- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-28
- Bylos Nr.
- A-502-488-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta byla Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme pagal Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 31/2006 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“ (toliau – ir prašymas Nr. 31/2006);
2) solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus miesto VPK) priteisti 10 089 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (nuostolius), susidariusią (susidariusius) dėl neteisingo minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio taikymo.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad dirba Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos Patrulių rinktinės 6 – osios kuopos 1 – ojo būrio patrulio pareigose. Pažymėjo, jog 1999 m. liepos 8 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintam MMA dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš MMA dydžio. Nurodė, kad Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 937) darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, (toliau – ir Darbuotojai) nustatė 450 Lt dydžio MMA, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (toliau – ir Valstybės tarnautojai) – 430 Lt dydžio MMA. Atkreipė dėmesį į tai, kad vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose (2004 m. kovo 24 d. nutarime Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 316; 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 361; 2006 m. kovo 27 d. nutarime Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 298)) MMA dydžiai buvo didinami tik Darbuotojams, o Valstybės tarnautojams ir toliau buvo taikomas 430 Lt MMA dydis. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad priimant Valstybės tarnybos įstatymą, buvo nuspręsta susieti jame reglamentuojamus darbo užmokesčio skaičiavimo principus su MMA dydžiu, atspindinčiu realią situaciją darbo rinkoje ir pragyvenimo lygį, nurodytas mechanizmas turėjo kompensuoti šioje sferoje ribotą rinkos mechanizmo veikimą. Akcentavo, jog tai, kad Vyriausybė nutarimais Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298 nedidino Valstybės tarnautojams taikytino MMA dydžio, prieštarauja konstituciniam teisingumo principui. Tokiu būdu Valstybės tarnautojų, kaip specifinės grupės, statusas, lyginant su Darbuotojais, buvo pablogintas. Nurodė, jog tai vertintina ir kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, kadangi jie negali tikėtis jų darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai, o jų perkamoji galia faktiškai mažėja. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimais. Manė, kad aptariamu Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisiniu reguliavimu taip pat pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 48 straipsniai. Laikėsi pozicijos, kad Vyriausybė nutarimais Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298, atsižvelgusi į kintančius valstybės ekonomikos rodiklius ir padidinusi MMA dydį Darbuotojams, o Valstybės tarnautojams palikdama taikytiną nepakeistą MMA dydį, pasielgė neteisėtai, dėl ko pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir sukelta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Rėmėsi Konstitucijos 5 straipsniu ir pažymėjo, jog Vyriausybės veiksmai yra pripažįstami Lietuvos valstybės veiksmais, todėl pagal CK 2.81 straipsnį neteisėti Vyriausybės veiksmai sukelia teisines pasekmes Lietuvos valstybei, o tai reiškia, kad šioje byloje tinkamu atsakovu dėl deliktinės atsakomybės taikymo laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Atkreipė dėmesį į tai, kad, kita vertus, Vilniaus miesto VPK, kaip darbdavio, netinkamas pareiškėjo darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Pabrėžė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, kadangi, jiems susiklosčius, valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto VPK taip pat yra laikytinas tinkamu atsakovas šioje byloje. Nurodė, kad teismas, remdamasis bendruoju teisės principu ius curia novit ir išsprendęs bylą iš esmės, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo šioje byloje. Nurodė, kad atsakovai privalo jam sumokėti atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp jam faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo privalu mokėti. Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje buvo konstatuota, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas. Taip pat pažymėjo, jog Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu Nr. 31/2006.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir SAD ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti bei Vyriausybės procesinį statusą iš atsakovo pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens. Paaiškino, kad Vyriausybė nutarimų Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298 nuostatas patvirtino remdamasi DK 187 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato MVA ir MMA dydžius. Pažymėjo, jog atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio (toliau – ir MVA) ir MMA dydžius. Nurodė, kad Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriuose nustatyta kitokia nei pagal darbo sutartis dirbančiųjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Pabrėžė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis visuomet buvo didesnis už MMA dydį, be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestį be pareiginės algos sudaro įvairūs priedai ir priemokos, mokami pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 ir 26 straipsnių nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybė, nustatydama kitą MMA dydį Valstybės tarnautojams, atsižvelgdavo į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos siūlymus dėl valstybės biudžeto finansinių galimybių. Manė, kad minėtas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams. Rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl asmenų lygybės principo ir teigė, kad MMA dydžių diferencijavimas buvo objektyviai pateisinamas dėl to, kad Valstybės tarnautojų, kaip atskiros darbuotojų grupės, darbo užmokestis nustatomas kitaip negu dirbančiųjų pagal darbo sutartis. Nukreipė į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime suformuotą oficialią konstitucinę doktriną ir pažymėjo, jog joje nustatyti reikalavimai dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nebuvo pažeisti. Pabrėžė, kad dėl MMA dydžio taikymo skaičiuojant ir mokant valstybės tarnautojų darbo užmokestį jų darbo užmokestis niekada nebuvo mažinamas, todėl teiginys, kad nedidinant valstybės tarnautojams taikytino MMA dydžio, jų darbo užmokestis mažėja, neatitinka tikrovės. Manė, kad pareiškėjas byloje Vyriausybę patraukė atsakovu nepagrįstai, kadangi pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas darbo užmokestį moka darbdavys, t. y. institucija ar įstaiga, kurioje pareiškėjas dirba. Be to, akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokius papildomus nuostolius, be darbo užmokesčio nepriemokos, jis patyrė.
Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei sustabdyti bylą, kol Konstitucinis Teismas pagal Seimo narių grupės prašymą Nr. 31/2006 išnagrinės konstitucinę bylą Nr. 32/06. Paaiškino, kad Vilniaus miesto VPK, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, vadovavosi Vyriausybės nutarimais Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298. Pažymėjo, jog įstatymas ar kitas teisės aktas (šiuo atveju – Vyriausybės nutarimai) yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pabrėžė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu ir teigė, kad kol Konstitucinis Teismas nėra konstatavęs, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, valstybės valdžios institucijos, motyvuodamos teisės akto nekonstitucingumu, neturi teisės atsisakyti jį vykdyti. Pažymėjo, jog tai, kad prieštaraujantis Konstitucijai teisės aktas nėra laikomas tokiu nuo pat jo priėmimo, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–264/2003). Nurodė, kad Konstituciniame Teisme nagrinėjama byla Nr. 32/06 pagal Seimo narių grupės prašymą Nr. 31/2006, dėl ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, byla turi būti sustabdyta iki Konstitucinis Teismas priims atitinkamą sprendimą minėtoje konstitucinėje byloje. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodyta mokėtina suma nelaikytina darbo užmokesčio nepriemoka, kadangi jo nurodyti MMA dydžiai Valstybės tarnautojams nebuvo taikomi.
