Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Sandžio Povilausko ir nuteistojo V. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-04-23 nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 1 dalį - 50 (penkiasdešimties) parų areštu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str., 66 str. į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2007-08-25 iki 2007-08-26 kaip atlikta viena arešto para.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad jis panaudodamas psichinę prievartą pasikėsino priversti lytiškai santykiauti nukentėjusiąją R. K., o būtent mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiajai R. K. nurodydamas aplinkybes dėl pagrobto automobilio „Opel Corsa“ galimo grąžinimo, žinomą laikymo vietą, automobilį pagrobusius asmenis, rodydamas mobiliojo ryšio telefone užfiksuotą automobilio nuotrauką, nurodydamas apie sumokėtą išpirką bei tokiu būdu duodamas suprasti, jog automobilis yra jo žinioje, grasindamas nukentėjusiajai nesutikus su reikalavimu lytiškai santykiauti prarasti automobilį visam laikui bei niekada neatgauti, tokiu būdu panaudodamas psichinę prievartą, pasikėsino priversti lytiškai santykiauti nukentėjusiąją R. K..

Be to, V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2007 metų rugpjūčio 16 d., 18.57 val., iš prie (duomenys neskelbtini) esančios automobilių stovėjimo aikštelės, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė R. K. priklausantį automobilį „Opel Corsa“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 3600 Lt vertės, tuo padarydamas R. K. 3600 Lt turtinę žalą.

V. Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d., ir skirti jam 100 MGL (13000 litų) dydžio baudą.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1,4 d., paskirtą bausmę subendrinti su pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d., paskirta 50 parų arešto bausme, jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 50 parų arešto ir 70 MGL (9100 litų) dydžio baudą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-04-23 nuosprendį ir jį pagal Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d., 178 str. 2 d. išteisinti, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. l p.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuratūros skundą atmesti, prokurorė pašė prokuratūros skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-04-23 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.).

Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. Š. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau pripažindamas V. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d., netinkamai pritaikė įstatymą ir neteisingai kvalifikavo V. Š. nusikalstamus veiksmus, dėl ko Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-04-23 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.)

Dėl V. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Apylinkės teismas kvalifikuodamas V. Š. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką – numatyto ir siekiamo padaryti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties vykdymo pradžia. Tai paprastai būna rengimosi stadijoje sudarytų sąlygų, būtinų nusikalstamai veikai padaryti, ar lengvinančių jos padarymą, panaudojimas tęsiant kaltininko veiką. Pasikėsinimo metu, skirtingai nei rengimosi stadijoje kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą. Lietuvos Respublikos BK 151 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė. Objektyviai šis nusikaltimas pasireiškia privertimu lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo asmens valią, kai tai pasiekiama grasinimu pavartoti fizinį smurtą ar kitokia psichine prievarta, arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausomumu. O privertimas lytiškai santykiauti tai – lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis. Tuo tarpu rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos ir nuo baigtos nusikalstamos veikos skiriasi kaltininko atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo, kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu, skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. panaudodamas psichinę prievartą, t. y. pokalbių metu versdamas nukentėjusiąją suprasti, kad ji praras automobilį ir jo neatgaus, siekė, jog nukentėjusioji R. K. su juo lytiškai santykiautų. Iš paminėto seka, kad V. Š. veika dar nebuvo pasiekusi pasikėsinimo lygio, o vis dar buvo rengimosi stadijoje, kadangi V. Š. tik telefoninių pokalbių metu išreiškė savo sumanymą, tačiau jis dar tiesiogiai nesikėsino į nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę. Pagal baudžiamosios teisės teoriją rengimosi stadijoje asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. O Lietuvos Respublikos BK 151 str. 1 d. numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl ko V. Š. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už rengimąsi padaryti Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d. numatytą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios R. K. parodymai yra nuoseklūs duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (1 t. b. l. 8, 23-25, 26-27, 28-29, 30-31, 38-39). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad praėjus kelioms dienoms po automobilio vagystės jai paskambino V. Š. ir pasakė, kad gali padėti atgauti automobilį už tam tikrą pinigų sumą, po to, susisiekus su V. Š. jis pasakė, kad jis sumokės už automobilį reikiamą sumą, bet už tai ji su juo turės lytiškai santykiauti ir tada atgaus automobilį (3 t. b. l. 73). Paminėtina ir tai, kad tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, liudijanti apie pagrobtą nukentėjusiosios automobilį „Opel Corsa“, bei užfiksuoti V. Š. pokalbiai su nukentėjusiąja ir liudytoju R. V. (2 t. b. l. 3-22).

