- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-21
- Bylos Nr.
- A-492-1429-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01430-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- R. U., Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Rasai Kubickienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys R. U., Lietuvos policijos profesinė sąjunga ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu prašė:
1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Marijampolės apskrities VPK) 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. 64-V-161 „Dėl vertinamojo pokalbio“ (toliau – ir 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymas);
2) panaikinti Marijampolės apskrities VPK 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 64-TE-295 „Dėl komisaro R. U. perkėlimo“ (toliau – ir 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas);
3) panaikinti Marijampolės apskrities VPK 2011 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 64-TE-1 „Dėl komisaro D. G. perkėlimo“ (toliau – ir 2011 m. sausio 3 d. įsakymas);
4) įpareigoti atsakovą per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasiūlyti pareiškėjui lygiavertes turimoms A lygio 13 kategorijos pareigoms laisvas pareigas Marijampolės apskrities VPK, perkelti jį į Marijampolės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio viršininko pavaduotojo pareigas, o tai įvykdžius, priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą.
Šalies argumentai
Pažymėjo, kad priimant 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymą negautas policijos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas. Teigė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas davė Marijampolės apskrities VPK viršininkui nepalankius parodymus, todėl mano, kad priimdamas ginčijamą įsakymą, viršininkas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų derinimo įstatymas) nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte numatytą objektyvumo principą bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.9 punkte įtvirtintą imperatyvą. Aiškino, kad į komisijos, atlikusios vertinamąjį pokalbį (toliau – ir Komisija), sudėtį įtraukus profesinės sąjungos atstovą – Šakių rajojo PK darbuotoją, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio įtvirtintas profesinių sąjungų veiklos savarankiškumo, laisvės ir lygybės principas. Teigė, kad Marijampolės apskrities VPK viršininkas sprendimais užkirto pareiškėjui kelią būti perkeltam į lygiavertes ar žemesnes pareigas palankiomis jam sąlygomis. Paaiškino, kad pagrįstai tikėjosi, jog jam bus pasiūlytos lygiavertės Vilkaviškio rajono PK viršininko pavaduotojo pareigos, o iš 2010 m. lapkričio 9 d. siūlymo Nr. 64-S-6542 sužinojo, kad ši pareigybė Policijos generalinio komisaro 2010 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-820 Marijampolės apskrities VPK viršininko iniciatyva, panaikinta. Teigė, kad tokie viršininko veiksmai rodo galimą piktnaudžiavimą pareigomis ir manipuliavimą policijos įstaigos struktūra. Nurodė, kad jam galėjo būti siūlomos ir Marijampolės apskrities VPK NTS viršininko pareigos, nes šias pareigas užėmęs asmuo 2010 m. lapkričio 21 d. būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, todėl tai buvo pagrindas iš karto jį atleisti, tačiau buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą ir jis atleistas tik 2011 m. sausio 17 d., kai pareiškėjas jau nebegalėjo pretenduoti į šias pareigas.
Pareiškėjas taip pat nesutiko su 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu, kuriuo R. U. perkeltas į Marijampolės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio (toliau – ir Marijampolės apskrities VPK NTS ENTP) viršininko pareigas. Pareiškėjas aiškino, kad Komisijos sudarymas buvo neteisėtas. Aiškino, kad Komisijos pirmininko pavaduotojas G. R. buvo neigiamai nusiteikęs jo atžvilgiu, klausimai jam ir R. U. buvo nelygiaverčiai, į Komisijos veiklą kišosi viršininko pavaduotojas H. P., posėdžio protokolas surašytas neišsamiai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad įsakymas perkelti R. U. į ginčo pareigas tiesiogiai paveikė pareiškėjo apsisprendimą ir privertė 2010 m. gruodžio 30 d. parašyti sutikimą būti perkeltam į Marijampolės apskrities Kalvarijos PK Kriminalinės policijos tyrėjo pareigas. Paaiškino, kad šį sutikimą parašė supratęs, jog nesutikus užimti kokių nors siūlomų pareigų, bus atleistas iš tarnybos, todėl negalėdamas rizikuoti šeimos gerove, sutiko užimti šias pareigas.