Atsakovas Vilniaus miesto VPK patikslintame atsiliepime į pareiškėjo skundą papildomai nurodė, kad Konstituciniame Teisme jau išnagrinėta konstitucinė byla Nr. 32/06. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pareiškėjo kaip neteisėtos nurodomos Vyriausybės nutarimų Nr. 298, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298 atitinkamos nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti bei neprieštaravo, kad byla būtų sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas pagal Seimo narių grupės prašymą Nr. 31/2006 išnagrinės konstitucinę bylą Nr. 32/06. Paaiškino, kad policijos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu. Pažymėjo, jog nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. Vyriausybė vadovavosi DK 187 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, patvirtino 450 Lt dydžio MMA Darbuotojams bei 450 Lt dydžio MMA – Valstybės tarnautojams. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto VPK, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį valstybės tarnautojams, privalėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais. Teigė, jog kol Konstitucinis Teismas nenustatys, kad Vyriausybės nutarimai dėl MMA didinimo prieštarauja Konstitucijai, Vilniaus miesto VPK pareiškėjui paskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis yra teisėtas ir pagrįstas. Kiti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsakovo Vilniaus miesto VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, numatęs, jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedelį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA. Pažymėjo, jog pagal DK 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato MVA ir MMA dydžius ir kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria Valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu Darbuotojams, neprieštarauja Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, kad pareiga vykdyti teisės aktų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek ir valstybės valdžios institucijoms, kad kol nėra Konstitucinio Teismo sprendimo dėl atitinkamo teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, valstybės valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti jį vykdyti motyvuodamos tuo, kad jis yra nekonstitucingas. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo mokamas ne toks darbo užmokestis, koks turėjo būti mokamas pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir Vyriausybės nutarimus. Vilniaus miesto VPK, kaip valstybės valdžios institucija, laikėsi teisės aktų nuostatų ir mokėjo pareiškėjui tokį darbo užmokestį, koks jam tuo metu ir priklausė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kaip neteisėtu nurodytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Konstatavo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto VPK mokėti pareiškėjui kitokio dydžio darbo užmokestį ir išmokėti pareiškėjo nurodytą darbo užmoeksčio nepriemoką. Pažymėjo, jog nustačius pirmiau paminėtą, darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė nuostolių, todėl jo reikalavimas pagal CK 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės priteisti patirtus nuostolius atmestinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos SAD ministerijos, ir Vilniaus miesto VPK priteisti 10 089 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (nuostolių).
1. Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis, yra daugiau politinis sprendimas.
2. Atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos buvo ginčijamos, MMA sąvoka buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, dėl ko teisės subjektai buvo klaidinami, keliama tam tikra painiava. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, jog MMA sąvoka, skirta Valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, yra teisiškai netinkama. Pabrėžia, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme. Taip pat akcentuojama, jog valstybės gyvenime negali būti skirtingų teisės aktuose įtvirtintų tų pačių sąvokų aiškinimų ir interpretavimų.
3. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai Valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nuo 2003 m. paliekant 430 Lt MMA dydį, taip pat neatsižvelgė bei nevertino to, kad Valstybės tarnautojai, skirtingai nuo Darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.
4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą, tačiau šis įvertinimas neturi būti pagrįstas skirtingais MVA ir MMA dydžiais. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad jam mėnesinė alga nebuvo didinama nepagrįstai ir tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiami Konstitucijos 29 ir 48 straipsniai.
5. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos, ką įrodo jos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame inter alia buvo nurodyta, kad vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje.
6. Mano, kad buvo pažeistas Konstitucijoje numatytas teisėtų lūkesčių principas, kadangi jis buvo skirtingai taikomas skirtingoms darbuotojų grupėms – ne Valstybės tarnautojams MMA dydis kilo iki 600 Lt (2006 m. liepos 1 d.), o Valstybės tarnautojams nepakito ir liko 430 Lt dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto VPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, visiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime konstatavo, jog apelianto kaip nekonstitucingos nurodomos Vyriausybės nutarimų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, o tai reiškia, kad jos turėjo ir turi būti taikomos skaičiuojant ir mokant darbo užmokestį Valstybės tarnautojams.
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti SAD ministerija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė prašė solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto VPK ir Lietuvos valstybės priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką arba nuostolius. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama MMA, kurios pagrindu Valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Vilniaus miesto VPK privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti, arba Lietuvos valstybė privalo atlyginti tokio pat dydžio žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama MMA Valstybės tarnautojams).
ABTĮ 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.
Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai ir nutarimo Nr. 298 1 punktas ta apimtimi, kuria Valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu Darbuotojams, neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas Valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.
Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad DK 187 straipsnio 1 dalies nuostata „atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog DK 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.
Kaip matyti iš paminėto, Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis Valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu Darbuotojams, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas, pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo atsižvelgiant į Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Tad kadangi paminėtos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X?789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 ir 6.271 straipsniai).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad „visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos aukščiausiąjį teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.
Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.
Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.