Taipogi, tą aplinkybę, kad V. Š. žinojo, jog automobilis buvo pavogtas, po ko jis pats sumokėjo išpirką už jį, patvirtina ir pats V. Š.. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie automobilio vagystę sužinojo tik sekančią dieną. Iš asmenų, kuriuos įvardinti atsisakė, sužinojo, kur yra automobilis bei, kad už grąžinimą reikalaujama 1500 Lt dydžio išpirka. Apie tai informavo R. K. bei nurodė, jog išpirką sumokės pats, o už tai R. K. turėtų tęsti su juo santykius (2 t. b. l. 85-86). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaip ir apeliacinės instancijos posėdžio metu atliekant įrodymų tyrimą, V. Š. patvirtino, kad jis 2007 m. rugpjūčio 20 ar 24 d. už 1500 Lt iš nepažįstamų asmenų išpirko R. K. automobilį, tačiau parodė, kad jokios kalbos su R. K. apie lytinius santykius už automobilio radimą nebuvo (3 t. b. l. 77-78).

Ta aplinkybė, kad V. Š. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu nors ir neneigė šnekėjęs apie pagrobtą nukentėjusiosios automobilį, tačiau neigė, kad vertė nukentėjusiąją atgaunant automobilį lytiškai su juo santykiauti, vertintina kaip jo gynybinė versija, kaip jo teisė duoti vienokius ar kitokius parodymus, kadangi tokią jo versiją paneigia byloje nustatytų įrodymų visuma: nukentėjusiosios parodymai, pokalbių šifruotė, iš dalies paties kaltinamojo parodymai.

kad V. Š., 2007 m. rugpjūčio 20 - 23 dienomis, nenustatytiems asmenims sumokėdamas išpirką už 2007 metų rugpjūčio 16 d. pagrobtą R. K. automobilį „Opel Corsa“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir R. K. nurodydamas apie sumokėtą išpirką bei tokiu būdu duodamas suprasti, jog automobilis yra jo žinioje, grasindamas automobilio praradimu nukentėjusiajai nesutikus su reikalavimu lytiškai santykiauti, siekė priversti lytiškai santykiauti nukentėjusiąją R. K., taip V. Š. įgijo ir naudojosi tuo automobiliu savo tikslams pasiekti, žinodamas, kad tas turtas – automobilis gautas nusikalstamu būdu.

Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. numatyta veika – nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas. Minėto straipsnio pirmoje dalyje numatyta atsakomybė tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. V. Š., sumokėjęs išpirką nenustatytiems asmenis, tai yra įgijęs R. K. automobilį ir jo negražindamas teisėtai savininkei, toliau elgėsi nusikalstamai, nes juo naudojosi, siekdamas priversti R. K. su juo lytiškai santykiauti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, ir nustatęs, kad nesikeičia faktinės aplinkybės ir nuteistojo padėtis nesunkinama, V. Š. veika perkvalifikuotina iš BK 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo argumentų.

Prokuratūros skunde nurodytas teiginys, kad pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, nepasisakė bei nevertino aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu vaizdo įrašą parodžius nukentėjusiajai, pastaroji iš kūno sudėjimo, eisenos, ūgio, tamsių plaukų, vilkėtų rūbų, ūsų bei kitų visumos požymių atpažino V. Š. kaip automobilį pagrobusį asmenį, tai patvirtino teisme, atmestinas. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir buvo paskirtas objektų (vaizdo įrašo) tyrimas. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados matyti, kad identifikuoti asmenį iš vaizdo įrašo nėra galimybės (3 t. b. l. 212-214). O tos aplinkybės, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu iš kūno sudėjimo, eisenos, ūgio, tamsių plaukų, vilkėtų rūbų, ūsų bei kitų visumos požymių atpažino V. Š. kaip automobilį pagrobusį asmenį, nepatvirtina bylos medžiaga, o netgi priešingai iš byloje esančių duomenų matyti tai, kad apart nukentėjusiosios atpažinimo, jokių kitų duomenų, pagrindžiančių asmens, esančio vaizdo įraše, tapatybę nėra. O remtis vien galimais ir neužtikrintais nukentėjusiosios parodymais asmens atpažinimo dalyje teismas neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. K. parodė, kad filmuotą medžiagą prie arenos ji matė, tačiau negali 100 % teigti, kad tai V. Š. (3 t. b. l. 73).

Kitos prokuratūros skunde nurodytos aplinkybės, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog automobilį pagrobęs asmuo dureles atidaro be atskirų specialių priemonių pagalbos, t. y., tiesiog prieina ir sėda į automobilį, sugaištas laikas ypatingai trumpas, automobilis užkuriamas be specialių priemonių per keletą sekundžių, po ko, pagrobiamas, neįrodo kad visgi V. Š. pagrobė nukentėjusios automobilį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuratūros skunde nurodytais teiginiais, kad V. Š. turėjo motyvą ir tikslą, kad tokia nusikalstama veika būtų padaryta, tačiau pasikartoja ir pažymi, kad nesant kitų nusikalstamos veikos sudėties elementų, teismas neturi pakankamo pagrindo teigti, kad V. Š. pagrobė automobilį