Atsiliepimas
Atsakovas Marijampolės VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 33–38) nurodė, kad su jame išdėstytais reikalavimais nesutinka.
Paaiškino, kad pareiškėjui ir R. U. sutikus užimti tas pačias pareigas, komisariato viršininkas sudarė Komisiją, kad pareigūnų vertinimas būtų atliktas objektyviai ir skaidriai. Pažymėjo, kad Komisija pasiūlė į ginčo pareigas paskirti R. U.. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog dėl jo išrinkimo į renkamą profsąjungos organą, jis turėjo pirmenybę prieš pretendentą, nes R. U. taip pat yra profesinės sąjungos renkamo organo narys.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu (II t., b. l. 46–52) pareiškėjo skundo netenkino, o administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.
Teismas padarė išvadą, kad 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymas negali sukelti jokių teisinių pasekmių, nes pareigūnų skyrimo ir atleidimo klausimai yra išimtinė policijos komisariato viršininko kompetencija.
Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymą, teismas nurodė, kad pareiškėjo keliama pretenzija dėl akte nenurodytų motyvų jo atžvilgiu yra nepagrįsta, nes Viešojo administravimo įstatyme pateiktas individualaus teisės akto apibrėžimas nereikalauja atspindėti tretiesiems asmenims sukeliamas pasekmes. Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjo teises, tiek R. U. teises gina profesinės sąjungos, todėl atmetė pareiškėjo argumentą, jog jis dėl to turėjo pirmumo teisę užimti ginčo pareigas. Teismas, vadovaudamasis įstatymo analogija, ginčo santykiams taikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-334 patvirtinto Atrankos į aukštesnes pareigūnų pareigas tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 29 punkte įtvirtintus kriterijus ir padarė išvadą, kad šiais aspektais abu pretendentai užimti Marijampolės apskrities VPK NTS ENTP viršininko pareigas iš esmės buvo lygūs. Taip pat vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Marijampolės apskrities VPK nuostatų 22 punktu ir pažymėjo, kad komisariato viršininkui suteikta išimtinė teisė įstatymų nustatyta tvarka spręsti apie pareigūnų paskyrimą į atitinkamas pareigas. Rėmėsi K. K. teisme duotais paaiškinimais ir padarė išvadą, kad 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymą Marijampolės apskrities VPK viršininkas priėmė savo kompetencijos ribose, teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys darbuotojų pirmumą būti paliktiems dirbti tam tikras pareigas, nebuvo pažeisti. Atmetė pareiškėjo argumentus, kad komisariato viršininkas K. K. supainiojo viešus ir privačius interesus. Nustatė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra kuruoja baudžiamąją bylą, kurioje tiek pareiškėjas, tiek K. K. buvo apklausti liudytojais, o Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras 2011 m. vasario 7 d. raštu pareiškėjui atsakė, kad nei faktinio, nei teisinio pagrindo patvirtinti pareiškėjo norimus gauti teiginius, kad jo parodymai yra nepalankūs K. K., nėra. Rėmėsi Interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi ir 11 straipsnio 6 dalimi bei Marijampolės apskrities VPK nuostatų 22.11 punktu ir nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu nuo 2011 m. sausio 3 d. panaikinus Kalvarijos ir Kazlų Rūdos PK viršininkų pavaduotojų pareigybes, Marijampolės apskrities VPK viršininkas įpareigotas statutinius darbuotojus apie tai įspėti. Įvertinęs tai teismas padarė išvadą, kad Generalinis policijos komisaras būtent Marijampolės apskrities VPK viršininkui pavedė taikyti įstatyme numatytus reikalavimus, susijusius su atleidžiamų pareigūnų teisių įgyvendinimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog viršininkas priėmė ginčijamą įsakymą tik įvertinęs abiejų kandidatų tinkamumą užimti pretenduojamas pareigas.
