevėžio skyrius 2013-11-19 sprendimu (raštu) Nr. (10.1) 3-48744 pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dydį ir nurodė, kad grąžinti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo (b. l. 36–38)
Pareiškėja su 2013-11-14 analogišku prašymu kreipėsi ir į Valdybą (Valdyboje gautas 2013-11-15) ir prašė išmokėti 2010-01-01–2012-07-31 neišmokėtą senatvės ir nukentėjusių asmenų valstybės pensijos dalį ir išduoti pažymą apie neišmokėtas sumas 2010, 2011 m. ir nuo 2012-01-01 iki 2012-07-31 (b. l. 24)
Valdyba 2013-11-21 raštu (sprendimu) Nr. (6.5) I-7833 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad jei ji iki 2013-12-12 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 40–41).
Pareiškėja su 2013-12-12 skundu kreipėsi į Valdybą (Valdyboje gautas 2013-12-17) ir prašė panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimą Nr. (10.) 3-48744 ir priteisti iš Valdybos Panevėžio skyriaus neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis – 12 474,68 Lt (b. l. 25–26).
Valdyba 2013-12-31 sprendime Nr. (6.5) I-943: nurodė, kad pareiškėjos 2013-11-14 prašymą, kuriame buvo keliami tokie patys reikalavimai kaip ir 2013-12-12 skunde ji išnagrinėjo ir priėmė 2013-11-21 sprendimą Nr. (6.5) I-7833. Taip pat nurodė, kad pareiškėja 2013-12-12 skunde nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminą apskųsti Skyriaus sprendimą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies, nagrinėti. Atsižvelgus į išdėstytą atsisakė atnaujinti praleistą terminą apskųsti Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimą mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją bei nagrinėti pakartotinį skundą (b. l. 29).
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai neišmokėtų valstybinės socialinio draudimo senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijų dalių.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai bei Laikinasis įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas (galiojusias tiek iki 2013-01-01, tiek ir po 2013-01-01), susijusias su ginčų dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėjimo tvarka, 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad šiems ginčams nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. skundai dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo – valinio akto mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją – turi būti paduodami Valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.
Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 (toliau – Nuostatai). Institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai. Nuo 2013-01-01 minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas Valdybai galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo pareiškėjai dienos.
Nuostatų 91 punkte įtvirtinta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį Valdybos nustatyta tvarka. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.
Taigi, pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o nukentėjusių asmenų valstybinė pensija – 2010 m. liepos mėnesį. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš išmokėtos pensijos dydžio. Į Valdybą dėl senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013-11-14 prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėja akivaizdžiai praleido 3 metų terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, kad, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.
Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami Valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galimai neteisėtų ir nepagrįstų Valdybos Panevėžio skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti Valdybai, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Esant tokiai situacijai, Valdybos Panevėžio skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas gero administravimo principo, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui, turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Valdybai. Be to, tai reglamentuota ir Valdybos direktoriaus 2008-02-01 įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Kadangi pareiškėja Valdybos Panevėžio skyriui ir Valdybai padavė analogiškus skundus formuluodama tokius pačius reikalavimus, teismas mano, kad kreipimosi į Valdybą data gali būti laikoma 2014-11-07. Tačiau net ir taip skaičiuojant, apskųsti Valdybos Panevėžio skyriaus valinį sprendimą pareiškėja praleido 3 metų terminą kreiptis į Valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
Taigi teismas daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimo Nr. (10.1) 3-48744 „Dėl pensijos dalies išmokėjimo“ dalį, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo neišmokėti jai senatvės pensijos nepriemokos, kadangi, kaip minėta, Valdybos teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo. Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai suteikta jos prašoma informacija apie pensiją, laikytina pagrįsta, todėl pareiškėjos prašymas panaikinti Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimą Nr. (10.1) 3-48744 „Dėl pensijos dalies išmokėjimo“ tenkintinas iš dalies ir panaikinama Valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimo dalis, kurioje nustatyta, kad grąžinti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja prašo panaikinti Valdybos 2013-11-21 sprendimą Nr. (6.5) I-7833. Pažymėtina, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Jau minėta, kad Valdyba 2013-11-21 sprendimu Nr. (6.5) I-7833 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad jei ji iki 2013-12-12 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 27–28). Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo ir skundžiamo akto turinį, daro išvadą, kad ginčijamas Valdybos 2013-11-21 sprendimas Nr. (6.5) I-7833 yra procedūrinio pobūdžio ir teisių bei pareigų pareiškėjai tiesiogiai nesukuria, o teisines pasekmes šioje byloje sukuria sprendimas, kuriuo pareiškėja pabaigia ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką. Todėl bylos dalis, kurioje prašoma panaikinti Valdybos 2013-11-21 sprendimą Nr. (6.5) I-7833, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja skunde taip pat prašo panaikinti Valdybos 2013-12-31 sprendimą Nr. (6.5) I-943, kuriame konstatuota, kad ji skundą padavė praleidusi terminą, nenurodė termino praleidimo priežasčių ir nepateikė praleidimą patvirtinančių įrodymų, todėl atsisakė atnaujinti terminą ir pareiškėjos prašymą bei skundą paliko nenagrinėtus. Nors pareiškėja Valdybos 2013-11-21 sprendimu Nr. (6.5) I-7833 buvo informuota, kad jeigu iki 2013-12-12 pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau kreipdamasi su 2013-12-12 skundu į Valdybą ji nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, nepateikė įrodymų, kodėl praleido terminą, priešingai, laikėsi pozicijos, kad termino nepraleido. Taigi darytina išvada, kad ginčijamas Valdybos 2013-12-31 sprendimas Nr. (6.5) I-943 yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį naikinti nėra, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Valdybos 2013-12-31 sprendimą Nr. (6.5) I-943 atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kad skundo reikalavimas įpareigoti Valdybą išmokėti neišmokėtų senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų dalis yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtų pensijų dalis atmestinas kaip nepagrįstas.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Teismas išlaidų atlyginimo klausimą išsprendžia rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 45 straipsnis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą (2014-05-15 įstatymas Nr. XII-886). Teismo manymu, priėmus įstatymą, kuriuo nustatyta kompensavimo valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų tvarka, net ir atnaujinus terminą, teisme šis ginčas negali būti nagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos D. V. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013-11-19 sprendimo Nr. (10.1) 3-48744 „Dėl pensijos dalies išmokėjimo“ dalį, kurioje nustatyta, kad grąžinti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.
Nutraukti bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-11-21 sprendimo Nr. (6.5)I-7833 panaikinimo.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.