Prokuratūros skunde nurodytas teiginys, jog odorologų pateikta išvada vienareikšmiška - ant vairuotojo sėdynės rastas V. Š. kvapas, kas, pasak prokuroro, leidžia pagrįstai manyti V. Š. buvus automobilyje vagystės metu ir tik tokiu būdu, nepraėjus ilgam laiko tarpui užtektinam kvapų pėdsakams išnykti, specialistai nustato kvapų pėdsakų visiškus sutapimus, atmestinas. Byloje nustatyta, kad V. Š. iki įvykio buvo ne kartą sėdėjęs nukentėjusiosios automobilyje ir šešių savaičių laikotarpyje iki įvykio jį vairavo. Be to nustatyta, taip nurodė ir pats V. Š., kad prieš sumokėdamas išpirką už R. K. automobilį, jis buvo atsisėdęs į jį ir patikrino, ar viskas tvarkoje. Tokiu būdu specialistų išvada dėl V. Š. kvapo radimo ant vairuotojo sėdynės neduoda pagrindo kaltinti jį pagrobus automobilį. Taigi tokia specialisto išvada, kuri kelia abejones, negali būti pagrindas grįsti asmens kaltę. Pažymėtina tai, kad baudžiamojoje teisėje vyrauja principas, kad abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, kas šiuo atveju ir padaryta.

Kitos prokuratūros skunde nurodytos aplinkybės vertinamos kaip prielaidos, kurių nepagrindžia bylos duomenys, dėl ko apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo pagrobiant minėtą automobilį.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais ir atmetė jo parodymus, kadangi, apelianto nuomone, nukentėjusioji yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl siekdama jam pakenkti yra suinteresuota duoti neteisingus parodymus, atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nukentėjusios parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (1 t. b. l. 8, 23-25, 26-27, 28-29, 30-31, 38-39, 3 t. b. l. 73) nuoseklūs, kurie be kita ko atitinka ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. V. Š. pokalbius su nukentėjusiąja ir liudytoju R. V. (2 t. b. l. 3-20), priešingai nei nuteistojo parodymai, kurie nėra tapatūs ir neatitinkantys bylos aplinkybių. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. K. informavo apie išpirką bei nurodė, jog išpirką sumokės pats, o už tai R. K. sutiks tęsti santykius (2 t. b. l. 85-86), o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jokios kalbos su R. K. apie lytinius santykius už automobilio radimą nebuvo (3 t. b. l. 77-78). Minėtos aplinkybės rodo V. Š. parodymų kaitą, kas rodo jo nenuoširdumą duodant parodymus.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog policijos pareigūnai neteisėtai klausėsi jo pokalbių su nukentėjusiąją ir po to šiuos pokalbius pateikė į bylą, atmestinas. Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 5 d. numatyta išimtis, kada galima klausytis nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų proceso dalyvių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą šių asmenų elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ją fiksuoti ir kaupti – tai šių asmenų prašymu arba jų sutikimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pokalbiai buvo kontroliuojami R. K. prašymu, ką patvirtina ta aplinkybė, kad pati R. K. kreipėsi į policiją ir parašė protokolą - pareiškimą, kuriame ji nurodė, kad V. Š. už jos išpirktą automobilį reikalauja lytinių santykių su ja (1 t. b. l. 22). Paminėtina ir tai, kad minėta įstatymo norma nereikalauja raštiško sutikimo, pakanka prašymo.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad policijos pareigūnai taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliantas nurodė, kad apylinkės teismas išteisino jį pagal BK 178 str. 1 d., tačiau nurodęs ne tą pagrindą – neįrodžius jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, o privalėjo remtis BPK 3 str. 1 d. 1 p. Toks skundo reikalavimas - išteisinti V. Š. pagal 178 str. 2 d. remiantis BPK 3 str. 1d.1p., atmetamas. Pagal nurodytą straipsnį gali būti asmuo išteisinamas, jei veika, kuria jis būto kaltinamas, teismo pripažįstama nesanti nusikalstama, ar turinti baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju nusikaltimas buvo padarytas (buvo pagrobtas automobilis), tačiau šio nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens kaltė neįrodyta (nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), todėl teismas tinkamai pritaikė įstatymą ir teisingai nurodė išteisinimo pagrindą.

Dėl bausmės

Skirdama V. Š. bausmę, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 str. - į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

V. Š. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, vedęs, dirba, buvusios darbovietės administracijos charakterizuojamas teigiamai, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į išdėstytą, V. Š. skirtina Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. sankcijoje numatyta viena iš alternatyvių bausmių – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 str. 1 p., 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nuosprendį pakeisti:

V. Š. nusikalstamą veiką iš LR BK 22 str. 1 d. ir 151 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 189 str. 1 d. ir skirti jam 20 MGL (2600 Lt) baudą.

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.