Teismas taip pat atmetė reikalavimą panaikinti 2011 m. sausio 3 d. įsakymą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir nurodė, kad iš pareiškėjo 2010 m. gruodžio 31 d. sutikimo matyti, kad jis sutiko užimti Kalvarijos PK KPS tyrėjo pareigas ir nors pareiškėjas tai įvardijo kaip priverstinį sutikimą, tačiau įvertinęs jame išdėstytas aplinkybes apie tai, kad jis suvokė, jog nebus paskirtas į anksčiau pretenduotas pareigas, kad reikia išlaikyti šeimą bei profesinės sąjungos nedavė sutikimo jį visiškai atleisti iš tarnybos, padarė išvadą, kad minėti motyvai yra realus tuo metu susidariusios situacijos įvertinimas. Teismas akcentavo, kad įstatymu įtvirtintas imperatyvas gauti darbuotojo sutikimą, o tokio sutikimo motyvacija įstatymu nėra įvardinta kaip teisiškai reikšminga aplinkybė. Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės apskrities VPK 2010 m. gruodžio 22 d. bei 2010 m. gruodžio 28 d. raštais kreipėsi į Lietuvos policijos profesinę sąjungą ir Nacionalinį pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimą sutikimo atleisti D. G. iš pareigų, jeigu jis nesutiktų užimti jam pasiūlytų pareigų ir tokie sutikimai nebuvo gauti. Pažymėjo, kad iš to matyti, jog kreiptasi dėl sutikimo nurodant išlygą, kad pareiškėjui nesutikus užimti siūlomų pareigų, jis būtų atleistas, o profesinės sąjungos nesutiko būtent dėl atleidimo iš pareigų. Teismas akcentavo, kad perkėlimas atliktas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 16 ir 17 straipsnių nuostatomis.
III.
Pareiškėjas D. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 63–70), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Paaiškina, kad teismas netinkamai įvertino tai, jog šis įsakymas, kaip patvirtino atsakovas ir įsakymą priėmęs pareigūnas, priimtas atsižvelgus ir į Komisijos sprendimą. Remiasi Aprašo 10 ir 19 punktais ir nurodo, kad dalyvavimas arba nedalyvavimas tokiame vertinime sukelia pasekmes.
2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo patikslinto skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo siūlyti pareiškėjui jo ankščiau užimtoms Kalvarijos PK viršininko pavaduotojo pareigoms (A lygis 13 kategorija) lygiavertes laisvas pareigas Marijampolės apskrities VPK.
3. Mano, kad 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Akcentuoja, kad aptariamame įsakyme nemotyvuota, kodėl į ginčo pareigas skiriamas R. U., o ne pareiškėjas.
4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Komisijos veiklos, neįvertino kandidatų kategorijų skirtumo, taip pat neįvertino iš esmės skirtingos darbinės patirties kokybės lygio.
5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Marijampolės apskrities VPK viršininkas nepažeidė Interesų derinimo įstatymo. Paaiškina, kad šiuo metu jo ir kolegų inicijuotas ikiteisminis tyrimas yra baigtas, o baudžiamoji byla, kurioje buvęs K. K. pavaduotojas E. B. yra kaltinamas valstybinio miško vagyste, perduota Marijampolės rajono apylinkės teismui.
6. Pažymi, kad 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas, kuriuo nuo 2011 m. sausio 3 d. R. U. perkeltas į Marijampolės apskrities VPK NTS ENTP viršininko pareigas, tiesiogiai paveikė pareiškėjo apsisprendimą ir privertė 2010 m. gruodžio 31 d. duoti sutikimą, kuriuo jis sutiko būti perkeltas į Marijampolės apskrities VPK Kalvarijos PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas.
7. Teigia, kad Marijampolės apskrities VPK nėra gavęs Lietuvos policijos profesinės sąjungos sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų. Pažymi, kad Lietuvos policijos profesinė sąjunga ir Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas informavo, jog nesutinka, kad pareiškėjas būtų atleistas iš tarnybos.
Šalies argumentai
Atsakovas Marijampolės apskrities VPK su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 75) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė motyvuotą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
VI.
