Šiaulių apygardos teismo nutartis

2007-12-18 · Civilinė byla Nr. 2A-2-40/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-12-18
Bylos Nr.
2A-2-40/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Liudvika Tupienė (pirm.), Regina Agota Gutauskienė, Egidijus Mockevičius
Ieškovas
V. J., V.
Atsakovas
V. L.
Advokatai
Saulius Staškus, Arūnas Koskus
Kategorijos
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja L. Tupienė Civilinė byla Nr. 2A - 2 - 40/2007

Teisėja D. Matiukienė Procesinio sprendimo kategorijos 14.1.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gruodžio 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Liudvikos Tupienės,

kolegijos teisėjų: Reginos Agotos Gutauskienės, Egidijaus Mockevičiaus,sekretoriaujant Daivai Barisienei,dalyvaujant ieškovui V. J.,ieškovo atstovui advokatui Sauliui Staškui,atsakovės atstovui advokatui Arūnui Koskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-354-08/2003 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos priteisimo ir atsakovės V. L. priešieškinį ieškovui V. J. dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. J. su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. L. 6000 Lt skolą. Nurodė, kad 1999 m. liepos 14 d. notarine forma sudaryta paskolos sutartimi, atsakovė V. L. iš ieškovo pasiskolino 6000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 2000 m. liepos 1 d. Tačiau atsakovė skolos iki šiol negrąžino.

Atsakovė V. L. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo V. J. 34794,40 Lt išmokų, susijusiu su darbo santykiais, iš kurių 6844,80 Lt sudaro nesumokėtas darbo užmokestis ir 27949,60 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką. Atsakovė nurodė, kad su ieškovu buvo susitarta, kad jis įskaitys jos pasiskolintus 6000 Lt pagal 1999 m. liepos 14 d. tarp šalių sudarytą paskolos sutartį už atsakovės atliktą darbą ieškovo ūkininko ūkyje, laikotarpyje nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 1999 m. lapkričio 20 d. Taip pat atsakovė nurodė, kad su ieškovu V. J. 1999 m. liepos 20 d. sudarė darbo sutartį, kuria sutarta, jog ieškovas išmokės kas mėnesį po 1200 Lt, atsakaičius mokesčius. Iš viso už keturis mėnesius ieškovas įsipareigojo išmokėti 4800 Lt, atskaičius mokesčius. Neišmokėta darbo užmokesčio suma, skaičiuojant su mokesčiai už šį laikotarpį sudaro 6844,80 Lt. Taip pat atsakovė teigė, kad darbo sutarties pasibaigimo dieną ieškovas neatsiskaitė su atsakove, todėl už uždelstą atsiskaityti laiką (nuo 1999-11-20 iki 2001-03-30) prašė priteisti 27949,60 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo V. J. ieškinį tenkino, o atsakovės V. L. priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal tarp šalių 1999 m. liepos 14 d. sudaryta paskolos sutartį, atsakovė yra skolinga ieškovui 6000 Lt, todėl ieškovo reikalavimas priteisti šią pinigų sumą yra pagrįstas. Teismas konstatavo, jog pagal atsakovės pateiktą 1999 m. liepos 20 d. darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo atsiradę darbo teisiniai santykiai, todėl atsakovės reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo negali būti tenkintinas. Atsakovės pateikta darbo sutartis nėra įregistruota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje. Atsakovė negali nurodyti, kada ir kiek dirbo ieškovo ūkyje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. L. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos priešieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo teisinių darbo santykių, o darbo sutartis buvo sudaryta siekiant kitų tikslų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad savo turiniu atsakovės pateikta darbo sutartis labiau atitinka civilinės sutarties reikalavimus, nes sutartyje nurodytas galutinis darbo rezultatas, šio rezultato pasiekimo terminas ir apmokėjimas už atliktą rezultatą, kas nebūdinga darbo sutarčiai.

2. Tarp šalių sudaryta darbo sutartis atitinka visas būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Tai, jog ši darbo sutartis nebuvo įregistruota VSDFV Šiaulių skyriuje, socialinio draudimo įnašai už atsakovę nebuvo mokami, darbo laiko ir darbo apmokėjimo apskaita nebuvo vedama, nėra atsakovės kaltė ir tai nėra teisiškai reikšminga;

3. Teismas sprendime pažymi, kad darbo sutartyje nurodytas nerealiai didelis atlyginimas, kuris nebuvo būdingas 1999 m. apmokant už kvalifikuotą darbą žemės ūkyje. Tačiau tai, jog šalys susitarė dėl 1200 Lt atlyginimo už darbą per mėnesį, yra šalių susitarimo reikalas;

4. Teismo teiginys, kad savo turiniu atsakovės pateikta sutartis labiau atitinka civilinės sutarties reikalavimus, yra dviprasmiškas, todėl nepaneigiantis, kad ši sutartis yra darbo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1999 m. liepos 14 d. V. J. su V. L. sudarė paskolos sutartį dėl 6000 Lt paskolos suteikimo. Atsakovei iki sutartyje numatyto termino – 2000 m. liepos 1 d. negrąžinus skolos, ieškovas V. J. pareiškė ieškinį dėl 6000 Lt skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino. Atsakovė šio ieškovo reikalavimo neginčija, todėl laikytina, kad ginčo dėl minėtos paskolos sutarties tarp šalių nėra.