2012 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauta 2012 m. liepos 5 d. pareiškėjo D. G. ir atsakovo Marijampolės apskrities VPK viršininko pasirašyta taikos sutartis (toliau – ir Taikos sutartis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
administracinė byla nutrauktina.
Administracinės bylos šalys ginčą nusprendė išspręsti taikiai ir apeliacinės instancijos teismui pateikė 2012 m. liepos 5 d. pasirašytą taikos sutartį, kurią teismą prašo patvirtinti ir administracinę bylą nutraukti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sprendžiant taikos sutarties patvirtinimo klausimą, kaip vieną iš būdų teisingumui pasiekti, pagal analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos (pvz., 2009 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1064/2009, 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-101/2010, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2825/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1219/2012 ir kt.).
Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 str. 1 d.).
CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta šalių teisė bylą užbaigti taikos sutartimi. Tokia teise šalys gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d.). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 str. 2 d.). Teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str. 1 d.). Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi įsitikinti, kad sudaryta taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.)
Antruoju Taikos sutarties punktu atsakovas patvirtino, kad „pripažįsta profesinių sąjungų veiklos laisvę ir lygiateisiškumą bei įsipareigoja ateityje sudaryti galimybes visoms profesinėms sąjungoms veikti laisvai ir nepriklausomai: ateityje į Marijampolės apskr. VPK sudaromas komisijas, jei įtraukiamas profesinės sąjungos atstovas, įtraukti tik profesinių sąjungų susitarimu deleguotą atstovą ir sudaryti galimybę kitų profesinių sąjungų atstovams dalyvauti stebėtojo teisėmis.“
Taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik dėl teismui pareikštų ieškinio reikalavimų ir priešinio ieškinio, taikos sutartimi negalima spręsti klausimų, dėl kurių įstatymo nustatyta tvarka nesikreipta į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 22 d. patvirtinti Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai). Šios taisyklės turi būti laikomasi ir sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą administracinėse bylose.
Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą norėdamas apginti galimai pažeistas teises perkeliant jį į kitas, žemesnės kategorijos, pareigas. Pareiškėjo skundu reikšti reikalavimai buvo susiję su įsakymų, kurie pareiškėjui užkirto kelią užimti lygiavertes pareigas, panaikinimu bei atsakovo įpareigojimu pareiškėją paskirti į jo pageidaujamas pareigas. Reikalavimai, susiję su atsakovo įsipareigojimais profesinėms sąjungoms, šioje administracinėje byloje reiškiami nebuvo, todėl Taikos sutartimi atsakovo prisiimtas įsipareigojimas santykiuose su profesinėmis sąjungomis negali būti patvirtintas, nes nesusijęs su šia administracine byla.
Aptariama Taikos sutarties sąlyga negali būti tvirtinama dar ir dėl to, kad negalioja taikos sutartis, kuria sprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja teisės imperatyvios normos (CK 6.984 str.). Darbdavio (šiuo atveju Marijampolės apskrities VPK) santykiai su veikiančiomis profesinėmis sąjungomis, darbdavio teisės ir pareigos, profesinių sąjungų teisės ir pareigos yra nustatytos Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme (pvz. 13 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareigos santykiuose su profesinėmis sąjungomis, profesinių sąjungų teisė kontroliuoti darbo ir profesinių sąjungų įstatymų laikymąsi numatyta 17 straipsnyje, profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijos nustatytos 21 straipsnyje ir t. t.). Todėl vertintina, kad Taikos sutarties 2 punktu atsakovo prisiimti įsipareigojimai iš esmės yra reglamentuojami imperatyvių įstatymo nuostatų, susitarimu kitaip nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, negu reglamentuoja teisės aktai, šalys apskritai neturi galimybės, o teismui tvirtinti Taikos sutarties sąlygas dėl teisių ir pareigų, jau nustatytų įstatymu, netikslinga, nes tai nesukeltų jokių papildomų teisinių pasekmių.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taikos sutarties 2 punktas negali būti tvirtinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakius tvirtinti Taikos sutarties 2 punktą, šios sutarties esmė nesikeičia ir ginčo šalių teisės bei teisėti interesai nėra pažeidžiami.
Taikos sutarties 11 punktu sutarties šalys numatė, kad „Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patvirtinimo datos, ir galios tol, kol bus įvykdytos visos jos sąlygos“. Šiame punkte, aptardamos sutarties įsigaliojimą, ginčo šalys nurodė dvi skirtingas datas – sutarties pasirašymo bei jos patvirtinimo. Taikos sutartis, kuria užbaigiama byla, įsigalioja nuo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis ir nutraukiama administracinė byla, įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju taikos sutartis yra tvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuri įsiteisėja jos priėmimo dieną (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 145 str.). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Taikos sutarties 11 punkto dalis, nustatanti, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo, netvirtintina kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Kaip matyti iš Taikos sutarties, ja pareiškėjas atsisakė nuo savo skundo Taikos sutartyje nurodytomis sąlygomis. Šalys taip pat pareiškė ir patvirtino, kad žino tokios sutarties sudarymo ir administracinės bylos nutraukimo teisines pasekmes (Taikos sutarties 5 p.). Apeliacinės instancijos teismui pateikta Taikos sutartis išreiškia pareiškėjo ir atsakovo valią taikiai išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui (išskyrus antrąjį sutarties punktą), todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d., CK 6.983 str., CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.). Patvirtinus Taikos sutartį bei nesant kliūčių atsisakyti tenkinti prašymą nutraukti administracinę bylą, byla nutrauktina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, būtų paneigta pati Taikos sutartis ir jos sudarymas prarastų savo teisinę prasmę (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1011/2009, 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-101/2010, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2825/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1219/2012 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
patvirtinti pareiškėjo D. G. ir atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. liepos 5 d. pasirašytą taikos sutartį:
„1. Pareiškėjas ir Atsakovas susitaria administracinę bylą Nr. A-492-1429-12 užbaigti taikos sutartimi. Prašyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patvirtinti šią taikos sutartį ir administracinę bylą Nr. A-492-1429-12 nutraukti.
3. Pareiškėjas pripažįsta ginčijamus Atsakovo įsakymus galiojančiais.
4. Šalys patvirtina, kad šia sutartimi išsprendžia visus ginčus šioje administracinėje byloje.
5. Šalys pareiškia, kad joms yra žinomos ir suprantamos bylos nutraukimo, šalims sudarius taikos sutartį, teisinės pasekmės, numatytos ABTĮ 102 str. 3 d.
6. Patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas už teisines ir atstovavimo paslaugas, kiekviena šalis padengia savo lėšomis ir viena iš kitos nereikalauja.
7. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad ši taikos sutartis nereglamentuoja klausimų, susijusių su šalių teisiniu statusu ir veiksnumu, viešąja tvarka ir klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyvios teisės normos; taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir (ar) gerai moralei bei viešajam interesui: nėra kitų aplinkybių, kurios galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti šią taikos sutartį negaliojančia ir (ar) niekine.
8. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad turi pilną veiksnumą, teises ir įgalinimus pagal taikytinus įstatymus ir kitus teisės aktus, sudaryti ir įvykdyti šią taikos sutartį.
9. Šalys pareiškia, kad šią taikos sutartį perskaitė, jos turinį, prasmę ir teisines pasekmes suprato ir kaip atitinkančią jų valią priima ir pasirašo.
10. Šalys pripažįsta, kad ši taikos sutartis yra sudaryta gera valia ir dėl to viena kitai jokių pretenzijų neturi ir ateityje nereikš.
11. Sutartis įsigalioja nuo jos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patvirtinimo datos, ir galios tol, kol bus įvykdytos visos jos sąlygos.
12. Sutartis surašyta 3 (trimis) egzemplioriais, iš kurių vieną gauną Pareiškėjas, vieną – Atsakovas, o vienas egz. paliekamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.“
Atsisakyti tvirtinti pareiškėjo D. G. ir atsakovo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. liepos 5 d. pasirašytos taikos sutarties 2 punktą bei 11 punkto dalį, numatančią, kad taikos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.