Pirmosios instancijos teisme 2003 m. vasario 10 d. atsakovė V. L. pareiškė priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovo V. J. 34794,40 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais, iš kurių 6844,80 Lt sudaro nesumokėtas darbo užmokestis ir 27949,60 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovė nurodė, kad pagal tarp šalių sudarytą 1999 m. liepos 20 d. darbo sutartį, dirbo ieškovo ūkininko ūkyje nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 1999 m. lapkričio 20 d.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad ieškovas 1999 m. rugsėjo mėn. priėmė gyventi į savo butą atsakovę su mažamečiu vaiku. Ieškovo aiškinimu, atsakovė paprašiusi pasirašyti du tuščius blankus (kaip vėliau sužinojo, tai buvo darbo sutarties blankai), paaiškindama, jog tai jai reikalinga, norint gauti paskolą iš banko. Ieškovo teigimu, ji skolos negrąžino, iš jo buto išsikėlė, niekad jo ūkyje nedirbo, jokių darbų neatliko, jokių darbo santykių tarp jo ir atsakovės nebuvo. Nustatęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas 2003 m. spalio 28 d. nutartimi pranešė Šiaulių miesto apylinkės teismo prokurorui apie V. L. veiksmuose esančius nusikaltimo požymius.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu V. L. nuteisė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2500 Lt) bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2500 Lt) bauda. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 32 MGL dydžio (4000 lt) bauda. Teismas konstatavo, kad V. L. laikotarpyje nuo 1999-11-20 iki 1999-11-25 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pateikė V. J. pasirašyti du tuščius darbo sutarties blankus, po to tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje šiuos blankus užpildė savo ranka ir taip dviem egzemplioriais pagamino netikrą dokumentą – darbo sutartį, kurioje nurodė, kad V. J. ir ji nuo 1999-07-20 iki 1999-11-20 sudaro darbo sutartį, pagal kurią ji priimama dirbti V. J. priklausančiame žemės sklype bei miške, už tai V. J. įsipareigoja jai mokėti darbo užmokestį – 1200 Lt, iš viso sumokėti 4800 Lt, darbo sutartyje įrašė, kad ,,visi darbai atlikti kokybiškai ir laiku“, nors ji ūkyje nedirbo, tarp jos ir V. J. darbo santykių atsiradę nebuvo.

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. kovo 7 d. nuosprendžiu panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį. V. L. išteisinto dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., įvykdymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamų veikų požymių. Baudžiamąją bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d. nusikaltimo įvykdymo nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vertindamas liudytojų parodymus pagal V. L. apeliacinį skundą, nurodė, jog V. L. suklastojo dokumentą – darbo sutartį. Tai, jog minėtos aplinkybės konstatuotos minėtame Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 7 d. nuosprendyje patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria šis nusprendimas paliktas nepakeistas. Nurodytoje nutartyje, Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, padarė teisingą sprendimą ta prasme, kad teisingai juos įvertino ir padarė išvadą, jog V. L. suklastojo dokumentą – darbo sutartį, nes ji ginčijo įrodymų vertinimą dėl šio nusikaltimo.

Minėtų bylos duomenų analizė leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal atsakovės pateiktą 1999 m. liepos 20 d. darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo susiklostę darbo santykiai. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė pateikė ieškovui pasirašyti du tuščius darbo sutarties blankus, po to šiuos blankus užpildė savo ranka. Atsakovė realiai jokių darbų, numatytų minėtoje sutartyje neatliko, darbo sutartis neįregistruota VSDFV teritoriniame skyriuje, jos pagrindu nebuvo atliekami su darbo santykiais susiję mokėjimai. Be to, minėtame Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 7 d. nuosprendyje konstatuota, kad V. J. yra senyvo amžiaus žmogus, gimęs 1933 m., yra sutrikusi klausa, tokio amžiaus žmogų yra paprasta apgauti ar įtikinti, jis gali nevisiškai suvokti savo veiksmų teisingumą. Taip pat šiame teismo nuosprendyje pažymėta, jog V. J. nurodė, kad jo išsilavinimas yra tik 8 klasės, jis niekada nėra samdęs žmonių ir sudarinėjęs darbo sutarčių, todėl akivaizdu, kad negalėjo žinoti, kaip ir kokiu būdu turi būti užpildyta darbo sutartis. Be to, teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 1999 m. pagalbiniams ūkio darbininkams 1200 Lt darbo užmokestis per mėnesį atskaičius mokesčius yra akivaizdžiai didesnis už pagalbinio žemės ūkio darbininko vidutinį mėnesio darbo užmokestį. Be to, negalima nepastebėti, kad atsakovė, prašydama priteisti iš ieškovo su darbo santykiais susijusias išmokas į teismą kreipėsi tik 2003 m. vasario 10 d., ieškovui pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo, nors teigia, kad darbo santykiai nutrūko tik 1999 m. lapkričio 20 d. Taigi, nustačius, kad atsakovės pateikta darbo sutartis yra tariama, realiai tarp šalių nesukūrusi darbo teisinių santykių, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį.

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atmetant apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 2 d. 3 p.). Jos sudaro 8,72 Lt (b.l.140).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,

nuta r i a:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. L. 8,72 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos pirmininkė Liudvika TupienėTeisėjai Regina Agota GutauskienėEgidijus Mockevičius